BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 7 dalis.

Šis, mūsų jau dešimtas projektas, matyt yra pats kukliausias iš visų, iki tol buvusių savo kilometrų gausa. Tiksliau – jų kukliu skaičiumi. Iš viso per tris savaites nuvažiuosime tik kokius keturis tūkstančius, tad kelyje netenka praleisti daugybės valandų trinant sėdynes. Yra naudos, nes ne tik lieka laiko daugiau susipažinti su kitokiu pasauliu, apsigyvenusiu Japonijos teritorijoje, tačiau ir sutaupyti pinigų: keliai čia gražūs, tvarkingi, vairuoti jais – vienas malonumas. Bet brangus. Už šimtą kilometrų tokio pavyzdingo asfalto tenka pakloti apie penkiolika eurų. Susidaro. Toliau skaityti „BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 7 dalis.“

BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 6 dalis.

Pasaulyje gyvena tokie klastingi aparatai. Jie dažnai tūno kur nors prekybos centruose, lyg visai netyčia,trumpam nutūpę būtent šalia tavo tako.  Žinoma, eitum ir nepastebėtum, Toliau dalykus svarbius galvotum. Bet yra vaikai. Jie ne tokie, jie domisi aplinka. Ir būtinai kažką joje aptinka. Pavyzdžiui, kad į tą, lyg visai atsitiktinai šalia prisėdusį daiktą įmetus monetą, iš šio geležies gabalo su stiklu iškris daiktas. Spalvotas. Gražus. Blizgantis. Žinoma, baisiai reikalingas. Koks nors kamuoliukas ar kitas plastmasės šedevras. Brangiai. Ir viskas, situacija tampa sudėtinga. Vaikui reikia, o tu tampi godus. Kartais nusileidi. Bet nueidamas vis vien kerštingai nužiūri tą išdažytą sukčių ir pažadi sau, kai kai kitą kartą būsi vienas, pro šią vietą eisi lėtai, mėtysi rankoje monetas, demonstratyviai šypsosies, bet nei viena jų neįkris į šio monstro nasrus. Toliau skaityti „BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 6 dalis.“

M. Starkus ir V. Radzevičius Tsukiji turguje

– Kažkaip su metais vis anksčiau pamainos prasideda, – bambėjo prieš antrą valandą ryto (nakties?) keldamasis Vytaras, dar prieš kurį laiką tvarkęs nebaigtus Lietuvoje reikalus savo ištikimo plazminio VEF’o pagalba (apie šį aparatą detaliai pasakojau būnant Pietų Amerikoje. Tai toks didelis kompas, kurį įjungus į tinklą dingsta elektra kelių šalia esančių namų gyventojams.) Toliau skaityti „M. Starkus ir V. Radzevičius Tsukiji turguje“

Japonai apie lietuviškus V. Radzevičiaus vėdarus: tikrai skanu, nuostabu

Aš suprantu, kad kiaulės žarnoms savo pasakojimuose skiriu nemažai dėmesio. O juk esame ten, kur estetiškiau atrodančių ar poeto plunksnos vertesnių dalykų yra nepalyginamai daugiau. Bet jūs supraskit, kad proza su visais musų tautą maitinančio gyvulio svarbios vidinio pasaulio dalies kvapais pastarąsias dienas niekaip neleido apie save pamiršt. Ne dėl to, kad aromatas būtų atgrasus. Tiesiog tas kvapas visą laiką buvo kartu, šalia ir mes skubėjome kuo greičiau juo atsikratyti.

© „Starkaus & Radzevičiaus kelionės“ nuotr.

Toliau skaityti „Japonai apie lietuviškus V. Radzevičiaus vėdarus: tikrai skanu, nuostabu“

V. Radzevičius japonams: vadinkite mane Kinkongu, o M. Starkų – Furbiu

– Tu būsi Takeši, o tu – Kazuo Jamazaki, – turėdamas galvoje pilį ir garsų bušido kovotoją, rodė po vieną į mūsų naujus draugus Vytaras, lenkdamas pirštus. Jis tokį savo veiksmą aiškino tuo, kad mes neturim laiko ir atminties išmokti jų vardų, o jie veltui stengtųsi atsiminti mūsų. Todėl taip bus paprasčiau. Vietiniams šis, matyt, iki šiol neregėtas naujos pažinties etiketo elementas pasirodė toks įdomus ir juokingas, kad penki vyrai ir viena dama ne tik kad tam neprieštaravo, tačiau garsiai reikšdami savo pritariančias emocijas, kažką šaukė, juokėsi ir kėlė taures, garsiai kartodami žodį „Kampai!“ Tai, beje, nieko bendra su „Teleloto“, ar sėdėjimo vieta prie stalo, pasak prietaro, lemsiančios, kad liksi nevedęs ilgai ir skausmingai. Japoniškai tai reiškia tiesiog „Į sveikatą!“

Foto: „Starkaus & Radzevičiaus kelionės“ nuotr.

Toliau skaityti „V. Radzevičius japonams: vadinkite mane Kinkongu, o M. Starkų – Furbiu“