Origami – japoniškas popieriaus lankstymo menas

Origami (jap. “ori” – lankstyti, “kami” – popierius) – tai ne tik popieriniai lėktuvėliai ar gulbės, kaip dauguma mano, bet ir iš popieriaus lankstomi įvairūs vabzdžiai, augalai, žmonės, pastatai ir kt. netgi su labai smulkiomis detalėmis, pavyzdžiui, boružėlė su taškeliais, žuvis su žvyneliais ir pan.

“Tikras origamis” (true origami) yra lankstomas vien tik iš popieriaus, nenaudojant klijų ir žirklių. Lankstymas, kai naudojamos ir žirklės vadinamas „Kirigami“. Taip pat egzistuoja ir lankstymo būdas, kai lankstinys yra sudedamas iš kelių atskirai išlankstytų dalių. Toks lankstymo būdas vadinamas  sudėtiniu origamiu (modular origami).

Kiekvienas lankstinys turi du autorius. Pirmasis yra lankstinio kūrėjas, kuris sukūrė lankstinį, jį pirmą kartą išlankstė ir ištobulino. Antrasis – tai žmogus, kuris išlankstė lankstinį. Dažnai tai būna ir tas pats žmogus, bet jei pateikiamos lankstinio instrukcijos, tai tą patį kūrinį netgi gražiau už patį kūrėją gali atkartoti ir kiti žmonės.

Pasaulyje žinomiausias origamis – „gervė“ (japoniškai „orizuru“ 折鶴). Dažnam žmogui žodis „origami“ asocijuojasi būtent su gerve. Legenda sako, kad jeigu sergantysis išlanksto 1000 gervių, tai pasveiksta.

Kaip viskas prasidėjo? VI amžiuje budistų šventikai iš Kinijos į Japoniją atvežė popieriaus gamybos paslaptį. Kai kurie istorikai mano, kad kartu atkeliavo ir ten jau egzistavę lankstymo metodai. VII amžiuje po visą Japoniją išplito popieriaus gamybos manufaktūros, kuriose vyravo rankų darbas, todėl kainos buvo labai aukštos. Dėl didelės popieriaus vertės žmonės darė iš jo specialų origamį, skirtą apeigoms. Tokio origamio lankstymas buvo griežtai nustatytas ir išmokyti jį lankstyti galėjo tik specialistas. Tai buvo sudėtingas ir varginantis stilius, todėl jis nepaplito šalyje, o XIX šimtmetyje ir galutinai išnyko. Keletas apeiginių lankstinių davė pradžią šiuolaikiniam origamiui.

Į Europa šį meną, per Ispaniją, atnešė arabai apie XVI a. Ispanijoje iš visų Europos šalių labiausiai ir įsitvirtino origami. Ispanai  kaip ir japonai turi savo tradicinį lankstinį „pajarita“. Tai – stilizuotas tupintis paukščiukas.

XIX amžiuje rankinį darbą pakeitė mechanizmai, todėl popierius atpigo ir tapo plačiau naudojamas, kartu populiarėjo ir lankstyba. Origamio lankstymo metodai pasidarė ne tokie griežti.

Iš sąstingio šį meną pažadino garsus origami meistras Akira Jošidzava (Akira Yoshizawa) (19112005). Per savo gyvenimą jis parašė 18 knygų ir iki 1989 m. sukūrė daugiau nei 50000 origami modelių. 1983 m. jis buvo apdovanotas „Tekančios saulės ordinu“. Jo knygos pradėjo „origami renesansą“, po duotos pradžios daugybė žmonių iš viso pasaulio susidomėjo origami menu, ėmė kurtis origami mėgėjų draugijos, pradėtos kurti naujos lankstymo technologijos. Pradėta leisti daug daugiau knygų. Akira Jošidzava mirė 2005 m. kovo 14 d. per savo gimtadienį, sulaukęs lygiai 94-ių metų.

Šiuo metu pasaulyje egzistuoja daugybė origami draugijų įvairiose šalyse. Garsiausios yra Amerikos origami draugija „Origami USA“, Britanijoje „BOS“ (British Origami Society) ir Japonijos origami draugija „Tanteidan“. Šios draugijos leidžia savo žurnalus, kurie yra žinomi visam pasaulyje.

Lietuvoje origami menas nėra populiarus. 1957 m. Pasirodė E. Trumpos knyga „Popieriaus lankstymas“. Maždaug po dviejų dešimtmečių pasirodė to paties autoriaus „Popieriaus lankstiniai“, kurių buvo du leidimai. 1989 m. buvo išleista Jūratės Paulionytės „Susipažinkite – Origamis“, kurioje pateikiama šiek tiek aprašymų apie šį meną, lankstymo instrukcijų. Tačiau ten pateiktų origami lankstymui dažnai naudojamos žirklės ir klijai, kas lankstyti „tikriesiems“ origami nenaudojama. Taip pat ten pateikiami kitokie sutartiniai ženklai, kurie labai klaidina pratusius prie Akiros Jošidzavos sukurtų, pasaulyje standartu tapusių ženklų. Visgi ši knyga yra geriausia, ką lietuviai turi apie origami meną. Po šios knygos dar buvo išleista užsienio autorių knygų vertimų. Visa Lietuvoje leista literatūra apie origami yra skirta daugiau vaikams.

Parinktas popierius turi ne mažiau įtakos lankstinio grožiui, nei pats lankstymas. Pagal būsimą origamį parenkama popieriaus spalva ir savybės. Jei origamis nesudėtingas, tai popierius neturi didelės reikšmės: lėktuvėlį ar gervę galima išlankstyti beveik iš bet kokio popieriaus. Tačiau kai lankstinys sudėtingesnis, kai tenka lenkti per 7–20 sluoksnių,, iš plono popieriaus išlankstytas sudėtingesnis origamis neišlaikys savo formos, laikui bėgant atsilankstys galūnės, kampai. Sudėtingesniems origamiams lankstyti dažniausiai naudojamas folinis popierius (foil paper), prie kurio priklijuota folija. Toks popierius yra tvirtesnis, todėl rečiau plyšta lankstant. Taip pat svarbu pasirinkti popieriaus lapo dydį. Jei lankstinys nėra sudėtingas, tai nerekomenduotina imti didelio lapo: iš didelio lapo išlankstytas paprastas lankstinys atrodo grubiai, greitai suglęžta, susmunka. Pvz., tradicinė japonų „gervė“ iš didesnio nei 15×15 cm kvadrato atrodys per daug gremėzdiška. Tačiau labai sudėtingiems origamiams toks lapas dažnai bus per mažas. Galiausiai reikia pasirinkti popieriaus spalvą.

Yra du pagrindiniai origami lankstymo perteikimo būdai. Populiariausias – diagrama, kurioje žingsnis po žingsnio su iliustracijomis aprašomas visas lankstymo procesas. Diagramas gana paprasta perprasti, tereikia žinoti pagrindinius sutartinius ženklus, kurie paprastai vienodi visame pasaulyje. Turint įgūdžių pagal diagramas galima išlankstyti viską. Tačiau jas nubraižyti – labai varginantis ir nuobodus darbas lankstinio autoriui. Be to, lankstydamas pagal diagramas, žmogus gali taip ir nesuprasti pačios lankstinio „struktūros“: jam origamis bus nuoseklus, žingsnis po žingsnio, popieriaus lankstymas, kas galiausiai virsta į kokį gyvūną ar mašiną. Bet visos „esmės“, kaip „kvadratas virsta į gyvūną“ jis taip ir nesupras. Kitas lankstymo perteikimo būdas – tai „crease patterns“ (CP). Tai – gana naujas origami instrukcijų vaizdavimo būdas. Skirtingai nei diagramose, čia visa informacija sudėta į vieną brėžinį, pateikiamos tik nubraižytos linijos ant kvadrato, „žymės“, per kurias turi būti lenkiamas popierius. Kartais net pats meistras, sukūręs naują figūrą, negali nubraižyti diagramos, nes nežino jos lankstymo eiliškumo. O CP gaunamas savaime – išlanksčius figūrą atgal į tiesų popieriaus lapą jame lieka visos lenkimo linijos.

 

Sumo Taisyklės

 

SUMO

Konkurentinis kontaktinis sportas, imtynių rūšis, kur du imtynininkai (rikishi) stengiasi vienas kitą išstumti už apskrito ringo (dohyo) ribų arba priversti priešininką  priliesti žemę kuria nors kūno dalimi, išskyrus pėdas. Sumo kilo Japonijoje, vienintelėje šalyje, kurioje jis profesionaliai praktikuojamas iki šiol. Tai labai sena sporto šaka.

 

Svorio kategorijos.

Jaunuolių 13-18 metų: iki 75 kg, iki 100 kg, virš 100 kg ir daugiau

Vyrų: iki 85 kg, iki 115 kg, virš 115 kg ir daugiau

Moterų: iki 65 kg, iki 80 kg, virš 80 kg ir daugiau

 

Apranga.

Rungtynių dalyviai turi ryšėti specialius diržus (mawashi). Kita vertus mėgėjiškame Sumo leidžiama po mawashi mautis trumpikes arba aptemptus šortus juodos spalvos.

Mawashi plotis 40 cm, ilgis nenurodomas, bet mawashi turi būti tokio ilgio, kad jį būtų galima apvynioti 4-5 kartus apie sportininko juosmenį.

Sportininkui draudžiama imtis turint ant savęs daiktų, kurie gali traumuoti priešininką. Tai visų pirma liečia metalinius papuošalus (žiedus, apyrankes, grandinėles ir t.t)

Sportininko kūnas turi būti visiškai švarus ir sausas, kojų ir rankų nagai trumpai nukirpti.

Klubo ar Federacijos emblema, numeris ir t.t gali būti pritvirtinti (pririšti) prie mawashi.

 

Vieta, kur vyksta varžybos

Sumo varžybos vyksta kvadratinėje aikštelėje 7,27 m ilgio ir pločio, kuri vadinasi dohyo.

Yra dviejų tipų dohyo:

a)      34-60 cm aukščio trapezoidas iš molio, kuris naudojamas varžybų metu;

b)      plokščias dohyo, kuris paprastai naudojamas treniruočių metu arba kai nėra iškilaus trapezoido.

Imtynių arena – tai 4,55 m skersmens ratas, kurio centre susikerta kvadrato diagonalės. Imtynių arena žymima specialia pyne iš ryžių šiaudų.(sebu-dawara).

Rato centre iš rytinės ir vakarinės dohyo pusių nubrėžiamos dvi lygiagrečios starto linijos baltos spalvos (sikirisen). 70 cm atstumu viena nuo kitos, 80 cm ilgio ir 6 cm pločio.

Vidinė ir išorinė rato dalys pabarstomos smėliu. Už rato ribų smėlis barstomas 25 cm pločiu nuo sebu-dawara. Taip padaroma kontrolinė juosta (dzename). Kilus ginčui pėdsakų buvimas arba nebuvimas dzename padeda nustatyti kovos rezultatą.

 

 

Teisėjų kolegija.

Vyriausias varžybų teisėjas

Vyriausiojo varžybų teisėjo pavaduotojas

Vyriausias sekretorius

Teisėjai

Informatoriai ir kitas aptarnaujantis personalas

Vyriausias varžybų teisėjas atsakingas už visų teisėjų pozicijų veiksnumą, kuris lemia bendras teisėjavimo taisykles. Taip pat atsakingas už teisėjų brigados paskyrimą.

 

Teisėjų brigada (6 žmonės).

Brigados vadovas – simpante

Teisėjas, skelbiantis nugalėtoją (referi) – gyoji

4 šoniniai teisėjai – simpani

 

Kovos taisyklės.

Paprastai laimi kovotojas, kuris:

a)      priverčia priešininką paliesti dohyo bet kuria kūno dalimi už sebu-dawara ribų;

b)      priverčia priešininką paliesti dohyo bet kuria kūno dalimi, išskyrus padus, neperžengus sebu-dawara ribų.

 

Ypatingos situacijos:

a)      kūno padėtis sinitai (miręs kūnas). Tai visiškas pusiausvyros praradimas, lemiantis pralaimėjimą;

b) situacija kabaite. Puolantysis nepralaimi kovos priliesdamas dohyo ranka tam, kad suminkštintų savo kritimą ir išvengtų traumų baigdamas techninį puolimo veiksmą, kurio pasekoje priešininkas patenka į sinitai padėtį;

c) situacija kabaisi. Puolantysis nepralaimi kovos peržengdamas sebu-dawara tam, , kad suminkštintų savo kritimą ir išvengtų traumų baigdamas techninį puolimo veiksmą, kurio pasekoje priešininkas patenka į sinitai padėtį;

d) situacija okuriasi. Puolantysis nepralaimi kovos peržengdamas sebu-dawara, kai pakėlęs priešininką išneša ir pastato jį už sebu-dawara ribų;

e) kita vertus, puolantysis pralaimi kovą, jei atlikdamas okuriasi veiksmą išeina už sebu-dawara ribų nugara į priekį;

f) puolantysis nepralaimi kovos, jei atlikdamas pergalingą metimą savo pėdos viršutine dalimi paliečia dohyo;

g) nesiskaito pralaimėjimas, jei priekinė horizontali mawashi dalis orikomi paliečia dohyo.

Situacijos, kai teisėjai kovotojui pripažįsta pralaimėjimą:

a)      jei kovotojas nebegali tęsti kovos dėl traumos;

b)      jei kovotojas atlieka neleistinus veiksmus (kindeite);

c)      jei kovotojas pats nutraukia kovą;

d)      jei kovotojas sąmoningai nepakilo iš pradinės padėties;

e)      jei kovotojas nevykdo gyoji nurodymų;

f)        jei kovotojas nepasirodo laukimo sektoriuje po antrojo oficialaus kvietimo;

g)      jei mawashi atsiriša ir nukrenta kovos metu.

Jeigu kova vyksta ilgiau nustatyto laiko, bet nugalėtojas neaiškus, kova stabdoma ir vyksta pakartotinė kova.

 

Draudžiami veiksmai (kindeite):

a)      smūgiai kumščiais arba badymas pirštais;

b)      smūgiai kojomis į krūtinę arba į pilvą;

c)      griebimas už plaukų;

d)      griebimas už gerklės;

e)      griebimas už vertikaliosios mawashi dalies;

f)        priešininko pirštų laužimas;

g)      kandžiojimasis

h)      tiesioginiai smūgiai į galvą.

 

Ritualai.

Sumo, kaip ir kituose Japonijos tradiciniuose kovos menuose, išsaugomi bei laikomasi etiketo bei ritualų. Ritualai susideda iš ricu-rei (nusilenkimo stovint), tiritedzu (apsivalymo vandeniu) ir sikiri (pasiruošimo).

Tiritedzu – tai unikalus ritualas kilęs iš senovinio papročio – nuprausti karį prieš kovą. Tiritedzu atlieka abu kovotojai tuo pačiu metu prieš žengiant ant dohyo. Abu kovotojai atsitupia pozoje sonoke, balansuodami ant pėdų. Pėdos atkeltos nuo žemės, kūnas ir galva laikomi tiesiai, rankos padedamos ant kelių. Kovotojai nuleidžia rankas žemyn ir linksi vienas kitam. Tada sportininkai ištiesia rankas į priekį krūtinės lygyje, nuveda rankas į šonus delnais žemyn ir vėl grąžina rankas į priekį suplodami delnais. Ištiesina rankas ir laikydami jas paraleliai žemei nuveda rankas į šonus delnais aukštyn ir baigiantis ritualui pasuka delnus žemyn.

Sikiri – priešstartiniai paruošiamieji judesiai. Kovotojai tupiasi plačiai pastatę kojas ir kūnu palinkę į priekį. Klubai ir pečiai laikomi horizontalioje linijoje, o delnais, sugniaužtais į kumščius, remiasi į dohyo paviršių toliau nuo startinių linijų (sikirisen), jų neliečiant. Ši padėtis reiškia „pasiruošęs“. Perėjimas iš sikiri į tatiai (startinis stvėrimas-pakėlimas) turi vykti abiejų sportininkų iniciatyva vienu metu.

Ritualai yra neatsiejama ir svarbi sudedamoji Sumo dalis. Juos reikia atlikti neskubant, išdidžiai ir ramiai, pabrėžiant Sumo harmoniją ir didybę.

 

Kovos trukmė:

13-15 metų amžiaus grupėje – 3 minutės

16-17 metų amžiaus grupėje – 5 minutės

18 metų ir vyresnio amžiaus grupėje – 5 minutės

Jeigu po nustatyto kovos laiko laimėtojas neaiškus, skelbiamas kovos pakartojimas (torinaosi). Nėra nustatyta tiksli pertraukos tarp kovų trukmė. Sekanti kova pradedama iškart pasibaigus prieš tai buvusiai kovai.

 

Dalyvių iškvietimas.

Varžybų dalyviai laukimo sektoriuje (dohyo-damari) pasirodo tokia tvarka:

a)      komandinėse varžybose dvi sekančios komandos privalo išeiti ir įsitaisyti dohyo-damari dar nepasibaigus prieš jas vykstančiam komandų susitikimui;

b)      individualiose varžybose kovotojas privalo būti dohyo-damari 2 kovas prieš iki savo kovos.

Būdami dohyo arba dohyo-damari, varžybų dalyviai turi elgtis tinkamai, neleisti sau grubių išsireiškimų, kad netrikdytų aplinkinių.

Ant dohyo kovotojus kviečia teisėjas-informatorius mikrofonu garsiai du kartus. Jei po antrojo oficialaus iškvietimo dalyvis nepasirodo, jam užskaitomas pralaimėjimas.

 

Dalyvių pristatymas.

Kovotojai gauna numerius burtų traukimo būdu. Teisėjas-informatorius pristato visus kovotojus kiekvienoje svorio kategorijoje prieš varžybas. Prieš prasidedant kiekvienai kovai, pasakomi kovotojų vardai ir duomenys (amžius, ūgis, svoris). Taip pat išvardijami laimėjimai ir titulai.

 

Kovos pradžia.

Kova prasideda pagal gyoji komandą, prieš tai atlikus visus būtinus ritualus.

 

Kovos sustabdymas.

Gyoji gali sustabdyti kovą vieną arba kelis kartus dėl traumos, dėl netvarkingos aprangos arba dėl kokios nors priežasties, nepriklausomai nuo kovotojų norų.

Pertraukoms sugaištas laikas dėl vieno kovotojo gali būti įtraukiamas į rungtynių reglamentą.

 

Kovos pabaiga.

Kova baigiasi, kai gyoji nustatęs kovos rezultatą paskelbia sebu atta ir ranka parodo dohyo pusę (rytinę arba vakarinę), iš kurios kovą pradėjo nugalėtojas.

Išgirdę sebu atta komandą, kovotojai turi nutraukti kovą.

 

Nugalėtojo paskelbimas (katinanori).

Po kovos pabaigos ir paskelbimo sebu atta, gyoji ir kovotojai sugrįžta į pradines pozicijas. Pralaimėjęs nusilenkia (rei) ir palieka dohyo. Nugalėtojas atlieka pozą  sonoke ir po to, kai gyoji parodo į jį ranka ir paskelbia:

„Xugari-no kati“ (nugalėjo rytai)

arba

„Nisi-no kati“ (nugalėjo vakarai)

Ištiesia dešinę ranką į šoną ir nuleidžia žemyn.

Jei kova nutraukiama dėl neleistinų veiksmų panaudojimo, nugalėtojo paskelbimas vyksta nustatyta tvarka.

Jei dėl vieno iš kovotojų traumos nebegalima tęsti kovos, jo priešininkas atlieka sonoke pozą ir gyoji nustatyta tvarka paskelbia jį nugalėtoju.

Jei į kovą neatvyko priešininkas, ant dohyo išėjęs kovotojas atlieka sonoke pozą ir gyoji pagal nustatytą tvarką paskelbia jį nugalėtoju.

 

Besidomintys sumo gali apsilankyti http://www.sumo.or.jp/eng/

 

Bonsai medeliai

Tęsiant augalų temą, laikas pristatyti bonsus. Bonsai (bonsų) medelių istorija siekia tūkstančius metų. Bonsai medelių auginimo, formavimo filosofijai Japonija paliko esminį bruožą, bet pats medelių neūžaugų menas buvo pradėtas vystyti ne Japonijoje, bet kontinentinėje Kinijoje.

Kinijoje, medeliai neūžaugos, išreikšta kaip estetinė meno forma, pradėti auginti bei formuoti dar Chin dinastijos laikais, tuomet jie buvo vadinami (pensaipenjing.

Japonijoje pensai pavirto į bonsai, kur bon reiškia vazoną (konteinerį), o sai – augalą. Tiesa, iš pat pradžių bonsai medelių menas Japonijoje nebuvo populiarus, bet laikui bėgant ir pritaikius vietinio klimato medelius, ši meno formą palaipsniui plito. Pradžioje medeliai buvo surenkami, tokie kokie buvo sukurti gamtos, tik vėliau Japonai pradėjo auginti medelius vazonuose nuo mažumės, yra duomenų, kad tokie medeliai buvo perduodami iš kartos į kartą.

Iš 13-14 amžių iki mūsų dienų pasiekė eilė iliustruotų šaltinių apie Japonijos bonsai medelius, jų formavimo, priežiūros, stilių technikas, šie rašto darbai tarnavo kaip mokymo priemonė jauniems mokiniams. Su laiku, tobulėjant bonsai medelių auginimo technikai, buvo sukuriami vis įspūdingesni ir sudėtingesni bonsai medelių stiliai bei peizažai.

Europoje bonsai medeliai pasirodė gana vėlai tik apie 19 amžių. Viena pirmųjų šalis, į kurią buvo atvešit šie Japoniški medeliai buvo Didžioji Britanija, kuri palaikė glaudžius prekybinius ryšius su šia Azijos šalimi. Iš Britanijos medeliai pasiekė kontinentinę Europą bei JAV. Tiesa, tradicinius Japoniškus bonsai medelius nebuvo lengva adaptuoti Europos klimatui, daugelis jų žūdavo pakeliui ar per parodas, nukentėdavo ir dėl sodininkystės žinių trūkumo. Teigiama, kad net buvo pradėjas sklisti gandas, kad Japonai turi senovines paslaptis, kurios šiuos medelius palaiko gyvais visą tą laiką.
Būtent 19 amžiaus viduryje, bosai medelių auginimo, formavimo tradicija virto į modernią meno šaką, kurios tradicijos išliko iki mūsų dienų.

Ikebana – tradicinis japonų menas

Vasara – gėlių žydėjimo metas, aišku, ir nuostabiausių puokščių. Todėl pats laikas trumpai pristatyti ikebaną – Japonų puokščių sudarymo meną. Ikebana istoriniuose šaltiniuose minima jau XV amžiuje. Patys japonai ikebana vadina kompoziciją, o meną dėstyti – kado. Yra kuriamos daugybės stilių ikebanos. Šiuo metu Japonijoje priskaičiuojama netgi per 3000 ikebanos sudarymo mokyklų, o juose mokosi daugiau kaip 15mln. mokinių. Neįprasta tai, kad šiuo metu vienodai domisi ir vyrai, ir moterys. Net ir esant tokiai įvairovei mokyklų ir stilių, visada yra remiamasi 3 pagrindinėmis ikebanos komponavimo taisyklėmis: dangus, žmogus, žemė (iš viršaus žemyn). Visose mokyklose galioja dar vienas principas – kurti ikebaną tik iš gyvų augalų.

Japonijos agentūra „Yukari“

– Yukari – tai senas japoniškas žodis, reiškiantis ryšį, sąsają, bendrumą, netikėtą ir gražią draugystę.
Šs pavadinimas puikiai apibūdina Japonijos agentūros „Yukari“ misiją – sujungti Jus su Japonija!

Agentūra stengiasi kuo įvairiau, įdomiau ir kūrybiškiau pristatyti Japonijos kultūrą Lietuvos žmonėms.
Jie siūlo teorines paskaitas/pasakojimus plačia tematika, praktinius užsiėmimus nedidelėms
žmonių grupėms, taip pat sceninius pasirodymus. Bendradarbiauja su atskirų Japonijos menų žinovais
Lietuvoje ir partneriais Japonijoje.

Kviečiame visus sudalyvauti Japonijos agentūros „Yukari“ organizuojamoje šventėje ir susipažinti su šios agentūros veikla iš arčiau.

www.yukari.lt

Japonija greituoju būdu

Vasara didysis atostogų metas… Tikriausiai ne vieno lietuvio svajonė atostogas praleisti tekančios saulės šalyje – Japonijoje. Įdomu kiek laiko reikia, kad pažinti šią šalį? Kanadietis kompiuterinių žaidimų kūrėjas Ericas Testroete’as savo kelionę Japonijoje suspaudė į kiek ilgesnį nei 7 minučių nuotraukų srautą. Siūlome ir Jums pajusti Japonijos dvasią greituoju būdu.

This is Japan! from Eric Testroete on Vimeo.

Lietuvos Bushido rinktinės kovotojas

Lietuvos Bushido rinktinės kovotojas, Pasaulio Bushido DREAM čempionas Marius Žeromskis š.m.liepos 16 d. Japonijoje vykusiame  MMA Bushido DREAM čempionate pademonstravo savo meistriškumą ir sutriuškino  „Pankrase“ Japonijos lyderį, japoną Eiji Ishikawa. Kovą, vienbalsiu teisėju sprendimu, 3:0 laimėjo Marius Žaromskis. Lietuvio meistriškumas buvo įvertintas ne tik teisėjo, bet ir žiūrovų, kurie garsiojoje ARIAKE arenoje, talpinančioje 25 000 žiūrovų, paskutinėmis kovos minutėmis lietuvį palaikė skambiais aplodismentais atsistoję.

Šaltinis:  http://www.dreamofficial.com/free/fightcard/?id=20110716
 

Vėsios putos

Atsivėsinti putomis?

Šiomis dienomis tikriausiai kiekvienas Lietuvoje gyvenantis ieško būdų, kaip atsivėsinti. Tuo tarpu naujausių technologijų nestokojantys japonai, jau gali didžiuotis nauju atradimu – vėsinančiomis putomis.

Galima rinktis porėtos arba gelinės konsistencijos vėsos „šaltinius“. Norint atsivėsinti tereikia paimti falkoną ir užpurkšti jo turinį ant odos. Nors vėsinantys dezodorantai nėra naujiena Japonijoje, tačiau vėsinančios putos ypač išpopuliarėjo tik šią vasarą. Šiomis putomis galima naudotis tiesiog gatvėje, ką daugelis japonų ir daro. Putų konsistencijos vėsinamasis preparatas yra įdomus ir tuo, jog dėl savo lankstumo ir įvairiaspalviškumo gali būti naudojamas, kaip vėsi stiliaus detalė.

 

 

 

 

Šaltinis: http://www.technologijos.lt/n/technologijos/technologiju_rinka/S-20505/straipsnis?name=S-20505&l=2&p=1