Sumo (相撲 sumō) istorija

Iki šiol nėra patikimų duomenų ar sumo atsirado Japonijoje, ar atkeliavo iš žemyno…

Vis tik japonų specialistai, skrupulingai tyrinėjantys sumo atsiradimo ir vystymosi istoriją, ne be pagrindo teigia, kad Sumo Japonijos salose atsirado ne vėliau, kaip  prieš du tūkstančius metų!

Japoniškuose mituose ir legendose yra nemažai pasakojimų apie sumo. Seniausioje japoniškoje kronikoje „Kodžiki“ ((古事記, „Senovės reikalų užrašai“)  datuojama VIII a. (711–712 m. )), pasakojama apie tai, kaip saulės deivė Amaterasu ( (天照), Amaterasu-ōmikami (天照大神 / 天照大御神)), beje ji ir sutvėrė Japonijos salas, išsiunčia naują valdytoją- Takemidzuti į Idzumo šalį, kad šis perimtų valdymą iš senstančio dievo Okunikusi. Dievas Takemidzuti (tuomet visi valdovai buvo vadinami dievais)  neišdrįso tiesiai pasakyti, kad nenori paklusti aukščiausiosios deivės įsakymui, todėl pakvietė Okunikusi į kovą tardamas: „Išmėginkime jėgas, pasigalynėkime, kuris laimės, tas ir taps valdovu“. Ir susikovė du dievai… Laimėjo Takemidzuti naujasis Idzumo valdovas…

Taigi, tikėtina, kad tai ir buvo pirmoji sumo kova. Ir ji įvyko neatmenamais laikais, nes istorikai net apytiksliai nesiima spėti, kada gi gyveno  minėti du dievai… Be to, tai tikrai buvo pirmasis kartas kai kova dėl valdžios baigėsi taip gražiai.

Kitoje japonijos kronikoje Nihon Shoki ((日本書紀) baigta rašyti 720m),  tai antroji seniausia Japonijos istorijos knyga), užrašyta legenda apie tai, kaip septintų metų, septinto mėnesio, septintą dieną, imperatoriaus Suinin (垂仁天皇) akyse, o jis jau buvo 11-asis Japonijos imperatorius, sumo kovoje susirungė du įžymūs kariai Nomi no Sukune (野見 宿禰) ir Taima no Kehaya (当麻蹴速)

Pagal senovinį mėnulio kalendorių, septintas mėnuo yra rugpjūtis. Tai pirmojo ryžių derliaus nuėmimo mėnuo. Matomai jau tuomet sumo kovos buvo rengiamos reguliariai, religinių švenčių metu, kai buvo dėkojama dievams už gerą derlių ir šios kovos greičiausiai buvo religinių apeigų dalis.

Taigi, pasak legendos, nugalėtoju tapo Nomi no Sukune (野見 宿禰) vėliau jis buvo paskelbtas vienu iš šintoizmo dievų ir iki šiol Japonijoje garbinamas kaip Sumo pradininkas.

Persikelkime į kiek vėlesnius laikus – Kofun laikotarpį ((古墳時代; Kofun-jidai)  truko nuo 250 iki 538 m. pr.m.e. ). Yra nemažai archeologinių radinių liudijančių, kad tuo metu sumo jau buvo plačiai paplitęs ir įgavęs naujų funkcijų.

Tuo metu valdovai buvo laidojami  pilkapiuose- Kofunuose (dėl šių pilkapių laikotarpis pavadintas Kofun laikotarpiu). Kasinėjant valdovų kapus- Kofunus, tarp daugybės rastų daiktų yra ir molinių figūrėlių vaizduojančių sumo kovotojus, o taip pat ritualinių ir namų apyvokos indų puoštų sumo imtynių vaizdais. Įdomu tai, kad paveikslėliuose vaizduojami ne tik susirėmę kovotojai, bet ir žiūrovai. Vadinasi tuo metu sumo jau buvo žiūrovų vertas reginys.

Na, o faktų apie pirmąjį sumo turnyrą, randame jau minėtoje Japonijos kronikoje Nihon Shoki. Imperatorius Kōgyoku (皇極天皇 ,  594–661), , priimdamas Silla (Korėjos pusiasalio pietinė dalis) šalies pasiuntinį, sukvietė iš visos šalies geriausius karius- galiūnus ir jo garbei surengė sumo turnyrą. Tai rodo, kad sumo tampa valdovų bei jų svečių vertu reginiu.

Sumo aukso amžius- Edo periodas ((江戸時代 Edo jidai) datuojamas nuo 1603 iki 1868 )). Šio periodo metu ypač audringai ima vystytis „liaudies“ sumo. Sumo kovos ir masiniai turnyrai imti rengti reguliariai. Juos rengė valstiečiai, amatininkai ir pirkliai. Šiogūnas (karinis titulas) Tokugawa Ieyasu (徳川 家康,) susirūpinęs, kad tokiu būdu bus iškraipytas tikrasis, „grynasis“ ir  galantiškas sumo,  XVIIIa. išleido specialų dekretą draudžiantį „gatvės“ sumo. Tačiau šis dekretas patyrė visišką fiasko ir po kelių metų buvo pakeistas kitu įsaku, nurodančiu, kad sumo turnyrai turi būti rengiami tik tam numatytose vietose. Vis tik gatvės sumo buvo taikomi ir kiti apribojimai, nes tokiuose turnyruose, nebuvo kompetetingų teisėjų ir  ginčai dėl nugalėtojo dažnai peraukdavo į masines muštynes ir netgi ginkluotus susirėmimus.

Trijuose didžiuosiuose miestuose- Osakoje, Kiote ir Edo (Tokijas) XVIIIa jau veikė sumo profesionalų bendrijos- Rikishi.

Šiogūnatas ėmė licenzijuoti rikishi bendrijų veiklą ir XVIIIa pabaigoje sumo turnyruose galėjo dalyvauti tik rikishi bendrijų nariai.  Taigi, nuo šių turnyrų ir prasideda šiuolaikinio sumo istorija.

http://www.iamtheglobe.com/ogcblog/2016/8/10/the-supersized-history-of-sumo-wrestling

https://www.jref.com/articles/sumo.32/

http://japan.aikiclub.ru/budo/sumo/history.asp

Mėlynasis tvenkinys (青い池 Aoi-ike)

Absoliučiai žydros spalvos ežeras (arba tvenkinys) yra  Hokaido saloje, netoli  Biei (美瑛) miesto. Pavadinimas „melynas“ tvenkiniui prigijo tikrai neatsitiktinai, jo spalva išties stebėtinai skaisčiai- sodriai mėlyna, o gal žydra, ar žaliai mėlyna…. kartais ir pilkai žalsva….

Mėlynasis tvenkinys yra Tokachi kalno papėdėje. Tvenkinio- ežero plotas 12,000 kvadratinių metrų, gylis  2.5-5 metrų.

Tvenkinys atsirado ne taip ir seniai-  1989 metais.  Kai 1988 metais išsiveržė Tokachi ugnikalnis, buvo stengiamasi apsaugoti miestą nuo purvo nuošliaužų, tuo tikslu buvo pradėta statyti užtvanką, toje vietoje ir susiformavo tvenkinys.

Tiksliai nėra žinoma kodėl tvenkinio spalva tokia neįprasta. Buvo atlikta daug vandens tyrimų, tačiau vieningos nuomonės nėra. Viena iš versijų- tai nutinka maišantis vandeniui  iš karštųjų versmių su vandeniu atitekančiu iš upės, kuriame yra  ištirpusio aliuminio hidroksido. Tai ir lemia tokią neįprastai žydrą spalvą. Vanduo tvenkinyje pastoviai atsinaujina, o priklausomai nuo paros laiko, apšvietimo ir vietos, iš kurios gėrėsimės tvenkiniu, vandens spalva spindi vis kitu atspalviu. Tai atrodo labai paslaptingai, magiškai ir nepaprastai gražiai….

Ypač gražiai ežeras- tvenkinys atrodo, kai pasidengia plonu leduku- žvelgiant į jį pasijunti esąs tolimoj planetoj…

Tvenkinys visuomet buvo pankamai gerai žinomas, tačiau ypač išpopuliarėjo, kai 2012m kompanija Apple  ežero žiemos nuotraukas (fotografo Kent Shiraishi) panaudojo savo Apple MacBook Pro darbalaukiams papuošti.

 

http://udivitelno.com/mesta/item/543-goluboj-prud-hokkajdo

http://blog.goo.ne.jp/chimaki-1014/e/4f0de8a945d7337ccb9b1e2142ae6484

http://www.mirkrasiv.ru/articles/goluboi-prud-blue-pond-hokaido-japonija.html

http://wasa-bi.com/topics/1718

https://yunomi.us/24847/places-to-visit-in-japan-before-you-die

Japonijos parlamentas pritarė įstatymui dėl imperatoriaus atsistatydinimo

Šiandien Japonijos parlamento žemieji rūmai pritarė specialam įstatymui dėl 83-trejų imperatoriaus Akihito atsistatydinimo ir chrizantemų sosto perdavimo jo vyresniajam sūnui princui Naruhito.
Tai bus pirmasis Japonijos monarcho atsistatydinimas per pastaruosius du šimtmečius.

Imperatorius Akihito ir princas Naruhito

Atsisakęs sosto Akihitas išsaugos titulą „Jūsų didenybė“, valstybinį aprūpinimą ir kitas privilegijas. Jis bus tituluojamas „joko“ (atsistatydinęs imperatorius), o jo žmona imperatorienė Michiko – „jokogo“ (joko žmona). Pasak japonijos žiniasklaidos, imperatorius Akihitas perduos sostą princui Naruhito  2018m gale.

https://japantoday.com/category/politics/emperor-abdication-bill-clears-lower-house-panel

Namba parkas Osakoje

Šiuolaikiniuose megapoliuose, kiekvienas žemės lopinėlis- aukso vertės. Vis tik kartais pasiseka tarp dangoraižių, begalės biurų pastatų, prekybos centrų, daugiaaukščių greitkelių sukurti tikrą parkų oazę. Kuri savyje puikiai talpina didelio miesto greitį ir nuostabaus parko idilišką ramybę.

Argi ne Didysis kanjonas..?

 

Puikus tokios simbiozės pavyzdys-   Namba parkai Osakoje.

Nuostabus parkas įkurtas didžiuliame 30-ties aukštų prekybos komplekse, kuriame rasite daugybę restoranų, parduotuvių, kino salių ir netgi  nedidelių, privačių sodelių bei daržų. Osakos gyventojams, norintiems pasisodinti porą lysvių žalumynų, nereikia važiuoti į užmiestį- pakanka pakilti keletą aukštų į Namba parkus…

Lankytojus žavi terasiniai sodai, kurie  išsidėstę aštuoniais lygiais. Stovint viršuje, susidaro įspūdis, kad esi ant aukšto kalno…  Medžių paunksmė kviečia atsipūsti, o čiurlenantys upeliai maloniai ramina. Ir čia pat, šeštame aukšte, rasite įvairių restoranų (japonų, korėjiečių, italų ir kt.).   Na , o parduotuvės įsikūrusios antrame ir penktame aukštuose…

Žiemos metu parkas pasipuošia tūkstančiais liuminescencinių lempučių.

Šio įspūdingo projekto autorius- Jerde architektūros biurus, kurio darbuotojai sukūrė parką, neatpažįstamai pakeitusį šiuolaikinio miesto įvaizdį.

Namba parko projekto užsakovas Nankai Electric Railway.

 

http://turj.ru/blog/history/2200.html

http://inhabitat.com/japans-namba-parks-has-an-8-level-roof-garden-with-waterfalls/

http://www.landscapeonline.com/research/article-a.php?number=11354

„Kalifornija“ (California roll) ir „Filadelfija“ (Philadelphia roll) sušių kilmės istorija

Įdomu, kodėl šie sušiai vadinami  amerikietiškais vardais ir nieko bendro neturi su Japonija?

Kodėl šie sušiai buvo pradėti gaminti netgi ne Kalifornijoje ir ne Filadelfijoje, o Kanadoje?

Pasitelksime istoriją ir visa tai išsiaiškinsime!

„Kalifornija“ (California roll) sušiai:

 

 

Taigi, 1971m. Vankuveris. Kanadiečiai ir amerikiečiai nevertina japoniškos virtuvės, džiovinti jūros dumbliai nekelia pasitikėjimo, žalia žuvis neatrodo viliojančiai…

Vistik japonų šefas Hidekazu Tojo (東條英員 Tōjō Hidekazu) (gimė 1950 Kagoshima, Japanija) buvo ryžtingas ir sugalvojo gudrų planą.

Hidekazu Tojo (東條英員 Tōjō Hidekazu)

Vietoje žalios mėsos jis panaudojo krabų mėsą, pridėjo visų mėgiamų agurkų bei avokadų, tradicinį sušio vyniojimą į jūržolę taip pat pakoregavo.  Hidekazu Tojo sušiuose jūržolė buvo suvyniota viduje, tad klientų nebeerzino tamsios jūržolės vaizdas. Toks triukas puikiai suveikė ir „suamerikoninta“ japonijos virtuvė atrado savo gerbėjus ne tik Kanadoje, bet ir Jungtinėse valstijose. Ypač daug naujųjų sušių mėgėjų atsirado Los Andžele (Kalifornijos valstija), tad ir pavadinimas „Kalifornija“ pasirodė logiškas.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra ir kita „Kalifornijos“ sušių atsiradimo istorija. Sakoma, kad dar 1960m. Japonų virtuvės šefas Ichiro Mashita pradėjo sukti tokius, sakykime, naujoviškus sušius, Los Andžele, Mažojo Tokijo rajone.

Kaip ten bebūtų, bet Kalifornijos sušiai pradėti sukti ne Tėvynėje, tačiau savų tėvynainių. Ir tai puikus dviejų, atrodytų labai skirtingų, virtuvių ir tradicijų sintezės pavyzdys. O talentingi japonų virtuvės šefai tapo tikrais savo šalies ir , žinoma, japonų virtuvės ambasadoriais.

„Filadelfija“ (Philadelphia roll) sušiai:

„Filadelfijos“ suktinukai atsirado, po gero dešimtmečio, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose susižavėjimas Japonijos virtuve ir „Kalifornijos“ sušiais buvo pačiame įkarštyje. Mėgstantis eksperimentuoti virtuvės šefas pabandė lašišos ir grietinėlės sūrio klasikinį derinį apžaisti ryžiais ir jūržole. Rezultatas pranoko lūkesčius. Skonių puokštė „suskambėjo“. Pradžioje Japonijos virtuvės šefai buvo pasibaisėję tokiu deriniu, tačiau nuomonę pakeitė- vis tik toks ingradientų derinys atitinka posakį „match made in heaven“ (tobulas derinys). Pavadinimas „Filadelfija“ tai pavadinimas sūrio („Phladelphia“), kuris naudojamas šiuose nuostabiuose suktinukuose.

Dabar šie sušiai mėgiami ir žinomi visame pasaulyje…

https://www.britannica.com/topic/California-roll#ref1197848

Bento (弁当)- linksmosios užkandžių dėžutės

Bento (jap.弁当 bentō)- tai japoniškas terminas porcijuotam maistui dėžutėje apibūdinti.

Bento gali būti kildinamas iš vėlyvojo Kamakura laikotarpio (1185 iki 1333), kai buvo sukurtas hoshi-II (糒 arba 干 し 飯, pažodžiui „džiovinti miltai“)- tai virti ir džiovinti ryžiai. Hoshi-II galima valgyti iškart arba virti vandenyje, tokie virti ryžiai buvo saugomi nedideliame maišelyje. Momojama laikotarpiu (1568 iki 1600), buvo pradėtos gaminti lakuoto medžio dėžutės maistui sudėti, tokios pat, kaip naudojamos ir šiandien. Tokie Bento buvo valgomi per Hanami šventę (šventė kai gėrimasi žydinčiomis sakuromis ).

Tradiciškai į Bento dedama žuvies arba mėsos, šviežių arba marinuotų vaisių, daržovių  ir  žinoma, ryžių.

Be abejo, Bento dėžutę galima paruošti nebūtinai laikantis tradicijų. Joje gali būti ir europietiški patiekalai, svarbiausia, kad maistas būtų šviežias, sveikas ir skanus. Bento skirtas vaišintis vienam žmogui.

Kitaip tariant Bento- tai maistas, kuris supakuotas gražioje dėžutėje taip, kad būtų patogu neštis jį su savimi.

Dėžutės gali būti įvairių formų ir spalvų, gaminamos eiliniam vartotojui ir išrankiam estetui.

Vienetinės rankų darbo dėžutės, kurios gaminamos iš retų medžio rūšių ir atrodo kaip tikri meno kūriniai pirkėjų vertinamos ir tikrai nėra pigios.

Bento dėžutės viduje naudojami silikoniniai, plastikiniai ar mediniai skirtukai (maži puodeliai, dubenėliai, sandariai užsidarantys “mėgintuvėliai” ar juostelės), tam, kad produktai nesiliestų ir nesimaišytų jų skysčiai, kad galima būtų atskirti drėgnus produktus nuo sausų.

Skirtukai paprastai būna ryškių ir „skanių“ spalvų bei įvairiausių formų. Yra žavingi  indeliai kiaušiniams ir linksmi užsukami “mėgintuvėliai” padažams.

Tai tikrai palengvina šeimininkės darbą ir padeda maistą dėžutėje pateikti patraukliai ir žaismingai.

Beje, kaip skirtukus puikiausiai galima naudoti ir natūralius produktus- salotų lapus, agurko griežinėlius, sūrio riekeles ir kt.

 

Bento dėžutėje naudojami ir įvairiaspalviai smeigtukai, kuriais galima susmeigti smulkius maisto gabalėlius, kad jie „neišsibėgiotų“, pvz.:  mėsos kukulaičius, alyvuoges, vynuoges ar kt.

Įvairiaspalviai smeigtukai

Be to, tokie smeigtukai labai pagyvina bendrą dėžutės vaizdą, o ir valgyti būna patogiau.

Dabar apie maistą. Dėliojant maistą į Bento dėžutę ir naudojant skirtukus, gana lengva jį paruošti taip, kad atitiktų sveikos mitybos piramidę.

Dėžutėje turėtų būti bent jau 4 tipų maistas: turtingas angliavandeniais, turtingas baltymais ir daržovės bei vaisiai.

Angliavandeniai, Baltymai. Vaisiai, Daržovės

Dažna mama vaikams ruošia dėžutę tokia proporcija:  4: 2: 1: 1 (4 dalys angliavandenių : 2 dalys baltymų : 1 dalis daržovės : 1 dalis vaisiai).

Kartais  galima paruošti 2 dalis daržovių (praleisti vaisių skyrių) ir suruošti atskirą dėžutę tik su vaisiais ir pan. Jeigu laikotės kokios nors dietos jūsų dėžutėje maisto medžiagų proporcijos išsidėstys dar kitaip.

Nors parduotuvėse ir užkandinėse galima nusipirkti jau paruoštų,  įvairiausiems skoniams tinkančių Bento, labiausiai vertinami namuose pagaminti užkandžiai. Taigi, japonės stengiasi savo vaikams, vyrui  ar sau paruošti naminį Bento.

Japonės maistą dėžutėse išdėsto labai gražiai, žaismingai ir be galo išradingai. Yra skiriami netgi bento dėžučių dekoravimo stiliai pvz. „Kyaraben“ -„personažinai Bento“ .

Dekoruojant Kyaraben stiliumi naudojami įvairių herojų atvaizdai ir simboliai iš Japoniškos animacijos (anime), komiksų knygų (manga) arba kompiuterinių žaidimų.

Kitas populiarus Bento stilius yra „Oekakiben“ –  „paveiksliniai Bento“. Oekakiben dekoruojami taip, kad maistas atrodytų kaip paveikslas ar kažkoks gyvūnas, augalas, pastatas, paminklas ar daiktas. Japonijoje netgi vyksta Bento konkursai, kur konkuruojama  dėl labiausiai                        estetiškos Bento išvaizdos.

Taigi, Bento labai įdomi ir savita meno rūšis- nebijokime tokio skambaus pavadinimo, nes kai kurie bento atrodo kaip tikri meno kūriniai.

http://nippon-heaven.asianfreeforum.com/t297-bento

https://lifehacker.ru/2013/02/12/bentos/

http://www.davison.com/creators/tag/bento/

Okunošima(Okunoshima, jap 大久野島)- triušių rojus

Okunošima (Okunoshima, jap 大久野島) yra maža sala jaukiai įsikūrusi Vidinėje Japonijos jūroje tarp Hirosimos ir Šikoku. Ją galima pasiekti dažnai kursuojančiais laivais. Svarbiausia šios salos įžymybė- neįprasti gyventojai, laukiniai triušiai, kurių čia daugybė. Ši sala dar vadinama- Triušių sala (Usagi Shima, jap.ウサギ島) ir ne veltui, daugiau nei 700 pūkuotų gyventojų laisvai liuoksi pievomis ir gatvėmis, noriai bendrauja su atvykusiais lankytojais.

Kaip ir kada salą užvaldė šie mieli gyventojai?

Triušių atsiradimo itorija labai ilga. Pradžioje tai buvo paprastutė salelė, kurioje gyveno trys žvejų šeimos. Tačiau Rusų- Japonų karo išvakarėse,  XIXa. gale, susirūpinta saugumu, ir saloje buvo įrengta dešimt fortų.
Kiek vėliau salą imta naudoti toli gražu ne taikiems tikslams.
1925 metais Japonija kartu su dar 38-mis valstybėmis pasirašė Ženevos Protokolą (pilnas pavadinimas Protokolas dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų uždraudimo), kuris neleido naudoti cheminio ir biologinio ginklo karinio konflikto metu.
Tačiau paaiškėjo, kad JAV ir Europa nesilaiko šio susitarimo. Be to šiame protokole nebuvo kalbama apie nuodingų medžiagų gamybą ir saugojimą, buvo akcentuojama tik naudojimas. Tuomet Japonija inicijavo slaptos programos sukūrimą dėl cheminio ginklo gamybos. Nors formaliai cheminių medžiagų gamyba nebuvo draudžiama, bet buvo pasirūpinta, kad šis projektas būtų vykdomas visiškai slaptai.

Nuo 1929 iki 1945 m. Triušių saloje veikė cheminių ginklų gamykla.

Per tą laiką joje pagaminta daugiau nei 6000 tonų Iprito, vadinamų garstyčių dujų. Sala buvo pasirinkta, nes ji pakankamai toli nuo Tokijo ir kitų gyvenamųjų vietų- jei kartais įvyktų nelaimė. Visus 16 metų, itin slaptos programos vykdymo metu, Okunošimo sala buvo ištrinta iš žemėlapių. Gyventojams ir darbuotojams nebuvo sakoma, kas yra gaminama saloje, salą nuolat gaubė paslaptys. Karo pabaigoje dokumentai, susiję su čia gamintu cheminiu ginklu buvo sudeginti, dujos sunaikintos, o žmonės buvo prisaikdinti tylėti apie šį projektą.

Vieni šaltiniai teigia, kad triušiai į Okunošimą buvo atvežti  bandymams su nuodingosiomis dujomis ir paleisti į laisvę po Antrojo pasaulinio karo ten dirbusių darbuotojų . Kiti šaltiniai teigia, jog 8 triušius saloje paleido grupė moksleivių 1971 -aisiais, žygio metu.
Bet kokiu atveju, triušiai nieko nelaukdami, ėmė daugintis ir karaliauti saloje.

Nors triušiai gyvena laisvai ir yra pusiau laukiniai, tačiau jie pripratę prie žmonių ir mielai sutinka lankytojus.
Lankytojams leidžiama maitinti triušius, bet stengiamasi apsaugoti šiuos salos gyventojus – šunys ir katės į salą nėra įleidžiami.
Okunošimoje yra ir Nuodingųjų dujų muziejus.
Ginčijamasi, ar  šioje saloje saugu, keliamas klausimas ar tikrai buvo atliktas visiškas saloje gamintų cheminių ginklų nukenksminimas. Sklinda kalbos, kad Okunošimoje yra kelios slaptos vietos, kuriose po karo buvo užkastos mirtinų dujų atsargos, kurios yra tarsi tiksinti bomba…

http://udivitelno.com/animals/item/747-okunosima-ostrov-krolikov-v-yaponii-35-foto
http://modernfarmer.com/2017/03/japan-island-full-rabbits-small-island-dark-history/
http://goinjapanesque.com/07535/

Japonijos sostinėje sužydėjo lietuviškas sodas

Japonijos sostinės gyventojai ir užsienio turistai pirmą kartą galės apsilankyti tradicinėje lietuviškoje sodyboje ir sode, įrengtame Lietuvos ambasados Tokijuje iniciatyva.

Garsiame Tokijo viešbutyje „Okura“ pagal lietuviškos medinės architektūros tradicijas įrengtas namas, kurį supa Lietuvoje auginamų dekoratyvinių ir vaistinių augalų darželis ir sodas. Aplankę lietuvišką sodybą, renginio svečiai gali paragauti lietuviškų valgių ir gėrimų. Parodos metu taip pat bus surengtos dirbtuvės, kurių metu tautodailininkė Jurgita Treinytė mokys rišti tradicinius lietuviškus šiaudinius sodus.

Lietuva pirmą kartą dalyvauja gegužės 2 d. prasidėjusioje jau septynioliktoje tarptautinėje „Sodų mugėje“, kurią tradiciškai globoja Tokijuje reziduojančių ambasadorių žmonos. Šiemet mugėje savo sodus ir tradicijas pristato 10 pasaulio šalių.

Renginio atidaryme dalyvavo Japonijos princesė Takamada, kuri taip pat grožėjosi spalvingu lietuvišku sodu ir domėjosi lietuviškomis tradicijomis ir papročiais. Didelio žiniasklaidos dėmesio susilaukusią „Sodų mugę“ per savaitę ketina aplankyti daugiau kaip 12 tūkstančių lankytojų.