Oiran (花魁)

 

„Oiran“ (花魁) -taip Japonijoje buvo vadinamos kurtizanės. Tai „Yujo“ (遊 女) „malonumų moters“ arba prostitutės tipas. Tačiau Oiran skyrėsi nuo įprastų „Yujo“. Pastarosios buvo tik pramogai, o Oiran buvo tikros artistės, dauguma tapo netgi  įžymybėmis ir už rajonų, skirtų kūniškiems malonumams, ribų. Oiran dažnai nubrėždavo naujas tendencijas mene ir madoje.

Kurtizanių kultūra atsirado ankstyvuoju Edo laikotarpiu (1600-1868). Šiuo metu buvo priimti įstatymai, ribojantys viešnamių veiklą pramoginiuose kvartaluose (yūkaku (游 廓, 遊 郭)), kurie buvo pastatyti šiek tiek tolėliau nuo miesto centro. Nors buvo daug tokių rajonų, bet patys garsiausi buvo trys: Šimabara Kiote, Shinmachi Osakoje ir Ede (dabartinis Tokijas)- Yoshiwara. Jie greitai išaugo į didelius savarankiškus rajonus, kuriose buvo siūlomos įvairios pramogos, įskaitant puikius valgius, nemokamus pasirodymus ir dažnus festivalius bei paradus.

Palyginti su „Yujo“, kurių pagrindinis patrauklumas buvo jų seksualinis nuolankumas, Oiran pirmiausia buvo artistės. Norėdama tapti oiran, moteris turėjo įvaldyti daug menų- vesti tradicinę japonų arbatos ceremoniją (sadō), išmanyti ikebaną (gėlių išdėstymą) ir kaligrafiją (dailusis rašymas). Oiran taip pat turėjo mokėti groti koto(箏) (styginis), shakuhachi (尺八、しゃくはち=)(pučiamasis), tsuzumi (鼓)(mušamasis) ir shamisen (三味線)(styginis) !  Klientai iš Oiran taip pat tikėjosi,  apsiskaitymo bei sąmojingo ir elegantiško bendravimo.

 Oiran prestižas buvo grindžiamas jų grožiu, charakteriu, išsilavinimu ir meniniais gebėjimais.
Aukščiausias Oiran (kurtizanių) rangas buvo tayū (太 夫), po kurio sekė kōshi (格子).  Skirtingai nei paprasta prostitutė, tayū buvo elitinė ir leido sau atsisakyti klientų ar juos pasirinkti. Dėl Oiran aukšto statuso jų pajamos taip pat buvo labai didelės.  Mokestis už vieną vakarą buvo gerokai didesnis už dirbančio miestelėno mėnesinį darbo užmokestį ir panašus pvz. į parduotuvės asistento metinę algą…

Tačiau laikui bėgant, uždaruose ir izoliuotuose rajonuose, Oiran tampa labai ritualizuotos daugeliu atžvilgiu ir vis labiau nutolę nuo besikeičiančios visuomenės. Griežtas etiketas reglamentuoja jų elgesį. Atsitiktiniai lankytojai nepriimami. Klientai buvo priimami tik iš tam tikrų arbatos namų, pagal rekomendacijas ir tik užsiregistravus iš anksto.

Klientas privalėjo ne tik pirma užsisakyti kurtizanę arbatos namuose (chaya, (茶屋)), pirmiausia juose jis turėjo išleisti daug pinigų, kad įrodytų, jog turi pakankamai pinigų ir galių mėgautis Oiran draugija. Tik tada jis turėjo teisę pakviesti Oiran. Dėl to didėjo išlaidos ir atsirasdavo bereikalingas vėlavimas.

Tuo metu, kai suknelės ir šukuosenos tapo paprastesnės, „Oiran“ kostiumai tampa vis labiau dekoruoti ir sudėtingi. Stiliaus kulminacija buvo  aštuoni ar daugiau smeigtukų bei šukų plaukuose, ir daugybė labai ornamentuotų drabužių sluoksnių, pagamintų pagal ankstyvojo Edo laikotarpio madą… Galiausiai, „oiran kultūra“ nutolo nuo kasdienio gyvenimo ir jų klientūra sumažėjo.

 
Ir galiausiai Geišų iškilimas baigė Oiran erą. Pradžioje Geisha buvo pramogų specialistė, kuri suteikė tinkamą foną Oiran, o jų suvaržytos suknelės ir šukuosenos neleido joms konkuruoti su prašmatniomis Oiran. Tačiau Geišų siūlomos pramogos ir menas labiau tiko vidutinio žmogaus skoniui. O svarbiausia, kad jos buvo kur kas pigesnės negu Oiran.  Ir XIX a. pabaigoje Geiša pakeitė Oiran. Jos tapo turtingų Japonijos vyrų kompanionėmis. Antrojo pasaulinio karo metu, kuomet bet koks prabangos demonstravimas buvo nepriimtinas, Oiran kultūra merdi.  1958 m. kovos su prostitucija įstatymai suduoda paskutinį smūgį.


Taigi, Oiran, skirtingai nei Geišos, buvo labai ekstravagantiškos. Perukai gausiai išpuošti. Prabangūs bei spalvoti šilkiniai kimono įmantriai sluoksniuoti. Kojos basos, dažytos baltai. Dėvėjo labai aukštus Geta (sandalai iki 24cm.)- vadinamus sanmaiba geta (三 歯 下 駄).  Su šiomis getomis Oiran vaikščiojo Hachimonji stiliumi (八 文字), eidomos „piešdavo“ aštuoniukę. Manaita (Obi dėvimas Oiran) rišamas priekyje, labai puošnus, dygsniuotas. Visa Oiran apranga sverdavo iki 30kg!!!

Tai tikros 17amžiaus super žvaigždės. Iškviestos pas klientą Oiran išsiruošdavo į „paradą“- tai buvo vadinama oiran douchuu (花魁 道 中) („Douchuu“ reiškia kelyje). Nuo jos namų iki kliento (kuris laukdavo netoliese esančiuse viešuose namuose) ją lydėjo gausi ir prašmatni palyda, lėtai judanti siauromis gatvelėmis- tai buvo tikrai įspūdingas reginys, sutraukdavęs gausius smalsuolių būrius.

Šiais laikas Oiran galima pamatyti tik teatralizuotų eisenų metu..

https://www.tsunagujapan.com/20-facts-you-did-not-know-about-oiran/

https://en.wikipedia.org/wiki/Oiran

Tebori (手 彫 りtatuiruotės

Manoma, kad tatuiruotės Japonijoje buvo daromos jau nuo ankstyvojo Džiomon laikotarpio (縄文時代 Jōmon) (Jap. laikotarpis, trukęs nuo apie 10 tūkst. metų pr. m. e. iki 300 m. pr. m. e.). Tatuiruotės tuo metu tarnavo dvasinėms ir dekoratyvinėms reikmėms tenkinti.

Tačiau nuo Kofun laikotarpio  (古墳時代; Kofun-jidai) (Jap. laikotarpis, trukęs nuo 250 iki 538m. ) tatuiruotės įgauna negatyvią reikšmę. Užuot jas naudojus ritualinėms reikmėms ar statuso pabrėžimui, tatuiruotėmis  imta bausti ir žymėti nusikaltėlius.

Iki Edo laikotarpio (jap. 江戸時代 Edo) (Japonijos laikotarpis 1603–1868) , tatuiruočių statusas Japonijos visuomenėje buvo dvilypis. Tatuiruočių ženklai vis dar buvo naudojami kaip bausmė, bet vis dažniau tatuiruotės naudojamos kaip puošmena.  „Edo“ laikotarpiu Japonijoje tatuiruočių menas pradėjo vystytis į dekoratyvią meno formą, kuri yra žinoma ir šiandien.

Tatuiruočių meno atsiradimui įtakos turėjo medžio raižymo menas ir …. išleistas populiarus kinų romanas „Suikodenas“ . Romane pasakojama apie maištingus  ir drąsius vyrus, o gausūs piešiniai, vaizduoja vyrus herojiškose scenose. Jų kūnai dekoruoti drakonais, mitiniais gyvūnais, gėlėmis ir religiniais vaizdais… Romanas buvo nelauktai sėkmingas, o jo iliustracijose matomos tatuiruotės tapo paklausios.

Medžio raižymo (ukiyo-e) meistrai ėmėsi tatuiruočių. Jie panaudojo nemažai tų pačių įrankių, kuriuos naudojo raižant medį. Kad išraižytų piešinius žmogaus kūne, naudojo, atrodytų labai neįprastus įrankius, įskaitant netgi kaltus ir kaltelius, įvairius rėžtukus ir skaptavimo įrankius, o svarbiausia, panaudojo unikalų rašalą, vadinamą „Nara“ rašalu, arba „Nara black“, kuris po oda įgauna gražią, melsvai- žalsvą spalvą.

Iki šiol nesutariama, kas nešiojo šias sudėtingas tatuiruotes. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai buvo žemesnės klasės atstovai. Kiti tvirtina, kad tai buvo turtingi prekybininkai, kurie norėjo pasipuikuoti brangiomis tatuiruotėmis. 

Bet tikrai žinoma, kad irezumi buvo siejamos su ugniagesiais, jie įmantrias tatuiruotes nešiojo kaip dvasinę apsaugą.

Ir tikrai tatuiruotes nešiojo ir tebenešioja Jakudza (Yakuza; jap. やくざ ar ヤクザ) nariai – japonų kriminalinės organizacijos, turinčios šimtametes tradicijas ir istoriją… Ypatingas jakudzos narių skiriamasis bruožas yra visą kūną dengiančios tatuiruotės, daugiau primenančios tapybą. Piešiniai pilni simbolikos ir skirti įbauginti. Tatuiruočių darymas laikomas ištvermės išbandymu.


Pastaruoju metu tokio tipo tatuiruotėmis mielai puošiasi ne tik Jakudzos.

Terminų žodynėlis:

Irezumi (入 れ や, 入 地, 文身 (taip pat tariamas bunshin), 剳 青, 黥 arba 刺青): tatuiruotė (daiktavardis arba veiksmažodis)

Horimono (彫 り 物, 彫 物): tatuiruotė.
Horishi (彫 り 師, 彫 物 師): tatuiruočių menininkas.
Bokukei, bokkei (刑): bausmė tatuiruotėmis.
Tebori (手 彫 り, išraižyti ranka):  tatuiruočių technika daroma rankomis.
Hanebori (羽 彫 り,  išraižyti plunksnomis): tatuiruočių technika, naudojant plunksniškus judesius.
Tsuki-bori (突 き 彫 り): tatuiruočių technika, kurią darant naudojamas traukiamasis judesys.
Kakushibori ( paslėpta raižyba): tatuiruotės ant pažastų ar kitų „paslėptų“ kūno vietų, taip pat skirta nusakyti paslėptiems žodžiams pvz. tarp gėlės žiedlapių.
Kebori (毛 彫 り): tatuiruotė iš smulkių linijų
Sujibori (筋 彫 り): tatuiruotės kontūrai, kontūravimas.
„Shakki“: garsas adatai perduriant odą.
Yobori (洋 彫 り): „Yo“ (vakarietiškas) tatuiruotė. Japonų- anglų kalbos slengas, tatuiruočių atlikimui su elektriniais prietaisais nusakyti.
Sumi (墨): rašalas, naudojamas tatuiruotėms (tradiciškai buvo maišomas mokinio).
Hikae: krūtinės tatuiruotė
Nagasodas (長袖): rankos tatuiruotė, iki riešo
Shichibu (七分): 3/4 rankovių tatuiruotė, iki vidurio dilbio.

Gobu (五分): 1/2 rankovės tatuiruotė, virš alkūnės
Donburi Sōshinbori: viso kūno tatuiruotė be tarpų.
Munewari (胸 割 り): liemens tatuiruotė su viduryje esančiu tarpu.
Taubushi: pažasties pilnas tatuiravimas.
Hanzubon: tatuiruoti šortai; vidinė šlaunis pilnai užpildyta tatuiruote.
Munewari Sōshinbori (胸 割 り 総 身 彫 り): viso kūno tatuiruotė su tarpu ant krūtinės.

Šiek tiek apie Tebori- tai tradicinė japonų tatuiruotė daroma rankomis. Paprastai tokios tatuiruotės daromos naudojant lazdelę, pagamintą iš medžio arba metalo, lazdelės gale pritvirtintos adatos.

 Nors didžioji dauguma tatuiruočių meistrų japonijoje dabar naudoja elektrinius prietaisus tatuiruotėms piešti, vis dar yra daugybė tokių, kurie naudoja ir el. prietaisus, ir tebori. Žinovai sako, kad tik su Tebori galima sukurti autentiškai atrodančią Japonišką tatuiruotę. Tebori darymas užima daug daugiau laiko ir pastangų, nei tatuiruavimas su elektriniais prietaisais.
Svarbu pažymėti, kad daugelis tebori menininkų tatuiruotės kontūrą nupiešia su elektrine mašinėle, o tebori techniką naudoja šešėliavimui.

Skirtinguose Japonijos regionuose Tebori atlikimo stiliai ir technika šiek tiek skiriasi.

 

 

https://en.wikipedia.org/wiki/Irezumi

 

What is Tebori?

Naujas užsiėmimas- kamuoliukai iš folijos…

Japonijoje plinta naujas užsiėmimas- Japonijos žmonės aliuminio foliją paverčia blizgančiais, metaliniais rutuliais. Neabejotinai malonu stebėti kaip folijos raukšlės pamažu tampa glotniu ir blizgiu paviršiumi…

„Twitter“ vartotojas „puchuco709“  kovo mėnesį pasidalijo blizgaus kamuoliuko nuotrauka, kuris atrodo taip, lyg būtų pagamintas iš kieto metalo   アトリエpuchuco@puchuco709     gaminantis sidabrinius papuošalus, reikmenis ir „Karakuri“ lėlės, sukūrė šį kamuolį, spausdamas ir šlifuodamas 52 pėdų ilgio aliuminio folijos ritinėlį  tol, kol jis tapo tolygiai apvalus ir blizgus.
Po“ puchuco709″  posto, Japonijos žmonės pradėjo dalintis savo kamuoliukų sukurtomis versijomis. Tai ėmė plisti kaip virusas…. Beje, kamuoliukai nėra tuščiaviduriai, kaip būtų galima tikėtis- viduje tanki aliuminio masė.

Ši nauja tendencija paversti aliuminio foliją blizgančiais kamuoliukais, panaši į japonų meną vadinamą „Hikaru Dorodango“, tik čia blizgūs kamuoliukai formuojami iš purvo ir vandens. 
Tai yra tradicinė pramoga daugeliui Japonijos vaikų. Procesas atrodo labai paprastas, bet rezultatas gana neįtikėtinas.

Visa tai apibūdina japonų kruopštumą ir jų sugebėjimą pasiekti rafinuotumą net ir su kukliausiomis medžiagomis.

Nuotraukose Bruce Gardner gyvenantis Naujojoje Meksikoje, specializuojasi Hikaru Dorodango mene.

http://www.thisisinsider.com/aluminum-foil-shiny-balls-how-to-2018-3

Hikaru Dorodango – Coloured Soil Spheres Sculpted by Bruce Gardner

Pražydo Sakuros (桜 )

Japonijos vyšnių žiedai –  nesenstanti  žmogaus egzistencijos metafora.

Žydėjimo sezonas yra galingas, šlovingas ir svaigus, bet tragiškai trumpas – vizualus priminimas, kad mūsų gyvenimas taip pat yra trumpalaikis…

Tokijuje oficialiai prasidėjo pavasaris: Japonijos meteorologijos agentūra  paskelbė sakurų žydėjimo laikotarpio pradžią, o žmonės ruošiasi dalyvauti iškylose po žiedais apsipylusiais medžiais.
Įvairūs Japonijos regionai sutinka pavasarį skirtingu laiku: pirmiausia pietuose, o vėliau šiaurėje.

Anksčiausia žydėjimo data (kaika) paprastai numatoma  Osakoje (jap. 大阪市 = Ōsaka-shi) apie kovo 21 d.,  tuo tarpu Aomori (青森市, Aomori-shi) prefektūroje – ne anksčiau  balandžio vidurio. Ir tai tikrai puiku, vyšnių žydėjimu galima mėgautis kur kas ilgiau, keliaujant iš vienos prefektūros į kitą.

Gamta yra nenuspėjama, todėl nėra dviejų vienodų sakurų žydėjimo sezonų. Pasak Japonijos meteorologijos agentūros, kuri  tyrinėja žydinčias sakuras  šimtuose vietovių visoje Japonijoje: “ Laikas kada vyšnių žiedai bus sukrauti  ir pilnai sužydės priklauso nuo ankstesnių metų rudens temperatūros“.
Meteorologijos agentūra nurodė, kad šiemet pirmieji žiedai išsprogo devyniomis dienomis anksčiau nei vidutiniškai.  Nors Japonijos meteorologijos agentūra stebi sakuras nuo 1953 metų, tačiau moksliškai nustatyti, kada jos pražys, vis dar sunku.

Tokijuje viena iš labiausiai žinomų vietų, kur galima gėrėtis  įspūdingais sakurų vaizdais, yra Shinjuku Gyoen (新宿御苑, Shinjuku Gyoen) parkas, kuriame yra daugiau kaip 1000 įvairių sakura rūšių.

Kioto botanikos sodas (京都府立植物園 Kyōto Furitsu Shokubutsuen, 240,000 m²) “ taip pat puiki vieta norintiems pasigrožėti sakurų žiedais- rožinių žiedų tuneliai niekada nenuvilia….

Toliau į pietus, Ehimės (愛媛県, Ehime-ken) prefektūroje,  Matsuyama pilis taip pat nenuvils- apsupta žydinčių sakurų atrodo be galo žaviai ir įspūdingai…

Norėdami dar daugiau panoraminių vaizdų, eikite į Senjoki parką Onomichi (尾道市, Onomichi-shi) prefektūroje.

Sakurų žydėjimo metu Tokijo parkuose pilna žmonių: draugai, šeimų nariai ir bendradarbiai stengiasi užimti geriausias vietas, ant žolės tiesia plastikinius patiesalus ir pradeda ilgus vakarėlius po rožiniais žiedais pasipuošusiais medžiais.

Tai taip jauku ir svaigiai romantiška…

Van Gogas ir Japonija

Šį penktadienį Van Gogo muziejuje Amsterdame, atidaroma  nauja paroda – Japonijos įtaką Vincento van Gogo darbams.


1887m      Paryžius 

Van Gogas šį paveikslą sukūrė pagal japonų menininko Keisai Eisen (渓斎 英泉, 1790–1848) graviūrą.

Van Gogas naudojo tinklelį, kad galėtų nukopijuoti ir padidinti japonės figūrą. Jis tapė ryškiomis spalvomis ir drąsiais potėpiais, tarsi tai būtų raižinys ant medžio.

Moteris pavaizduota graviūroje yra kurtizanė (Oiran (花魁)). Tai rodo prašmatni šukuosena ir Obi surištas priekyje .

Van Gogas moters portretą nutapė apsuptą tvenkinio pilno vandens lelijų, bambuko stiebų, gervių ir varlių. Ši scena turi paslėptą reikšmę: grue (gervė) ir grenouille (varlė) buvo prancūzų žargono žodžiai „prostitutė“.

http://vangogh.com/6XfC30iWnDZ #VanGoghJapan

17-asis Japonijos kino festivalis

Japonijos ambasada Lietuvoje kartu su Japonijos Fondu maloniai visus kviečia į jau tradicija tapusį Japonijos kino festivalį.

Šiemet jau 17-ąjį kartą organizuojama kino šventė bus išskirtinė ir nuo kovo pabaigos pasklis po įvairius Lietuvos miestus bei truks beveik tris mėnesius. Japoniškais filmais galės mėgautis žiūrovai ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Alytuje, Plungėje ir Visagine, tad kviečiame nepraleisti progos ir atrasti japonų kino talentus.

Šiemet festivaliui pasirinkti keturi skirtingo žanro filmai, leisiantys geriau pažinti Japoniją: filmai perteikia ypatingas šeimos akimirkas ir tarpusavio santykius, nukelia į istorinius samurajų ir netgi į senovės Romos laikus, atskleidžia šių dienų visuomenėje vyraujančias baimes ir stereotipus, mėgina pažvelgti į atsiskyrėliško gyvenimo keliamus iššūkius, leidžia pasimėgauti Japonijos kraštovaizdžiu ir susipažinti su lietuviams kiek neįprastomis japonų tradicijomis.

Šio festivalio repertuaro ko gero vienas geriausiai japonams žinomų filmų – „Romos termos“ (angl. „Thermae Romae“, jap. „Terumae Romae“) (2012, 108 min.), sukurtas režisieriaus Hideki Takeuči pagal itin populiarios japonų manga komiksų kūrėjos Mari Jamazaki to paties pavadinimo mangą. Filmas vaizduoja senovės Romą, kada pirčių architektas Liucijus (akt. Hiroši Abe) netyčia nusikelia į ateitį ir atsiduria šių laikų japoniškoje viešoje pirtyje. Liucijus keliauja laiku ir pritaikydamas japoniškus kultūros elementus Romoje netrukus tampa žymiu pirčių ekspertu. Nuotaikingas filmas ir pagrindinio herojaus patiriami nuotykiai nesunkiai užkariaus tiek jaunųjų, tiek vyresnių kino žiūrovų simpatijas.

Antrasis festivalio filmas – „Virtuvės samurajai“ (angl. A Tale of Samurai Cooking – A True Love Story“, jap. „Bushi no kondate“) (2013, 121 min.). Į Edo periodo samurajų laikus nukeliantis režisieriaus Asahara Juzo filmas pristato kiek netikėtą samurajų klano gyvenimo pusę. Tai istorija apie vieną samurajų giminę, padėjusią pamatus vadinamiesiems „virtuvės samurajams“, kurių užduotis – tiekti patiekalus vietiniam valdovui. Šios giminės lyderio sūnus ir įpėdinis Jasunobu (akt. Kengo Kora) nėra linkęs į maisto gamybą ir mieliau renkasi kardus nei virtuvinius įrankius. Tokį jo nusistatymą bando pakeisti naujoji žmona Haru (akt. Aya Ueto), be galo užsispyrusi, tačiau gerais įgūdžiais virtuvėje pasižyminti virtuvės meistrė.

Kitas festivalio filmas – režisieriaus Toru Kamei drama „Mamešiba“ (angl. „Mameshiba“, japn. „Yoju Mameshiba“) (2009, 106 min.), subūrusi nemažai pasižymėjusių japonų televizijos serialų bei kino aktorių, iš kurių pagrindinis – Džiro Sato – atlieka itin įsimintiną ir nekasdienišką vaidmenį. Pagrindinis filmo herojus – vidutinio amžiaus vyras, vardu Džiro (akt. Džiro Sato), gyvena su tėvais, neturi darbo, yra namisėda ir nemėgsta bendrauti su kitais.  Po tėvo mirties Džiro motina pabėga ir palieka jam kelių mėnesių šuniuką, vardu Ičiro, bei keletą nuorodų, padėsiančių ją surasti. Džiro yra priverstas išeiti į platųjį pasaulį.

Ketvirtasis festivalio filmas – režisieriaus Ryoiči Kimizukos įtampos kupinas trileris „Niekas neapgins“ (angl. „Nobody to watch over me“, jap. „Daremo mamotte kurenai“) (2009, 118 min.) atveriantis modernioje visuomenėje vyraujančias baimes, pasakoja šeimos dramą dėl žmogžudyste apkaltinto nepilnamečio sūnaus. Žiniasklaidos dėmesio persekiojami ir visuomenės pasmerkti likę šeimos nariai ir policijos detektyvas, besistengiantis nuo šio dėmesio apsaugoti sumišusią kaltinamojo seserį, patiria didelių sunkumų, siekdami išsivaduoti iš susidariusios situacijos.

Visi festivalio filmai bus rodomi originalo kalba, turės lietuviškus ir angliškus subtitrus.

17-ojo Japonijos kino festivalio programa:

VILNIUJE:

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (Gedimino pr. 51, Vilnius)

Kovo 24 d.  Šeštadienis

12:00 „Romos termos“

15:00 „Virtuvės samurajai“

Kovo 25 d. Sekmadienis

12:00 „Mamešiba“

PLUNGĖJE:

Plungės r. Savivaldybės viešoji biblioteka (Parko g. 7, Plungė)

Balandžio 13 d. Penktadienis

18:00 „Virtuvės samurajai“

Balandžio 14 d. Šeštadienis

12:00 „Romos termos“

15:00 „Mamešiba“

MARIJAMPOLĖJE:

Kino teatras „Spindulys“ (Kauno g. 13, Marijampolė)

Balandžio 21 d. Šeštadienis

15:15 „Romos termos“

17:45 „Niekas neapgins“

Balandžio 22 d. Sekmadienis

15:15 „Mamešiba“

17:45 „Virtuvės samurajai“

KLAIPĖDOJE:

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J. Janonio 9, Klaipėda)

Balandžio 27 d. Penktadienis

14:00 „Virtuvės samurajai“

16:30 „Romos termos“

18:45 „Mamešiba“

KAUNE:

Kino teatre „Romuva“ (Laisvės al. 54, Kaunas)

Gegužės 12 d. Šeštadienis

14:00 „Romos termos“

16:30 „Niekas neapgins“

Gegužės 13 d. Sekmadienis

14:00 „Virtuvės samurajai“

16:30 „Mamešiba“

VISAGINE:

Kultūros centro „Draugystė“ kino salė (Vilties g. 5, Visaginas)

Gegužės 25 d. Penktadienis

17:00 „Romos termos“

19:30 „Niekas neapgins“

Gegužės 26 d. Šeštadienis

11:00 „Virtuvės samurajai“

13:30 „Mamešiba“

ALYTUJE:

Alytaus teatras (Rotušės a. 2, Alytus)

Birželio 9 d. Šeštadienis

14:00 „Romos termos“

Birželio 10 d. Sekmadienis

12:00 „Virtuvės samurajai“

14:30 „Mamešiba“

Japonijos kino festivalio seansai yra nemokami, tačiau vietų kiekis ribotas!

Seansams Vilniuje būtina išankstinė registracija el.paštu culture@vn.mofa.go.jp (registruojantis prašome nurodyti vardą, pavardę ir norimo filmo pavadinimą. Registracijos pradžia kovo 18 d. 11:00 val. Nespėję užsiregistruoti internetu turės galimybę atvykti pasiimti papildomų nemokamų bilietų į Japonijos ambasadą Vilniuje (M. K. Čiurlionio g. 82 B) kovo 22-23 d. 10:00-16:00 val. Bilietų limitas tiek registruojantis internetu, tiek atvykstant į ambasadą gyvai vienam žmogui – iki 2 vnt.

Kaune ir Marijampolėje nemokami bilietai platinami kasose tik tos dienos seansui, likus 1 val. iki filmo pradžios (bilietų limitas vienam žmogui – iki 2 vnt.).

Į seansus Plungėje, Klaipėdoje, Visagine, Alytuje įėjimas laisvas.

Papildomos informacijos apie rodomus filmus ieškokite Japonijos ambasados tinklalapyje adresu:

http://www.lt.emb-japan.go.jp/itpr_lt/eventreportLT20180314.html

Daugiau informacijos apie renginius teiraukitės Japonijos ambasadoje, tel. (8-5) 231 04 65, el.p. culture@vn.mofa.go.jp

Festivalio organizatorius:

Japonijos ambasada

Lietuvoje

Festivalio draugai: Kauno kino centras „Romuva“ „Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo Biblioteka“ „Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka“  „Kino teatras „Spindulys“ „Visagino kultūros centras“ „Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka“ „Alytaus miesto teatras“.

Kačių sala Aoshima (青島 Aoshima)

Kačių sala (青島 Aoshima), taip pat žinoma kaip (猫の島 Neko no shima) yra  Ehimės Prefektūroje . Salos dydis tik ~1,6km ilgio, formaliai tai Nagahamos(長浜市, Nagahama-shi) dalis, bet nuo 2005m yra Ozu(大洲市 Ōzu-shi) dalis.

Tokių salų, kuriose karaliauja šie mieli keturkojai yra net keletas. Paskutiniais metais sala sulaukia daug turistų, kurie atvyksta smalsumo vedami. Taip pat ir internetinėje erdvėje sala sulaukia nemažai dėmesio…

1945 m. Sala buvo žvejybinis kaimelis, kuriame gyvena apie 900 gyventojų. 2013 m. skaičiavimais Saloje gyveno 50 gyventojų. Na, o 2018 m. „Ehime Shimbun“ pranešė, kad gyventojų skaičius sumažėjo iki 13 asmenų, kurių vidutinis amžius yra daugiau kaip 75 metai.

Tuo tarpu kačių populiacija nuo 2015 iki 2018 m. buvo apie 120 ir 130. 2018 m. Taigi, kačių populiaciją stengiamasi reguliuoti jas sterilizuojant.

 

 

 

https://en.wikipedia.org/wiki/%C5%8Czu,_Ehime

 

https://www.theatlantic.com/photo/2015/03/a-visit-to-aoshima-a-cat-island-in-japan/386647/

Japonija- saugiausia vieta gimti

Organizacija „Unicef“ pateikė naujus duomenis apie naujagimių mirtingumą pasaulyje. Paaiškėjo, kad saugiausia gimti Japonijoje, – čia miršta tik 1 iš 1111 gyvų gimusių naujagimių. Toliau rikiuojasi Islandija 1 iš 1,000 ir Singapūras 1 iš 909.
Iš 184 įvertintų šalių liūdniausia padėtis Pakistane – čia miršta kas 22-as gimęs kūdikis. Tai reiškia, kad tikimybė mirti kūdikiui per pirmąjį gyvenimo mėnesį net 50 kartų didesnė nei Japonijoje.

Komplimentai Japonijos sveikatos apsaugai !

Štai kaip atrodo pirmasis 30-kas

1. Japonija: 1 iš 1111
2. Islandija: 1 iš 1000
3. Singapūras: 1 iš 909
4. Suomija: 1 iš 833
5-6. Slovėnija: 1 iš 769
5-6. Estija: 1 iš 769
7. Kipras: 1 iš 714
8-11. Korėjos Respublika: 1 iš 667
8-11. Norvegija: 1 iš 667
8-11. Liuksemburgas: 1 iš 667
8-11. Baltarusija: 1 iš 667
12-13. Švedija: 1 iš 625
12-13. Čekija: 1 iš 625
14-16. Ispanija: 1 iš 500
14-16. Italija: 1 iš 500
14-16. Izraelis: 1 iš 500
17. Portugalija: 1 iš 476
18-21. Airija: 1 iš 455
18-21. Belgija: 1 iš 455
18-21. Austrija: 1 iš 455
18-21. Australija: 1 iš 455 2
2-23. Graikija: 1 iš 435
22-23. Vokietija: 1 iš 435
24-27. Juodkalnija: 1 iš 417
24-27. Latvija: 1 iš 417
24-27. Prancūzija: 1 iš 417
24-27. Kuba: 1 iš 417
28-29. Nyderlandai: 1 iš 400
28-29. Lietuva: 1 iš 400
30. Jungtinė Karalystė: 1 iš 385
Šalys su didžiausiu naujagimių mirtingumu:
1. Pakistanas: 1 iš 22
2. Centrinė Afrikos Respublika: 1 iš 24
3. Afganistanas: 1 iš 25
4. Somalis: 1 iš 26
5. Lesotas: 1 iš 26
6. Bisau Gvinėja: 1 iš 26
7. Pietų Sudanas: 1 iš 26

8. Dramblio Kaulo Krantas: 1 iš 27

https://japantoday.com/category/national/japan-is-safest-place-to-be-born-unicef-report-says#.Wo2gY5zMpFU.facebook