Japonijos gatvių mados

Japonijos gatvės išsiskiria savo unikaliu stiliumi. Jaunimas stebina didele stiliaus ir garderobo įvairove – jie visada atrodo originaliai ir įdomiai. Japonijos gatvių mada gali būti apibūdinama kaip keista, paslaptinga, spalvinga, savita, kitoniška, novatoriška. Iš pažiūros kartais atrodo, kad Japonijos jaunimas neturi skonio ir rengiasi viskuo, ką tuo metu randa po ranka bei pasipuošia visai turimais papuošalais. Tačiau pažvelgus atidžiau, japonų gatvėse galima pamatyti laiką pralenkiančius derinius bei originalius aprangos stilius. Gatvės kultūroje susilieja menas, mokslas, kompiuterijos stebuklai, animacija, pasaka, fantazija ir apokaliptinė realybė.

Lolita. Vakariečiai šį stilių supranta taip: trumpos tiesios suknelės, pastelinės spalvos, laiba figūra ir natūralus makiažas. Tačiau Japonijoje jis turi dvi atmainas: saldžioji Lolita ir gotiška Lolita. Saldžioji Lolita atrodo kaip karalienės Viktorijos laikų lėlės – pūsti sijonukai iki kelių ar trumpesni, baltos kojinės iki kelių, daug baltos ir rožinės spalvos, garbanoti plaukai. Gotiška Lolita daugiausia dėvi juodos ir violetinės spalvos drabužius. Jų drabužiai yra žymiai seksualesni, makiažas ryškesnis. Tačiau tiek viena, tiek kita Lolita renkasi platformas ir karalienės Viktorijos laikų vaikiškų drabužių stilistiką. Lolitos stilius yra vienas populiariausių aprangos stilių jaunųjų japonių tarpe.

Ganguro. Šio stiliaus atstoves galima vadinti japoniškomis fyfomis. Jos labai vertina oranžinį įdegį ir nušviesintus plaukus. Šviesinti plaukus japonėms yra sudėtinga, todėl dažniausiai pavyksta nušviesinti tik iki rudos spalvos. Ganguro gali būti atpažįstamos iš gausios ir ryškios bižuterijos, linksmų plaukų segtukų, ryškių ir gana atvirų drabužių bei specifinio makiažo. Šio stiliaus mėgėjos akis gražina juodu kontūru ir baltais vokų šešėliais, lūpas baltu ar skaisčiai rožiniu lūpdažiu.

Kogal. Šio stiliaus atstovės saikingai šviesina plaukus, rengiasi dizainerių drabužiais ir avi tik aukštakulnius. Savo dvasia šis stilius primena Niujorko stileivas. Kogal stiliaus gerbėjoms svarbiausia yra mada, dizainerių vardai ir geras stilius.

 

 

 

 

Cosplay. Šis aprangos stilius yra vienas spalvingiausių ir įspūdingiausių. Cosplay atstovai persirenginėja savo mėgstamų filmų, anime ar video žaidimų herojais, gaminasi net „stebuklingus“ herojų ginklus. Specialiai siūti drabužiai, įmantrios šukuosenos, keistas makiažas gana brangiai kainuoja ir užima daug laiko, todėl nemaža dalis jaunų japonų taip puošiasi tik eidami į vakarėlį.

Rainbow Brite. Šio stiliaus mylėtojų galvas puošia mieli pūkuoti lankeliai, segtukai, ausytės, kepurėlės. Jos nevengia spalvų, vaivorykštės spektru nudažo kelnes, marškinėlius, suknias, nuometus ir t.t.

 

 

Visual Key. Šį stilių galima apibūdinti kaip fantazijos išraiška. Jo atstovai kuria nebūtus herojus iš tamsos pasaulio, kurie yra individualūs savo išvaizda, manieromis, gyvenimo stiliumi. Visual Key gerbėjai stengiasi gyventi savo susikurtos būtybės gyvenimą. Jie rengiasi labai iššaukiančiai, aprangoje derina kino, animacijos, fantazijos, istorijos realybes. Iš pradžių šis stilius buvo tik Japonijos roko ar metalo grupių įvaizdis, tačiau dabar labai išpopuliarėjo ir Japonijos gatvėse.

Decora. Šio stiliaus atstovai rengiasi paprastai, stengiasi atrodyti kaip įmanoma subtiliau, gražiau ir mieliau. Nešioja daug įvairių aksesuarų, per didelius batus ir per mažus marškinėlius. Merginos stengiasi  atrodyti kaip lėlės: puošiasi kaspinėliais, juostelėmis, margomis ilgomis kojinėmis. Plaukus dažo rožine, šviesia arba tamsiai ruda spalvomis ir garbanojasi arba riša į „uodegytes“.

Wamano. Tai kelių stilių mišinys. Šis stilius derina tradicines kinų rūbų detales su naujomis populiariomis mados kryptimis: emo, Gothic Lolita ar punk.

Fruits. Didžiausią dėmesį šio stiliaus atstovai teikia individualumui ir ekspresijai. Tai gatvės klasikos ir gatvės avangardo miksas, mišinys visko kas madinga, kas nauja ir kas sena.

Japoniškas verslo etiketas

Japonijos kultūra ir visuomenė yra labai savita. Japonijos visuomenė dažnai yra vadinama „voratinklio visuomene“. Čia labai glaudi sąveika tarp visų grupės narių. Nuo mažumės japonai skatinami būti priklausomi nuo aplinkinių žmonių. Jie gali reikalauti paslaugų iš savo grupės narių, ir jos turi būti suteiktos. Pirmoji „grupė“ yra šeima, po to mokykla, universitetas, firma, kurioje dirba. „Voratinklio visuomenė“ teikia privalumų japonų verslininkams pasinaudoti „pažinčių ratu“. Japonai labai gerbia savo privatumą, tačiau verslo reikalais jie yra labai visuomeniški.

Japonai kalba ilgais netiesioginiais sakiniais. Jiems labai svarbu nusakyti viską, todėl tiesūs pareiškimai yra per trumpi ir nederami. Pavyzdžiui, japonų viršininkas savo pavaldiniams nesakys: „Sutvarkykite įstaigą“, o pasakys taip: „Kadangi šiandien apie 14 val. mes laukiame svečių ir norime jiems sudaryti kuo geresnį įspūdį, gal galėtumėte čia pagerinti tvarką?“.

Japonai nemėgsta naujų žmonių. Savo „voratinklio visuomenėje“ japonai tiksliai žino kaip turi elgtis, todėl jie jaučiais nejaukiai, jei nebuvo tinkamai supažindinti ir nemoka tinkamai įspėti užsieniečio statuso. Japonai nepratę išsakyti savo nuomonės, kadangi jie atstovauja grupei ir turi dėl „nuomonės‘ pasitarti. Tad bendravimas ir derybos su japonais yra gana sudėtingi.

Japonai turi savitą požiūrį į dalykinių kontaktų užmezgimą. Pirmenybę jie teikia asmeniniams kontaktams, o ne laiškams ar telefoniniam pokalbiui. Tačiau asmeninis kontaktavimas vyksta per trečiąjį asmenį – tarpininką, kuris yra pakankamai gerai žinomas abiem pusėm.

Pažintis su japonu verslininku prasideda nuo vizitinių kortelių apsikeitimo. Paėmus iš japono vizitinę kortelę, būtina atsilyginti tuo pačiu, kitu atveju tai reikš įžeidimą. Vizitinę kortelę priimti ir paduoti reikia abiem rankom bei padėkoti.

Japonams svarbu, kad derybas vestų žmonės, užimantys panašias pareigas ir turintys beveik vienodą statusą. Oficialus bendravimas su žemesnį statusą verslo pasaulyje turinčiu asmeniu reiškia įvaizdžio sumenkinimą. Taigi, japonai jau pirmame susitikime nustato, ar kitą pusę atstovauja tinkamo lygio žmogus. Jei nesilaikoma šio lygybės principo, tai japonai vertina kaip etiketo nesilaikymą ir įmonė tampa nevertinama.

Susitinkant su japonų įmonių atstovais, reikia būti punktualiems, kadangi japonai neigiamai reaguoja į vėlavimą. Jeigu dėl kokių nors priežasčių vėluojama, būtina pranešti iš anksto ir jau nebevėluoti.

Sveikinantis su japonu, reikia vengti spausti rankas, jie yra linkę nusilenkti. Derybų metu jie išklauso pasiūlymus iki galo. Nors vadovas linkčioja galva, tačiau tai nieko nereiškia. Galvos linkčiojimas reiškia, kad jis suprato, bet nebūtinai pritaria.

Japonai stengiasi užmegzti su partneriais žmogiškus santykius. Čia daug dėmesio skiriama neformaliems santykiams, kurie remiasi asmenine pažintimi. Japonai vengia konfliktinių situacijų, visada siekia kompromiso. Jeigu jiems daromos kokios nuolaidos, tai ir jie linkę atsilyginti tuo pačiu.

Vesdami derybas, japonai dažnai svarsto temas, nesusijusias su derybų objektu. Kuo rimtesnės temos nagrinėjamos, tuo daugiau dėmesio skiriama antraeilių temų svarstymui. Taip siekiama sukurti atitinkamą savitarpio supratimo atmosferą ir savotišką partnerio pozicijų patikrinimą, todėl čia jų skubinti nedera.

Japonai turi savitą sprendimų priėmimo sistemą. Svarstant kokią nors problemą, įtraukiama daugybė žmonių – nuo vadovo iki pavaldinių. Numatoma ir tai, kaip priimti sprendimai gali būti realizuoti, todėl japonų sprendimai visada būna realizuojami ir efektyvūs.

Japonams būdingas įsipareigojimų vykdymas ir punktualumas. Į susitikimą jie visada atvyksta bent jau keliomis minutėmis anksčiau.

Į derybas japonai atvyksta komandomis, kurių kiekvienas narys yra kitos specialybės. Kiekvienas iš jų būtinai ko nors paklausia iš savo srities. Pateikdami klausimus jie renka informaciją. Gavę atsakymus, niekada nepasakys savo sprendimo, jis bus priimtas bendru susitarimu, nei viena nepareikš individualios nuomonės. Japonai mėgsta klausti to paties, kad vėliau nebūtų nesusipratimų ir neaiškumų, nors dėl jų pačių kalbos daugiaprasmiškumo vakariečiams jų ketinimai dažnai lieka neaiškūs. Japonai yra atsargūs, priimdami sprendimus neskuba. Jiems reikia laiko tarpusavyje susitarti. Japonams labai svarbu išlaikyti orumą. Jei jiems neparodoma pakankamai pagarbos, sandoris neįvyks.

Japonų elgesys ir laikysena vakariečiams ura sunkiai suprantami: jie mato tai, ką nori matyti (per savo mąstymo ir logikos prizmę).

Japonų muzika

Japonų muzikos istorija yra skirstoma į tris periodus. Pirmasis periodas — pirmapradė muzi¬kos kūryba, kurios keletas kompozicijų yra iki šiol užsilikusios. Iš jų senesniosios priskiriamos III a. pr. Kr. Antrasis periodas daugiausia pasireiškė VIII ir IX a. Šiuo metu didelę įtaką japonų muzikai darė kinų muzika. Beveik nuo XIV a. pradeda vyrauti religinė misterija, jungiama su vaidinimais ir muzika. XVII a. buvo įsteigtas pirmasis liaudies teatras. Šio šimtmečio pabaigoje japonai pradėjo nusikratyti kinų muzikos įtakos. XIX a. pr. atsirado jau daug tautinių japonų dainų, kurių dau¬guma buvo lyrinio pobūdžio.
Japonų gaidų rašyba yra pritaikyta kiekvienam instrumentui atskirai, tačiau ji nėra populiari. Ne tik liaudies dainas, bet ir didesnius muzikos veikalus japonai daugiausia groja iš klausos.
Tradicinė japonų muzika (Hogaku) skirstoma į kelias pagrindines rūšis:
Gagaku. Tai senovinė muzika, atkeliavusi iš Kinijos ir Korėjos. Ji laikoma pačia seniausia Japonijos tradicine muzika. Išvertus iš japonų kalbos, reiškia „elegantiškoji muzika“. Šios muzikos dažniausiai klausydavosi imperatoriškųjų rūmų kilmingosios šeimos. Tai buvo tarytum spektaklis.
Biwagaku. Šios muzikos pavadinimas yra kilęs nuo keturstygio instrumento Biwa. Šis instrumentas dažnai skirtas dainuojamajai poezijai ar mokymui apie budizmą. Juo dažnai grodavo keliaujantys muzikantai. Vėliau Biwos garsas šiek tiek pakito, tapo sodresnis, išraiškingesnis, ja ėmė groti netgi samurajai, siekdami pakelti karių dvasią prieš mūšį ir nuraminti sielą po jo.
Nogaku. Tai muzikinė drama. Muziką groja keturi žmonės: trys būgnininkai ir vienas fleitininkas. Jie taip pat kartais atlieka choro partijas. Skirtingai nuo operos čia pagrindinis veikėjas, dama, niekada nedainuoja aukštomis tonacijomis, dažnai ne tik kad nedainuoja, bet tik poetiškai šneka. Ši muzikos rūšis paplito nuo XIV a. ir yra kilusi iš kinų teatro. Vėliau netgi įtakojo kabuki ir butoh raidą.
Sokyoku. Tai muzika, grojama trylikastygiu instrumentu Kota, atkeliavusiu taip pat iš Kinijos VII a. Juo buvo grota tik kilmingųjų namuose. Tačiau XVII a. situacija pasikeitė. Aklas muzikantas Yatsuhashi Kengyo išmoko groti Koto. Pamatęs, kad tai yra puikus instrumentas, kuriuo groti gali net aklieji, Kengyo pradėjo stengtis, kad šį instrumentą pamėgtų kuo daugiau žmonių. Jis parašė daug dainų, šiek tiek modifikavo patį instrumentą, kad juo galėtų groti aklos moterys.
Shakuhachi. Tai muzika, kuri yra grojama su 55 cm ilgio fleita. Šios fleitos, padarytos iš bambuko, buvo naudojamos dzen budizmo vienuolių. Nors ir buvo draudžiama, jie keliaudavo po šalį grodami, kartais užsidėję pintus krepšius ant galvos kaip izoliacijos nuo materialaus pasaulio simbolį. Valstybė kelis kartus bandė visiškai uždrausti šį instrumentą, tačiau dėl švelnių, paprastų garsų ir paties instrumento paprastumo, jis vis tik išliko toks pat populiarus. Apie 1980-uosius pradėtas dažnai naudoti vakarietiškoje popkultūros muzikoje.
Shamisenongaku. Tai muzika, kuri yra išgaunama Shamisen instrumentu (gitara su trim stygom). Ši muzika dažnai grojama kabuki ir banraku. Shamisen yra universalus instrumentas, kuris gali skambėti ir teatre solo ar kartu su kita Shamisen. Juo grodavo tiek vyrai, tiek moterys. Geišos kartu su šiuo instrumentu dainuodavo dainas. Yra nemažai Shamisen rūšių ir su kiekviena iš jų grojama skirtingo stiliaus ir garso muzika. Šiuo instrumentu dažnai grojama ir šiandien.

Japonija – robotų šalis

Tikriausiai kiekviena pasaulio valstybė sutiks, kad naujienas ir tendencijas robotų kūrime diktuoja Japonija. Japonijoje robotų galima pamatyti visur – gamyklose, namuose ir netgi gatvėse. Jie ne tik atlieka sunkiausius ir pavojingiausius darbus, bet ir tapo dažnos japonų šeimos dalimi. Robotai Japonijoje yra savitas būdas spęsti aktualias visam pasauliui demografines problemas: kaip visuomenės senėjimo, darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo, taip pat ir  asmenines, kaip kad laiko trūkumą…

Darbuotojų dirbančių socialine sektoriuje trūkumą bandoma kompensuoti robotais slaugytojais. Japonijos bendrovė RIKEN bendradarbiaudama su kompanija „Tokai Rubber Industries“ jau pristatė ligonius iš lovos kilnojantį ir į judėjimui skirtą vežimėlį juos sodinantį robotą RIBA-II. Tiesa toks robotas pakolkas gali atlikti ne tiek jau mažai funkcijų: iš standartinės lovos pakelti  ir paguldyti iki 80kg sveriantį žmogų, taip pat pasodytį į neįgaliojo vežimėlį ar iš jo iškelti, judėti nurodytu maršrutu, sustoti prieš kliūtis bei reaguoti į balso komandas.

Sunkų monotonišką darbą dirbančius robotus HRP-4 pristatė bendrovės „Kawada Industries“ ir Japonijos nacionalinio Pažangiųjų pramonės technologijų ir mokslo instituto. Šių robotų paskirtis pakeisti pasikartojančio pobūdžio fizinius darbus dirbančius žmones. Jei iškylą klausimas, ar tokiu būdu nepadidės nedarbas, tai galime nuraminti, kad būtent šioje srityje dirbančių žmonių trūkumas ir paskatino robotų kūrimą. Taigi robotai nėra konkurentai žmogui, o tik vienas iš darbingo amžiaus žmonių trūkumo problemos sprendimų būdų. Robotai HRP-4 gali sukioti liemenį, lankstytis, stovėti ant vienos kojos, judinti galvą stebint įvairius objektus, vaikščioti vykdant balso komandas. Tiesa, masinė robotų gamyba nėra numatyta, gamintojai tikisi per metus parduoti nuo 3 iki 5 tokių robotų.
Robotai yra ir visų namų šeiminių džiaugsmas. Šie robotai gali atlikti tvarkymo darbus: siurbti, šienauti veją, surinkti išmėtytus daiktus, juos išdėlioti lentynose. Naujieji tobulesni robotai gali reaguoti balso komandas, bei bendraut su žmonėmis. Ir tai tik pradžia…

 

Japonijos sostinė – Tokijas

Tokijas yra Japonijos sostinė ir vienas didžiausių pasaulio miestų, kuriame gyvena daugiau nei 12 milijonų gyventojų. Manoma, kad miestas buvo įkurtas XV a. vid. ir pavadintas Edo. Tik 1869 m. iš Kioto į Edo perkėlus Japonijos imperatoriaus rezidenciją, Edo miestas pervadintas Tokijumi. Tokijo miestas padalintas į 23 Tokijo seniūnijas, Tama sritį, kurioje įsikūrę miestai ir mažesnės gyvenvietės, bei salas (Idzu ir Ogasavaros).
Tokijui būdingas šiltas ir drėgnas subtropinis klimatas: karštos ir drėgnos vasaros ir švelnios sausesnės žiemos. Sninga Tokijuje beveik kismet, tačiau jo iškrinta labia maži kiekiai. Auganti miesto populiacija veikia klimatą. Tokijuje kismet sulaukiama taifūnų, tačiau tik nedidelė dalis jų būna stiprūs. Tokijas yra patyręs kelis didelius žemės drebėjimus: 1703, 1782, 1812, 1855, 1923 ir 2011 metais.
Tokijas yra didelis finansų ir prekybos centras, kuris pagamina apie 20 proc. visos Japonijos produkcijos. Čia labai išplėtota tiksliųjų mašinų ir prietaisų, elektrotechnikos ir elektronikos įrenginių gamyba, automobilių, lėktuvų, geležinkelio įrengimų gamyba, laivų statyba, tekstilės ir chemijos pramonė. Tokijuje labia išvystyta transporto infrastruktūra: yra greitieji traukiniai, metropolitenas, du tarptautiniai oro uostai (Haneda ir Narita).
2005 m. didžiausios tautinės mažumos Tokijuje buvo: kinai (123 661), korėjiečiai (106 697), filipiniečiai (31 077), amerikiečiai (18 848) ir britai ( 7 696).
Japonijos sostinėje yra labai daug universitetų, koledžų ir profesinių mokyklų. Čia įsikūrę daugiausia prestižiškiausių Japonijos universitetų. Yra keletas universitetų, kuriuose dėstoma anglų kalba.
Tokijas yra svarbus kultūros miestas, kuriame yra universitetai, mokslų akademija, menų akademija, daug teatrų, daugiau nei 30 muziejų, daug paminklų, šventyklų.
Tokijuje didelė įvairovė sporto komandų: 2 profesionalūs beisbolo klubai (Yomiuri Giants ir Yakult Swallows), 2 profesionalios futbolo komandos (FC Tokyo ir Tokyo Verdi). Čia yra Japonijos sumo asociacijos būstinė. 1964m. Tokijuje vyko XVIII vasaros olimpinės žaidynės, jų proga pastatytas Jojošo sporto kompleksas. Nacionaliniame Tokijo olimpiniame stadione vyksta daug svarbių tarptautinių sporto renginių (plaukimo varžybos, maratonai, teniso, dziudo, karate turnyrai ir kt.
Tokijas – kontrastų miestas. Čia gausu visko – nuo avangardo architektūros ir šiuolaikinio meno iki tradicinių medinių namelių ir jaukių užeigų. Tokijuje būtina aplankyti šias vietas:
• Tenri galerija.
• Bridžstono dailės muziejus.
• Nacionalinis šiuolaikinio meno muziejus.
• Tokijo nacionalinis muziejus.
• Meidži Girios Takao Pusiau Nacionalinis Parkas.
• Ogasavaros nacionalinis parkas.
• Imperatoriaus rūmai.
• Ueno parkas su medine varpine (XVII a.)
• Rikušeno peizažų parkas.
• Jasukunio šventykla, pastatyta 1919 m.
Tokijas yra žinomas visame pasaulyje, apie jį sklinda įvairios kalbos. Japonijos sostinėje visada daug žmonių, automobilių, spūstys būna tiek dieną, tiek naktį. Čia visada verda gyvenimas, daug triukšmo, todėl ramybę ir vienatvę mėgstantiems žmonėms Tokijas nepatiktų.

 

 

Anime

Anime – tai japonų animacijos stilius su savita veikėjų ir aplinkos estetika. Anime rodoma per televiziją, platinama DVD diskuose, naudojama ir kompiuteriniuose žaidimuose. Šiam menui didelę įtaką daro japoniški komiksai manga.

Anime turi specifinius bruožus: dideles, neproporcingas veidui akis, įvairių formų ir spalvų plaukus, kojas ir rankas, neproporcingas liemeniui, trisluoksnį spalvinimą.

Anime pradžia laikoma XX a. pr., kai Japonijos filmų kūrėjai pradėjo eksperimentuoti su animacijos technika. Seniausias žinomas anime (1917 m.) – tai dviejų minučių klipas, kuriame buvo rodoma kaip samurajus tikrina saco kardą.

1930-aisiais metais gyvojo kino industrija vystėsi lėtai dėl nepakankamo biudžeto ir filmavimo draudimų, todėl animacija tapo alternatyvus būdas pasakoti istoriją Nuo dešimto dešimtmečio šis žanras ėmė populiarėti užsienio rinkoje.

Anime skirstoma į įvairius žanrus: veiksmo, nuotykių, komedijų, dramos, erotikos, siaubo, viduramžių fantastikos, mokslinės fantastikos. Dauguma anime turi kelių žanrų bruožų. Iš pirmo žvilgsnio paprastame siužete gali slypėti daug gilesnė istorija ir sudėtingi veikėjų charakteriai. Pvz., dažnai veiksmo anime turi humoro, romantikos ir kitų žanrų elementų, o romantikos anime – veiksmo.

Muzika anime yra svarbus meninis elementas. Anime filmų garso takeliai Japonijoje labai pelningi, kartais jų paklausa nenusileidžia muzikinių albumų paklausai. Todėl anime muziką dažnai kuria ir atlieka garsiausi kompozitoriai ir atlikėjai. Anime serijos su įžanga turi įžanginę dainą. Teminė daina (kartais naudojama kaip įžanginė daina) dažniausiai sutampa su bendru anime stiliumi. Pabaigos daina naudojama kaip komentaras apie visą anime, dažnai paryškinant konkrečią svarbią sceną. Įžangos ir pabaigos dainos neretai atliekamos populiarių atlikėjų. Tokiu būdu dainos tampa labai svarbia anime programos dalimi.

Anime gali buti suskirtyti į tris kategorijas:

  • Filmai dažniausiai pristatomi kino teatruose, turi didžiausią biudžetą ir geriausią vaizdo kokybę. Kai kurie anime filmai išleidžiami tik per filmų ar anime festivalius, jie dažnai yra trumpesni. Kitas filmų tipas yra – tai televizijos serialai, sujungti į vieną filmą. Jie gali būti ilgesni negu įprastas filmas.
  • Televizijos serialai yra anime rūšis, rodoma per televiziją reguliariu laiku. Dauguma dalių yra apie 23 minučių ilgio, kad būtų užpildyta 30 minučių eterio laiko kartu su reklamomis.
  • OVA (Original Video Animation) yra anime filmai, publikai pristatomi iškart vaizdajuosčių arba DVD plokštelių pavidalu, tačiau kino teatruose nerodomi.

Veikėjai ir siužetas yra svarbūs anime atributai. Nors ir pasitaiko epizodiškų serialų, paprastai anime turi gerai išvystytą siužetą, o veikėjai laikui bėgant subręsta. Tie, kurie anksčiau į animaciją žiūrėjo tik kaip į vaikams skirtą kūrinį, pamažu požiūrį pakeitė, mat anime jau nebesistengiama įsprausti į siaurus veiksmo ir komedijos rėmus. Anime gerbėjų gretos pasaulyje ėmė gausėti. Tai tapo pelninga verslo šaka vakarų šalyse, nes kai kurie vakarams pritaikyti anime patyrė sėkmę.

Lietuvoje paskutiniaisiais metais taip pat stipriai suaktyvėjo anime gerbėjų veikla: kuriami gerbėjų klubai, vyksta persirenginėjimo animacinių filmų personažais (cosplay) renginiai. Nors susidomėjimas šiuo animacijos žanru nuolat auga, tačiau bene vienintelis anime šaltinis Lietuvoje vis dra yra internetas. Retais atvejais anime serialų ar filmų galima išvysti ir Lietuvos televizijose, tačiau dažniausiai jie būna skirti vaikams, o juk šio žanro kūryba skirta itin plačiai auditorijai ir jokiu būdu neapsiriboja jauniausiais žiūrovais. Anime ir yra unikali tuo, kad čia netaikomas joks amžiaus cenzas, be to apima platų temų ir meninės raiškos spektrą, kurio kartais gali pavydėti net meninių filmų kūrėjai. Dar visai neseniai į Lietuvos kino teatruose šis žanras būdavo retai rodomas. Rodomi tik pavieniai ir populiariausi anime filmai, kurie nebūtinai atspindi šio žanro ypatumus.

 

Origami – japoniškas popieriaus lankstymo menas

Origami (jap. “ori” – lankstyti, “kami” – popierius) – tai ne tik popieriniai lėktuvėliai ar gulbės, kaip dauguma mano, bet ir iš popieriaus lankstomi įvairūs vabzdžiai, augalai, žmonės, pastatai ir kt. netgi su labai smulkiomis detalėmis, pavyzdžiui, boružėlė su taškeliais, žuvis su žvyneliais ir pan.

“Tikras origamis” (true origami) yra lankstomas vien tik iš popieriaus, nenaudojant klijų ir žirklių. Lankstymas, kai naudojamos ir žirklės vadinamas „Kirigami“. Taip pat egzistuoja ir lankstymo būdas, kai lankstinys yra sudedamas iš kelių atskirai išlankstytų dalių. Toks lankstymo būdas vadinamas  sudėtiniu origamiu (modular origami).

Kiekvienas lankstinys turi du autorius. Pirmasis yra lankstinio kūrėjas, kuris sukūrė lankstinį, jį pirmą kartą išlankstė ir ištobulino. Antrasis – tai žmogus, kuris išlankstė lankstinį. Dažnai tai būna ir tas pats žmogus, bet jei pateikiamos lankstinio instrukcijos, tai tą patį kūrinį netgi gražiau už patį kūrėją gali atkartoti ir kiti žmonės.

Pasaulyje žinomiausias origamis – „gervė“ (japoniškai „orizuru“ 折鶴). Dažnam žmogui žodis „origami“ asocijuojasi būtent su gerve. Legenda sako, kad jeigu sergantysis išlanksto 1000 gervių, tai pasveiksta.

Kaip viskas prasidėjo? VI amžiuje budistų šventikai iš Kinijos į Japoniją atvežė popieriaus gamybos paslaptį. Kai kurie istorikai mano, kad kartu atkeliavo ir ten jau egzistavę lankstymo metodai. VII amžiuje po visą Japoniją išplito popieriaus gamybos manufaktūros, kuriose vyravo rankų darbas, todėl kainos buvo labai aukštos. Dėl didelės popieriaus vertės žmonės darė iš jo specialų origamį, skirtą apeigoms. Tokio origamio lankstymas buvo griežtai nustatytas ir išmokyti jį lankstyti galėjo tik specialistas. Tai buvo sudėtingas ir varginantis stilius, todėl jis nepaplito šalyje, o XIX šimtmetyje ir galutinai išnyko. Keletas apeiginių lankstinių davė pradžią šiuolaikiniam origamiui.

Į Europa šį meną, per Ispaniją, atnešė arabai apie XVI a. Ispanijoje iš visų Europos šalių labiausiai ir įsitvirtino origami. Ispanai  kaip ir japonai turi savo tradicinį lankstinį „pajarita“. Tai – stilizuotas tupintis paukščiukas.

XIX amžiuje rankinį darbą pakeitė mechanizmai, todėl popierius atpigo ir tapo plačiau naudojamas, kartu populiarėjo ir lankstyba. Origamio lankstymo metodai pasidarė ne tokie griežti.

Iš sąstingio šį meną pažadino garsus origami meistras Akira Jošidzava (Akira Yoshizawa) (19112005). Per savo gyvenimą jis parašė 18 knygų ir iki 1989 m. sukūrė daugiau nei 50000 origami modelių. 1983 m. jis buvo apdovanotas „Tekančios saulės ordinu“. Jo knygos pradėjo „origami renesansą“, po duotos pradžios daugybė žmonių iš viso pasaulio susidomėjo origami menu, ėmė kurtis origami mėgėjų draugijos, pradėtos kurti naujos lankstymo technologijos. Pradėta leisti daug daugiau knygų. Akira Jošidzava mirė 2005 m. kovo 14 d. per savo gimtadienį, sulaukęs lygiai 94-ių metų.

Šiuo metu pasaulyje egzistuoja daugybė origami draugijų įvairiose šalyse. Garsiausios yra Amerikos origami draugija „Origami USA“, Britanijoje „BOS“ (British Origami Society) ir Japonijos origami draugija „Tanteidan“. Šios draugijos leidžia savo žurnalus, kurie yra žinomi visam pasaulyje.

Lietuvoje origami menas nėra populiarus. 1957 m. Pasirodė E. Trumpos knyga „Popieriaus lankstymas“. Maždaug po dviejų dešimtmečių pasirodė to paties autoriaus „Popieriaus lankstiniai“, kurių buvo du leidimai. 1989 m. buvo išleista Jūratės Paulionytės „Susipažinkite – Origamis“, kurioje pateikiama šiek tiek aprašymų apie šį meną, lankstymo instrukcijų. Tačiau ten pateiktų origami lankstymui dažnai naudojamos žirklės ir klijai, kas lankstyti „tikriesiems“ origami nenaudojama. Taip pat ten pateikiami kitokie sutartiniai ženklai, kurie labai klaidina pratusius prie Akiros Jošidzavos sukurtų, pasaulyje standartu tapusių ženklų. Visgi ši knyga yra geriausia, ką lietuviai turi apie origami meną. Po šios knygos dar buvo išleista užsienio autorių knygų vertimų. Visa Lietuvoje leista literatūra apie origami yra skirta daugiau vaikams.

Parinktas popierius turi ne mažiau įtakos lankstinio grožiui, nei pats lankstymas. Pagal būsimą origamį parenkama popieriaus spalva ir savybės. Jei origamis nesudėtingas, tai popierius neturi didelės reikšmės: lėktuvėlį ar gervę galima išlankstyti beveik iš bet kokio popieriaus. Tačiau kai lankstinys sudėtingesnis, kai tenka lenkti per 7–20 sluoksnių,, iš plono popieriaus išlankstytas sudėtingesnis origamis neišlaikys savo formos, laikui bėgant atsilankstys galūnės, kampai. Sudėtingesniems origamiams lankstyti dažniausiai naudojamas folinis popierius (foil paper), prie kurio priklijuota folija. Toks popierius yra tvirtesnis, todėl rečiau plyšta lankstant. Taip pat svarbu pasirinkti popieriaus lapo dydį. Jei lankstinys nėra sudėtingas, tai nerekomenduotina imti didelio lapo: iš didelio lapo išlankstytas paprastas lankstinys atrodo grubiai, greitai suglęžta, susmunka. Pvz., tradicinė japonų „gervė“ iš didesnio nei 15×15 cm kvadrato atrodys per daug gremėzdiška. Tačiau labai sudėtingiems origamiams toks lapas dažnai bus per mažas. Galiausiai reikia pasirinkti popieriaus spalvą.

Yra du pagrindiniai origami lankstymo perteikimo būdai. Populiariausias – diagrama, kurioje žingsnis po žingsnio su iliustracijomis aprašomas visas lankstymo procesas. Diagramas gana paprasta perprasti, tereikia žinoti pagrindinius sutartinius ženklus, kurie paprastai vienodi visame pasaulyje. Turint įgūdžių pagal diagramas galima išlankstyti viską. Tačiau jas nubraižyti – labai varginantis ir nuobodus darbas lankstinio autoriui. Be to, lankstydamas pagal diagramas, žmogus gali taip ir nesuprasti pačios lankstinio „struktūros“: jam origamis bus nuoseklus, žingsnis po žingsnio, popieriaus lankstymas, kas galiausiai virsta į kokį gyvūną ar mašiną. Bet visos „esmės“, kaip „kvadratas virsta į gyvūną“ jis taip ir nesupras. Kitas lankstymo perteikimo būdas – tai „crease patterns“ (CP). Tai – gana naujas origami instrukcijų vaizdavimo būdas. Skirtingai nei diagramose, čia visa informacija sudėta į vieną brėžinį, pateikiamos tik nubraižytos linijos ant kvadrato, „žymės“, per kurias turi būti lenkiamas popierius. Kartais net pats meistras, sukūręs naują figūrą, negali nubraižyti diagramos, nes nežino jos lankstymo eiliškumo. O CP gaunamas savaime – išlanksčius figūrą atgal į tiesų popieriaus lapą jame lieka visos lenkimo linijos.

 

Sumo Taisyklės

 

SUMO

Konkurentinis kontaktinis sportas, imtynių rūšis, kur du imtynininkai (rikishi) stengiasi vienas kitą išstumti už apskrito ringo (dohyo) ribų arba priversti priešininką  priliesti žemę kuria nors kūno dalimi, išskyrus pėdas. Sumo kilo Japonijoje, vienintelėje šalyje, kurioje jis profesionaliai praktikuojamas iki šiol. Tai labai sena sporto šaka.

 

Svorio kategorijos.

Jaunuolių 13-18 metų: iki 75 kg, iki 100 kg, virš 100 kg ir daugiau

Vyrų: iki 85 kg, iki 115 kg, virš 115 kg ir daugiau

Moterų: iki 65 kg, iki 80 kg, virš 80 kg ir daugiau

 

Apranga.

Rungtynių dalyviai turi ryšėti specialius diržus (mawashi). Kita vertus mėgėjiškame Sumo leidžiama po mawashi mautis trumpikes arba aptemptus šortus juodos spalvos.

Mawashi plotis 40 cm, ilgis nenurodomas, bet mawashi turi būti tokio ilgio, kad jį būtų galima apvynioti 4-5 kartus apie sportininko juosmenį.

Sportininkui draudžiama imtis turint ant savęs daiktų, kurie gali traumuoti priešininką. Tai visų pirma liečia metalinius papuošalus (žiedus, apyrankes, grandinėles ir t.t)

Sportininko kūnas turi būti visiškai švarus ir sausas, kojų ir rankų nagai trumpai nukirpti.

Klubo ar Federacijos emblema, numeris ir t.t gali būti pritvirtinti (pririšti) prie mawashi.

 

Vieta, kur vyksta varžybos

Sumo varžybos vyksta kvadratinėje aikštelėje 7,27 m ilgio ir pločio, kuri vadinasi dohyo.

Yra dviejų tipų dohyo:

a)      34-60 cm aukščio trapezoidas iš molio, kuris naudojamas varžybų metu;

b)      plokščias dohyo, kuris paprastai naudojamas treniruočių metu arba kai nėra iškilaus trapezoido.

Imtynių arena – tai 4,55 m skersmens ratas, kurio centre susikerta kvadrato diagonalės. Imtynių arena žymima specialia pyne iš ryžių šiaudų.(sebu-dawara).

Rato centre iš rytinės ir vakarinės dohyo pusių nubrėžiamos dvi lygiagrečios starto linijos baltos spalvos (sikirisen). 70 cm atstumu viena nuo kitos, 80 cm ilgio ir 6 cm pločio.

Vidinė ir išorinė rato dalys pabarstomos smėliu. Už rato ribų smėlis barstomas 25 cm pločiu nuo sebu-dawara. Taip padaroma kontrolinė juosta (dzename). Kilus ginčui pėdsakų buvimas arba nebuvimas dzename padeda nustatyti kovos rezultatą.

 

 

Teisėjų kolegija.

Vyriausias varžybų teisėjas

Vyriausiojo varžybų teisėjo pavaduotojas

Vyriausias sekretorius

Teisėjai

Informatoriai ir kitas aptarnaujantis personalas

Vyriausias varžybų teisėjas atsakingas už visų teisėjų pozicijų veiksnumą, kuris lemia bendras teisėjavimo taisykles. Taip pat atsakingas už teisėjų brigados paskyrimą.

 

Teisėjų brigada (6 žmonės).

Brigados vadovas – simpante

Teisėjas, skelbiantis nugalėtoją (referi) – gyoji

4 šoniniai teisėjai – simpani

 

Kovos taisyklės.

Paprastai laimi kovotojas, kuris:

a)      priverčia priešininką paliesti dohyo bet kuria kūno dalimi už sebu-dawara ribų;

b)      priverčia priešininką paliesti dohyo bet kuria kūno dalimi, išskyrus padus, neperžengus sebu-dawara ribų.

 

Ypatingos situacijos:

a)      kūno padėtis sinitai (miręs kūnas). Tai visiškas pusiausvyros praradimas, lemiantis pralaimėjimą;

b) situacija kabaite. Puolantysis nepralaimi kovos priliesdamas dohyo ranka tam, kad suminkštintų savo kritimą ir išvengtų traumų baigdamas techninį puolimo veiksmą, kurio pasekoje priešininkas patenka į sinitai padėtį;

c) situacija kabaisi. Puolantysis nepralaimi kovos peržengdamas sebu-dawara tam, , kad suminkštintų savo kritimą ir išvengtų traumų baigdamas techninį puolimo veiksmą, kurio pasekoje priešininkas patenka į sinitai padėtį;

d) situacija okuriasi. Puolantysis nepralaimi kovos peržengdamas sebu-dawara, kai pakėlęs priešininką išneša ir pastato jį už sebu-dawara ribų;

e) kita vertus, puolantysis pralaimi kovą, jei atlikdamas okuriasi veiksmą išeina už sebu-dawara ribų nugara į priekį;

f) puolantysis nepralaimi kovos, jei atlikdamas pergalingą metimą savo pėdos viršutine dalimi paliečia dohyo;

g) nesiskaito pralaimėjimas, jei priekinė horizontali mawashi dalis orikomi paliečia dohyo.

Situacijos, kai teisėjai kovotojui pripažįsta pralaimėjimą:

a)      jei kovotojas nebegali tęsti kovos dėl traumos;

b)      jei kovotojas atlieka neleistinus veiksmus (kindeite);

c)      jei kovotojas pats nutraukia kovą;

d)      jei kovotojas sąmoningai nepakilo iš pradinės padėties;

e)      jei kovotojas nevykdo gyoji nurodymų;

f)        jei kovotojas nepasirodo laukimo sektoriuje po antrojo oficialaus kvietimo;

g)      jei mawashi atsiriša ir nukrenta kovos metu.

Jeigu kova vyksta ilgiau nustatyto laiko, bet nugalėtojas neaiškus, kova stabdoma ir vyksta pakartotinė kova.

 

Draudžiami veiksmai (kindeite):

a)      smūgiai kumščiais arba badymas pirštais;

b)      smūgiai kojomis į krūtinę arba į pilvą;

c)      griebimas už plaukų;

d)      griebimas už gerklės;

e)      griebimas už vertikaliosios mawashi dalies;

f)        priešininko pirštų laužimas;

g)      kandžiojimasis

h)      tiesioginiai smūgiai į galvą.

 

Ritualai.

Sumo, kaip ir kituose Japonijos tradiciniuose kovos menuose, išsaugomi bei laikomasi etiketo bei ritualų. Ritualai susideda iš ricu-rei (nusilenkimo stovint), tiritedzu (apsivalymo vandeniu) ir sikiri (pasiruošimo).

Tiritedzu – tai unikalus ritualas kilęs iš senovinio papročio – nuprausti karį prieš kovą. Tiritedzu atlieka abu kovotojai tuo pačiu metu prieš žengiant ant dohyo. Abu kovotojai atsitupia pozoje sonoke, balansuodami ant pėdų. Pėdos atkeltos nuo žemės, kūnas ir galva laikomi tiesiai, rankos padedamos ant kelių. Kovotojai nuleidžia rankas žemyn ir linksi vienas kitam. Tada sportininkai ištiesia rankas į priekį krūtinės lygyje, nuveda rankas į šonus delnais žemyn ir vėl grąžina rankas į priekį suplodami delnais. Ištiesina rankas ir laikydami jas paraleliai žemei nuveda rankas į šonus delnais aukštyn ir baigiantis ritualui pasuka delnus žemyn.

Sikiri – priešstartiniai paruošiamieji judesiai. Kovotojai tupiasi plačiai pastatę kojas ir kūnu palinkę į priekį. Klubai ir pečiai laikomi horizontalioje linijoje, o delnais, sugniaužtais į kumščius, remiasi į dohyo paviršių toliau nuo startinių linijų (sikirisen), jų neliečiant. Ši padėtis reiškia „pasiruošęs“. Perėjimas iš sikiri į tatiai (startinis stvėrimas-pakėlimas) turi vykti abiejų sportininkų iniciatyva vienu metu.

Ritualai yra neatsiejama ir svarbi sudedamoji Sumo dalis. Juos reikia atlikti neskubant, išdidžiai ir ramiai, pabrėžiant Sumo harmoniją ir didybę.

 

Kovos trukmė:

13-15 metų amžiaus grupėje – 3 minutės

16-17 metų amžiaus grupėje – 5 minutės

18 metų ir vyresnio amžiaus grupėje – 5 minutės

Jeigu po nustatyto kovos laiko laimėtojas neaiškus, skelbiamas kovos pakartojimas (torinaosi). Nėra nustatyta tiksli pertraukos tarp kovų trukmė. Sekanti kova pradedama iškart pasibaigus prieš tai buvusiai kovai.

 

Dalyvių iškvietimas.

Varžybų dalyviai laukimo sektoriuje (dohyo-damari) pasirodo tokia tvarka:

a)      komandinėse varžybose dvi sekančios komandos privalo išeiti ir įsitaisyti dohyo-damari dar nepasibaigus prieš jas vykstančiam komandų susitikimui;

b)      individualiose varžybose kovotojas privalo būti dohyo-damari 2 kovas prieš iki savo kovos.

Būdami dohyo arba dohyo-damari, varžybų dalyviai turi elgtis tinkamai, neleisti sau grubių išsireiškimų, kad netrikdytų aplinkinių.

Ant dohyo kovotojus kviečia teisėjas-informatorius mikrofonu garsiai du kartus. Jei po antrojo oficialaus iškvietimo dalyvis nepasirodo, jam užskaitomas pralaimėjimas.

 

Dalyvių pristatymas.

Kovotojai gauna numerius burtų traukimo būdu. Teisėjas-informatorius pristato visus kovotojus kiekvienoje svorio kategorijoje prieš varžybas. Prieš prasidedant kiekvienai kovai, pasakomi kovotojų vardai ir duomenys (amžius, ūgis, svoris). Taip pat išvardijami laimėjimai ir titulai.

 

Kovos pradžia.

Kova prasideda pagal gyoji komandą, prieš tai atlikus visus būtinus ritualus.

 

Kovos sustabdymas.

Gyoji gali sustabdyti kovą vieną arba kelis kartus dėl traumos, dėl netvarkingos aprangos arba dėl kokios nors priežasties, nepriklausomai nuo kovotojų norų.

Pertraukoms sugaištas laikas dėl vieno kovotojo gali būti įtraukiamas į rungtynių reglamentą.

 

Kovos pabaiga.

Kova baigiasi, kai gyoji nustatęs kovos rezultatą paskelbia sebu atta ir ranka parodo dohyo pusę (rytinę arba vakarinę), iš kurios kovą pradėjo nugalėtojas.

Išgirdę sebu atta komandą, kovotojai turi nutraukti kovą.

 

Nugalėtojo paskelbimas (katinanori).

Po kovos pabaigos ir paskelbimo sebu atta, gyoji ir kovotojai sugrįžta į pradines pozicijas. Pralaimėjęs nusilenkia (rei) ir palieka dohyo. Nugalėtojas atlieka pozą  sonoke ir po to, kai gyoji parodo į jį ranka ir paskelbia:

„Xugari-no kati“ (nugalėjo rytai)

arba

„Nisi-no kati“ (nugalėjo vakarai)

Ištiesia dešinę ranką į šoną ir nuleidžia žemyn.

Jei kova nutraukiama dėl neleistinų veiksmų panaudojimo, nugalėtojo paskelbimas vyksta nustatyta tvarka.

Jei dėl vieno iš kovotojų traumos nebegalima tęsti kovos, jo priešininkas atlieka sonoke pozą ir gyoji nustatyta tvarka paskelbia jį nugalėtoju.

Jei į kovą neatvyko priešininkas, ant dohyo išėjęs kovotojas atlieka sonoke pozą ir gyoji pagal nustatytą tvarką paskelbia jį nugalėtoju.

 

Besidomintys sumo gali apsilankyti http://www.sumo.or.jp/eng/