Visi: Šventės

28
Lap

Japoniško maisto restorano „Yakata“ kuponai su 30 proc. nuolaida!

Įkvėpkite savo artimus žmones gyventi sveikai! Kauno senamiestyje įsikūręs japoniško maisto restoranas ”Yakata“ paruošė nuostabų pasiūlymą – dovanų kuponą. Dovanų kuponas yra unikalaus dizaino, atspindinčio Japonijos dvasią savo minimalistiniu stiliumi bei kultūros simboliais. Atvėrę Tori vartus Jūsų artimieji bus pakviesti į tekančios saulės šalies salelę, restoraną „Yakatą“.

"Yakata" dovanų kuponas

„Yakata“ dovanų kuponas

Kuponas yra puiki dovana tiek šeimos nariams, tiek bičiuliams, artimiesiems, kolegoms – visiems, kurie Jums rūpi. Tik iki gruodžio 1 d. 30-ies eurų vertės dovanų kuponus galite įsigyti su 30-ies procentų nuolaida!

Kuponu bus galima pasinaudoti nuo sausio 15 d. Sakysite – kodėl būtent tada? Atsakome – Nauji Metai – nauja pradžia. Japonai Naujusiuos metus švenčia ilgai, o jų ciklas baigiasi  būtent sausio 15 d. Tikima, kad Nauji Metai yra laikas, kada galima atsikratyti net 108 blogybių ar nuodėmių. Labai svarbią vietą šioje šventėje užima maistas. Tikriausiai visi sutiksime, kad daugelio šiandienos mūsų ligų priežastis ir yra netinkama mityba bei gyvensena. Naujieji metai – puiki proga keistis Jums bei įkvėpti Jūsų artimiesuosius tam ryžtis, na, o  restoranas „Yakata“ mielai padės tai padaryti.

Sveikas, šviežias ir visada gražiai patiektas japonų virtuvės maistas jau seniai užkariavo lietuvių širdis dėl savo ypatingo skonio ir išskirtinumo. “Yakata” restoranas – žavus ne tik interjeru, bet tai ir unikali vieta Kaune, kurioje siūloma autentiškų japoniškų patiekalų, kuriems neįmanoma atsispirti. Virtuvės meistrų kūrybingumas ir šiuolaikiškas požiūris atsispindi restorano valgiaraštyje – čia daug dėmesio skiriama kiekvienai patiekalo sudedamajai daliai ir unikalaus skonio atskleidimui. Restorane pagal šimtametes japonų virtuvės tradicijas gaminami valgiai ne tik iš šviežių, bet ir iš sveikų produktų. Valgiaraštyje dominuoja šviežios žuvies – tuno, lašišos, sviestžuvės, tilapijos ir kiti patiekalai. Be žuvies, čia taip pat galima paragauti įvairių jūros gėrybių, vištienos, kiaulienos ir jautienos patiekalų.

Pasinaudokite šiuo pasiūlymu ir padėkite savo artimiesiems pradėti labiau rūpintis savimi.

Norėdami įsigyti „Yakata“ 30 eurų vertės kuponą už 21 Eur, turite pervesti pinigus į UAB „Rodiklio“ reklamos agentūros sąskaitą  LT717300010145237751 SWED banke (mokėjimo paskirtis: už kuponus, mokėtina suma 21 Eur) ir parašyti el.paštu info@yakata.lt, kam turi būti dedikuotas kuponas. Kuponus galėsite atsiimti restorane „Yakata“, Valančiaus g. 14, Kaune.

"Yakata" dovanų kuponas

„Yakata“ dovanų kuponas

23
Lap

Hanemun Japonijoje (VII): tikra meilė niekada nesibaigia

Nors kelionė jau artėjo į pabaigą, ir pamažu ėmė spausti namų ilgesys (o kur dar mūsų shiba-inu, laukiantis lauktuvių ir dovanų iš savo kilmės šalies), tačiau tie jausmai kaip visada buvo sumišę su vidiniu pasipriešinimu ir pajuokavimais, kad „Oooo, Uniqlo ieško darbuotojų, gal ir mane priimtų?“.

Paskutines dienas Japonijoje paskyrėme gana ramiam buvimui – aplankėme Kyotą, kuris nuo Osakos, kurioje buvome apsistoję yra maždaug už 15 min. kelio šinkansenu, bei mėgavomės šiltomis ir saulėtomis dienomis Osakoje. Kyotas yra vienas iš įspūdingiausių Japonijos miestų, ir visuomet įrašomas į “must visit” sąrašus visų turistinių kelionių organizatorių. Su kuo šis miestas asocijuojasi man? Su milijonais turistų, nesvarbu kokiu sezonu, kokią savaitės dieną ar paros metą ten nuvyktum 🙂 Be jokios abejonės – Kyotas iįspūdingai atskleidžią Japonijos veidą, su savo nesuskaičiuojamomis šventyklomis, išpuoselėtais sodais ir parkais, tūkstančių torii vartų takais. Tačiau tik išlipęs tikrai įspūdingiausioje viso pasaulio traukinių stotyje, projektuotoje žymaus Japonijos architekto Hiroshi Hara, iš kart supranti – turistų čia DAUG.

Nepaisant to, jei pasirenki aplankyti objektus nesančius pirmose vietose turistiniuose giduose – gali tikėti visai ramaus ir gražaus laiko Kyote. Kadangi žymiąsias Kiyomizudera, Ginkakuji ir Kinkakuji šventyklas, bei Filosofų taką, kuris kartais priverčia “pafilosofuoti” apie tai, kaip nenugriūti į upelį prasilenkiant su kitais išsižiojusiais Japonijos mylėtojais, jau buvome aplankę prieš tai, šį kartą nusprendėme vykti į pietinę Kyoto dalį.

 

Fushimi Inari šventykla labiausiai garsėja jos prieigose esančiais kalnų takais, kurie nutiesti iš tūkstančių torii vartų. Tai tikriausiai viena iš autentiškiausių mano patirčių Kyote – jausmas eiti tais takais yra ypatingas. O kuo labiau kyli į kalną – ir labiau mažėja turistų, patikrinta 🙂

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Ne ką mažiau dėmesio verta Kyoto vieta – Gionas. Tai rajonas, kuriame anksčiau, bei, kiek man žinoma, ir dabar, linksmindavosi Geiko (Kyoto tarme – geišos) ir Maiko (pradedančiosios geišos-mokinės). Aišku – dabar ten galima sutikti turistų iš įvairių šalių, persirengusių tradiciniais japoniškais kostiumais, ir išdidžiai vaikštinėjančių įsijautus į vaidmenį. Nepaisant to, Gione galima pamatyti tradicinės japoniškos archtektūros medinių namų, kuriuose įrengtos parduotuvėlės, apsipirkti smilkalų, arbatų ir prieskonių. Be abejo – čia galite rasti ir nemažai restoranų, o kai kuriuose iš jų ir patirti tradicinės Kyoto vakarienės – Kaiseki – malonumų.

Rašyti apie Japonijos didmiesčius – Tokyo ir Osaką labai sunku. Tam, kad papasakoti viską, ką ten galite patirti ir pamatyti – turbūt reikėtų leisti knygą. O kol negavome pasiūlymo iš jokių leidyklų 🙂 – labai trumpi įspūdžiai iš kelių dienų praleistų Tokyo ir Osakoje. Juose kai kurie dalykai jau kaip namuose – metro jau išmoktas beveik mintinai, turime pamėgtus viešbučius, parduotuves ir net valgymo vietas. O štai Tokyo rajone Kawasakyje vieno restorano padavėja jau mus pažįsta, ir visada laužyta anglų kalba pareiškia “I remember you”.

Kai būname Tokijuje, VISADA nueiname pietų ar vakarienės į Konaya Marunouchi Oazo užeigėlę, kurioje tikrai skaniausias mano ragautas curry udon. Ši užeigėlė yra tame pačiame Marunouchi prabangaus verslo kvartalo pastate, kaip ir didysis Maruzen knygynas. O į jį – PRIVALOMA. Ten taip pat pajausite labai ryškią japoniškos planavimo ir darbo kultūros dalį – užrašų knygelių, rašiklių, lipnių lapelių ir atvirukų rojus, o kur dar nesuskaičiuojamos lentynos tarptautinės literatūros, ir gausybė knygų apie Japoniją anglų kalba. Mėgstantiems ekstrymą, arba keliaujantiems su vaikais – Tokyo Dome

Tokyo Dome

Tokyo Dome

pramogų parkas. Teko jame nusileisti nuo “amerikietiškų” kalnelių.. Pamenu tik tiek, kad buvo baisu, jog nuo greičio ir spaudimo išlėks dantų plombos. Linkime sėkmės bandantiems 🙂

Roppongi Hills, arba miestas mieste, Roppongi rajone iškilusių dangoraižių ir kitų pastatų būrys, kur veiklos ras kiekvienas – nuo shopingo ir maisto, iki šiuolaikinio meno muziejų mėgėjų. O kur dar miesto panorama, atsiverianti nuo dangoraižio stogo!

© AiQu photography

© AiQu photography

Ginzos ir Harajuku rajonai yra privalomi fashionistoms ir stiliaus policinkams. Ginzoj galėsite pavarvinti seiles (o gal net pagręžti pinigines) į Louis Vuitton’us ir Chanel’ius, bei prabangius automobilius su vairuotojais, laukiančius, kol patronai apsiprekins.

© AiQu photography

© AiQu photography

Na o Harajuku – ten pamatysite ko nematę. Paragausite, ko neragavę. Įsigysite rūbų ir papuošalų, kurių turbūt Lietuvoje niekas dar ilgai neturės J O dar smagiau – būtinai pastovėkite eilėse. Japonai mėgsta į jas rikiuotis, ypač kai atveria duris kokia nauja kavinė ar parduotuvė su neįprastais skanėstais. Harajuku esame porą kart stovėję – vieną kartą prie Garett kukurūzų spragėsių parduotuvės, ir prie The Great Burger mėsainių.

Osaka – Japonijos maisto kultūros centras. Nors pastaroji visoje Japonijoje yra išplėtota taip, kad net stoties kioskelyje gausi skanesnį patiekalą nei kai kuriuose Lietuvos restoranuose. Kadangi Osakoje dažniausiai apsistojame Shinsaibashi rajone, ten ir traukiame užkąsti. Jei mėgstate sushi – privalote aplankyti labai geru price-value santykiu garsėjančiu restoranu Ichibazushi,

Ichibazushi

kuris yra pačioje pagrindinėje Shinsaibashisuji gatvėje. Svarbiausia – NEIŠSIGĄSKITE. Nes jums tik įėjus visas kolektyvas garsiai sušuks “Irasshaimaseeeeeee!!!”. Tai labai nuoširdus pasisveikinimas, kviečiantis prisėsti, dažniausiai tiesiog prie suhi baro. Nors angliškas meniu gana skurdus, o sezono pasiūlymų jie net nesivargina versti į kitas kalbas, dažniausiai užsisakinėjame iš paveikslėlių, ir labai sėkmingai. Beje – čia besilankantiems būtina paragauti miso su moliuskais arba žuvimi. Tokios skanios miso sriubos neteko valgyti niekur kitur. Tame pačiame Shinsaibashisuji rasite ir daugybę parduotuvių – rūbų, batų, aksesuarų, akinių, suvenyrų, kosmetikos ir maisto prekių. Galėsite, kaip ir Harajuku, pasirikiuoti eilėse prie naujų skanėstų. Dabar Shinsaibashisuji madoje Luke’s Lobster sumuštiniai. Neragavom, nes šalia buvo skanesnių sušių 🙂 bet kitą kartą – pažadam pasidalinti įspūdžiais. Šį kartą Osakoje aptikome visai naują vietą,

Minoo Park

Minoo Park

kurios nebuvom aplankę dar niekada – Minoo parką, kuris yra maždaug už pusvalandžio kelio traukiniu nuo Umeda stoties. Buvo gera paskutinę dieną Osakoje praleisti kiek toliau nuo šurmulio, ir net atrasti gražų krioklį, apsuptą dar raudonuojančių klevų.

Ir pabaigai – apie vieną vietą, kurios neaplankę Japonijoje užsitrauksite blogą karmą – tai Yodobashi kamera. Kaip rašiau pirmame savo blog’o Hanemun Japonijoje skyriuje, mainais už tropikus mano vyras gavo progą net ir medaus mėnesio metu pašėlti Yodobashi kameroje. Tačiau kaip ir daugelio kitų japoniškos kultūros dalykų, šio fenomeno aprašymui reikėtų atskiro skyriaus, kuris būtinai bus. Bet gal jau ne Hanemun serijoje. Pasakysiu tik tiek, kad toje parduotuvėje, randamoje kiekviename Japonijos didmiestyje, ir išsiplėtusiai bent per šešis aukštus yra visko tiek, kad visiškai patiki posakiu “If it’s available to humanity you can buy it in Japan. In Yodobashi Camera”.

© AiQu photography

© AiQu photography

Ačiū skaičiusiems,  ir iki kitų kartų Japonijoje 🙂

16
Lap

Hanemun Japonijoje (VI): įspėjame – turinys ypatingai raudonas

Yra tokia nedidelė, bet tarp turistų gerai žinoma sala Japonijoje – Miyajima. Kadangi ji itin garsi savo Momidžiais – raudonais klevais rudens laikotarpiu, tai ir mes būtiniausiai turėjome čia apsilankyti ir viską pamatyti savo akimis.

Miyajimos sala pasiekiama iš Hirošimos (jos šį kartą neaplankėme dėl laiko stokos), kurią iš Osakos pasiekėme važiuodami apie pusantros-dvi valandas šinkansenu, tuomet vietiniu traukinuku atvykome į keltų uostą, ir dar už 15 minučių paukimo keltu jau išsilaipinome labai jaukioje saloje. Tai, ką pamatėme tik išėję iš uosto, man priminė vieną iš populiariausių turistų miestų Japonijoje – Narą.

image3-1

Mus pasitiko būrys elniukų, kurie lėtai ir išdidžiai, kaip šeimininkai vaikšto po savo salą ir valgo viską, ką jiems duodi. Blogiausia, kad jie valgo ne tik tai, kas valgoma, bet ir tai, kas nevalgoma… Taigi vienu metu stebėjau dvikovą tarp savo sutuoktinio ir Miyajimos elniuko, pastarajam kramsnojant laikraščio lapus, o mano mylimajam bandant tą laikraštį atimti. Vėliau dar mačiau, kaip moteriai iš rankinuko išsitraukus pokelį nosinaičių jos taip pat žaibo greičiu atsidūrė elniuko dantyse 🙂 Tačiau elniukai draugoviški, čia užrašų, kad įpykę gali ir apspardyti, kaip Naroje, nėra.

Vienas iš žymiausių Miyajimos salos objektų be žavingų raudonuojančių klevų – Itsukushimos šventykla ir į ją vedantys Torii vartai, kurie kasdienio potvynio metu plūduriuoja vandenyje. Šventyklą ir vartus stebėti galima iš krantinės, potvynio metu pasinaudoti laivelių turais, arba sulaukti atoslūgio ir tiesiog nueiti iki vartų ar šventyklos.

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Aišku – čia ne paskutinį vaidmenį atlieka elniukai – nors šiek tiek apmaudu stebėti, bet kai kurie iš jų išdresiruoti pozuoti su turistais. Tad tikrai teko matyti, kaip ateina turistų grupė su vadovu, laikančiu vėliavėlę, priešakyje. Visi gražiai susdėda ant suolų, šalia pastatomi keli elniukai, ir vyksta štai tokia “žavi” fotosesija. Hmmmm… 🙂

Tačiau vis gi grįžkime prie RAUDOOOONOS – rudens sezonu įspūdingiausi vaizdai – tai Miyajimos gamta, raudoni klevai ir geltoni ginkmedžiai, šalia šmirinėjantys atsipūtę elniai, ir voratinklius susimezgę super-voriukai (mane pažįstantys žmonės supranta, kaip aš tais voriukais džiaugiuosi).

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Saloje daug pėsčiųjų takų, dar vadinamų Momijidani (japoniškai – klevų slėniais), kur kartais gali pasijausti kaip didžiuliame sode – gamta tokia išpuoselėta! Norintiems užkilti ant aukščiausio salos kalno – kabantis lynų kelias su vagonėliais, kur galite iš viršaus stebėti patį Momidži sezono “įkarštį”. Nors dažniausiai turistai į salą atsikelia keltu, joje galima ir apsigyventi – tai dar viena iš išskirtinių patirčių – saloje veikia keletas senovinio tipo japoniškų viešbučių – ryokanų. Juose apsistoję svečiai vakarais turi galimybę nebetrukdomi minios turistų apsirengti yukatomis ir pasimėgauti vakarais apšviestais klevais, šventykla, ir visais kitais nepakartojamais vaizdais.

© AiQu photography

© AiQu photography

image2

Keptos austrės

Tačiau greta klevų Miyajima garsi ir šiokiais tokiais skanėstais, apie kuriuos galvojant dar keliantis į salą jau tyyyyso seilė. O taip, tai AUSTRĖS 🙂 visą dieną svajojome, kaip jau bučiuosim savo undinėles (na, liaudyje yra toks posakis, kad valgyti austrę – tai lyg bučiuoti undinėlę) ir .. teko šiek tiek nusivilti, nes visur austrės – tik keptos! O čirškintų undinėlių bučiniai tai mums neeeeeelabai 🙂 Aplankėme gal keturias maitinimo įstaigas, ir nei vienoje iš jų negavome žalių. Jau beveik norėjome, kaip kokiame aukcione, dvigubinti kainą, kad tik mums jų nekeptų, bet deja…. Na, ir tuomet jau beveik zyliodami link kelto pamatėme vitrinose augančias austres (na, gal labiau parodėlę, kaip atrodo vienerių, dvejų metų austrės),

Yakigaki No Hayashi

Yakigaki No Hayashi

ir meniu, skelbiantį jog čia mes jau gausime savo išsvajotų, šviežių undinėlių bučinių 🙂 pateikimas, skonis – aukščiausias lygmuo. Tai štai – jei keliausite į Miyajima salą – “Yakigaki No Hayashi” yra tas restoranėlis, kur privalote apsilankyti, jei esate austrių gerbėjas.

Taigi, pasotinę ir akis ir skrandžius Miyajimos gėrybėmis, grįžome atgal į Osaką, ir jau kūrėme planus dar likusioms kelioms dienoms hanemuno. Nors kelionė jau į pabaigą, bet įpūdžių tiek, kad blog’as nurimti neplanuoja 🙂

15
Lap

Hanemun Japonijoje (V): kaip per 80 minučių pravažiuoti 20 tiltų ir 40 tunelių

Japonijoje yra du high season laikotarpiai – tai su niekuo pasaulyje nepalyginamas Hanami, arba sakurų žydėjimo sezonas, ir ruduo, kuomet raudonuoja gražieji Momidži klevai. Negalėčiau išskirti, kuris sezonas įspūdingesnis – abu priverčia išsižioti iš nuostabos matant, kaip puoselėjama, tvarkoma ir aukštinama gamta ir jos stebuklai Japonijoje. Mūsų Hanemun taip pat visiškai neatsitiktinai vyksta per Momidži sezoną 🙂

Taigi po tingaus (ir šiek tiek ligoto) laiko tropikuose ir karštuose onsenuose, prasidėjo intensyvesnis laikotarpis, kuomet iš didmiesčių traukėme į “karštuosius raudonuosius” taškus. Kadangi japonai patys itin džiūgauja dėl savo šalies gamtos dovanų, ir daug dėmesio skiria turizmui, lengvai tiek internete tiek kitose informacijos priemonėse rasite Japonijos žemėlapių su raudonais taškais ir data, kada klevai toje vietoje įgis intensyviausią raudonumą 🙂 Tas pats vyksta ir sakurų žydėjimo metu, tad susidėlioti būsimą kelionę nesudėtinga – atsiverčiate internetinius puslapius, kur prognozės skelbiamos maždaug prieš pusę metų ir matote – kada ir kur reikia vykti.

Na, bet grįžkime prie mūsų kelionės. Jos intensyvumas reiškiasi tuo, kad dažniausiai kelionė greituoju traukiniu (shinkansenu) iš didmiesčio trunka mažiausiai keturias-šešias valandas į abi puses. O jei nori dar kažką daugiau nuveikti ir skirti bent pusę dienos išskirtinių vietų lankymui – tai reiškia ankstų kėlimąsi, ir vėlų grįžimą. Bet tai menka bėda, nes traukiniuose aš miegu taip gerai, kad kartais net viešbučiuose taip gerai nepavyksta. Žinoma, lengva Japonijos traukiniuose miegoti, kai juose nepriimtina plepėti tarpusavyje nei kalbėti telefonu. Net kompiuteriu naudojantis informacinis pranešimas kviečia pasvarstyti, ar jūsų klaviatūros garsai netrukdys šalia sėdinčiajam (beje šiuo metu rašau būtent važiuodama shinkansenu, Hiroshima – Shin-Osaka kryptimi, ir stengiuosi kuo tyliau spaudyti klavišus, kol šalia manęs miega sutuoktinis 🙂 )

Pirmoji kryptis iš Tokyo – link bene giliausio Japonijoje Kurobe tarpeklio, esančio tarp masyvių miškingų kalnų šiaurinėse alpėse. Iš žodžio “miškingų” jau tikriausiai supratote, kad tie miškai rudenį nusidažo gelsvai rausvomis spalvomis. O žvelgiant gyvai tiesiog atrodo, kad kažkas būtų ant tų kalnų išliejęs raudonos, oranžinės, žalios ir geltonos spalvos guašą 🙂

© AiQu photography

© AiQu photography

Kelionė iki šios vietos truko dvi su puse valandos važiuojant JR Hokuriku shinkansenu iki Shin-Kurobe miestelio, o iš jo dar apie pusvalandį vietiniu traukinuku (dviejų vagonų) iki Kurobe Unazuki Onsen miestelio. Štai tame miestelyje prasidėjo linksmybės, kadangi viena iš pagrindinių galimybių stebėti rudeniškomis spalvomis nudažytus kalnus ir Kurobe upę tarpeklyje – važiuoti tarpeklyje įrengtu geležinkeliu. Aš asmeniškai tą “geležinkelį” mieliau pavadinčiau japonišku siauruku, tačiau jo atsiradimo istorija ir pritaikymas turizmui – neeilinis. Traukinuko bėgiai ant stačių kalnų skardžių buvo nutiesti tam, kad juo galėtų vežioti statybines medžiagas ir darbininkus, statančius užtvanką Kurobės upėje. Taigi – net ir iki šiol šiuo traukinuku važinėja ne tik turistai, bet ir darbininkai, iš savo darbo vietų dar ir draugiškai mojuojantys pro langus išlindusiems turistams su fotoaparatais 🙂

© AiQu photography

© AiQu photography

Na o dabar – ar pasiruošę išsižioti iš nuostabos??? Kurobe tarpeklyje traukinukas vingiuoja 20 kilometrų, kelionė trunka 80 minučių, ir jos metu pravažiuoji… 20 tiltų ir 40 tunelių!!! Viso to nuostabaus kelio metu prieš akis mirguliuoja išskirtiniai panoraminiai miškingų kalnų vaizdai.

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Traukinukas stoja keletoje stotelių, kuriose galima išlipti ir aplankyti po atviru dangumi esančius karštų versmių baseinus – onsenus, ar tiesiog pasivaikščioti kalnuose. Kadangi tą dieną turėjome nedaug laiko, nes turėjome suspėti į visus traukinius grįžti atgal į Tokyo, tad vykome iki paskutinės tarpeklio traukinuko stotelės – Keyakidaira – kurioje turėjome tik pusvalandį pasižvalgyti aplink, praeiti Okukane tiltu, ir dar pamatyti informacinių lapelių, kad apylinkėse gyvena meškų ir beždžionių 🙂

© AiQu photography

© AiQu photography

Aš visai nenuliūdau, kad nėjome pasivaikščioti į miškus, nes iki šiol pamenu, kaip pernai vasarą bevaikščiojant Takayamos miškais radome metalinių dėžių su pritvirtintomis lazdomis, kuriomis reikia tas dėžes daužyti ir sukelti baisius garsus, kad… išgąsdinti sutiktas meškas….

© AiQu photography

© AiQu photography

Taigi, tuo pačiu traukinuku leidomės atgal, tada bėėėėgte į kitą, iš to į trečią.. ir po gerų trijų valandų jau pasiekėme Tokyo. Šiandien rudens spalvų tiek, sekančios bus su įspėjimu – nuotraukų turinys žada būti ryškiai raudonas. Tiem, kieno akys jaustresnės, įspėsime iš anksto 🙂

15
Lap

Vilniuje vyks didžiausias Europoje bušido turnyras

Jau lapkričio 19d. bušido gerbėjai Vilniuje, Siemens arenoje, turės neeilinę galimybę išvysti didžiausią Europoje bušido turnyrą!

Bilietus platina www.tiketa.lt

Daugiau informacijos – http://www.bushido.lt ir http://kokfights.com

1920x1080_heros-vilnius

 

11
Lap

Hanemun Japonijoje (IV): kas tie onsenai ir kodėl čia gatvėse mirko kojas

Parvykus iš tropinio klimato tiesiai į rudenišką Osaką pradėjo džiuginti sekantys kelionės tikslai – pagaliau vyksime ieškoti Momiji (raudonų klevų) sezono. Tam, kad klimato adaptacija būtų lengvesnė, pasirinkome Gifu prefektūros kryptį, Gero-Onsen miestelį, garsėjantį savo karštųjų versmių baseinais – onsenais. Pamanėme, kad saulėje nudegusiems kūnams bus labai gerai padrybsoti karštame, mikroelementų pilname vandenyje 🙂

Taigi pradžioje – kas tas onsenas. Visada labai sudėtinga tai paaiškinti žmonėms, nežinantiems su kuo tai valgoma. Kadangi onsenuose griežtai draudžiama fotografuoti, turbūt mažai kas lankydamasis Japonijoje facebook’ą atakuoja Ievos ir Adomo kostiumais papuoštomis asmenukėmis. Pirma mintis šovusi į galvą – garsiosios snieguoto Nagano beždžionėlės, gyvenančios ir mirkstančios karštame vandenyje, kurios yra vienas iš dažniausiai lankomų ir fotografuojamų objektų Japonijoje.

© AiQu photography

© AiQu photography

Tai štai – onsenuose ir mes mirkstame kaip tos beždžionėlės, dažniausiai po atviru dangumi, akmenimis išgrįstuose baseinėliuose. Kai pirmą sykį lankiausi onsenų miestelyje, supratau, kad tai viena iš autentiškiausių patirčių, kurią rekomenduočiau visiems, susiruošusiems aplankyti Japoniją. Tokie miesteliai dažniausiai yra labai nedideli, viešbučiai jame yra ryokanų (tradicinio japoniško) stiliaus, o kiekvienas iš jų dažniausiai turi savo onsenus. Taigi – kambaryje tavęs visada laukia japoniški chalatai yukatos, dvipirštės kojinės ir tradicinės japoniškos šlepetės per pirštą, neretai dar ir mediniais padais.

© AiQu photography

© AiQu photography

Visu šiuo komplektu pasipuošęs pėdini arba į savo viešbučio, arbą į kurį nors kitą (jei norisi įvairovės) viešą onseną. Ten vyrų ir moterų keliai išsiskiria – didžioji dalis onsenų yra atskiri. Jei nori – gali susimokėti papildomą sumą ir išsinuomoti privatų onseną dviems, tačiau mes to niekada nedarome, nes tada, rodos, prarandi dalį to autentiškumo ir japoniškos kultūros. Įdomi detalė – iki šiol į viešus onsenus yra draudžiama eiti žmonėms, turintiems ant kūno tatuiruočių!

Į onseną su savimi pasiimti gali tik vieną dalyką – nedidelį rankštuostėlį, kuris tau atstos dar ir kempinę. Prisipažinsiu – pirmą kartą eidama į onseną prieš tai googlinau “how to behave in japanese onsen”, nes taisyklės ten geležinės, o jei bandysi griūti į onseną su maudymuku, vandenyje mirkysi savo rankšluostėlį, ar prieš tai nenusipraususi su kibirėliu – gali sulaukti kreivų žvilgsnių, ar net komentarų. Taigi – tvarka gan paprasta – ateini, išsirenki laisvą spintelę, pasipuoši Ievos ar Adomo kostiumu, pasiimi su savimi rankšluostėlį, įėjęs susirandi laisvą prausimosi vietą su nedidele kėdele, gerai nusiprausi per dieną susikaupusius nešvarumus, ir tada jau griūni į karštąsias vonas. Kol drybsai – rankšluostėlį pasidedi kur nors netoliese, arba susilankstęs užsidedi ar užsiriši ant viršugalvio. MĖGAUJIES 🙂 iš tiesų – tai labai išskirtinė patirtis. Vien dėl to rekomenduoju į Japoniją vyksti šaltesniu metų laiku (pavasarį, rudenį ar žiemą), kad patirti šį malonumą. Nes net ir vėsesniais metų laikais, po atviru dangumi esančiame onsene aš galiu išbūti karštame vandenyje daugiausiai 5-10 minučių, ir paskui būtinai turiu daryti pertraukėlę, todėl neįsivaizduoju, kas galėtų jame mirkti vasarą 🙂 Po tokio pasimirkymo vėl švariai nusiprausi, panaudodamas rankšluostėlį kaip kempinę, apsirengi savo japoniškus aprėdus, ir dažniausiai jau sugebi tik nueiti iki kambario – visa šita procedūra taip atpalaiduoja, kad miegi kaip ant debesies.

Miegas onsenų miesteliuose yra nepalyginamai geras dar ir dėl to, kad juose esančiuose senovinio ryokanų tipo viešbučių kambariuose, kol tu mirksti onsene, aptarnaujantis personalas tau paruošia lovą ant grindų, išklotų tatamiais, gauni storą pūkinę antklodę ir ryžių pagalvę. Nakvynė tokiame viešbutyje yra THE MUST, keliaujantiems Japonijoje. Kartais ryokanai gali būti įrengti senoviniuose nameliuose, tačiau onsenų miesteliuose net ir dideli modernūs viešbučiai savo kambarius įrengia būtent tokio tipo, siekdami sukurti kuo daugiau autentiškumo.

Taigi – Gero miestelyje jau patį pirmą vakarą mėgavomės onsenais, o sekančiai dienai pasilikome miestelio žymiausių vietų lankymą, ir, žinoma, tik tam regionui būdingų gardumynų skanavimą. Iš vietinės reikšmės parduotuvėlės nusipirkę kavos ir pyragėlių papusryčiavome prie Hida upės ir leidomės pakrante, nuklota didžiuliais akmenimis.

© AiQu photography

© AiQu photography

Tolumoje jau žvalgėmės į raudonuojančius klevus, ir net tapome labai sėkmingos vietinio gyventojo žvejybos liudininkais 🙂

© AiQu photography

© AiQu photography

Ėjome link išskirtinio Gero miestelio objekto Gassho kaimelio – tokių japoniškų Rumšiškių, kur po atviru dangumi esančiame muziejuje stovi apie dešimt Unesco kultūros paveldo objektams priskiriamų A formos senovinių, šiaudiniais stogais dengtų namų. Juose eksponuojami daiktai, kuriais naudojosi to laikmečio žmonės. Be abejonės – tradicinis japoniškas sodas, su jau raudonuojančiais klevais, ir net įsimylėjėlių medis, šalia kurio pasibučiavus, neva tai tavo šeima sustiprėja dar labiau 🙂

© AiQu photography

© AiQu photography

Eidami iš muziejaus gatvėse tradiciškai ir mes pamirkėme kojas foot bath’uose – tokiuose mažuose onseniukuose, skirtuose tik kojoms, įrengtuose daugybėje vietų, ir pažymėtų miestelio žemėlapyje. Dar viena išskirtinė patirtis, kuomet pvz. keliaudamas pėsčiomis iš darbo sau sugalvoji – “ai, prisėsiu dar greitai vandenyje kojas pamirkyti link Lidl’o eidamas”.

© AiQu photography

© AiQu photography

Na ir visai vakare ėjome vakarieniauti, išsirinkę patinkantį restoraną iš daugiau nei 30, tvarkingai sudėtų į turistams skirtą, anglų kalba parašytą lankstinuką su kainomis, siūlomais patiekalais ir išskirtinumais. Taigi, vakarienės metu ragavome dviejų šiam miesteliui ir aplinkinėms teritorijoms būdingų skanėstų – patieklų su marmurine Hidos jautiena, apie kurią dar galite paskaityti ir čia, ir grybų, kuriuos, pasirodo, japonai čia renka nuo medžių kamienų, ir paruošia juos taip skaniai, kad ragautas atitikmuo turbūt būtų tik mūsiškiai ant sviesto čirškinti baravykiukai. Hidos jautiena čia labai populiari, galite gauti įvairiausių patiekalų su jautiena – net ir sushių (nigirių) “išsinešimui” iš vietinio kioskelio. Nebandžiau, bet gal ir neblogai? 🙂

Smagiai praleidę porą dienų Gero-Onsen miestelyje, traukėme jau į Tokyo, iš kurio laukia visos kitos kryptys, ir, žinoma, pats megapolis, kuriam vienam aprašyti tikriausiai reikėtų atskiros knygos. Atvykus į Tokyo visada apima keistas jausmas – norisi kuo greičiau viską išbandyti, viską išskanauti. Pasivaikščioti Ginzoj, žvelgiant į prabangiausių parduotuvių vitrinas ir šalia jų stovinčius prabangius limuzinus, su laukiančiais vairuotojais. Shinjuku, su visom jo šviesom, miniom žmonių, kvapais ir keistenybėm. Harajuku, su madingiausiais žmonėmis ir vietomis, kur eilėje stovėsi tam, kad paragauti, pvz. Garrett popkornų, esančių ant bangos. Ir daugelyje kitų vietų, kurioms aplankyti tikriausiai ir viso gyvenimo būtų negana.

Atrodo – nemiegotum, kad tik kuo daugiau pamatyt ir pajaust. To pasiilgto Tokyo, kuriam tikrai turbūt nėra lygių pasaulyje.

8
Lap

Hanemun Japonijoje (III): kodėl čia sunku būti vegetaru

Laikas tropikų rojuje pamažu artėjo į pabaigą. Paskutinę diena prieš skrydį aplankėme vieną iš gražiausių Ishigaki salos paplūdimių, dar vadinamą Saulėlydžio (sunset) paplūdimiu. Turistų giduose pabrėžiama, kad kadaise šiame paplūdimyje net buvo filmuoti filmo epizodai. Sutapimas ar ne, bet mums besipliažinant į paplūdimį sugužėjo keli japonai su įranga, ir fotografavo laisvalaikio drabužių reklamą. Tačiau paplūdimyje buvome beveik vieni, neskaitant pagyvenusių turistų poros, ir karts nuo karto praeinančių pavienių turistų. Ai – ir dar krūvelės krabų-atsiskyrėlių, kurie savo kūnelį slepia „pasiskolintose“ kriauklėse ir nuolat šmirinėja aplink.

© AiQu photography

© AiQu photography

Nuo spalio vidurio Ishigaki – jau “ne sezonas”. Nors vanduo šiltesnis, nei kada nors esu patyrusi Baltijos jūroje, o saulė kaitina taip, kad gelbsti tik SPF 50, bet ne sezonas, reiškia ne sezonas – dušai išmontuoti, japonai nesidegina ir nesimaudo, taigi – paplūdimiai lieka turistams iš “šaltųjų kraštų” 🙂 Privalumas – beveik visiškas privatumas, medūzoms per šalta. Tik besidegindama karts nuo karto vis pakeldavau galvą pasitikrinti – ar TIKRAI JŪRA TOKIOS SPALVOS? Nes kai reklamose matai smaragdinį vandenį, galvoji, kad ten padirbėta su filtrais. Bet ne, čia iš tiesų visiškas smaragdas, tolumoje pereinantis į safyrą. We’ll be back, someday. Būtinai!

© AiQu photography

© AiQu photography

Na o dabar prie pagrindinės temos – MAISTO. Oficiali informacija skelbia, kad Okinavos salų gyventojai yra patys ilgaamžiškiausi pasaulyje. Kur gi nebūsi ilgaamžis, gyveni šiltai, maitiniesi sveikai, kūną pamirkai sūrioje jūroje – ir, žiūrėk, jau šimtą žvakučių ant torto pūti. Nepradėsiu cituoti mokslinių straipsnių apie tai, koks gyvenimo būdas leidžia japonams, gyvenantiems tropikuose, išlikti tokiais ilgaamžiais, tačiau neabejoju, kad mityba yra vienas iš esminių veiksnių.

Prieš tai buvusiam įraše juokais rašiau, kad šią dienoraščio dalį turėtų praleisti vegetarai ir veganai, nes, kaip sakoma – gali pasitaikyti “explicit content”. Dar būdama Lietuvoje jau varvinau seilę, svajodama apie savo neabejotinai pačią mylimiausią, japonišką virtuvę ir visus skanėstus, kuriuos kartais net sapnuoju. Kai pirmą kartą vykau į šią šalį, tada dar būsimas vyras mane gąsdino, pasakodamas apie delikatesus, kuriuos valgysim – žalią žuvį, pusžalę mėsą, ir visą tai apipiltą žaliu kiaušiniu 🙂 bet viskas buvo žymiai geriau, nei tikėjausi, o jei atvirai – įgijau visišką priklausomybę, ir liūdžiu, kad Lietuvoje jūros gėrybės deja yra tik delikatesas, o ne kasdienybė (kainos ir pasiūlos atžvilgiu).

Taigi – jau pačiom pirmom dienom kibau į sašimius! Okinavoje šviežios žuvies pasiūla visiškai nesiskiria nuo žemyninės dalies (tik kaina maždaug dvigubai mažesnė) ir dažniausiai siūloma vienos, trijų, penkių rūšių žuvų ar, nesismulkinant, maždaug poros kilogramų sašimio lėkštė didelei kompanijai valgytojų.

Keturių rūšių sashimi

Keturių rūšių sashimi

Tuno sashimi

Tuno sashimi

Mano mėgstamiausi – lašišos, tuno sašimiai, tačiau visada įdomu paragauti ir kitokių žuvų, kurias renkuosi dažniausiai iš paveikslėlių, nes Lietuvoje tokių nei regėti nei ragauti tekę 🙂 sašimis dažnai pateikiamas ant ledo krūvelės, šalia gauni gabalėlį tikro (ne miltelinio) wasabi, ir po saujelę tarkuoto ridiko, jūržolių, ar kitų daržovių ir perilių lapų. Pastarosios beje gerai veša, vasarą buvau prisiauginus namuose ant palangės, tačiau kasdienėje virtuvėje retai kur juos panaudoju dėl gana intensyvaus ir specifinio skonio. Taigi beveik visuomet, kai eidavom vakarieniauti miestan, malšinau savo ilgai besitęsusį žalios žuvies alkį.

Šioje saloje teko pirmą kartą ragauti Okinavos regionui būdingų jūros dumblių Umibudou, kurių pavadinimus visi restoranai anglų kalba interpretavo skirtingai – “žalieji ikrai”, “jūros vynuogės” ir pan. Jų būdavo beveik kiekviename daržovių patiekale, o turgelyje galėjai įsigyti įvairiais kiekiais, marinuotų, ar dar kokiam kitam, išradingųjų japonų sugalvotam pavidale 🙂

Umibudou dumbliai

Umibudou dumbliai

Sakoma, kad tai labai maistingas ir geras dalykas – įsitikinom – tikrai skanu, maloniai traška tarp dantų kramsnojant.

Keliaudami išilgai Ishigaki salos atradome dar vieną delikatesnį spot’ą – šviežių sulčių kioskelį, kur gali už maždaug 4-5 eur gauti stiklinę su pačių įvairiausių egzotinių vaisių syvais. Taigi – pirmą kartą gyvenime ragavau riebiai prinokusio mango sulčių, o miela teta iš kioskelio dar paragino už dyką vaišintis bananais. Nedidelio sprindžio dydžio bananai nei kiek nepriminė tų, kuriuos esame įpratę valgyti Lietuvoje, buvo kiek rūgštoki, tačiau tikrai labai skanūs. O miela kioskelio teta mums dar saujelę jų įdėjo į kelionę.

Tačiau pats svarbiausias patiekalas, kurio ragavimui pasilikome paskutinį vakarą, tai Ishigaki jautieną. Aš, nors Lietuvoje mėsos vartoju visiškai minimaliai, atvykusi į Japoniją tampu navaldoma, kai kalba eina apie marmurinės jautienos suki-yaki (nedidelių gabaliukų kepimą ant specialių grotelių, dažnai įmontuotų tiesiog stale)

Suki-yaki

Suki-yaki

arba shabu-shabu (mėsos virimas ant stalo pastatomame puode su sultiniu). Likimo broliai ir sesės, ragavę marmurinės riebios jautienos mane supras…(Beje, apie japonišką jautieną galite plačiau pasiskaityti štai čia) Taigi tik atvykę į Ishigaki supratome, kad ši sala be viso ko dar garsi ir savo vietine jautiena, nes bene kiekviename restorane galėjai rasti patiekalų su jautiena, o specializuotose – gauti suki-yaki ar shabu-shabu patiekalų. Kaip aiškino užrašas ant meniu restorane, kuriame vakarieniavome, Ishigaki jautienos vardu gali vadintis tik juodų trumpaplaukių galvijų mėsa (karvių, arba kastruotų jaučių), augintų Yaeyama salyne 20 mėnesių. Tam, kad mėsa galėtų vadintis šiuo vardu, ferma turi turėti galvijų auginimo istorijos sertifikatą ir specialią registraciją. Taigi, savo paskutinei vakarienei saloje užsisakėme 360 gr. “superior” mėsos gabalėlių rinkinį, kurio vėliau pasirodė kiek per daug.

Ishigaki jautiena

Ishigaki jautiena

Jautiena buvo tokia riebi (!) ir minkšta, kad tiesiog tirpo burnoje. Ir nors Japonijoje dažnas restoranas siūlo marmurinės jautienos savo meniu, svarbu neapsigauti, nes ne viskas auksas, kas marmuru žiba 🙂 Panašių neeilinių pojūčių esame patyrę Takayamoje, kuri garsėja marmurine Hidos jautiena, galvojome, kad daugiau neteks nieko panašaus ragauti. Ir štai – mažutė sala mums pasiūlė kone dar įspūdingesnes gurmaniškas patirtis, dėl kurių tikrai negalėčiau tapti vegetare..(bet aš nedėviu kailinių, gal tada mano karma kiek apsivalo? 🙂 )

Taigi, sala beveik išvažinėta, gražiausios vietos aplankytos, skaniausi valgiai išragauti. Rytojaus dieną laukė skrydis į Osaką, viena nakvynė joje, o sekančia dieną – šinkansenas į Gero Onsen miestelį. Onsenai, arba karštųjų požeminių versmių baseinai yra vienas iš išskirtinių, mano labai mėgstamų Japonijos “turtų”.

Apie tai, kaip mes iš maudymukų peršokom į beveik žiemines striukes, kodėl gatvėj sustodavom pamirkyti kojų ir kaip pagaliau pradėjome Momiji sezoną – jau kitame įraše iš Gero-Onsen.

Sayōnara

5
Lap

Hanemun Japonijoje (II): subtropikai, džiunglės ir katės-grobuonys

Nesvarbu, kad hanemun metu esi tropikuose, kur gali drybsoti balto smėlio paplūdimyje, juk kartais poilsis visai neblogas ir viešbučio lovoje tarp nosinių, vaistų buteliukų ir flakonų su nepažįstamais užrašais. Bet juk jie turi padėti, ar ne? 🙂

Kiek jie padėjo, o kiek ne, valią pasitelkusi pasakiau sau – metas į kelią! Diena pasitaikė apniukusi, tad nusprendėme vėl aplankyti motorolerių dieduką, ir leistis iki pat šiaurinio salos galo – Hirakubozaki iškyšulio, kurio centre stovi švyturys. Šis objektas vienas iš must see Ishigaki – salos turizmo rekomendaciniai gidai žadėjo išskirtinius vaizdus, ir jausmą beveik kaip Džeko su Rouze Titaniko laivo pirmagalyje – tik Jūs ir Jūra priešaky 🙂 Negana to, kelias link švyturio didžiaja dalimi driekėsi pakrantėje, tad pakeliui planavome aplankyti kelis paplūdimius, ir išsirinkti geriausią būsimam pasipliažinimui, kai bus saulėta diena.

Bet kaip gi be nuotykių? Juk ir jums būtų neįdomu skaityti, o man – rašyti. Pirmasis – motorolerių nuomoje mus pasitiko ne diedukas, o jo… žmona. Po džiugaus “Ohayou gozaimasu!” (liet. labas rytas) sekė antras, mus ir vėl nudžiuginęs “International license please”. Taigi, pasirodo, vyrai kaip visada į viską žiūri labiau easy… Tačiau lietuviškomis (ką čia kuklintis, beveik Holivudinėmis) šypsenomis apsiginklavę tetai vargais negalais paaiškinome, kad viskas yra very much ok su mūsų teisėmis, nes diedukas jau viską išsiaiškino užvakar. GAVOME MOTOROLERĮ 🙂

fullsizerender

Antrasis nuotykis prasidėjo pakeliui link salos šiaurės. Iki mūsų tikslo buvo bemaž 30 kilometrų, bet jau pačioje pradžioje įtarimą ėmė kelti pasitinkantys tamsūs debesys, ir ryškiai matomas lietus kalnuotose vietovėse. “Bet gal prašoksim, ką?”, guodėm vienas kitą. Neprašokom. Įsilijo taip, kad nusprendėm, jog reikia sustot. Jausdama, kad dar nesu pasveikusi, galimybė visiškai sulyti ir būti perpūstai vėjo manęs neviliojo. Taigi pirmoj pasitaikiusioj sankryžėlėj sustojom, ir čia labai džiaugiamės itin universaliu paplūdimio paklotu, iš panašios į turgaus krepšių medžiagos, kuri ne tik apsaugojo nuo lietaus, bet vėliau pasitarnavo ir kaip šildytuvas, bei apsauga nuo vėjo. Tai štai taip ir sėdėjom abu ant bortelio, palindę po apklotu, tikriausiai keldami pro šalį važiuojantiems tvarkingiesiems japonams daug susidomėjimo – “kas gi čia tupi prie motorolerio pasislėpę, tik kojos kyšo?”.

© AiQu photography

© AiQu photography

Po beveik pusvalandžio tokio sėdėjimo nusprendėm , kad geriau jau nebus, ir nors lengvi showers dar jautėsi, leidomės į kelią. Rūpestingas naujai iškeptas sutuoktinis susuko mane į kokoną iš to paties nuo lietaus apsaugojusio paplūdimio pakloto, kad nepūstų vėjas, taigi kaip pyragaitis sėdėjau gale ir dairiausi į nenusakomo grožio vaizdus.

Neslėpsiu – vėjas buvo toks, kad keletą kartų šalmą teko gaudyti rankomis, o mūsų modelių figūrų ir svorio vos vos užteko, kad tas pats vėjas neapverstų motorolerio. Jaučiau, kad mano peršalimui tai – kaip vyšnia ant pyragaičio. Ir vakare paaiškėjo, kad esu teisi, bet apie viską paeiliui.

Bevažiuojant pamatėme gražią pakrantę, ir ženklą su anglišku užrašu “Do not park here”, ir priparkuotą automobilį. Reiškia – verta 🙂

Praėjus nendrių tuneliu prieš akis išniro nuostabus paplūdimys su vandenyje plytinčiomis uolomis (kažkuo primenančiomis Naująją Zelandiją) ir dar dviem gaidžinais (liet. užsieniečiais), renkančiais kriaukles (nenuostabu, kas dar Japonijoje statytų automobilį gatvėje su užrašu, draudžiančiu statyti automobilius..)

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Dvi kriauklės, nejudinamai gulinčios paplūdimyje tikriausiai labai seniai buvo tokio dydžio, kad mūsų Riku galėtų ten laisvai susirangyti miegui.

© AiQu photography

© AiQu photography

Važiuojant toliau vėjas stiprėjo tiek, kad kvėpuoti jau galėjau tik užsidengusi burną, kitaip neišeidavo nei gurkšnio įkvėpti. Pasiekus iškyšulį supratau, kad Titanike demonstruojama romantiška scena su Džeku ir Rouze laivo pirmagalyje realybėje būtų pasibaigusi katapulta dešimt metrų atgal, ir tiek tos romantikos… Nors vaizdai Hirakubozaki iškyšulyje išties neeiliniai – tikriausiai pirmą kartą gyvenime pajaučiau tą “pasaulio krašto” jausmą – kai stovi ant uolos, ir priešais tave – tūkstančiai mylių galingos, neramios jūros. Štai čia pavyko pasidaryti pirmą ir vienintelę nuotrauką dviese hanemun Ishigaki saloje metu 🙂

© AiQu photography

© AiQu photography

Vėl susivyniojus į kokoną traukėme atgal į viešbutį. Ir nors grįžus puoliau į karštą dušą, po valandėlės balsas ėmė džergžti, o aš supratau, kad suplanuotą vakarienę praleisiu savo mėgstamoj vietoj – viešbučio lovoje tarp nosinių, vaistų buteliukų ir flakonų su nepažįstamais užrašais.

Sekančios dienos planas – Iriomote sala, esanti už maždaug 40 min kelio turbo keltu, kurioje turėjome leistis į Urauchi upe (ilgiausia Okinavos prefektūroje esanti upė) besidriekiantį džiunglių kruizą. Kruizo metu dviems valandoms tave paleidžia džiunglėse (aišku, pritaikytas turistams – niekas su mačete mums šviežiai kelio neiškirtinėjo..), kuriomis eidamas dviejų kilometrų trasoje gali grožėtis dviem kriokliais – Maryiudu ir Kanbire.

Nors ryte jaučiausi, kaip čia švelniai pasakius “little bit dead”, o kosulys priminė vokiečių aviganio lojimo tonus, bet hanemuną reikėjo tęsti. Tad užsispyriau, kad lovoje nebegulėsiu, gerai apsirengsiu, užsidėsiu kaukę, kad negąsdinčiau mielųjų japonų savo plaučių garsais, ir iškeliavome į Iriomote salą. Turbo keltu pavadinau ne šiaip sau – pasirodo, jis išvysto maždaug 65 km/h greitį. Bijodama vėjo ėjau į vidines keleivių vietas, bet jau po penkių minučių supratau, kad jei ten ilgiau pasėdėsiu, ne tik plaučių bet ir skrandžio turiniu galiu pradžiuginti pakeleivius. Tad išėjau ant uždaro denio, ir tai buvo once in a lifetime patirtis, nes tokios turbo kelionės vandeniu dar nebuvau turėjus 🙂

Pasiekus Iriomote salą, mus pasitiko autobusas, apie valandą laiko vežęs į Urauchi upės pakrantę, kurioje ir pradėjome savo kelionę. Įspūdingi mangrovų medžiai yra viena iš Yaeyamos salų išskirtinių floros atstovų – iš vandens kyšančios šankys šiem medžiams tarnauja kaip filtrai, sūrų, iš jūros atitekantį vandenį, padarantys gėlu.

© AiQu photography

© AiQu photography

Plaukdami dairėmės į pakrantes, gal pamatysime Iriomotės salos pasididžiavimą – laukinių kačių, kurias, pasak džiunglių kruizą organizuojančios įstaigos, pirmasis pamatė jų laivo kapitonas, plaukiančias upe. Saloje kačių populiacija apie 50-100, išvaizda jos ne itin skiriasi nuo Šančių meškėnų (taip vadinu mano gimtųjų namų apylinkėse gyvenančių benamių kačių veislę), tačiau salos gyventojai jas laiko bene nacionaline verybe, ir jų paveikslais puošia net sausainių ir saldainių dėžes. Katės – grobuonys, rašo mums informaciniame lapelyje, valgo įvairius gyvius, ir plaukia į upę žuvų. What a nice cat 🙂

Nuotr. iš: https://bigcatrescue.org/

Nuotr. iš: https://bigcatrescue.org/

Išlipus paskutinėje stotelėje gavome instruktažą, kad turime čia sugrįžti po dviejų valandų, ir leidomės per japoniškas džiungles. Pakeliui sutikome keletą japonų turistų, tačiau viena buvo ypatinga 🙂 tarsi nujausdamas, po įprasto “konnichiwa” (liet. laba diena) prasilenkiant, miela senjorė laužyta anglų kalba paklausė “where are you from?”. Kai pasakėmė, kad iš Lituania, tetulė nudžiugo, ir ėmė vardyti, kad visai neseniai grįžo iš kelionės į Baltijos šalis – Lietuvą, Estiją ir Latviją, bei Lenkiją, Aušvicą. Kiekvienoje savo kelionėje sutinkame po japoną, besilankiusį Lietuvoje, ir tai labai džiugina (beje dažniausiai jie mini lankęsi Kryžių kalne).

Pasiekus kelionės per džiungles galutinį tikslą – Kanbire krioklį – pasidžiaugėme japoniškos gamtos dovanomis ir patraukėme atgal į laivą.

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

© AiQu photography

Dieną pabaigėme japoniškos Okinavos salų tradicinėmis virtuvės gerybėmis, apie kurias jau sekančiame įraše. Bet jį bus galima skaityti tik tiems, kas nėra vegetarai ir veganai (jums turinys gali būti per daug sukrečiantis). Ai ir dar tiems, kam geriausias tortas – žalia žuvis.

O kol kas – sayōnara!

Paieška:
Ar esate žmogus su sėkme pašonėje? Tada turėtumėte išbandyti internetinį kazino ir išbandyti savo sėkmę gausybėje įvairiausių žaidimų. Čia praleisite puikų laiką ir kas žino, jei sekmė jūsų nepaves, gal grįšite su tikru solidžiu čekiu kurį galėsi išsigryninti ir džiaugtis savo laimėjimu.
Sekite mus

 

Kimmidoll® NAUJA kolekcija!
eko2šiluma
Austrės
Draugai
Draugai
© Copyright 2010-2016 Japonija.lt.