Japonija yra Rytų Azijos šalis, sala, esanti tarp Ramiojo Vandenyno ir Japonijos jūros. Šios šalies pavadinimas (jap. Nihon arba Nippon) išvertus pažodžiui reikštų „saulės šaknys“, „saulės kilmė“, bet ji dažniau vadinama Tekančios Saulės šalimi. Šalies vėliavoje vaizduojamas raudonas diskas (ni no maru – lietuviškai „saulės rutulys“) taip pat simbolizuoja saulę. Anksčiau Japonija buvo žinoma Va (Wa„taika“, „harmonija“) ir Jamato (Yamato „Kalnų kelias“) pavadinimais. Šalį sudaro virtinė salų, iš viso jų yra daugiau nei 6 800, tačiau tik apie 340 iš jų yra didesnės negu 1 km2 pločio. Didžiausios Japonijos salos yra Honšiu, Šikoku, Kiušiu ir Hokaido. Šalies valstybinė kalba – japonų.
Japonija nuo seno traukia žmones savo paslaptingumu, savita kultūra ir grožiu. Tai – tarsi kitas pasaulis, kuriame žmonės ne tik turi kitokius papročius, elgiasi kitaip negu mes, bet ir savaip supranta pasaulį, gyvenimą.Bet ar iš tiesų?
Japonija yra kažkuo panaši į Didžiąją Britaniją – abi valstybės yra salose; nors geografiškai priklauso tam tikram regionui, tačiau dėl gamtinių kliūčių sugebėjo sukurti unikalią kultūrą. Galima įžvelgti tam tikrų panašumų netgi anglų ir japonų kalbų formavimosi procese.
Anglų kalba priklauso germanų kalbų šakai, tačiau didesnioji dalis jos žodyno ne germaniškos kilmės. Tą patį galima pasakyti ir apie japonų kalbą: ilgus amžius leksiką japonai skolinosi iš kinų kalbos, taigi dabar kiniškos kilmės skoliniai sudaro beveik pusę visų turimų žodžių, o paskutinįjį amžių išpopuliarėjo skoliniai iš anglų kalbos. Šie skoliniai yra gerokai pakitę, net anglų kalbos žinovai jų turi mokytis iš naujo; ir ne tik dėl to, kad japonų kalbos fonetika itin skiriasi nuo anglų kalbos. Juk ne kiekvienas iš karto supras, kad pasokon yra kilęs iš žodžių junginio personal computer (japonai ištartų pĆ¢sonaru kompiūtĆ¢), eakon – air conditioner, dejikame – digital camera (dejitaru kamera). Taigi japonai (kas galbūt šiek tiek keista lietuviams) įpratę skolintis, kopijuoti, plagijuoti, tačiau iš viso to visgi sugeba sukurti kažką savito, unikalaus, japoniško. Pavyzdžiui, Japonijoje labai populiariame McDonalde galima rasti „makjaponiško“ maisto, kurio nerasi nė vienoje kitoje pasaulio šalyje.
Šis kopijavimas ir skolinimasis tęsiasi jau ne vieną amžių. Japonija buvo atrasta tada, kai visas Rytų pasaulis jau buvo budistinis, daugelis tautų turėjo savo raštą. Japonija tuo metu dar gyveno matriarchatinėje santvarkoje. Tačiau japonai uoliai pradėjo mokytis kinų hieroglifų, taikė juos savo kalboje. Taip buvo sukurtos dvi abėcėlės, kurios kilo iš kinų hieroglifų, bet dabar kinams yra nebesuprantamos. Unikalus japonų menas taip pat yra kilęs iš Kinijos, tačiau Japonijoje jis įgavo visai kitas formas. Panašūs procesai dabar vyksta ir su leksikos skolinimųsi iš anglų kalbos. Japonai nebijo skolintis angliškų žodžių, tačiau juos neatpažįstamai pakeičia. Šioje vietoje ir reikėtų atsisakyti labai populiaraus šiuolaikino mito apie japonų tradicijų sergėjimą. Japonų kultūra besidomintys užsieniečiai gerokai daugiau žino apie ją nei patys japonai. Kai prisimename japonų istoriją, nesunku pastebėti, kad japonai nuolat mėgsta atsisakyti to, kas sena, ir griebtis naujų idėjų, naujų tradicijų.
Daugeliui europiečių ypač svarbu išsaugoti savo tapatybę, tradicijas, kultūrą, o japonams, atrodo, visa tai nelabai rūpi. Žinoma, jie visuomet švęs savo šventes: Naujuosius Metus, Obon (Vėlinės), tačiau nepamirš ir naujųjų švenčių – Kalėdų, Valentino dienos, Helloweeno bei kitų.
