Japoniškas sūrio pyragas (スフレチーズケーキ)

Japoniško sūrio pyrago (スフレチーズケーキ) receptai jau senokai muša populiarumo rekordus.

Lengvos tekstūros kepinys, panašus į sufle – tradicinis japoniškas desertas, kurį japonai dar vadina vatiniu pyragu.  Šis desertas labai populiarus ir už Japonijos ribų.  Jeigu lankysitės Japonijoje, būtinai  paragaukite nuostabiojo pyrago.

Švelnus ir purus  pyragas bus puiki dovana tikram sūrio mėgėjui. Jūsų burnoje tirpte ištirps  dviejų komponentų derinys-  kreminio varškės pyrago ir puraus sufle… Tokio gardėsio tikrai neatsisakysite dar ir dar kartą…

Tačiau reikia paminėti, kad Japonijos kepyklose tokio kepinio kaip „Japoniškas sūrio pyragas“ paprastai nėra.

Greičiausiai pamatysite trijų rūšių pavadinimus:

Keptas sūrio pyragas  (ベ イ ク ド チ ー ズ ケ ー キ)
Nekeptas sūrio pyragas (レ ア チ ー ズ ケ ー キ)
Sufle sūrio pyragas  (ス フ レ チ ー ズ ケ ー キ)

Keptas sūrio pyragas – tai tipiškas sūrio pyragas. Jame yra kiaušinių, grietinėlės, miltų. Pyragas kepamas orkaitėje. Kartais dedama sausainių pluta dugne, o kartais – ne.

Nekeptas sūrio pyragas gaminamas iš grietinėlės sūrio, grietinėlės ir želatinos,  atšaldomas šaldytuve. Kiaušiniai nenaudojami šiame recepte. Ši versija dažnai patiekiama su uogomis ar kitokiais vaisiais.

„Sufle sūrio pyragas“ yra tas, kurio ieškote. Ši pyrago versija kilusi iš Japonijos ir yra plačiai žinoma kaip „Japoniškas sūrio pyragas“. Arba dar vadinamas „Japoniškas vatinis sūrio pyragas“. Recepte naudojami kiaušinių baltymai, o pyragas kepamas vandens vonelėje.

 

Receptas:

15 g nesūdyto sviesto (kepimo popieriui sutepti)
6 didelių kiaušinių
300 g kreminio sūrio  (pvz.: „Philadelphia“)
60 g nesūdyto sviesto
200 g riebios grietinėlės
60 g  cukraus
80 g miltų
1/2 citrinos
30 g citrinų sulčių
100 g cukraus
2 šaukštai abrikosų uogiene (glazūrai)
šaukštelis karšto vandens (glazūrai)
1. Paruošiame kepimo popieriaus juosteles kepimo formai iškloti, padarome „rankenėles“, kad pyragą būtų lengviau iškelti. Ir atidžiai patepame sviestu.
2.   Įkaitinkite orkaitę iki 180 ° C.  Nors po to kepsime 160 ° C temperatūroje. Taip drome, nes kai atidarysite orkaitę (kad įdėtumėte sūrio pyragą) jūs prarasite dalį šilumos, todėl pradžioje įkaitiname  šiek tiek labiau.
3.  Atkreipkite dėmesį- labai svarbu, kad ingredientai būtų paruošti prieš pradedant juos maišyti. 6 kiaušinių baltymus atskirkite nuo trynių.
Baltymus atšaldykite.
4. Paimkite vidutinį puodą, pripildytą 5 cm vandens ir užvirkite. Į dubenį įpilkite 300 g  kreminio sūrio, 60 g nesūdyto sviesto, 200 g riebios grietinėlės ir 60 g cukraus. Įstatykite dubenį į puodą su verdančiu vandeniu. Maišant palaukite kol sviestas ir sūris ištirps, tuomet dubenį išimkite iš vandens vonelės.
5. Į šiltą grietinėlės sūrio ir sviesto mišinį įmaišykite 6 kiaušinių trynius. Dėkite po vieną trynį, vis įsitikindami, kad kiekvienas kiaušinio trynys gerai išmaišytas.
 6. Naudodami sietelį įmaišykite 80g miltų,
Tada „perpilkite“ tešlą per tą patį sietelį į švarų didelį dubenį ir gausite  šilkinės tekstūros tešlą.
7. Pusės citrinos žievelės įtarkuokite į tešlą. Stebėkite, kad įtarkuotumėte tik geltoną dalį. 
Po to išspauskite 30 g  citrinų sulčių, įmaišykite į tešlą ir visą tešlą kolkas atidėkite.
8. Į orkaitę įstatykite skardą ir į ją įpilkite šiek tiek vandens.
9. Atvėsintus kiaušinių baltymus, šaltame dubenyje gerai išplakite. Pradėkite plakti vidutiniu greičiu, kol kiaušinių baltymai tampa nepermatomi. Tada lėtai įpilkite 100 g cukraus.
Supylus visą cukrų, padidinkite maišytuvo greitį. Išplakite iki standžių putų.
Tuomet dėkite išplaktus baltymus porcijomis į sūrio mišinį ir švelniai maišykite.
10. Tada išpilkite tešlą į paruoštą kepimo skardą. Kelis kartus stuktelkite skardą į stalą, kad pašalintumėte visas tešloje esančias oro pūsles.
11. Sumažinkite orkaitės temperatūrą nuo 180 ° C iki 160 ° C ir kepkite 70-75 minučių. Sumažinkite orkaitės temperatūrą iki 150 ° C ir kepkite dar 10 minučių, kol susidarys aukso spalvos plutelė.
12. Išjunkite orkaitę ir 15-20 minučių pravėrę orkaitės dureles palaikykite pyragą orkaitės viduje, kad „nesukristų“.
Po to švelniai ištraukite pyragą naudodami  popieriaus  „rankenėles“.

Pašalinkite kepimo popierių.
13. Sumaišykite 2 šaukštus abrikosų uogienės ir 1 šaukštelį vandens mažame dubenyje. Abrikosų mišiniu sutepkite sūrio pyrago viršų. Leiskite atvėsti iki kambario temperatūros. 
Kepinį galima laikyti  3-4 dienas ar 3-4 savaites šaldytuve.

Pateikiame dar vieną receptą:

Reikės- 3 kiaušinių 120 g baltojo šokolado 120 g „Philadelphia“ tipo sūrio (neutralaus skonio).

Pirmiausia reikia atskirti kiaušinių baltymus nuo trynių. Prieš tai kiaušinius reikėtų palaikyti šaldytuve, kad išplakti baltymai būtų tvirtesni. Orkaitė turi būti įkaitinta iki 170 laipsnių. Šokoladą sulaužyti, dėti į dubenį ir ištirpinti virš verdančio puodo. Baltymus labai gerai išplakti mikseriu, kol susidarys tvirta puta – ji turi nekristi apvertus dubenį.

Po to į šokoladą reikia įmaišyti sūrį, nukelti nuo garų puodo ir įmaišyti trynius. Į šią masę atsargiai įmaišyti trečdalį plaktų baltymų. Po to įmaišyti visus likusius baltymus. Kepimo popierių ištepti aliejumi ar sviestu, iškloti juo maždaug 15 cm skersmens kepimo skardą, suformuoti bortelius. Supilti tešlą, lengvai pakratyti skardelę, kad pasišalintų oro burbuliukai. Dėti ant didesnės skardos, į ją įpilti karšto vandens. Jeigu jūsų skarda – su nuimamais šonais, reikėtų tvirtai apjuosti ją keletą kartų folija, kad į vidų nepribėgtų vandens. Dėti į įkaitintą orkaitę ir 15 min. kepti 170 laipsnių temperatūroje, po to dar 15 minučių – 160 laipsnių temperatūroje. Išjungus kaitinimą palikti pyragą pastovėti orkaitėje 15 minučių. Išėmus reikia dėti ant grotelių ir palikti visiškai atvėsti. Apibarstyti cukraus pudra ir patiekti.
https://www.justonecookbook.com/souffle-japanese-cheesecake/

Japoninės makakos arba snieginės beždžionės (ニホンザル)

Japoninė makaka arba snieginės beždžionės (ニホンザル)– tai šunbeždžionių šeimos primatas, priklausantis markatų pošeimiui.
Na, o mokslinis pavadinimas: Macaca fuscata.
Japoninės makakos yra puikiai prisitaikę prie atšiaurių sąlygų. Neįskaitant žmonių, japoniškos snieginės beždžionės yra šiauriausiai gyvenantys primatai pasaulyje. Nors jas galima sutikti beveik visoje Japonijoje: miškingose kalvose, kalnuotose vietovėse ir kalnuose, tačiau yra keturios sritys, kur jų populiacijos yra didžiausios.
Tai Šimokitos pusiasalis (下北半島, Shimokita Hantō), vakarinėje Honšiu (本州) salos dalyje. Čia dominuoja spygliuočiai ir lapuočių medžiai. Japonijos centriniame regione beždžionės pamėgusios Nagano (長野) kalnuotą prefektūrą, kur daugybė natūralių karštųjų šaltinių, šildomų Shiga ugnikalnio. Trečioji sritis yra Oshima (奄美大島) salos pakrantėje, netoli Hanto (伊豆半島, Izu Hantō) pusiasalio. Šiuose  rajonuose japoninės makakos patiria žiemos ir vasaros sezonus. Pati piečiausia jų buveinė  yra pietinėje Jakušima (屋久島 = yakushima) saloje. Čia galite rasti subtropinius ir vidutinio klimato dirvožemius bei plačialapius amžinai žaliuojančius miškus. Žinoma, čia ir rasite makakų daugiau, nei bet kur kitur Japonijoje.

Fotografai mėgsta fiksuoti jas žiemą, nes tokiu metu šios nedidelės beždžionės užsiaugina storesnį kailį ir traukia žvilsnius savo gauruotais snukučiais, o jų maudynės karštosiose versmėse žavi ir priverčia nusišypsoti kiekvieną! Tereikia pažvelgti į jų palaimingus veidus, kad suprastum, karštųjų versmių privalumus!

Miškinguose Japonijos kalnų regionuose gyvenančios makakos, dar žinomos sniego beždžionių vardu. Žiemą nuo šalčio saugosi tūnodamos karštosiose versmėse. Vasarą maudynės joms padeda ištverti karščius. Jos, kaip ir pingvinai glaudžiasi į didesnį būrį, tokiu būdu šildo gentainius ir šiek tiek pasišildo pačios. Japoninės makakos mėgsta žaisti su sniegu. Jos netgi moka suformuoti sniego gniūžtes, kurias mėto viena į kitą!
Japoninės makakas turi labai „žmogišką“, raudoną veidą ir išraiškingas akis. Jų storas, pūkuotas kailis esti keletos atspalvių- nuo pilkos iki rudos arba net rausvos spalvos. Žiemą šiaurinės beždžionės užsiaugina riebalinį “ izoliacinį“  sluoksnį, kad lengviau ištvertų šalčius.
 

http://www.blueplanetbiomes.org/japanese_macaque.htm

http://volcano.si.edu/volcano.cfm?vn=283121

Japan: Kagoshima: Amami Oshima Island (奄美大島)

https://www.japan-guide.com/e/e6000.html

 

Sumo (相撲 sumō) istorija

Iki šiol nėra patikimų duomenų ar sumo atsirado Japonijoje, ar atkeliavo iš žemyno…

Vis tik japonų specialistai, skrupulingai tyrinėjantys sumo atsiradimo ir vystymosi istoriją, ne be pagrindo teigia, kad Sumo Japonijos salose atsirado ne vėliau, kaip  prieš du tūkstančius metų!

Japoniškuose mituose ir legendose yra nemažai pasakojimų apie sumo. Seniausioje japoniškoje kronikoje „Kodžiki“ ((古事記, „Senovės reikalų užrašai“)  datuojama VIII a. (711–712 m. )), pasakojama apie tai, kaip saulės deivė Amaterasu ( (天照), Amaterasu-ōmikami (天照大神 / 天照大御神)), beje ji ir sutvėrė Japonijos salas, išsiunčia naują valdytoją- Takemidzuti į Idzumo šalį, kad šis perimtų valdymą iš senstančio dievo Okunikusi. Dievas Takemidzuti (tuomet visi valdovai buvo vadinami dievais)  neišdrįso tiesiai pasakyti, kad nenori paklusti aukščiausiosios deivės įsakymui, todėl pakvietė Okunikusi į kovą tardamas: „Išmėginkime jėgas, pasigalynėkime, kuris laimės, tas ir taps valdovu“. Ir susikovė du dievai… Laimėjo Takemidzuti naujasis Idzumo valdovas…

Taigi, tikėtina, kad tai ir buvo pirmoji sumo kova. Ir ji įvyko neatmenamais laikais, nes istorikai net apytiksliai nesiima spėti, kada gi gyveno  minėti du dievai… Be to, tai tikrai buvo pirmasis kartas kai kova dėl valdžios baigėsi taip gražiai.

Kitoje japonijos kronikoje Nihon Shoki ((日本書紀) baigta rašyti 720m),  tai antroji seniausia Japonijos istorijos knyga), užrašyta legenda apie tai, kaip septintų metų, septinto mėnesio, septintą dieną, imperatoriaus Suinin (垂仁天皇) akyse, o jis jau buvo 11-asis Japonijos imperatorius, sumo kovoje susirungė du įžymūs kariai Nomi no Sukune (野見 宿禰) ir Taima no Kehaya (当麻蹴速)

Pagal senovinį mėnulio kalendorių, septintas mėnuo yra rugpjūtis. Tai pirmojo ryžių derliaus nuėmimo mėnuo. Matomai jau tuomet sumo kovos buvo rengiamos reguliariai, religinių švenčių metu, kai buvo dėkojama dievams už gerą derlių ir šios kovos greičiausiai buvo religinių apeigų dalis.

Taigi, pasak legendos, nugalėtoju tapo Nomi no Sukune (野見 宿禰) vėliau jis buvo paskelbtas vienu iš šintoizmo dievų ir iki šiol Japonijoje garbinamas kaip Sumo pradininkas.

Persikelkime į kiek vėlesnius laikus – Kofun laikotarpį ((古墳時代; Kofun-jidai)  truko nuo 250 iki 538 m. pr.m.e. ). Yra nemažai archeologinių radinių liudijančių, kad tuo metu sumo jau buvo plačiai paplitęs ir įgavęs naujų funkcijų.

Tuo metu valdovai buvo laidojami  pilkapiuose- Kofunuose (dėl šių pilkapių laikotarpis pavadintas Kofun laikotarpiu). Kasinėjant valdovų kapus- Kofunus, tarp daugybės rastų daiktų yra ir molinių figūrėlių vaizduojančių sumo kovotojus, o taip pat ritualinių ir namų apyvokos indų puoštų sumo imtynių vaizdais. Įdomu tai, kad paveikslėliuose vaizduojami ne tik susirėmę kovotojai, bet ir žiūrovai. Vadinasi tuo metu sumo jau buvo žiūrovų vertas reginys.

Na, o faktų apie pirmąjį sumo turnyrą, randame jau minėtoje Japonijos kronikoje Nihon Shoki. Imperatorius Kōgyoku (皇極天皇 ,  594–661), , priimdamas Silla (Korėjos pusiasalio pietinė dalis) šalies pasiuntinį, sukvietė iš visos šalies geriausius karius- galiūnus ir jo garbei surengė sumo turnyrą. Tai rodo, kad sumo tampa valdovų bei jų svečių vertu reginiu.

Sumo aukso amžius- Edo periodas ((江戸時代 Edo jidai) datuojamas nuo 1603 iki 1868 )). Šio periodo metu ypač audringai ima vystytis „liaudies“ sumo. Sumo kovos ir masiniai turnyrai imti rengti reguliariai. Juos rengė valstiečiai, amatininkai ir pirkliai. Šiogūnas (karinis titulas) Tokugawa Ieyasu (徳川 家康,) susirūpinęs, kad tokiu būdu bus iškraipytas tikrasis, „grynasis“ ir  galantiškas sumo,  XVIIIa. išleido specialų dekretą draudžiantį „gatvės“ sumo. Tačiau šis dekretas patyrė visišką fiasko ir po kelių metų buvo pakeistas kitu įsaku, nurodančiu, kad sumo turnyrai turi būti rengiami tik tam numatytose vietose. Vis tik gatvės sumo buvo taikomi ir kiti apribojimai, nes tokiuose turnyruose, nebuvo kompetetingų teisėjų ir  ginčai dėl nugalėtojo dažnai peraukdavo į masines muštynes ir netgi ginkluotus susirėmimus.

Trijuose didžiuosiuose miestuose- Osakoje, Kiote ir Edo (Tokijas) XVIIIa jau veikė sumo profesionalų bendrijos- Rikishi.

Šiogūnatas ėmė licenzijuoti rikishi bendrijų veiklą ir XVIIIa pabaigoje sumo turnyruose galėjo dalyvauti tik rikishi bendrijų nariai.  Taigi, nuo šių turnyrų ir prasideda šiuolaikinio sumo istorija.

http://www.iamtheglobe.com/ogcblog/2016/8/10/the-supersized-history-of-sumo-wrestling

https://www.jref.com/articles/sumo.32/

http://japan.aikiclub.ru/budo/sumo/history.asp

Mėlynasis tvenkinys (青い池 Aoi-ike)

Absoliučiai žydros spalvos ežeras (arba tvenkinys) yra  Hokaido saloje, netoli  Biei (美瑛) miesto. Pavadinimas „melynas“ tvenkiniui prigijo tikrai neatsitiktinai, jo spalva išties stebėtinai skaisčiai- sodriai mėlyna, o gal žydra, ar žaliai mėlyna…. kartais ir pilkai žalsva….

Mėlynasis tvenkinys yra Tokachi kalno papėdėje. Tvenkinio- ežero plotas 12,000 kvadratinių metrų, gylis  2.5-5 metrų.

Tvenkinys atsirado ne taip ir seniai-  1989 metais.  Kai 1988 metais išsiveržė Tokachi ugnikalnis, buvo stengiamasi apsaugoti miestą nuo purvo nuošliaužų, tuo tikslu buvo pradėta statyti užtvanką, toje vietoje ir susiformavo tvenkinys.

Tiksliai nėra žinoma kodėl tvenkinio spalva tokia neįprasta. Buvo atlikta daug vandens tyrimų, tačiau vieningos nuomonės nėra. Viena iš versijų- tai nutinka maišantis vandeniui  iš karštųjų versmių su vandeniu atitekančiu iš upės, kuriame yra  ištirpusio aliuminio hidroksido. Tai ir lemia tokią neįprastai žydrą spalvą. Vanduo tvenkinyje pastoviai atsinaujina, o priklausomai nuo paros laiko, apšvietimo ir vietos, iš kurios gėrėsimės tvenkiniu, vandens spalva spindi vis kitu atspalviu. Tai atrodo labai paslaptingai, magiškai ir nepaprastai gražiai….

Ypač gražiai ežeras- tvenkinys atrodo, kai pasidengia plonu leduku- žvelgiant į jį pasijunti esąs tolimoj planetoj…

Tvenkinys visuomet buvo pankamai gerai žinomas, tačiau ypač išpopuliarėjo, kai 2012m kompanija Apple  ežero žiemos nuotraukas (fotografo Kent Shiraishi) panaudojo savo Apple MacBook Pro darbalaukiams papuošti.

 

http://udivitelno.com/mesta/item/543-goluboj-prud-hokkajdo

http://blog.goo.ne.jp/chimaki-1014/e/4f0de8a945d7337ccb9b1e2142ae6484

http://www.mirkrasiv.ru/articles/goluboi-prud-blue-pond-hokaido-japonija.html

http://wasa-bi.com/topics/1718

https://yunomi.us/24847/places-to-visit-in-japan-before-you-die

Namba parkas Osakoje

Šiuolaikiniuose megapoliuose, kiekvienas žemės lopinėlis- aukso vertės. Vis tik kartais pasiseka tarp dangoraižių, begalės biurų pastatų, prekybos centrų, daugiaaukščių greitkelių sukurti tikrą parkų oazę. Kuri savyje puikiai talpina didelio miesto greitį ir nuostabaus parko idilišką ramybę.

Argi ne Didysis kanjonas..?

 

Puikus tokios simbiozės pavyzdys-   Namba parkai Osakoje.

Nuostabus parkas įkurtas didžiuliame 30-ties aukštų prekybos komplekse, kuriame rasite daugybę restoranų, parduotuvių, kino salių ir netgi  nedidelių, privačių sodelių bei daržų. Osakos gyventojams, norintiems pasisodinti porą lysvių žalumynų, nereikia važiuoti į užmiestį- pakanka pakilti keletą aukštų į Namba parkus…

Lankytojus žavi terasiniai sodai, kurie  išsidėstę aštuoniais lygiais. Stovint viršuje, susidaro įspūdis, kad esi ant aukšto kalno…  Medžių paunksmė kviečia atsipūsti, o čiurlenantys upeliai maloniai ramina. Ir čia pat, šeštame aukšte, rasite įvairių restoranų (japonų, korėjiečių, italų ir kt.).   Na , o parduotuvės įsikūrusios antrame ir penktame aukštuose…

Žiemos metu parkas pasipuošia tūkstančiais liuminescencinių lempučių.

Šio įspūdingo projekto autorius- Jerde architektūros biurus, kurio darbuotojai sukūrė parką, neatpažįstamai pakeitusį šiuolaikinio miesto įvaizdį.

Namba parko projekto užsakovas Nankai Electric Railway.

 

http://turj.ru/blog/history/2200.html

http://inhabitat.com/japans-namba-parks-has-an-8-level-roof-garden-with-waterfalls/

http://www.landscapeonline.com/research/article-a.php?number=11354

Okunošima(Okunoshima, jap 大久野島)- triušių rojus

Okunošima (Okunoshima, jap 大久野島) yra maža sala jaukiai įsikūrusi Vidinėje Japonijos jūroje tarp Hirosimos ir Šikoku. Ją galima pasiekti dažnai kursuojančiais laivais. Svarbiausia šios salos įžymybė- neįprasti gyventojai, laukiniai triušiai, kurių čia daugybė. Ši sala dar vadinama- Triušių sala (Usagi Shima, jap.ウサギ島) ir ne veltui, daugiau nei 700 pūkuotų gyventojų laisvai liuoksi pievomis ir gatvėmis, noriai bendrauja su atvykusiais lankytojais.

Kaip ir kada salą užvaldė šie mieli gyventojai?

Triušių atsiradimo itorija labai ilga. Pradžioje tai buvo paprastutė salelė, kurioje gyveno trys žvejų šeimos. Tačiau Rusų- Japonų karo išvakarėse,  XIXa. gale, susirūpinta saugumu, ir saloje buvo įrengta dešimt fortų.
Kiek vėliau salą imta naudoti toli gražu ne taikiems tikslams.
1925 metais Japonija kartu su dar 38-mis valstybėmis pasirašė Ženevos Protokolą (pilnas pavadinimas Protokolas dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų uždraudimo), kuris neleido naudoti cheminio ir biologinio ginklo karinio konflikto metu.
Tačiau paaiškėjo, kad JAV ir Europa nesilaiko šio susitarimo. Be to šiame protokole nebuvo kalbama apie nuodingų medžiagų gamybą ir saugojimą, buvo akcentuojama tik naudojimas. Tuomet Japonija inicijavo slaptos programos sukūrimą dėl cheminio ginklo gamybos. Nors formaliai cheminių medžiagų gamyba nebuvo draudžiama, bet buvo pasirūpinta, kad šis projektas būtų vykdomas visiškai slaptai.

Nuo 1929 iki 1945 m. Triušių saloje veikė cheminių ginklų gamykla.

Per tą laiką joje pagaminta daugiau nei 6000 tonų Iprito, vadinamų garstyčių dujų. Sala buvo pasirinkta, nes ji pakankamai toli nuo Tokijo ir kitų gyvenamųjų vietų- jei kartais įvyktų nelaimė. Visus 16 metų, itin slaptos programos vykdymo metu, Okunošimo sala buvo ištrinta iš žemėlapių. Gyventojams ir darbuotojams nebuvo sakoma, kas yra gaminama saloje, salą nuolat gaubė paslaptys. Karo pabaigoje dokumentai, susiję su čia gamintu cheminiu ginklu buvo sudeginti, dujos sunaikintos, o žmonės buvo prisaikdinti tylėti apie šį projektą.

Vieni šaltiniai teigia, kad triušiai į Okunošimą buvo atvežti  bandymams su nuodingosiomis dujomis ir paleisti į laisvę po Antrojo pasaulinio karo ten dirbusių darbuotojų . Kiti šaltiniai teigia, jog 8 triušius saloje paleido grupė moksleivių 1971 -aisiais, žygio metu.
Bet kokiu atveju, triušiai nieko nelaukdami, ėmė daugintis ir karaliauti saloje.

Nors triušiai gyvena laisvai ir yra pusiau laukiniai, tačiau jie pripratę prie žmonių ir mielai sutinka lankytojus.
Lankytojams leidžiama maitinti triušius, bet stengiamasi apsaugoti šiuos salos gyventojus – šunys ir katės į salą nėra įleidžiami.
Okunošimoje yra ir Nuodingųjų dujų muziejus.
Ginčijamasi, ar  šioje saloje saugu, keliamas klausimas ar tikrai buvo atliktas visiškas saloje gamintų cheminių ginklų nukenksminimas. Sklinda kalbos, kad Okunošimoje yra kelios slaptos vietos, kuriose po karo buvo užkastos mirtinų dujų atsargos, kurios yra tarsi tiksinti bomba…

http://udivitelno.com/animals/item/747-okunosima-ostrov-krolikov-v-yaponii-35-foto
http://modernfarmer.com/2017/03/japan-island-full-rabbits-small-island-dark-history/
http://goinjapanesque.com/07535/

Dirbtiniai maisto pavyzdžiai labai populiarūs Japonijoje!

Visoje Japonijoje labai populiarūs, realistiškai atrodantys, dirbtiniai maisto pavyzdžiai. Nors jie ir nėra valgomi, bet kai kurie pavyzdžiai atrodo taip, kad pačios rankos tiesiasi jų paragauti.

Jais kavinės, restoranai, greito maisto užkandinės puošia vitrinas. Visą savo valgiaraštį pirkėjams pateikia dirbtinio maisto pavyzdžiais. Taip klientams lengviau suprasti porcijų dydį, išnyksta kalbos barjeras o ir apetitą sužadinti lengviau. Be to, tai savitas reklaminis stendas, kviečiantis užsukti.

Dirbtinis maistas atrodo labai realistiškai ir skaniai, o ir gamina juos tikri menininkai. Gamybai naudojami įvairūs plastikai. Dirbtinio maisto gamybos „centras“ yra Gujo mieste.

Visi produktai gaminami tik rankiniu būdu, tad tai nėra pigus malonumas, dirbtinių patiekalų kainos prasideda nuo 70JAV dolerių. Bet turint galvoje, kad toks „patiekalas“ tarnauja keletą metų, kaina stebina mažiau…

 

Vilniuje pražydo pirmosios sakuros!

      Nors pavasaris šiemet neskuba, bet pagaliau Vilniaus Chiune Sugiharos sakurų sode, Neries pakrantėje, jau prasiskleidė pirmieji rožiniai sakurų žiedai. O štai baltųjų žiedelių dar teks palaukti.  Rūšys skirtingos ir žydėjimo laikas skiriasi.
Kaip žinia, Sakura yra svarbi Japonijos kultūroje, jos žiedais gėrimasi per Hanami šventę.

 Sakuromis vadiname net ne vieną, o keletą vyšnių rūšių, dažniausiai – smailiadantę vyšnią (Prunus serrulata). Kartais sakura vadinama rausvoji (P. x subhirtella), ankstyvoji (P.incisa), puošnioji (P.speciosa), svyruoklinė (P.yedoensis), hokaidinė (P. nipponica) ir kt. Nemažai yra sakurų, žmogaus sukurtų tarprūšinių hibridų. Visas jas vienija puošnūs ir gausūs balti arba rausvi žiedai.

Na, o Kaune, Nemuno saloje, šiomis japoniškomis vyšniomis nusėta visa pakrantė. Vis dažniau šią vietą kauniečiai renkasi ne tik romantiškiems pasivaikčiojimams, bet ir piknikams su šeimomis.

Gražią sakurų sodinimo tradiciją žada tęsti ir Klaipėdiečiai. Numatyta pasodinti penkiasdešimt sakurų sodinukų uostamiesčio Debreceno skvere. Sakuras savo miestui nusprendė padovanoti  Klaipėdos Debreceno gatvės gyventojas Stepas Kaktys kartu su bendrakursiais. Sveikiname tokią gražią iniciatyvą!