Dienos skaičius:
90
tiek procentų japonų yra budistai
16
Sau

Aštuoni labiausiai nuviliantys turistiniai objektai Tokijuje

Nors Japonijos mylėtojams toks išsireiškimas gali skambėti mažų mažiausiai įžeidžiantis, bet… taip, pasirodo, jog kai kurios Tokijo turistų pamėgtos vietos gali nuvilti.

Taip teigia Japonijos interneto portalas Goo, kuris visai neseniai prašė savo lankytojų užpildyti klausimyną apie tai,  kurie Tokijo turistiniai objektai nepateisino jų turėtų lūkesčių. Išanalizavus 2,168 respondentų atsakymus, susidėliojo štai toks, ne itin džiuginantis sąrašas:

8. Asakusa Hanayashiki atrakcionų parkas

Pastatytas dar 1853 metais, Asakusa Hanayashiki atrakcionų parkas yra laikomas seniausiu tokio pobūdžio parku Japonijoje. Deja, jo nedidelė erdvė ir lokacija visiškai nusileidžia kitiems Tokijuje esantiems atrakcionų parkams, tokiems kaip “Tokyo Disneyland”.

Nuotr. iš Wikipedia

Nuotr. iš Wikipedia

 

7. Tokijo bokštas

Tokijo bokštas iki šiol yra šio megapolio ikona, o jo išskirtinės spalvos bei aplink esantis parkas sukuria gana romantišką atmosferą. Tačiau jei jūsų vizitas prie bokšto ne toks romantiškas, bus sunku ignoruoti faktą, kad nuo 1958 metų, kai buvo pastatytas Tokijo bokštas, mieste spėjo iškilti daug aukštesnių pastatų, savotiškai sumažinančių šio bokšto išskirtinumą.

Nuotr. Alex Chen

Nuotr. Flickr/ Alex Chen

6. Roppongi kalvos

įsikūręs populiariame Roppongi kvartale, šis turistinis objektas siekia suteikti malonumo visiems lankytojams – čia rasite parduotuvių, restoranų, barų, teatrą, meno muziejų, apžvalgos aikštelę. Tačiau ten niekada nebus jokių “išpardavimų” ar “akcijų”. Gal todėl gana aukštos pramogų kainos ir lėmė Roppongi kalvų atsiradimą šiame sąraše.

Nuotr. Noriko YAMAMOTO

Nuotr. Flickr/ Noriko YAMAMOTO

5. Ameyayokocho turgus

daugeliu atžvilgių būdamas visiška priešingybė Roppongi kalvoms, šis prekybinių gatvelių tinklas, prasidedantis Ueno stoties prieigose, Antrojo pasaulinio karo metais buvo pagrindinis juodosios rinkos turgus. Prekės šiandien jau legalios, tačiau lankytojai, kurie tikisi Ameyoko turguje, kaip jis dar vadinamas, pamatyti autentišką Japonijos didžiausio miesto žavesį, deja gali šiek tiek nusivilti.

Nuotr. Juan Carlos Santamaría

Nuotr. Flickr/ Juan Carlos Santamaría

4. Takeshitadori pėsčiųjų gatvė

Takeshita gatvė – tai dar viena prekybos gatvė Haradžiuku rajone, pilna parduotuvių, kavinių ir restoranų. Kadangi šis rajonas garsėja savo jaunimo madomis ir dešimtimis stilingų rūbų, avalynės ir aksesuarų parduotuvių, į sąrašą tikriausiai pateko dėl niekada nesibaigiančių spūsčių ir didžiulių minių žmonių.

Nuotr. Lyen

Nuotr. Flickr/ Lyen

3. Sanrio Puroland pramogų parkas

Nors ir yra kiek naujesnis už seniausią atrakcionų parką, paminėtą šio sąrašo aštuntoje vietoje, Sanrio Puroland, arba “Hello Kitty” teminis parkas, susiduria su ta pačia problema. Jis tiesiog negali konkuruoti su šiuolaikiniais, moderniais pramogų parkais.

Nuotr. Flickr/Karrochan

Nuotr. Flickr/Karrochan

2. Shibuya perėja

Keliomis kryptimis besidriekianti perėja prie Shibuya traukinių ir metro stoties, yra nuolat, nepriklausomai nuo savaitės dienos, ar paros meto, užtvindyta miniomis žmonių. Be jokios abejonės – tai vienas iš būtinų aplankyti objektų Tokijuje, o nuotraukos ar vaizdo įrašai iš šios vietos neretai tampa firminiu didžiausio Japonijos miesto ženklu. Tačiau juk tai – tik perėja, o tie, kurie tikisi neišdildomų įspūdžių, gali pajausti nusivylimą, kai dega “Don’t walk” signalas.

Nuotr. AiQu Photography

Nuotr. AiQu Photography

1.Tokyo Skytree

Šis bokštas ne tik yra aukščiausias Tokijo objektas, bet ir, deja, užimantis aukščiausią vietą labiausiai nuviliančių objektų sąraše. Tai televizijos, restoranų ir apžvalgos bokštas, į kurį užsikelti jums kainuos mažiausiai 3000 jenų (apie 25 eurus). Tai gana didelė kaina tiems, kurie nėra prisiekę miesto vaizdų stebėjimo iš aukšto gerbėjai.

Nuotr. iš TOKYO-SKYTREE

Nuotr. iš TOKYO-SKYTREE

Kol jūs kardinaliai keičiate savo kelionės planus, atsižvelgdami į šį sąrašą, nepamirškite jo vertinti su žiupsneliu ironijos. Kiekvienas keliautojas žino, kad nei vienas populiarus turistinis objektas negali suteikti aukščiausio lygio pasitenkinimo visiems, ten besilankantiems. Turint galvoje, kad šios išvardytos vietos nuolat sulaukia gausybės žmonių, tikrai ne aprašytų vietų nuobodumas gali šiek tiek nuvilti, o būtent tai, kad jose nuolat stumdysitės miniose.

Gerų įspūdžių kelionėse!

Pagal RocketNews24 parengė Agnė Kudarauskienė

5
Sau

„Inemuri“ – nuolatinio snūduriavimo viešose vietose fenomenas Japonijoje

Užsieniečiai, keliaujantys ar gyvenantys Japonijoje, gali stebėti išskirtinį šios šalies fenomeną – japonų snūduriavimą viešumoje, kuris vadinamas “inemuri”. Iš to galima susidaryti įspūdį, kad japonai visai neturi laiko miegui, todėl naudojasi bet kokia proga nusnūsti.

© Adrian Storey/Uchujin nuotr.

© Adrian Storey/Uchujin nuotr.

Tačiau dr. Brigitte Steger, Kembridžo universiteto Šiuolaikinės japonologijos dėstytoja teigia, kad tikrosios priežastys slypi kitur, bet kultūriniu ir sociologiniu atžvilgiu tai – labai įdomus tyrimo objektas.

Mokslininkė su japonų nuolatiniu snūduriavimu susidūrė savo pirmosios kelionės į Japoniją metu dar 1980 metais. Tuo metu ekonomikos burbulas šioje šalyje buvo pačiame įkarštyje, todėl savo darbotvarkes minutėmis skaičiavę japonai tikrai turėjo itin mažai laiko miegui. Tą laikotarpį puikiai iliustruoja energetinio gėrimo reklaminis šūkis “Ar sugebi kovoti 24 valandas? Verslininke! Verslininke! Japonijos verslininke!”.

Ir nors japonai skųsdavosi dirbantys per daug, tačiau šiuose skunduose neretai atsispindėdavo ir dalelytė pasididžiavimo, kad tiek daug dirbdami jie tam tikra prasme tampa pranašesniais už kitus žmonijos atstovus. Nepaisant to, dr. Brigitte Steger teigė kasdien važiuodama traukiniu stebėjusi ten miegančius japonus, o kai kurie iš jų miegodavo net.. stovėdami, ir panašu, kad nieko iš vietinių tai nestebino. Mokslininkė galiausiai atskleidžia, kad Japonijoje “inemuri” net nelaikomas miegu. Jo japonai neprilygina ne tik nakties miegui, bet net ir popiečio poguliui.

Nuotr. iš http://sandierpastures.com

Nuotr. iš http://sandierpastures.com

Šioje vietoje mokslininkė įžvelgė prieštarą – teigiamas “darbo bičių”, kurie aukoja darbui nakties miegą, įvaizdis, kuris yra lydimas tolerancijos “inemuri” – miegui viešajame transporte, darbo susirinkimuose, paskaitose ir kitose vietose. Kodėl miegas namuose savo lovoje japonams yra tingumo požymis, o štai naktys praleistos prie darbų, pamokų ruošos ar kitų veiklų ir sekančią dieną to iššauktas snūduriavimas per pamokas ar susitikimus – visai nelaikomas ištižimo požymiu?

dr. Brigitte Steger savo tyrime pateikė įdomių detalių, kurias siejo su šiuo kultūriniu Japonijos fenomenu. Viena iš priežasčių, kodėl japonai visai nesivaržo miegoti viešumoje, gali būti atėjusi iš vaikystės. Kol didžiojoje dalyje išsivysčiusių šalių tėvai stengiasi kuo anksčiau pratinti vaikus miegoti atskirai savo kambariuose, japonai tiki, kad leidžiant jiems kuo ilgiau (iki mokyklinio amžiaus) miegoti kartu, padeda užtikrinti, kad jie užaugs nepriklausomi ir socialiai stabilūs. Miegojimas prie kitų žmonių japonams nekelia jokio diskomforto – tai įrodo ir dar vienas atvejis, kuomet po praūžusio cunamio 2011 metais, daugeliui teko ilgą laiką glaustis evakuacijos vietose, ir gyventi kartu su dešimtimis ar šimtais žmonių po vienu stogu. Neretai tokios sąlygos sukeltų daug sunkumų ir nepatogumų, tačiau japonai teigė, kad bendra miego erdvė jiems suteikė saugumo jausmą, leido atsipalaiduoti po patirto šoko, ir susigrąžinti miego ritmą.

Nuotr. iš http://www.dannychoo.com

Nuotr. iš http://www.dannychoo.com

Tikriausiai daugelis esame girdėję apie sklandantį mitą, jog miegas darbe Japonijoje laikomas gero tono ženklu – jei darbuotojas užmiega, tai tik dėl to, kad labai sunkiai dirba. Ir tame yra tiesos – miegas darbo susirinkime pateisinamas tuo, kad jis buvo ilgas ir nuobodus, o darbuotojas tiesiog pervargęs nuo nuolatinio darbo. Tad neretai Japonijos įmonėse vertinama tai, kad darbuotojas dalyvavo susirinkime, o ką jis jame išgirdo – ne taip ir svarbu. Vienas dr. Brigitte Steger tyrime dalyvavęs japonas prasitarė, kad “mes, japonai, vadovaujamės Olimpine dvasia – svarbiausia – dalyvauti”.

Darbuotojo uolumas, kuris išreiškiamas ilgomis darbo valandomis ir visišku atsidavimu yra  itin vertinamas bruožas Japonijoje. Jei jis dalyvauja susirinkimuose nepaisydamas nuovargio ar ligos – įrodo savo stropumą ir pasiryžimą aukotis. Įveikdamas fizinius poreikius ir silpnumą, žmogus pripildo save pozityvios energijos, tampa morališkai ir protiškai stiprūs. O tokie žmonės yra tinkami paaukštinimui.

Taigi, japonų “inemuri”, arba snūduriavimo viešose vietose įprotis visiškai nereiškia, kad jie tingūs. Atvirkščiai – tai dalis jų kasdienio socialinio gyvenimo, parodanti, kad visi įsipareigojimai bus įvykdyti, tačiau tam jie turi rasti progą kelioms minutėms nusnūsti. Taigi, japonai nemiega. Jie neina pogulio. Jie daro “inemuri”.

Pagal bbc.com parengė Agnė Kudarauskienė

31
Gru

Dėkojame, kad buvote kartu su mumis 2016-aisiais metais!

Mielieji Japonijos bičiuliai,

dėkojame, kad buvote kartu šiais, 2016-aisiais metais, ir pažadame Naujaisiais, 2017-ais stengtis dar labiau Jus kasdien artinti prie Tekančios saulės šalies savo naujienomis, nuotraukomis ir įspūdžiais!

Linkime Jums kuo daugiau naujų tikslų ir pasiekimų ateinančiais metais!

よいお年をお迎えください

Nuoširdžiai, japonija.lt komanda.

© AiQu photography

© AiQu photography

21
Gru

Kodėl geriausias pasaulio restoranas „Noma“ išsikraustė į Japoniją?

“Rene pasakė – aš noriu visus jus susirinkti, ir vykti kartu į Japoniją. Pasilinksminkime!”

Rene – tai garsusis šefas Rene Redzepi, kurio dviejų Michelin žvaigždžių restoranas “Noma” Kopenhagoje 2014 metais vėl buvo apdovanotas pirmąja vieta pasaulio restoranų Top 50-tuke. Atsiimdamas šį garbingą apdovanojimą šefas pranešė stulbinančią naujieną – jis uždaro Nomą, pasiima kasmetines atostogas ir.. išveža restoraną į Tokyo.

Nuotr. iš www.kayoubidesu.com

Nuotr. iš www.kayoubidesu.com

“Restoraną” – tai ne tik kelis šefus. Kartu su Rene Redzepi į Japonijos sostinę išvyko visi darbuotojai – nuo virtuvės darbuotojų ir aptarnaujančio personalo, iki daug metų restorane dirbančio indų plovėjo.

Noma restoranas Japonijoje? O kas, jei žmonėms nepatiks meniu? Tai buvo tikėtinas scenarijus garsiajam pasaulio virtuvės šefui – Noma restorane Tokijuje Rene Redzepi suplanavo tiekti visiškai kitokį meniu nei Kopenhagoje. Japonijoje jo virtuvėje turėjo būti gaminami patiekalai tik iš tradicinių japoniškų ingridientų.

Restoranas atsidarė 2015-ųjų metų sausį Tokyo Mandarin Oriental viešbutyje, ir veikė tik šešias savaites, tačiau kalbos netyla iki šiol – sakoma, kad laimingieji, patekę į šį eksperimentinį restoraną, savo patirties nepamirš niekada.

Nuotr. iš www.kayoubidesu.com

Nuotr. iš www.kayoubidesu.com

Atidarymo patiekalas buvo krevetės, pagardintos skruzdėlėmis iš Nagano. Šis patiekalas tikriausiai buvo skirtas šokiruoti tuos, kas prieš tai nebuvo lankęsi Noma restorane Kopenhagoje, ir valgę vieno iš garsiausių patiekalų – jautienos tartaro su skruzdėlėmis.

Kodėl Japonija, “The Japan Times” klausia šefo Rene? Atsakymas gana nuspėjamas visiems japoniško maisto kultūros gerbėjams – šios šalies virtuvė jį suintrigavo savo kompleksiškumu, ir leido suprasti, kad būtent čia yra galimybė daug ko išmokti. Tačiau pažinti šią metų metus besiformavusią, išskirtinę Japonijos gaminimo ir patiekalų kultūrą ir visas jų dedamąsias dalis tikriausiai užimtų visą gyvenimą.

Geriausiam pasaulio restoranui vadovaujantis Rene Redzepi nesipuikuoja ir teigia, kad kai kurios patirtys Japonijoje jį tiesiog pribloškė. Viena iš jų – apsilankymas Tsukidži žuvų turguje. Čia šefas pataria nueiti visiems, norintiems pažinti Japonijos maisto kultūrą. Šiuos savo įspūdžius Noma restorano šefas iliustruoja nuotaikingu pavyzdžiu, sakydamas, jog patirtis Tsukidži jam buvo tokia pat stipri, lyg archeologijos studentui nuvykti į Egiptą ir besipraktikuojant netikėtai atrasti dar vieną piramidę. Paklaustas, koks vienas Japonijos virtuvės patiekalas iki šiol išlikęs jo atmintyje, Rene Redzepi išskiria tofu, patiektą su miso-yuzu padažu Kyote esančiame Kikunoi Honten tradiciniame japoniškame restorane.

Daugiau apie šį išskirtinį įvykį, kuomet geriausias pasaulio restoranas Noma šešioms savaitėms išvyko į Japoniją galėsite išvysti dokumentiniame filme “Skruzdėlės ant krevetės (Ants on a Shrimp)”. Čia pamatysite filmo, kurį tikimės greitu metu išvysti ir Lietuvoje, ištrauką. Ants on a Shrimp“

 

Pagal The Japan Times ir http://www.kayoubidesu.com parengė Agnė Kudarauskienė

8
Gru

Shiba-inu veislės šunys – žavingieji Japonijos „ambasadoriai“

Nors daugelis žmonių šios veislės šunis geriausiai pažįsta iš internete sklandančių doge memų, tačiau šiandien vis daugiau shiba-inu, arba tiesiog šibų, galite sutikti ir savo kaimynystėje.

"Doge"

„Doge“ memas

Ypatingai išraiškingi, ryškaus kailio ir energingi šuneliai visada atkreipia praeivių dėmesį, tačiau dar mažai kas įvardytų veislę – spėlionės varijuoja nuo mišrūnų iki Akitų, ar (mūsų šio straipsnio pašnekovo siaubui!) Haskių. Tačiau tai – tikri ir grynaveisliai Japonijos „ambasadoriai“, populiariausios šioje šalyje šunų veislės atstovai. Už tai, kad vis daugiau šibų atsiranda ir Lietuvoje, reikia padėkoti veterinarijos gydytojui, žymiausiam shiba-inu veisėjui mūsų šalyje – Vytautui Baranauskui.

Jei kada vaikščiodami Kauno parkuose ar miškuose sutikote jauną ir sportišką vyriškį, vediną septyniomis (!) šibomis– žinokite, kad tai tikrai buvo mūsų pašnekovas Vytautas. Jį kalbiname apie tai, kada ir kaip jo gyvenime atsirado žavingieji šibukai, ir dalinamės jo dar visai šviežiais įspūdžiais iš Japonijoje vykusios NIPPO Grand National parodos, kurioje veterinarijos gydytojas ir veisėjas turėjo unikalią galimybę vienoje vietoje pamatyti pusę tūkstančio šibų.

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

 

Vytautai, esate veterinarijos gydytojas ir tikriausiai žymiausias Lietuvoje shiba-inu veislės šunų veisėjas. Kaip Jūsų gyvenime atsirado ši veikla?

Kiek save atsimenu, nuo pat vaikystės esu gyvūnų mylėtojas. Mane visada domino gyvoji gamta ir jos pažinimas, todėl tapti veterinarijos gydytoju buvo natūralus apsisprendimas – kitų planų net neturėjau. Pirmas parodinis šuo, ilgaplaukis kolis mano gyvenime atsirado kai buvau 12 metų. Nuo tada pradėjau domėtis kinologija, vaikščioti į šunų laikymo kursus, lankytis šunų parodose ir dresūrose.

AiQu Photography

AiQu Photography

Kinologija man buvo tarsi atskiras pasaulis, kuriuo domėjausi tik aš vienas šeimoje. Na o pirmasis šibukas mano gyvenime atsirado, kai baigęs pirmą kursą Veterinarijos akademijoje 1998 m. išvykau į Angliją. Ten vartydamas šunų augintojų žurnalą pamačiau nuotrauką, kurioje buvo du šunys – šiba ir koli. Ir tada nusprendžiau – aš irgi taip noriu. Štai tokia linksma idėjos pradžia. Iš karto po to ėmiausi veiksmų – susiradau shiba-inu veislės šunų augintojų klubą, kur gavau veisėjų kontaktus. Na o pirmas susitikimas su šios veislės šunimis tik patvirtino mano apsisprendimą tapti shiba-inu augintoju.

Neretai žmonės pamatę Shiba-inu veislės šunį jį vadina įvairiausiai – lapute, laika, kartais mano, jog tai Akita-inu veislės šuo. Akivaizdu, kad visuomenėje dar trūksta informacijos apie šią veislę. Papasakokite kokie yra shiba-inu veislės šunys? Koks šeimininkas turėtų rinktis tokį šunį?

Man būdavo didžiausias įžeidimas, jei kas nors mano šunis pavadindavo haskiais. Įdomu tai, kad shiba-inu veislės šunis į Lietuvą aš atvežiau ankščiau, nei čia atkeliavo haskiai, bet jie tarp žmonių buvo žinomi labiau. Dabar shiba-inu veislę atpažįsta vis dažniau, nors pavadinimą kartais pamiršta, bet sako, “čia tie iš Japonijos”.

AiQu Photography

AiQu Photography

Gal informacijos apie šiuos šunelius ir nėra tiek daug, tačiau šibos skirtos tik atsakingiems, šunų draugiją mylintiems žmonėms. Šibos yra labai natūralūs, savarankiški, užsispyrę ir intelektualūs šunys. Tai tikrai ne tas šuo, kurį pakvietus jis iš karto prisistatys pas šeimininką. Taip jis ateis, tačiau tada, kai atsilaisvins nuo savo reikalų. Su šiais šunimis lengva papulti į kuriozines situacijas, tačiau tuo pačiu ir nuolat būti dėmesio centre. Žmonės norintys auginti šibuką, turi nusiteikti jam skirti nemažai laiko, ypač augantiems. Jie labai mėgsta šeimininko kompaniją, bet gali užaugti labai savarankiški, jei dėmesio jiems bus skiriama nepakankamai. Žmonėms kurie kasdien išeina iš namų 8-10 valandų, nereikėtų rinktis šios veislės šuns. Šibos yra švelnios su vaikais, ypatingai patelės, o patinai į mažylius žiūrės kaip į namų gyventojus, su kuriais norint galima smagiai pažaisti.

Ką tik sugrįžote iš didžiausios pasaulyje Shiba-inu veislės šunų parodos Japonijoje. Kuo ši paroda skiriasi nuo Lietuvos ar kitų šalių šunų parodų, kuriose Jums teko lankytis? Koks požiūris į Shiba-inu veislės šunis Japonijoje?

Lapkričio 20 d. Japonijoje vyko NIPPO Grand National paroda. Tai natūraliai susiformavusių japonų šunų veislių paroda, kurioje populiariausi – shiba-inu šunys. Šiais metai parodoje dalyvavo 551 šios veislės atstovas.

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

Man, kaip šibų veisėjui ir šunų teisėjui buvo didelė svajonė pamatyti šią parodą gyvai. Žinoma, nuo mūsų parodų ji skiriasi šunų skirstymu į klases pagal amžių, dėl veislės nugalėtojo titulo rungiasi tik vyriausių 2 klasių nugalėtojai. Teisėjai renka šunis pagal kitokius kriterijus negu Europoje ar JAV. Jiems labai svarbu šuns temperamentas, išraiška, kailis, spalva, lytiškumas, mažiau vertina šuns judesius ar jo pristatymą.

Šibos yra populiariausia šunų veislė Japonijoje. Juos dažnai sutiksi kartu su šeimininkais vaikščiojant miestų gatvėse ar kitose vietovėse. Ši veislė ten populiari ir kaimų vietovėse, laikoma tiesiog kaip lenciūginiai kiemo šunys.

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

Išėjęs iš parodos tikriausiai turėjote laiko šalies pažinimui – kokį įspūdį Jums padarė Japonija?

Šalis ir pats Tokijas man paliko labai teigiamą įspūdį. Tokijas niekada nemiegantis miestas. Nesvarbu koks paros metas –  metro nuolat pilnas žmonių. Maloniausia buvo tai, kad nors visose viešose vietose yra didelė gausa žmonių, tačiau ten niekas tavęs nepastums, neužmins ant kojų, nekomentuos tavo elgesio. Visur yra aiški tvarka, kad ir japonams visiškai įprastas tvarkingas išsirikiavimas į eilę prie traukinio, eskalatoriaus ar kitur.

Toje šalyje rodoma didelė pagarba vieni kitiems ir aplinkai. Tačiau prieš vykstant į Japoniją pirmą kartą, patariu pasidomėti, kaip elgtis skirtingose vietose, kad nesutrukdytum jų įprasto ritmo, neatrodytum įžūlus ir nemandagus svetimšalis.

Pasidalinkite keliais pagrindiniais patarimais žmogui, norinčiam įsigyti ir auginti Shiba-inu veislės šunį.

Apsisprendus įsigyti šibą, visų pirmą patariu rinktis tik kilmingą šunį. Šunys be dokumentų yra veisiami be jokios atrankos ir ekspertų apžiūros, dažnai su artimai giminingais šunimis. Kilmingi šunys turi sveikatos patikros sertifikatus dėl paveldimų ligų. Geri veisėjai visada pakonsultuos dėl auginimo, priežiūros, iškilusių sveikatos ar elgesio problemų. Man neretai atveža parodyti šuniukus be dokumentų, ypatingai kuomet jų augintojai susidūria su nemaloniais reiškiniais. Reikia žinoti, kad nėra tokios veislės kuri tiktų visiems žmonėms, tačiau šibos yra universalūs ir prisitaikantys šunys.

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

28
Lap

Japoniško maisto restorano „Yakata“ kuponai su 30 proc. nuolaida!

Įkvėpkite savo artimus žmones gyventi sveikai! Kauno senamiestyje įsikūręs japoniško maisto restoranas ”Yakata“ paruošė nuostabų pasiūlymą – dovanų kuponą. Dovanų kuponas yra unikalaus dizaino, atspindinčio Japonijos dvasią savo minimalistiniu stiliumi bei kultūros simboliais. Atvėrę Tori vartus Jūsų artimieji bus pakviesti į tekančios saulės šalies salelę, restoraną „Yakatą“.

"Yakata" dovanų kuponas

„Yakata“ dovanų kuponas

Kuponas yra puiki dovana tiek šeimos nariams, tiek bičiuliams, artimiesiems, kolegoms – visiems, kurie Jums rūpi. Tik iki gruodžio 1 d. 30-ies eurų vertės dovanų kuponus galite įsigyti su 30-ies procentų nuolaida!

Kuponu bus galima pasinaudoti nuo sausio 15 d. Sakysite – kodėl būtent tada? Atsakome – Nauji Metai – nauja pradžia. Japonai Naujusiuos metus švenčia ilgai, o jų ciklas baigiasi  būtent sausio 15 d. Tikima, kad Nauji Metai yra laikas, kada galima atsikratyti net 108 blogybių ar nuodėmių. Labai svarbią vietą šioje šventėje užima maistas. Tikriausiai visi sutiksime, kad daugelio šiandienos mūsų ligų priežastis ir yra netinkama mityba bei gyvensena. Naujieji metai – puiki proga keistis Jums bei įkvėpti Jūsų artimiesuosius tam ryžtis, na, o  restoranas „Yakata“ mielai padės tai padaryti.

Sveikas, šviežias ir visada gražiai patiektas japonų virtuvės maistas jau seniai užkariavo lietuvių širdis dėl savo ypatingo skonio ir išskirtinumo. “Yakata” restoranas – žavus ne tik interjeru, bet tai ir unikali vieta Kaune, kurioje siūloma autentiškų japoniškų patiekalų, kuriems neįmanoma atsispirti. Virtuvės meistrų kūrybingumas ir šiuolaikiškas požiūris atsispindi restorano valgiaraštyje – čia daug dėmesio skiriama kiekvienai patiekalo sudedamajai daliai ir unikalaus skonio atskleidimui. Restorane pagal šimtametes japonų virtuvės tradicijas gaminami valgiai ne tik iš šviežių, bet ir iš sveikų produktų. Valgiaraštyje dominuoja šviežios žuvies – tuno, lašišos, sviestžuvės, tilapijos ir kiti patiekalai. Be žuvies, čia taip pat galima paragauti įvairių jūros gėrybių, vištienos, kiaulienos ir jautienos patiekalų.

Pasinaudokite šiuo pasiūlymu ir padėkite savo artimiesiems pradėti labiau rūpintis savimi.

Norėdami įsigyti „Yakata“ 30 eurų vertės kuponą už 21 Eur, turite pervesti pinigus į UAB „Rodiklio“ reklamos agentūros sąskaitą  LT717300010145237751 SWED banke (mokėjimo paskirtis: už kuponus, mokėtina suma 21 Eur) ir parašyti el.paštu info@yakata.lt, kam turi būti dedikuotas kuponas. Kuponus galėsite atsiimti restorane „Yakata“, Valančiaus g. 14, Kaune.

"Yakata" dovanų kuponas

„Yakata“ dovanų kuponas

23
Lap

Hanemun Japonijoje (VII): tikra meilė niekada nesibaigia

Nors kelionė jau artėjo į pabaigą, ir pamažu ėmė spausti namų ilgesys (o kur dar mūsų shiba-inu, laukiantis lauktuvių ir dovanų iš savo kilmės šalies), tačiau tie jausmai kaip visada buvo sumišę su vidiniu pasipriešinimu ir pajuokavimais, kad „Oooo, Uniqlo ieško darbuotojų, gal ir mane priimtų?“.

Paskutines dienas Japonijoje paskyrėme gana ramiam buvimui – aplankėme Kyotą, kuris nuo Osakos, kurioje buvome apsistoję yra maždaug už 15 min. kelio šinkansenu, bei mėgavomės šiltomis ir saulėtomis dienomis Osakoje. Kyotas yra vienas iš įspūdingiausių Japonijos miestų, ir visuomet įrašomas į “must visit” sąrašus visų turistinių kelionių organizatorių. Su kuo šis miestas asocijuojasi man? Su milijonais turistų, nesvarbu kokiu sezonu, kokią savaitės dieną ar paros metą ten nuvyktum 🙂 Be jokios abejonės – Kyotas iįspūdingai atskleidžią Japonijos veidą, su savo nesuskaičiuojamomis šventyklomis, išpuoselėtais sodais ir parkais, tūkstančių torii vartų takais. Tačiau tik išlipęs tikrai įspūdingiausioje viso pasaulio traukinių stotyje, projektuotoje žymaus Japonijos architekto Hiroshi Hara, iš kart supranti – turistų čia DAUG.

Nepaisant to, jei pasirenki aplankyti objektus nesančius pirmose vietose turistiniuose giduose – gali tikėti visai ramaus ir gražaus laiko Kyote. Kadangi žymiąsias Kiyomizudera, Ginkakuji ir Kinkakuji šventyklas, bei Filosofų taką, kuris kartais priverčia “pafilosofuoti” apie tai, kaip nenugriūti į upelį prasilenkiant su kitais išsižiojusiais Japonijos mylėtojais, jau buvome aplankę prieš tai, šį kartą nusprendėme vykti į pietinę Kyoto dalį.

 

Fushimi Inari šventykla labiausiai garsėja jos prieigose esančiais kalnų takais, kurie nutiesti iš tūkstančių torii vartų. Tai tikriausiai viena iš autentiškiausių mano patirčių Kyote – jausmas eiti tais takais yra ypatingas. O kuo labiau kyli į kalną – ir labiau mažėja turistų, patikrinta 🙂

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Ne ką mažiau dėmesio verta Kyoto vieta – Gionas. Tai rajonas, kuriame anksčiau, bei, kiek man žinoma, ir dabar, linksmindavosi Geiko (Kyoto tarme – geišos) ir Maiko (pradedančiosios geišos-mokinės). Aišku – dabar ten galima sutikti turistų iš įvairių šalių, persirengusių tradiciniais japoniškais kostiumais, ir išdidžiai vaikštinėjančių įsijautus į vaidmenį. Nepaisant to, Gione galima pamatyti tradicinės japoniškos archtektūros medinių namų, kuriuose įrengtos parduotuvėlės, apsipirkti smilkalų, arbatų ir prieskonių. Be abejo – čia galite rasti ir nemažai restoranų, o kai kuriuose iš jų ir patirti tradicinės Kyoto vakarienės – Kaiseki – malonumų.

Rašyti apie Japonijos didmiesčius – Tokyo ir Osaką labai sunku. Tam, kad papasakoti viską, ką ten galite patirti ir pamatyti – turbūt reikėtų leisti knygą. O kol negavome pasiūlymo iš jokių leidyklų 🙂 – labai trumpi įspūdžiai iš kelių dienų praleistų Tokyo ir Osakoje. Juose kai kurie dalykai jau kaip namuose – metro jau išmoktas beveik mintinai, turime pamėgtus viešbučius, parduotuves ir net valgymo vietas. O štai Tokyo rajone Kawasakyje vieno restorano padavėja jau mus pažįsta, ir visada laužyta anglų kalba pareiškia “I remember you”.

Kai būname Tokijuje, VISADA nueiname pietų ar vakarienės į Konaya Marunouchi Oazo užeigėlę, kurioje tikrai skaniausias mano ragautas curry udon. Ši užeigėlė yra tame pačiame Marunouchi prabangaus verslo kvartalo pastate, kaip ir didysis Maruzen knygynas. O į jį – PRIVALOMA. Ten taip pat pajausite labai ryškią japoniškos planavimo ir darbo kultūros dalį – užrašų knygelių, rašiklių, lipnių lapelių ir atvirukų rojus, o kur dar nesuskaičiuojamos lentynos tarptautinės literatūros, ir gausybė knygų apie Japoniją anglų kalba. Mėgstantiems ekstrymą, arba keliaujantiems su vaikais – Tokyo Dome

Tokyo Dome

Tokyo Dome

pramogų parkas. Teko jame nusileisti nuo “amerikietiškų” kalnelių.. Pamenu tik tiek, kad buvo baisu, jog nuo greičio ir spaudimo išlėks dantų plombos. Linkime sėkmės bandantiems 🙂

Roppongi Hills, arba miestas mieste, Roppongi rajone iškilusių dangoraižių ir kitų pastatų būrys, kur veiklos ras kiekvienas – nuo shopingo ir maisto, iki šiuolaikinio meno muziejų mėgėjų. O kur dar miesto panorama, atsiverianti nuo dangoraižio stogo!

© AiQu photography

© AiQu photography

Ginzos ir Harajuku rajonai yra privalomi fashionistoms ir stiliaus policinkams. Ginzoj galėsite pavarvinti seiles (o gal net pagręžti pinigines) į Louis Vuitton’us ir Chanel’ius, bei prabangius automobilius su vairuotojais, laukiančius, kol patronai apsiprekins.

© AiQu photography

© AiQu photography

Na o Harajuku – ten pamatysite ko nematę. Paragausite, ko neragavę. Įsigysite rūbų ir papuošalų, kurių turbūt Lietuvoje niekas dar ilgai neturės J O dar smagiau – būtinai pastovėkite eilėse. Japonai mėgsta į jas rikiuotis, ypač kai atveria duris kokia nauja kavinė ar parduotuvė su neįprastais skanėstais. Harajuku esame porą kart stovėję – vieną kartą prie Garett kukurūzų spragėsių parduotuvės, ir prie The Great Burger mėsainių.

Osaka – Japonijos maisto kultūros centras. Nors pastaroji visoje Japonijoje yra išplėtota taip, kad net stoties kioskelyje gausi skanesnį patiekalą nei kai kuriuose Lietuvos restoranuose. Kadangi Osakoje dažniausiai apsistojame Shinsaibashi rajone, ten ir traukiame užkąsti. Jei mėgstate sushi – privalote aplankyti labai geru price-value santykiu garsėjančiu restoranu Ichibazushi,

Ichibazushi

kuris yra pačioje pagrindinėje Shinsaibashisuji gatvėje. Svarbiausia – NEIŠSIGĄSKITE. Nes jums tik įėjus visas kolektyvas garsiai sušuks “Irasshaimaseeeeeee!!!”. Tai labai nuoširdus pasisveikinimas, kviečiantis prisėsti, dažniausiai tiesiog prie suhi baro. Nors angliškas meniu gana skurdus, o sezono pasiūlymų jie net nesivargina versti į kitas kalbas, dažniausiai užsisakinėjame iš paveikslėlių, ir labai sėkmingai. Beje – čia besilankantiems būtina paragauti miso su moliuskais arba žuvimi. Tokios skanios miso sriubos neteko valgyti niekur kitur. Tame pačiame Shinsaibashisuji rasite ir daugybę parduotuvių – rūbų, batų, aksesuarų, akinių, suvenyrų, kosmetikos ir maisto prekių. Galėsite, kaip ir Harajuku, pasirikiuoti eilėse prie naujų skanėstų. Dabar Shinsaibashisuji madoje Luke’s Lobster sumuštiniai. Neragavom, nes šalia buvo skanesnių sušių 🙂 bet kitą kartą – pažadam pasidalinti įspūdžiais. Šį kartą Osakoje aptikome visai naują vietą,

Minoo Park

Minoo Park

kurios nebuvom aplankę dar niekada – Minoo parką, kuris yra maždaug už pusvalandžio kelio traukiniu nuo Umeda stoties. Buvo gera paskutinę dieną Osakoje praleisti kiek toliau nuo šurmulio, ir net atrasti gražų krioklį, apsuptą dar raudonuojančių klevų.

Ir pabaigai – apie vieną vietą, kurios neaplankę Japonijoje užsitrauksite blogą karmą – tai Yodobashi kamera. Kaip rašiau pirmame savo blog’o Hanemun Japonijoje skyriuje, mainais už tropikus mano vyras gavo progą net ir medaus mėnesio metu pašėlti Yodobashi kameroje. Tačiau kaip ir daugelio kitų japoniškos kultūros dalykų, šio fenomeno aprašymui reikėtų atskiro skyriaus, kuris būtinai bus. Bet gal jau ne Hanemun serijoje. Pasakysiu tik tiek, kad toje parduotuvėje, randamoje kiekviename Japonijos didmiestyje, ir išsiplėtusiai bent per šešis aukštus yra visko tiek, kad visiškai patiki posakiu “If it’s available to humanity you can buy it in Japan. In Yodobashi Camera”.

© AiQu photography

© AiQu photography

Ačiū skaičiusiems,  ir iki kitų kartų Japonijoje 🙂

16
Lap

Hanemun Japonijoje (VI): įspėjame – turinys ypatingai raudonas

Yra tokia nedidelė, bet tarp turistų gerai žinoma sala Japonijoje – Miyajima. Kadangi ji itin garsi savo Momidžiais – raudonais klevais rudens laikotarpiu, tai ir mes būtiniausiai turėjome čia apsilankyti ir viską pamatyti savo akimis.

Miyajimos sala pasiekiama iš Hirošimos (jos šį kartą neaplankėme dėl laiko stokos), kurią iš Osakos pasiekėme važiuodami apie pusantros-dvi valandas šinkansenu, tuomet vietiniu traukinuku atvykome į keltų uostą, ir dar už 15 minučių paukimo keltu jau išsilaipinome labai jaukioje saloje. Tai, ką pamatėme tik išėję iš uosto, man priminė vieną iš populiariausių turistų miestų Japonijoje – Narą.

image3-1

Mus pasitiko būrys elniukų, kurie lėtai ir išdidžiai, kaip šeimininkai vaikšto po savo salą ir valgo viską, ką jiems duodi. Blogiausia, kad jie valgo ne tik tai, kas valgoma, bet ir tai, kas nevalgoma… Taigi vienu metu stebėjau dvikovą tarp savo sutuoktinio ir Miyajimos elniuko, pastarajam kramsnojant laikraščio lapus, o mano mylimajam bandant tą laikraštį atimti. Vėliau dar mačiau, kaip moteriai iš rankinuko išsitraukus pokelį nosinaičių jos taip pat žaibo greičiu atsidūrė elniuko dantyse 🙂 Tačiau elniukai draugoviški, čia užrašų, kad įpykę gali ir apspardyti, kaip Naroje, nėra.

Vienas iš žymiausių Miyajimos salos objektų be žavingų raudonuojančių klevų – Itsukushimos šventykla ir į ją vedantys Torii vartai, kurie kasdienio potvynio metu plūduriuoja vandenyje. Šventyklą ir vartus stebėti galima iš krantinės, potvynio metu pasinaudoti laivelių turais, arba sulaukti atoslūgio ir tiesiog nueiti iki vartų ar šventyklos.

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Aišku – čia ne paskutinį vaidmenį atlieka elniukai – nors šiek tiek apmaudu stebėti, bet kai kurie iš jų išdresiruoti pozuoti su turistais. Tad tikrai teko matyti, kaip ateina turistų grupė su vadovu, laikančiu vėliavėlę, priešakyje. Visi gražiai susdėda ant suolų, šalia pastatomi keli elniukai, ir vyksta štai tokia “žavi” fotosesija. Hmmmm… 🙂

Tačiau vis gi grįžkime prie RAUDOOOONOS – rudens sezonu įspūdingiausi vaizdai – tai Miyajimos gamta, raudoni klevai ir geltoni ginkmedžiai, šalia šmirinėjantys atsipūtę elniai, ir voratinklius susimezgę super-voriukai (mane pažįstantys žmonės supranta, kaip aš tais voriukais džiaugiuosi).

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Saloje daug pėsčiųjų takų, dar vadinamų Momijidani (japoniškai – klevų slėniais), kur kartais gali pasijausti kaip didžiuliame sode – gamta tokia išpuoselėta! Norintiems užkilti ant aukščiausio salos kalno – kabantis lynų kelias su vagonėliais, kur galite iš viršaus stebėti patį Momidži sezono “įkarštį”. Nors dažniausiai turistai į salą atsikelia keltu, joje galima ir apsigyventi – tai dar viena iš išskirtinių patirčių – saloje veikia keletas senovinio tipo japoniškų viešbučių – ryokanų. Juose apsistoję svečiai vakarais turi galimybę nebetrukdomi minios turistų apsirengti yukatomis ir pasimėgauti vakarais apšviestais klevais, šventykla, ir visais kitais nepakartojamais vaizdais.

© AiQu photography

© AiQu photography

image2

Keptos austrės

Tačiau greta klevų Miyajima garsi ir šiokiais tokiais skanėstais, apie kuriuos galvojant dar keliantis į salą jau tyyyyso seilė. O taip, tai AUSTRĖS 🙂 visą dieną svajojome, kaip jau bučiuosim savo undinėles (na, liaudyje yra toks posakis, kad valgyti austrę – tai lyg bučiuoti undinėlę) ir .. teko šiek tiek nusivilti, nes visur austrės – tik keptos! O čirškintų undinėlių bučiniai tai mums neeeeeelabai 🙂 Aplankėme gal keturias maitinimo įstaigas, ir nei vienoje iš jų negavome žalių. Jau beveik norėjome, kaip kokiame aukcione, dvigubinti kainą, kad tik mums jų nekeptų, bet deja…. Na, ir tuomet jau beveik zyliodami link kelto pamatėme vitrinose augančias austres (na, gal labiau parodėlę, kaip atrodo vienerių, dvejų metų austrės),

Yakigaki No Hayashi

Yakigaki No Hayashi

ir meniu, skelbiantį jog čia mes jau gausime savo išsvajotų, šviežių undinėlių bučinių 🙂 pateikimas, skonis – aukščiausias lygmuo. Tai štai – jei keliausite į Miyajima salą – “Yakigaki No Hayashi” yra tas restoranėlis, kur privalote apsilankyti, jei esate austrių gerbėjas.

Taigi, pasotinę ir akis ir skrandžius Miyajimos gėrybėmis, grįžome atgal į Osaką, ir jau kūrėme planus dar likusioms kelioms dienoms hanemuno. Nors kelionė jau į pabaigą, bet įpūdžių tiek, kad blog’as nurimti neplanuoja 🙂

© Copyright 2010-2017 Japonija.lt.