Sumo (相撲 sumō) istorija

Iki šiol nėra patikimų duomenų ar sumo atsirado Japonijoje, ar atkeliavo iš žemyno…

Vis tik japonų specialistai, skrupulingai tyrinėjantys sumo atsiradimo ir vystymosi istoriją, ne be pagrindo teigia, kad Sumo Japonijos salose atsirado ne vėliau, kaip  prieš du tūkstančius metų!

Japoniškuose mituose ir legendose yra nemažai pasakojimų apie sumo. Seniausioje japoniškoje kronikoje „Kodžiki“ ((古事記, „Senovės reikalų užrašai“)  datuojama VIII a. (711–712 m. )), pasakojama apie tai, kaip saulės deivė Amaterasu ( (天照), Amaterasu-ōmikami (天照大神 / 天照大御神)), beje ji ir sutvėrė Japonijos salas, išsiunčia naują valdytoją- Takemidzuti į Idzumo šalį, kad šis perimtų valdymą iš senstančio dievo Okunikusi. Dievas Takemidzuti (tuomet visi valdovai buvo vadinami dievais)  neišdrįso tiesiai pasakyti, kad nenori paklusti aukščiausiosios deivės įsakymui, todėl pakvietė Okunikusi į kovą tardamas: „Išmėginkime jėgas, pasigalynėkime, kuris laimės, tas ir taps valdovu“. Ir susikovė du dievai… Laimėjo Takemidzuti naujasis Idzumo valdovas…

Taigi, tikėtina, kad tai ir buvo pirmoji sumo kova. Ir ji įvyko neatmenamais laikais, nes istorikai net apytiksliai nesiima spėti, kada gi gyveno  minėti du dievai… Be to, tai tikrai buvo pirmasis kartas kai kova dėl valdžios baigėsi taip gražiai.

Kitoje japonijos kronikoje Nihon Shoki ((日本書紀) baigta rašyti 720m),  tai antroji seniausia Japonijos istorijos knyga), užrašyta legenda apie tai, kaip septintų metų, septinto mėnesio, septintą dieną, imperatoriaus Suinin (垂仁天皇) akyse, o jis jau buvo 11-asis Japonijos imperatorius, sumo kovoje susirungė du įžymūs kariai Nomi no Sukune (野見 宿禰) ir Taima no Kehaya (当麻蹴速)

Pagal senovinį mėnulio kalendorių, septintas mėnuo yra rugpjūtis. Tai pirmojo ryžių derliaus nuėmimo mėnuo. Matomai jau tuomet sumo kovos buvo rengiamos reguliariai, religinių švenčių metu, kai buvo dėkojama dievams už gerą derlių ir šios kovos greičiausiai buvo religinių apeigų dalis.

Taigi, pasak legendos, nugalėtoju tapo Nomi no Sukune (野見 宿禰) vėliau jis buvo paskelbtas vienu iš šintoizmo dievų ir iki šiol Japonijoje garbinamas kaip Sumo pradininkas.

Persikelkime į kiek vėlesnius laikus – Kofun laikotarpį ((古墳時代; Kofun-jidai)  truko nuo 250 iki 538 m. pr.m.e. ). Yra nemažai archeologinių radinių liudijančių, kad tuo metu sumo jau buvo plačiai paplitęs ir įgavęs naujų funkcijų.

Tuo metu valdovai buvo laidojami  pilkapiuose- Kofunuose (dėl šių pilkapių laikotarpis pavadintas Kofun laikotarpiu). Kasinėjant valdovų kapus- Kofunus, tarp daugybės rastų daiktų yra ir molinių figūrėlių vaizduojančių sumo kovotojus, o taip pat ritualinių ir namų apyvokos indų puoštų sumo imtynių vaizdais. Įdomu tai, kad paveikslėliuose vaizduojami ne tik susirėmę kovotojai, bet ir žiūrovai. Vadinasi tuo metu sumo jau buvo žiūrovų vertas reginys.

Na, o faktų apie pirmąjį sumo turnyrą, randame jau minėtoje Japonijos kronikoje Nihon Shoki. Imperatorius Kōgyoku (皇極天皇 ,  594–661), , priimdamas Silla (Korėjos pusiasalio pietinė dalis) šalies pasiuntinį, sukvietė iš visos šalies geriausius karius- galiūnus ir jo garbei surengė sumo turnyrą. Tai rodo, kad sumo tampa valdovų bei jų svečių vertu reginiu.

Sumo aukso amžius- Edo periodas ((江戸時代 Edo jidai) datuojamas nuo 1603 iki 1868 )). Šio periodo metu ypač audringai ima vystytis „liaudies“ sumo. Sumo kovos ir masiniai turnyrai imti rengti reguliariai. Juos rengė valstiečiai, amatininkai ir pirkliai. Šiogūnas (karinis titulas) Tokugawa Ieyasu (徳川 家康,) susirūpinęs, kad tokiu būdu bus iškraipytas tikrasis, „grynasis“ ir  galantiškas sumo,  XVIIIa. išleido specialų dekretą draudžiantį „gatvės“ sumo. Tačiau šis dekretas patyrė visišką fiasko ir po kelių metų buvo pakeistas kitu įsaku, nurodančiu, kad sumo turnyrai turi būti rengiami tik tam numatytose vietose. Vis tik gatvės sumo buvo taikomi ir kiti apribojimai, nes tokiuose turnyruose, nebuvo kompetetingų teisėjų ir  ginčai dėl nugalėtojo dažnai peraukdavo į masines muštynes ir netgi ginkluotus susirėmimus.

Trijuose didžiuosiuose miestuose- Osakoje, Kiote ir Edo (Tokijas) XVIIIa jau veikė sumo profesionalų bendrijos- Rikishi.

Šiogūnatas ėmė licenzijuoti rikishi bendrijų veiklą ir XVIIIa pabaigoje sumo turnyruose galėjo dalyvauti tik rikishi bendrijų nariai.  Taigi, nuo šių turnyrų ir prasideda šiuolaikinio sumo istorija.

http://www.iamtheglobe.com/ogcblog/2016/8/10/the-supersized-history-of-sumo-wrestling

https://www.jref.com/articles/sumo.32/

http://japan.aikiclub.ru/budo/sumo/history.asp

Mėlynasis tvenkinys (青い池 Aoi-ike)

Absoliučiai žydros spalvos ežeras (arba tvenkinys) yra  Hokaido saloje, netoli  Biei (美瑛) miesto. Pavadinimas „melynas“ tvenkiniui prigijo tikrai neatsitiktinai, jo spalva išties stebėtinai skaisčiai- sodriai mėlyna, o gal žydra, ar žaliai mėlyna…. kartais ir pilkai žalsva….

Mėlynasis tvenkinys yra Tokachi kalno papėdėje. Tvenkinio- ežero plotas 12,000 kvadratinių metrų, gylis  2.5-5 metrų.

Tvenkinys atsirado ne taip ir seniai-  1989 metais.  Kai 1988 metais išsiveržė Tokachi ugnikalnis, buvo stengiamasi apsaugoti miestą nuo purvo nuošliaužų, tuo tikslu buvo pradėta statyti užtvanką, toje vietoje ir susiformavo tvenkinys.

Tiksliai nėra žinoma kodėl tvenkinio spalva tokia neįprasta. Buvo atlikta daug vandens tyrimų, tačiau vieningos nuomonės nėra. Viena iš versijų- tai nutinka maišantis vandeniui  iš karštųjų versmių su vandeniu atitekančiu iš upės, kuriame yra  ištirpusio aliuminio hidroksido. Tai ir lemia tokią neįprastai žydrą spalvą. Vanduo tvenkinyje pastoviai atsinaujina, o priklausomai nuo paros laiko, apšvietimo ir vietos, iš kurios gėrėsimės tvenkiniu, vandens spalva spindi vis kitu atspalviu. Tai atrodo labai paslaptingai, magiškai ir nepaprastai gražiai….

Ypač gražiai ežeras- tvenkinys atrodo, kai pasidengia plonu leduku- žvelgiant į jį pasijunti esąs tolimoj planetoj…

Tvenkinys visuomet buvo pankamai gerai žinomas, tačiau ypač išpopuliarėjo, kai 2012m kompanija Apple  ežero žiemos nuotraukas (fotografo Kent Shiraishi) panaudojo savo Apple MacBook Pro darbalaukiams papuošti.

 

http://udivitelno.com/mesta/item/543-goluboj-prud-hokkajdo

http://blog.goo.ne.jp/chimaki-1014/e/4f0de8a945d7337ccb9b1e2142ae6484

http://www.mirkrasiv.ru/articles/goluboi-prud-blue-pond-hokaido-japonija.html

http://wasa-bi.com/topics/1718

https://yunomi.us/24847/places-to-visit-in-japan-before-you-die

Namba parkas Osakoje

Šiuolaikiniuose megapoliuose, kiekvienas žemės lopinėlis- aukso vertės. Vis tik kartais pasiseka tarp dangoraižių, begalės biurų pastatų, prekybos centrų, daugiaaukščių greitkelių sukurti tikrą parkų oazę. Kuri savyje puikiai talpina didelio miesto greitį ir nuostabaus parko idilišką ramybę.

Argi ne Didysis kanjonas..?

 

Puikus tokios simbiozės pavyzdys-   Namba parkai Osakoje.

Nuostabus parkas įkurtas didžiuliame 30-ties aukštų prekybos komplekse, kuriame rasite daugybę restoranų, parduotuvių, kino salių ir netgi  nedidelių, privačių sodelių bei daržų. Osakos gyventojams, norintiems pasisodinti porą lysvių žalumynų, nereikia važiuoti į užmiestį- pakanka pakilti keletą aukštų į Namba parkus…

Lankytojus žavi terasiniai sodai, kurie  išsidėstę aštuoniais lygiais. Stovint viršuje, susidaro įspūdis, kad esi ant aukšto kalno…  Medžių paunksmė kviečia atsipūsti, o čiurlenantys upeliai maloniai ramina. Ir čia pat, šeštame aukšte, rasite įvairių restoranų (japonų, korėjiečių, italų ir kt.).   Na , o parduotuvės įsikūrusios antrame ir penktame aukštuose…

Žiemos metu parkas pasipuošia tūkstančiais liuminescencinių lempučių.

Šio įspūdingo projekto autorius- Jerde architektūros biurus, kurio darbuotojai sukūrė parką, neatpažįstamai pakeitusį šiuolaikinio miesto įvaizdį.

Namba parko projekto užsakovas Nankai Electric Railway.

 

http://turj.ru/blog/history/2200.html

http://inhabitat.com/japans-namba-parks-has-an-8-level-roof-garden-with-waterfalls/

http://www.landscapeonline.com/research/article-a.php?number=11354

Okunošima(Okunoshima, jap 大久野島)- triušių rojus

Okunošima (Okunoshima, jap 大久野島) yra maža sala jaukiai įsikūrusi Vidinėje Japonijos jūroje tarp Hirosimos ir Šikoku. Ją galima pasiekti dažnai kursuojančiais laivais. Svarbiausia šios salos įžymybė- neįprasti gyventojai, laukiniai triušiai, kurių čia daugybė. Ši sala dar vadinama- Triušių sala (Usagi Shima, jap.ウサギ島) ir ne veltui, daugiau nei 700 pūkuotų gyventojų laisvai liuoksi pievomis ir gatvėmis, noriai bendrauja su atvykusiais lankytojais.

Kaip ir kada salą užvaldė šie mieli gyventojai?

Triušių atsiradimo itorija labai ilga. Pradžioje tai buvo paprastutė salelė, kurioje gyveno trys žvejų šeimos. Tačiau Rusų- Japonų karo išvakarėse,  XIXa. gale, susirūpinta saugumu, ir saloje buvo įrengta dešimt fortų.
Kiek vėliau salą imta naudoti toli gražu ne taikiems tikslams.
1925 metais Japonija kartu su dar 38-mis valstybėmis pasirašė Ženevos Protokolą (pilnas pavadinimas Protokolas dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų uždraudimo), kuris neleido naudoti cheminio ir biologinio ginklo karinio konflikto metu.
Tačiau paaiškėjo, kad JAV ir Europa nesilaiko šio susitarimo. Be to šiame protokole nebuvo kalbama apie nuodingų medžiagų gamybą ir saugojimą, buvo akcentuojama tik naudojimas. Tuomet Japonija inicijavo slaptos programos sukūrimą dėl cheminio ginklo gamybos. Nors formaliai cheminių medžiagų gamyba nebuvo draudžiama, bet buvo pasirūpinta, kad šis projektas būtų vykdomas visiškai slaptai.

Nuo 1929 iki 1945 m. Triušių saloje veikė cheminių ginklų gamykla.

Per tą laiką joje pagaminta daugiau nei 6000 tonų Iprito, vadinamų garstyčių dujų. Sala buvo pasirinkta, nes ji pakankamai toli nuo Tokijo ir kitų gyvenamųjų vietų- jei kartais įvyktų nelaimė. Visus 16 metų, itin slaptos programos vykdymo metu, Okunošimo sala buvo ištrinta iš žemėlapių. Gyventojams ir darbuotojams nebuvo sakoma, kas yra gaminama saloje, salą nuolat gaubė paslaptys. Karo pabaigoje dokumentai, susiję su čia gamintu cheminiu ginklu buvo sudeginti, dujos sunaikintos, o žmonės buvo prisaikdinti tylėti apie šį projektą.

Vieni šaltiniai teigia, kad triušiai į Okunošimą buvo atvežti  bandymams su nuodingosiomis dujomis ir paleisti į laisvę po Antrojo pasaulinio karo ten dirbusių darbuotojų . Kiti šaltiniai teigia, jog 8 triušius saloje paleido grupė moksleivių 1971 -aisiais, žygio metu.
Bet kokiu atveju, triušiai nieko nelaukdami, ėmė daugintis ir karaliauti saloje.

Nors triušiai gyvena laisvai ir yra pusiau laukiniai, tačiau jie pripratę prie žmonių ir mielai sutinka lankytojus.
Lankytojams leidžiama maitinti triušius, bet stengiamasi apsaugoti šiuos salos gyventojus – šunys ir katės į salą nėra įleidžiami.
Okunošimoje yra ir Nuodingųjų dujų muziejus.
Ginčijamasi, ar  šioje saloje saugu, keliamas klausimas ar tikrai buvo atliktas visiškas saloje gamintų cheminių ginklų nukenksminimas. Sklinda kalbos, kad Okunošimoje yra kelios slaptos vietos, kuriose po karo buvo užkastos mirtinų dujų atsargos, kurios yra tarsi tiksinti bomba…

http://udivitelno.com/animals/item/747-okunosima-ostrov-krolikov-v-yaponii-35-foto
http://modernfarmer.com/2017/03/japan-island-full-rabbits-small-island-dark-history/
http://goinjapanesque.com/07535/

Dirbtiniai maisto pavyzdžiai labai populiarūs Japonijoje!

Visoje Japonijoje labai populiarūs, realistiškai atrodantys, dirbtiniai maisto pavyzdžiai. Nors jie ir nėra valgomi, bet kai kurie pavyzdžiai atrodo taip, kad pačios rankos tiesiasi jų paragauti.

Jais kavinės, restoranai, greito maisto užkandinės puošia vitrinas. Visą savo valgiaraštį pirkėjams pateikia dirbtinio maisto pavyzdžiais. Taip klientams lengviau suprasti porcijų dydį, išnyksta kalbos barjeras o ir apetitą sužadinti lengviau. Be to, tai savitas reklaminis stendas, kviečiantis užsukti.

Dirbtinis maistas atrodo labai realistiškai ir skaniai, o ir gamina juos tikri menininkai. Gamybai naudojami įvairūs plastikai. Dirbtinio maisto gamybos „centras“ yra Gujo mieste.

Visi produktai gaminami tik rankiniu būdu, tad tai nėra pigus malonumas, dirbtinių patiekalų kainos prasideda nuo 70JAV dolerių. Bet turint galvoje, kad toks „patiekalas“ tarnauja keletą metų, kaina stebina mažiau…

 

Vilniuje pražydo pirmosios sakuros!

      Nors pavasaris šiemet neskuba, bet pagaliau Vilniaus Chiune Sugiharos sakurų sode, Neries pakrantėje, jau prasiskleidė pirmieji rožiniai sakurų žiedai. O štai baltųjų žiedelių dar teks palaukti.  Rūšys skirtingos ir žydėjimo laikas skiriasi.
Kaip žinia, Sakura yra svarbi Japonijos kultūroje, jos žiedais gėrimasi per Hanami šventę.

 Sakuromis vadiname net ne vieną, o keletą vyšnių rūšių, dažniausiai – smailiadantę vyšnią (Prunus serrulata). Kartais sakura vadinama rausvoji (P. x subhirtella), ankstyvoji (P.incisa), puošnioji (P.speciosa), svyruoklinė (P.yedoensis), hokaidinė (P. nipponica) ir kt. Nemažai yra sakurų, žmogaus sukurtų tarprūšinių hibridų. Visas jas vienija puošnūs ir gausūs balti arba rausvi žiedai.

Na, o Kaune, Nemuno saloje, šiomis japoniškomis vyšniomis nusėta visa pakrantė. Vis dažniau šią vietą kauniečiai renkasi ne tik romantiškiems pasivaikčiojimams, bet ir piknikams su šeimomis.

Gražią sakurų sodinimo tradiciją žada tęsti ir Klaipėdiečiai. Numatyta pasodinti penkiasdešimt sakurų sodinukų uostamiesčio Debreceno skvere. Sakuras savo miestui nusprendė padovanoti  Klaipėdos Debreceno gatvės gyventojas Stepas Kaktys kartu su bendrakursiais. Sveikiname tokią gražią iniciatyvą!

 

Kazuo Ōno, 大野 一雄-Butoh meno pradininkė

Kazuo Ōno, 大野 一雄 Butoh meno pradininkė

Kazuo Ohno (大野 一雄 Ōno Kazuo, October 27, 1906 – June 1, 2010)
Butoh – tai avangardinis šokis . Butoh šokio menas gimė Japonijoje šeštajame dešimtmetyje. Tai ne tik šokis, bet ir filosofija. Butoh atsiradimas –  tai  reakcija į šalį sukrėtusias nelaimes: pralaimėtą karą, ekonominį nuosmukį, atominių bombų padarinius. Butoh šokis taip pat orientuojasi į socialines problemas, didelį dėmesį skirdamas visuomenės atstumtųjų grupėms.
Butoh- šokio mąstymo būdas pagrįstas identiteto transformacija, menininkas privalo ne imituoti realybę, o ja būti. Todėl šis šokis gali būti visoks: nuo groteskiško iki juokingo, nuo aštraus ir provokatyvaus iki lyriško, medityvaus, nes butoh neturi ribų ir nesako „ne“ visoms naujovėms.
Butoh – tai daugelį meno formų jungiantis reiškinys, kuriame galima atpažinti tradicijų estetiką, socialinių menų apraiškas, rasti mitologijos bei istorijos elementų, Vakarų ir Japonijos literatūros, muzikos, teatro jungčių….

Ramen makaronai paskaninti vabzdžiais pritraukė sensacijų mėgėjus Tokijuje.

Maždaug per keturias valandas  Ramen  Nagi restoranas pardavė 100 dubenėlių makaronų, paskanintų vabzdžiais.  Ypatingieji  Ramen buvo paruošti vienos dienos Sekmadieniniam renginiui.

Makaronai buvo apibarstyti maždaug tuzinu mažų svirplių, didžiųjų milčių, kuriuos vėliau klientai dėjo į sriubą paskanintą svirplių, žiogų ar šilkverpių milteliais. Kaina šio neįprasto patiekalo  13,50 JAV dolerių.

Pasak  studentės Anri Nakatani „ Tai gerai apkepinta, trašku ir nėra blogo skonio, tai panašu į gerai keptas krevetes“.

Vabzdžiai dėl baltymų yra valgomi daugelyje šalių, tokių kaip Kinija, Gana, Meksika  ir Tailandas,  Australijos čiabuviai taip pat valgė vabzdžius. Netgi dalis tradicinės japonų virtuvės, kaimo vietovėse, naudojo vabzdžius , tačiau tik nedaugelis miestiečių turėjo galimybę juos išbandyti.http://www.japantimes.co.jp/life/2017/04/11/food/ramen-flavored-with-insects-attracts-thrillseekers-in-tokyo/#.WO5aD6L-vIU