Hanemun Japonijoje (IV): kas tie onsenai ir kodėl čia gatvėse mirko kojas

Parvykus iš tropinio klimato tiesiai į rudenišką Osaką pradėjo džiuginti sekantys kelionės tikslai – pagaliau vyksime ieškoti Momiji (raudonų klevų) sezono. Tam, kad klimato adaptacija būtų lengvesnė, pasirinkome Gifu prefektūros kryptį, Gero-Onsen miestelį, garsėjantį savo karštųjų versmių baseinais – onsenais. Pamanėme, kad saulėje nudegusiems kūnams bus labai gerai padrybsoti karštame, mikroelementų pilname vandenyje 🙂

Taigi pradžioje – kas tas onsenas. Visada labai sudėtinga tai paaiškinti žmonėms, nežinantiems su kuo tai valgoma. Kadangi onsenuose griežtai draudžiama fotografuoti, turbūt mažai kas lankydamasis Japonijoje facebook’ą atakuoja Ievos ir Adomo kostiumais papuoštomis asmenukėmis. Pirma mintis šovusi į galvą – garsiosios snieguoto Nagano beždžionėlės, gyvenančios ir mirkstančios karštame vandenyje, kurios yra vienas iš dažniausiai lankomų ir fotografuojamų objektų Japonijoje.

© AiQu photography
© AiQu photography

Tai štai – onsenuose ir mes mirkstame kaip tos beždžionėlės, dažniausiai po atviru dangumi, akmenimis išgrįstuose baseinėliuose. Kai pirmą sykį lankiausi onsenų miestelyje, supratau, kad tai viena iš autentiškiausių patirčių, kurią rekomenduočiau visiems, susiruošusiems aplankyti Japoniją. Tokie miesteliai dažniausiai yra labai nedideli, viešbučiai jame yra ryokanų (tradicinio japoniško) stiliaus, o kiekvienas iš jų dažniausiai turi savo onsenus. Taigi – kambaryje tavęs visada laukia japoniški chalatai yukatos, dvipirštės kojinės ir tradicinės japoniškos šlepetės per pirštą, neretai dar ir mediniais padais.

© AiQu photography
© AiQu photography

Visu šiuo komplektu pasipuošęs pėdini arba į savo viešbučio, arbą į kurį nors kitą (jei norisi įvairovės) viešą onseną. Ten vyrų ir moterų keliai išsiskiria – didžioji dalis onsenų yra atskiri. Jei nori – gali susimokėti papildomą sumą ir išsinuomoti privatų onseną dviems, tačiau mes to niekada nedarome, nes tada, rodos, prarandi dalį to autentiškumo ir japoniškos kultūros. Įdomi detalė – iki šiol į viešus onsenus yra draudžiama eiti žmonėms, turintiems ant kūno tatuiruočių!

Į onseną su savimi pasiimti gali tik vieną dalyką – nedidelį rankštuostėlį, kuris tau atstos dar ir kempinę. Prisipažinsiu – pirmą kartą eidama į onseną prieš tai googlinau “how to behave in japanese onsen”, nes taisyklės ten geležinės, o jei bandysi griūti į onseną su maudymuku, vandenyje mirkysi savo rankšluostėlį, ar prieš tai nenusipraususi su kibirėliu – gali sulaukti kreivų žvilgsnių, ar net komentarų. Taigi – tvarka gan paprasta – ateini, išsirenki laisvą spintelę, pasipuoši Ievos ar Adomo kostiumu, pasiimi su savimi rankšluostėlį, įėjęs susirandi laisvą prausimosi vietą su nedidele kėdele, gerai nusiprausi per dieną susikaupusius nešvarumus, ir tada jau griūni į karštąsias vonas. Kol drybsai – rankšluostėlį pasidedi kur nors netoliese, arba susilankstęs užsidedi ar užsiriši ant viršugalvio. MĖGAUJIES 🙂 iš tiesų – tai labai išskirtinė patirtis. Vien dėl to rekomenduoju į Japoniją vyksti šaltesniu metų laiku (pavasarį, rudenį ar žiemą), kad patirti šį malonumą. Nes net ir vėsesniais metų laikais, po atviru dangumi esančiame onsene aš galiu išbūti karštame vandenyje daugiausiai 5-10 minučių, ir paskui būtinai turiu daryti pertraukėlę, todėl neįsivaizduoju, kas galėtų jame mirkti vasarą 🙂 Po tokio pasimirkymo vėl švariai nusiprausi, panaudodamas rankšluostėlį kaip kempinę, apsirengi savo japoniškus aprėdus, ir dažniausiai jau sugebi tik nueiti iki kambario – visa šita procedūra taip atpalaiduoja, kad miegi kaip ant debesies.

Miegas onsenų miesteliuose yra nepalyginamai geras dar ir dėl to, kad juose esančiuose senovinio ryokanų tipo viešbučių kambariuose, kol tu mirksti onsene, aptarnaujantis personalas tau paruošia lovą ant grindų, išklotų tatamiais, gauni storą pūkinę antklodę ir ryžių pagalvę. Nakvynė tokiame viešbutyje yra THE MUST, keliaujantiems Japonijoje. Kartais ryokanai gali būti įrengti senoviniuose nameliuose, tačiau onsenų miesteliuose net ir dideli modernūs viešbučiai savo kambarius įrengia būtent tokio tipo, siekdami sukurti kuo daugiau autentiškumo.

Taigi – Gero miestelyje jau patį pirmą vakarą mėgavomės onsenais, o sekančiai dienai pasilikome miestelio žymiausių vietų lankymą, ir, žinoma, tik tam regionui būdingų gardumynų skanavimą. Iš vietinės reikšmės parduotuvėlės nusipirkę kavos ir pyragėlių papusryčiavome prie Hida upės ir leidomės pakrante, nuklota didžiuliais akmenimis.

© AiQu photography
© AiQu photography

Tolumoje jau žvalgėmės į raudonuojančius klevus, ir net tapome labai sėkmingos vietinio gyventojo žvejybos liudininkais 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography

Ėjome link išskirtinio Gero miestelio objekto Gassho kaimelio – tokių japoniškų Rumšiškių, kur po atviru dangumi esančiame muziejuje stovi apie dešimt Unesco kultūros paveldo objektams priskiriamų A formos senovinių, šiaudiniais stogais dengtų namų. Juose eksponuojami daiktai, kuriais naudojosi to laikmečio žmonės. Be abejonės – tradicinis japoniškas sodas, su jau raudonuojančiais klevais, ir net įsimylėjėlių medis, šalia kurio pasibučiavus, neva tai tavo šeima sustiprėja dar labiau 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography

Eidami iš muziejaus gatvėse tradiciškai ir mes pamirkėme kojas foot bath’uose – tokiuose mažuose onseniukuose, skirtuose tik kojoms, įrengtuose daugybėje vietų, ir pažymėtų miestelio žemėlapyje. Dar viena išskirtinė patirtis, kuomet pvz. keliaudamas pėsčiomis iš darbo sau sugalvoji – “ai, prisėsiu dar greitai vandenyje kojas pamirkyti link Lidl’o eidamas”.

© AiQu photography
© AiQu photography

Na ir visai vakare ėjome vakarieniauti, išsirinkę patinkantį restoraną iš daugiau nei 30, tvarkingai sudėtų į turistams skirtą, anglų kalba parašytą lankstinuką su kainomis, siūlomais patiekalais ir išskirtinumais. Taigi, vakarienės metu ragavome dviejų šiam miesteliui ir aplinkinėms teritorijoms būdingų skanėstų – patieklų su marmurine Hidos jautiena, apie kurią dar galite paskaityti ir čia, ir grybų, kuriuos, pasirodo, japonai čia renka nuo medžių kamienų, ir paruošia juos taip skaniai, kad ragautas atitikmuo turbūt būtų tik mūsiškiai ant sviesto čirškinti baravykiukai. Hidos jautiena čia labai populiari, galite gauti įvairiausių patiekalų su jautiena – net ir sushių (nigirių) “išsinešimui” iš vietinio kioskelio. Nebandžiau, bet gal ir neblogai? 🙂

Smagiai praleidę porą dienų Gero-Onsen miestelyje, traukėme jau į Tokyo, iš kurio laukia visos kitos kryptys, ir, žinoma, pats megapolis, kuriam vienam aprašyti tikriausiai reikėtų atskiros knygos. Atvykus į Tokyo visada apima keistas jausmas – norisi kuo greičiau viską išbandyti, viską išskanauti. Pasivaikščioti Ginzoj, žvelgiant į prabangiausių parduotuvių vitrinas ir šalia jų stovinčius prabangius limuzinus, su laukiančiais vairuotojais. Shinjuku, su visom jo šviesom, miniom žmonių, kvapais ir keistenybėm. Harajuku, su madingiausiais žmonėmis ir vietomis, kur eilėje stovėsi tam, kad paragauti, pvz. Garrett popkornų, esančių ant bangos. Ir daugelyje kitų vietų, kurioms aplankyti tikriausiai ir viso gyvenimo būtų negana.

Atrodo – nemiegotum, kad tik kuo daugiau pamatyt ir pajaust. To pasiilgto Tokyo, kuriam tikrai turbūt nėra lygių pasaulyje.

Hanemun Japonijoje (III): kodėl čia sunku būti vegetaru

Laikas tropikų rojuje pamažu artėjo į pabaigą. Paskutinę diena prieš skrydį aplankėme vieną iš gražiausių Ishigaki salos paplūdimių, dar vadinamą Saulėlydžio (sunset) paplūdimiu. Turistų giduose pabrėžiama, kad kadaise šiame paplūdimyje net buvo filmuoti filmo epizodai. Sutapimas ar ne, bet mums besipliažinant į paplūdimį sugužėjo keli japonai su įranga, ir fotografavo laisvalaikio drabužių reklamą. Tačiau paplūdimyje buvome beveik vieni, neskaitant pagyvenusių turistų poros, ir karts nuo karto praeinančių pavienių turistų. Ai – ir dar krūvelės krabų-atsiskyrėlių, kurie savo kūnelį slepia „pasiskolintose“ kriauklėse ir nuolat šmirinėja aplink.

© AiQu photography
© AiQu photography

Nuo spalio vidurio Ishigaki – jau “ne sezonas”. Nors vanduo šiltesnis, nei kada nors esu patyrusi Baltijos jūroje, o saulė kaitina taip, kad gelbsti tik SPF 50, bet ne sezonas, reiškia ne sezonas – dušai išmontuoti, japonai nesidegina ir nesimaudo, taigi – paplūdimiai lieka turistams iš “šaltųjų kraštų” 🙂 Privalumas – beveik visiškas privatumas, medūzoms per šalta. Tik besidegindama karts nuo karto vis pakeldavau galvą pasitikrinti – ar TIKRAI JŪRA TOKIOS SPALVOS? Nes kai reklamose matai smaragdinį vandenį, galvoji, kad ten padirbėta su filtrais. Bet ne, čia iš tiesų visiškas smaragdas, tolumoje pereinantis į safyrą. We’ll be back, someday. Būtinai!

© AiQu photography
© AiQu photography

Na o dabar prie pagrindinės temos – MAISTO. Oficiali informacija skelbia, kad Okinavos salų gyventojai yra patys ilgaamžiškiausi pasaulyje. Kur gi nebūsi ilgaamžis, gyveni šiltai, maitiniesi sveikai, kūną pamirkai sūrioje jūroje – ir, žiūrėk, jau šimtą žvakučių ant torto pūti. Nepradėsiu cituoti mokslinių straipsnių apie tai, koks gyvenimo būdas leidžia japonams, gyvenantiems tropikuose, išlikti tokiais ilgaamžiais, tačiau neabejoju, kad mityba yra vienas iš esminių veiksnių.

Prieš tai buvusiam įraše juokais rašiau, kad šią dienoraščio dalį turėtų praleisti vegetarai ir veganai, nes, kaip sakoma – gali pasitaikyti “explicit content”. Dar būdama Lietuvoje jau varvinau seilę, svajodama apie savo neabejotinai pačią mylimiausią, japonišką virtuvę ir visus skanėstus, kuriuos kartais net sapnuoju. Kai pirmą kartą vykau į šią šalį, tada dar būsimas vyras mane gąsdino, pasakodamas apie delikatesus, kuriuos valgysim – žalią žuvį, pusžalę mėsą, ir visą tai apipiltą žaliu kiaušiniu 🙂 bet viskas buvo žymiai geriau, nei tikėjausi, o jei atvirai – įgijau visišką priklausomybę, ir liūdžiu, kad Lietuvoje jūros gėrybės deja yra tik delikatesas, o ne kasdienybė (kainos ir pasiūlos atžvilgiu).

Taigi – jau pačiom pirmom dienom kibau į sašimius! Okinavoje šviežios žuvies pasiūla visiškai nesiskiria nuo žemyninės dalies (tik kaina maždaug dvigubai mažesnė) ir dažniausiai siūloma vienos, trijų, penkių rūšių žuvų ar, nesismulkinant, maždaug poros kilogramų sašimio lėkštė didelei kompanijai valgytojų.

Keturių rūšių sashimi
Keturių rūšių sashimi
Tuno sashimi
Tuno sashimi

Mano mėgstamiausi – lašišos, tuno sašimiai, tačiau visada įdomu paragauti ir kitokių žuvų, kurias renkuosi dažniausiai iš paveikslėlių, nes Lietuvoje tokių nei regėti nei ragauti tekę 🙂 sašimis dažnai pateikiamas ant ledo krūvelės, šalia gauni gabalėlį tikro (ne miltelinio) wasabi, ir po saujelę tarkuoto ridiko, jūržolių, ar kitų daržovių ir perilių lapų. Pastarosios beje gerai veša, vasarą buvau prisiauginus namuose ant palangės, tačiau kasdienėje virtuvėje retai kur juos panaudoju dėl gana intensyvaus ir specifinio skonio. Taigi beveik visuomet, kai eidavom vakarieniauti miestan, malšinau savo ilgai besitęsusį žalios žuvies alkį.

Šioje saloje teko pirmą kartą ragauti Okinavos regionui būdingų jūros dumblių Umibudou, kurių pavadinimus visi restoranai anglų kalba interpretavo skirtingai – “žalieji ikrai”, “jūros vynuogės” ir pan. Jų būdavo beveik kiekviename daržovių patiekale, o turgelyje galėjai įsigyti įvairiais kiekiais, marinuotų, ar dar kokiam kitam, išradingųjų japonų sugalvotam pavidale 🙂

Umibudou dumbliai
Umibudou dumbliai

Sakoma, kad tai labai maistingas ir geras dalykas – įsitikinom – tikrai skanu, maloniai traška tarp dantų kramsnojant.

Keliaudami išilgai Ishigaki salos atradome dar vieną delikatesnį spot’ą – šviežių sulčių kioskelį, kur gali už maždaug 4-5 eur gauti stiklinę su pačių įvairiausių egzotinių vaisių syvais. Taigi – pirmą kartą gyvenime ragavau riebiai prinokusio mango sulčių, o miela teta iš kioskelio dar paragino už dyką vaišintis bananais. Nedidelio sprindžio dydžio bananai nei kiek nepriminė tų, kuriuos esame įpratę valgyti Lietuvoje, buvo kiek rūgštoki, tačiau tikrai labai skanūs. O miela kioskelio teta mums dar saujelę jų įdėjo į kelionę.

Tačiau pats svarbiausias patiekalas, kurio ragavimui pasilikome paskutinį vakarą, tai Ishigaki jautieną. Aš, nors Lietuvoje mėsos vartoju visiškai minimaliai, atvykusi į Japoniją tampu navaldoma, kai kalba eina apie marmurinės jautienos suki-yaki (nedidelių gabaliukų kepimą ant specialių grotelių, dažnai įmontuotų tiesiog stale)

Suki-yaki
Suki-yaki

arba shabu-shabu (mėsos virimas ant stalo pastatomame puode su sultiniu). Likimo broliai ir sesės, ragavę marmurinės riebios jautienos mane supras…(Beje, apie japonišką jautieną galite plačiau pasiskaityti štai čia) Taigi tik atvykę į Ishigaki supratome, kad ši sala be viso ko dar garsi ir savo vietine jautiena, nes bene kiekviename restorane galėjai rasti patiekalų su jautiena, o specializuotose – gauti suki-yaki ar shabu-shabu patiekalų. Kaip aiškino užrašas ant meniu restorane, kuriame vakarieniavome, Ishigaki jautienos vardu gali vadintis tik juodų trumpaplaukių galvijų mėsa (karvių, arba kastruotų jaučių), augintų Yaeyama salyne 20 mėnesių. Tam, kad mėsa galėtų vadintis šiuo vardu, ferma turi turėti galvijų auginimo istorijos sertifikatą ir specialią registraciją. Taigi, savo paskutinei vakarienei saloje užsisakėme 360 gr. “superior” mėsos gabalėlių rinkinį, kurio vėliau pasirodė kiek per daug.

Ishigaki jautiena
Ishigaki jautiena

Jautiena buvo tokia riebi (!) ir minkšta, kad tiesiog tirpo burnoje. Ir nors Japonijoje dažnas restoranas siūlo marmurinės jautienos savo meniu, svarbu neapsigauti, nes ne viskas auksas, kas marmuru žiba 🙂 Panašių neeilinių pojūčių esame patyrę Takayamoje, kuri garsėja marmurine Hidos jautiena, galvojome, kad daugiau neteks nieko panašaus ragauti. Ir štai – mažutė sala mums pasiūlė kone dar įspūdingesnes gurmaniškas patirtis, dėl kurių tikrai negalėčiau tapti vegetare..(bet aš nedėviu kailinių, gal tada mano karma kiek apsivalo? 🙂 )

Taigi, sala beveik išvažinėta, gražiausios vietos aplankytos, skaniausi valgiai išragauti. Rytojaus dieną laukė skrydis į Osaką, viena nakvynė joje, o sekančia dieną – šinkansenas į Gero Onsen miestelį. Onsenai, arba karštųjų požeminių versmių baseinai yra vienas iš išskirtinių, mano labai mėgstamų Japonijos “turtų”.

Apie tai, kaip mes iš maudymukų peršokom į beveik žiemines striukes, kodėl gatvėj sustodavom pamirkyti kojų ir kaip pagaliau pradėjome Momiji sezoną – jau kitame įraše iš Gero-Onsen.

Sayōnara

Hanemun Japonijoje (II): subtropikai, džiunglės ir katės-grobuonys

Nesvarbu, kad hanemun metu esi tropikuose, kur gali drybsoti balto smėlio paplūdimyje, juk kartais poilsis visai neblogas ir viešbučio lovoje tarp nosinių, vaistų buteliukų ir flakonų su nepažįstamais užrašais. Bet juk jie turi padėti, ar ne? 🙂

Kiek jie padėjo, o kiek ne, valią pasitelkusi pasakiau sau – metas į kelią! Diena pasitaikė apniukusi, tad nusprendėme vėl aplankyti motorolerių dieduką, ir leistis iki pat šiaurinio salos galo – Hirakubozaki iškyšulio, kurio centre stovi švyturys. Šis objektas vienas iš must see Ishigaki – salos turizmo rekomendaciniai gidai žadėjo išskirtinius vaizdus, ir jausmą beveik kaip Džeko su Rouze Titaniko laivo pirmagalyje – tik Jūs ir Jūra priešaky 🙂 Negana to, kelias link švyturio didžiaja dalimi driekėsi pakrantėje, tad pakeliui planavome aplankyti kelis paplūdimius, ir išsirinkti geriausią būsimam pasipliažinimui, kai bus saulėta diena.

Bet kaip gi be nuotykių? Juk ir jums būtų neįdomu skaityti, o man – rašyti. Pirmasis – motorolerių nuomoje mus pasitiko ne diedukas, o jo… žmona. Po džiugaus “Ohayou gozaimasu!” (liet. labas rytas) sekė antras, mus ir vėl nudžiuginęs “International license please”. Taigi, pasirodo, vyrai kaip visada į viską žiūri labiau easy… Tačiau lietuviškomis (ką čia kuklintis, beveik Holivudinėmis) šypsenomis apsiginklavę tetai vargais negalais paaiškinome, kad viskas yra very much ok su mūsų teisėmis, nes diedukas jau viską išsiaiškino užvakar. GAVOME MOTOROLERĮ 🙂

fullsizerender

Antrasis nuotykis prasidėjo pakeliui link salos šiaurės. Iki mūsų tikslo buvo bemaž 30 kilometrų, bet jau pačioje pradžioje įtarimą ėmė kelti pasitinkantys tamsūs debesys, ir ryškiai matomas lietus kalnuotose vietovėse. “Bet gal prašoksim, ką?”, guodėm vienas kitą. Neprašokom. Įsilijo taip, kad nusprendėm, jog reikia sustot. Jausdama, kad dar nesu pasveikusi, galimybė visiškai sulyti ir būti perpūstai vėjo manęs neviliojo. Taigi pirmoj pasitaikiusioj sankryžėlėj sustojom, ir čia labai džiaugiamės itin universaliu paplūdimio paklotu, iš panašios į turgaus krepšių medžiagos, kuri ne tik apsaugojo nuo lietaus, bet vėliau pasitarnavo ir kaip šildytuvas, bei apsauga nuo vėjo. Tai štai taip ir sėdėjom abu ant bortelio, palindę po apklotu, tikriausiai keldami pro šalį važiuojantiems tvarkingiesiems japonams daug susidomėjimo – “kas gi čia tupi prie motorolerio pasislėpę, tik kojos kyšo?”.

© AiQu photography
© AiQu photography

Po beveik pusvalandžio tokio sėdėjimo nusprendėm , kad geriau jau nebus, ir nors lengvi showers dar jautėsi, leidomės į kelią. Rūpestingas naujai iškeptas sutuoktinis susuko mane į kokoną iš to paties nuo lietaus apsaugojusio paplūdimio pakloto, kad nepūstų vėjas, taigi kaip pyragaitis sėdėjau gale ir dairiausi į nenusakomo grožio vaizdus.

Neslėpsiu – vėjas buvo toks, kad keletą kartų šalmą teko gaudyti rankomis, o mūsų modelių figūrų ir svorio vos vos užteko, kad tas pats vėjas neapverstų motorolerio. Jaučiau, kad mano peršalimui tai – kaip vyšnia ant pyragaičio. Ir vakare paaiškėjo, kad esu teisi, bet apie viską paeiliui.

Bevažiuojant pamatėme gražią pakrantę, ir ženklą su anglišku užrašu “Do not park here”, ir priparkuotą automobilį. Reiškia – verta 🙂

Praėjus nendrių tuneliu prieš akis išniro nuostabus paplūdimys su vandenyje plytinčiomis uolomis (kažkuo primenančiomis Naująją Zelandiją) ir dar dviem gaidžinais (liet. užsieniečiais), renkančiais kriaukles (nenuostabu, kas dar Japonijoje statytų automobilį gatvėje su užrašu, draudžiančiu statyti automobilius..)

© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography

Dvi kriauklės, nejudinamai gulinčios paplūdimyje tikriausiai labai seniai buvo tokio dydžio, kad mūsų Riku galėtų ten laisvai susirangyti miegui.

© AiQu photography
© AiQu photography

Važiuojant toliau vėjas stiprėjo tiek, kad kvėpuoti jau galėjau tik užsidengusi burną, kitaip neišeidavo nei gurkšnio įkvėpti. Pasiekus iškyšulį supratau, kad Titanike demonstruojama romantiška scena su Džeku ir Rouze laivo pirmagalyje realybėje būtų pasibaigusi katapulta dešimt metrų atgal, ir tiek tos romantikos… Nors vaizdai Hirakubozaki iškyšulyje išties neeiliniai – tikriausiai pirmą kartą gyvenime pajaučiau tą “pasaulio krašto” jausmą – kai stovi ant uolos, ir priešais tave – tūkstančiai mylių galingos, neramios jūros. Štai čia pavyko pasidaryti pirmą ir vienintelę nuotrauką dviese hanemun Ishigaki saloje metu 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography

Vėl susivyniojus į kokoną traukėme atgal į viešbutį. Ir nors grįžus puoliau į karštą dušą, po valandėlės balsas ėmė džergžti, o aš supratau, kad suplanuotą vakarienę praleisiu savo mėgstamoj vietoj – viešbučio lovoje tarp nosinių, vaistų buteliukų ir flakonų su nepažįstamais užrašais.

Sekančios dienos planas – Iriomote sala, esanti už maždaug 40 min kelio turbo keltu, kurioje turėjome leistis į Urauchi upe (ilgiausia Okinavos prefektūroje esanti upė) besidriekiantį džiunglių kruizą. Kruizo metu dviems valandoms tave paleidžia džiunglėse (aišku, pritaikytas turistams – niekas su mačete mums šviežiai kelio neiškirtinėjo..), kuriomis eidamas dviejų kilometrų trasoje gali grožėtis dviem kriokliais – Maryiudu ir Kanbire.

Nors ryte jaučiausi, kaip čia švelniai pasakius “little bit dead”, o kosulys priminė vokiečių aviganio lojimo tonus, bet hanemuną reikėjo tęsti. Tad užsispyriau, kad lovoje nebegulėsiu, gerai apsirengsiu, užsidėsiu kaukę, kad negąsdinčiau mielųjų japonų savo plaučių garsais, ir iškeliavome į Iriomote salą. Turbo keltu pavadinau ne šiaip sau – pasirodo, jis išvysto maždaug 65 km/h greitį. Bijodama vėjo ėjau į vidines keleivių vietas, bet jau po penkių minučių supratau, kad jei ten ilgiau pasėdėsiu, ne tik plaučių bet ir skrandžio turiniu galiu pradžiuginti pakeleivius. Tad išėjau ant uždaro denio, ir tai buvo once in a lifetime patirtis, nes tokios turbo kelionės vandeniu dar nebuvau turėjus 🙂

Pasiekus Iriomote salą, mus pasitiko autobusas, apie valandą laiko vežęs į Urauchi upės pakrantę, kurioje ir pradėjome savo kelionę. Įspūdingi mangrovų medžiai yra viena iš Yaeyamos salų išskirtinių floros atstovų – iš vandens kyšančios šankys šiem medžiams tarnauja kaip filtrai, sūrų, iš jūros atitekantį vandenį, padarantys gėlu.

© AiQu photography
© AiQu photography

Plaukdami dairėmės į pakrantes, gal pamatysime Iriomotės salos pasididžiavimą – laukinių kačių, kurias, pasak džiunglių kruizą organizuojančios įstaigos, pirmasis pamatė jų laivo kapitonas, plaukiančias upe. Saloje kačių populiacija apie 50-100, išvaizda jos ne itin skiriasi nuo Šančių meškėnų (taip vadinu mano gimtųjų namų apylinkėse gyvenančių benamių kačių veislę), tačiau salos gyventojai jas laiko bene nacionaline verybe, ir jų paveikslais puošia net sausainių ir saldainių dėžes. Katės – grobuonys, rašo mums informaciniame lapelyje, valgo įvairius gyvius, ir plaukia į upę žuvų. What a nice cat 🙂

Nuotr. iš: https://bigcatrescue.org/
Nuotr. iš: https://bigcatrescue.org/

Išlipus paskutinėje stotelėje gavome instruktažą, kad turime čia sugrįžti po dviejų valandų, ir leidomės per japoniškas džiungles. Pakeliui sutikome keletą japonų turistų, tačiau viena buvo ypatinga 🙂 tarsi nujausdamas, po įprasto “konnichiwa” (liet. laba diena) prasilenkiant, miela senjorė laužyta anglų kalba paklausė “where are you from?”. Kai pasakėmė, kad iš Lituania, tetulė nudžiugo, ir ėmė vardyti, kad visai neseniai grįžo iš kelionės į Baltijos šalis – Lietuvą, Estiją ir Latviją, bei Lenkiją, Aušvicą. Kiekvienoje savo kelionėje sutinkame po japoną, besilankiusį Lietuvoje, ir tai labai džiugina (beje dažniausiai jie mini lankęsi Kryžių kalne).

Pasiekus kelionės per džiungles galutinį tikslą – Kanbire krioklį – pasidžiaugėme japoniškos gamtos dovanomis ir patraukėme atgal į laivą.

© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography

Dieną pabaigėme japoniškos Okinavos salų tradicinėmis virtuvės gerybėmis, apie kurias jau sekančiame įraše. Bet jį bus galima skaityti tik tiems, kas nėra vegetarai ir veganai (jums turinys gali būti per daug sukrečiantis). Ai ir dar tiems, kam geriausias tortas – žalia žuvis.

O kol kas – sayōnara!

Hanemun Japonijoje (I): kaip mes čia atradome Havajus

“Kur medaus mėnesiui? Palauk, palauk, spėsiu – Japonija?”, “Taigi jūs jau ten buvę, negi nebūtų įdomiau pamayti naują šalį?”, “Ko gi dar ten nematę Japonijoje?”, “Kaip nuobodu jums turėtų būti, juk važiuojat ten ne pirmą kartą”. Tokių ir panašių klausimų, bei komentarų sulaukėme pranešę draugams ir artimiesiems apie planus povestuvinę kelionę praleisti savo mylimoje Tekančios saulės šalyje. Juk su romantika žmonės Japoniją sieją mažiausiai – dažnas stereotipas, kad tai sušių, sakurų, karaoke ir komiksų mėgėjų, bei naujausių technologijų šalis. Tačiau mes dėl medaus mėnesio šalies buvome sudvejoję gal tik akimirkai (na taip taip, galvojom ir mes apie Havajus..bet irgi tik dėl to, kad ten labai didelė japonų bendruomenė 🙂 ), tačiau nugalėjo tikra meilė, o ne trumpas susižavėjimas, ir štai – mes jau čia, savo hanemun! Beje, hanemun – tai ne šiaip “honeymoon” sulietuvinimas, o dar vienas nuostabus vadinamosios Japlish (japonų ir anglų kalbos hibrido) žodis.

Pagalvojus apie išskirtinę Tokyo ir Osakos didmiesčių dvasią, nuolatinį šurmulį, galybę šviesų ir Akropolių mylėtojams sunkiai suvokiamus japoniškus shopingo malonumus (“If it’s available to humanity, you can buy it in Japan”, sako Lonely Planet), visuomet norisi kuo greičiau ten atsidurti. Tačiau šį kartą aš iškėliau ultimatumą – man reikia bent kelių dienų tingaus poilsio po palme, ir balto smėlio prie žydro vandens. Mano galva – hanemun yra netikras hanemun, jei Instagrame nėra nuotraukų pliaže. Tiesiog.

Mano vyras nujausdamas, kad jei aš gausiu palmes ir baltą smėlį, vėliau jis galės neribotai šėlti Yodobashi kameroje (apie šį Japonijos fenomeną kitame dienoraščio puslapyje..), tarė man – “Tada į Okinavą”. Finale kelionės tikslą  nusprendėme susiaurinti iki labiausiai nutolusių Okinavos prefektūros pietvakarinių Yaeyama salų, iš kurių pasirinkome Ishigaki-jima, tankiausiai apgyvendintą  ir labiausiai išsivysčiusią iš visų aplinkinių “kaimynių”.

Yayeama salos
Yayeama salos

Keliautojų “biblija” Lonely Planet teigia, kad būtent ši sala turi daugiausiai panašumo su Havajais, ir yra visiškai tropinė. Tiesioginis skrydis iš Osakos iki Ishigaki-jimos trunka apie dvi su puse valandos, ir lėktuvui nusileidus beveik paplūdimyje, pradėjome savo pažintį su tądien gana vėjuotais ir apsiniaukusiais, bet japoniškais tropikais.

Įvedus į google paieškos lauką “Ishigaki-jima” dažniausias siūlomas vaizdas – Kabiros įlankos. Ji, kaip ir beveik visi įspūdingiausi salos paplūdimiai (Sukuji, Sunset ir kt.) nusidriekusi salos šiaurėje. Kadangi tankiausiai apgyvendinta salos vieta (vadinkime ją “centru”) ir didžioji dalis viešbučių yra pietinėje salos dalyje, nusprendėme, kad visas tas žymias vietas pasieksime labai paprastai – kaip ir patarė Lonely Planet ir kiti kelionių gidai – motoroleriu, kurį be problemų išsinuomosime atvykę į salą. Štai čia ir prasidėjo pirmasis mūsų nuotykis :).

Viešbučio registratūroje paklausus, kur gi čia mūsų laukia visi tie motoroleriai, mus aptarnavęs vyrukas laužyta anglų kalba paklausė ar mes turime vairavimo teises. “Taip, taip, žinoma!”, atsakėme, ir išsitraukėme savo Europos sąjungos ženkleliu pažymėtas teises, kurios būdavo priimtinos visose kitose šalyse, kuriose teko vairuoti. Bet juk čia ne “visos kitos šalys”, o Japonija. “Oh no, sorry, this is not international licence, it is not possible to drive with this licence in Japan, sorry”. Na, bet mes neatlyžome, sakydami, kad juk mūsų draugai čia nuomojosi motorolerius ir jiems nekilo jokių problemų (Lonely Planet rašytojai yra mūsų draugai, tikrai taip!). Tada savo visus savo mokamus anglų kalbos žodžius išnaudojęs viešbučio darbuotojas paprašė atsišviesti mūsų teises, ir nusiųsti jas į nuomos punktą, bei paklausti, ar jos galioja, ir ar mes gausime motorolerį. Po kiek laiko grįžę į viešbutį gavome anglų kalba parašytą raštelį, kad deja, Japonijoje yra labai griežti įstatymai, ir motorolerius vairuoti galima tik turint tarptautines vairavimo teises. fullsizerenderTaigi – EU teisės deja nėra “tarptautinės”, ir motorolerio mes negaunam. Šiek tiek nusivylę išėjome pasivaikščioti, svarstydami, kaip gi reikės pasiekti visus žymiuosius paplūdimius, bei kitus lankomiausius Ishigaki-jimos objektus, ir nusprendėme vis gi pabandyti aplankyti nuomos punktus.  Jau pačiame pirmame, kuris labiau panašėjo į seną garažą, pilną neaiškių transporto priemonių ir murzinų kačių, garbaus amžiaus japonas pažiūrėjo mūsų vairavimo teises, paklausė iš kur mes esame, ir po nosim kartodamas žodį “Lituania, Lituania….” jau rodė mums kainininka, ir liepė rinktis iš keleto kačių aplaipiotų motorolerių! Čiupome patį pirmą, tinkamą važiuoti dviems, ir palikę laimingą dieduką su 5000 JPY (40 Eur), išdūmėm aplankyti Sukuji paplūdimio, juolab, kad tą dieną orų prognozės rodė saulę visą dieną. Kelias iki vedė palei salos pakrantę, kartkartėmis prasukant pro tropinius miškus su nesuvokiamai garsiai griežiančiom cikadom. Oh yes, let the hanemun begin!

© AiQu photography
© AiQu photography

Atvykus į paplūdimį apėmė jausmas, kad iš tiesų atradai Havajus tik su.. privačiu kokių 500 metrų ilgio paplūdimiu!

Sukuji paplūdimys, Ishigaki-jima
Sukuji paplūdimys, Ishigaki-jima

Jame tebuvo gal keturi žmonės, tad turėjome galimybę visiškai netrukdomi degintis, plaukioti šiltame ir žydrame Rytų Kinijos jūros vandenyje, bei kartkartėmis užknarkti (na taip, vis dar jet lag’as), nesibaiminant išgąsdinti tylių ir ramių japonų. Ir beveik nesvarbu, kad SPF 50 išsitepėme netolygiai, ir dienos pabaigoje buvom panašūs į virto krabo spalvos zebrus, diena prabėgo puikiai, o motorolerių diedukas buvo neapsakomai laimingas išgirdęs i mūsų užtikrintą “tommorow come back!”.

AiQu photography
AiQu photography

 

Sekite Hanemun Japonijoje nuotykius ir toliau! Juos pratęsime išsigydę netikėtą, o gal kiek ir tikėtą peršalimą, aplankiusį iškeitus Lietuvos rudens džiaugsmus į tropinį klimatą.

P.S. Kūrybiškumas geriausiai lavinamas ne mokyklose ir universitetuose, o vaistinėje, kai nei žodžio angliškai nesuprantančiai vaistininkei bandai paaiškinti, kad tau reikia vaistų nuo temperatūros. 🙂

Sayōnara

© AiQu photography
© AiQu photography

Japonijoje vyksta 22-asis Pasaulio karšto oro balionų čempionatas

Spalio 28–lapkričio 7 dienomis Japonijoje, Saga mieste, vyksta 22-asis Pasaulio karšto oro balionų čempionatas, kuriame dalyvauja ir Lietuvos rinktinė.
Japonijos pietuose esančiame Sagos mieste jau keletą dešimtmečių organizuojamos tarptautinės karšto oro balionų varžybos, kasmet sutraukiančios apie šimtą dalyvių. Tai viena priežasčių kodėl Saga iškovojo teisę 2016-ųjų rudenį surengti pasaulio čempionatą.

Lietuvos rinktinės čempionate sudėtis: Rimas Kostiuškevičius, Rokas Kostiuškevičius, Tadas Gegevičius ir Vytautas Sviderskis. Rinktinė sudaroma reitinguojant pilotus pagal dalyvautose varžybose pasiesktus rezultatus. Į čempionatus važiuoja keli aukščiausiai reitingo lentelėje esantys pilotai, priklausomai nuo to, kiek vietų čempionate gauna Lietuva. Iš viso dėl pasaulio čempiono vardo ketina kovoti 105 pilotai iš 31 valstybės. Gausiausiai dalyvaujančios rinktinės: JAV – 10 pilotų, Brazilija – 9 ir Japonija – 7.

Pasaulio čempionato svetainė http://sagaballoonworld2016.jp/

 
Kaip sakė Lietuvos oreivių draugijos prezidentas Žydrūnas Kazlauskas: „Pasaulio karšto oro balionų čempionatas ir dalyvavimas jame yra kiekvieno piloto svajonė ir siekiamybė. Patekti į šalies rinktinę nėra lengva – reikia kruoštaus pasirengimo ir žinoma aukštų sportinių rezultatų. Džiugu, kad šiame čempionate Lietuvą atstovauja itin stiprūs ir gan didelę sportinę patirtį turintys pilotai. Visi keturi mūsų pilotai verti medalių, beje jau yra skraidę Saga mieste. Šis miestas turi senas karšto oro balionų sporto tradicijas. Miesto gyventojai itin draugiškai sutinka oreivius. Lanšafto išskirtinumas – ryžių laukai. Jų ten begalė, todėl nusileidimo vietos tenka paieškoti“.
Linkime sėkmės Lietuvos rinktinei Pasaulio karšto oro balionų čempionate!

Lietuvos mokytojai ir mokiniai kviečiami dalyvauti Japonijos menų ir kultūros projekte

Dar vienas žingsnis plėtojant Japonijos kultūrą Lietuvoje! Lietuvos vaikų ir jaunimo centras bendradarbiaudamas su Japonijos ambasada organizuoja nacionalinį, pusę metų vyksiantį Japonijos menų ir kultūros projektą „WABI–SABI tobulumas netobulume“.

Šio projekto tikslas – skatinti Lietuvos moksleivius susipažinti su Japonijos kultūra iš arčiau, per kūrybos procesus įvairiomis Japonijos meno raiškos formomis. Projekte gali dalyvauti pavieniai moksleiviai arba vaikų ir jaunimo formaliojo bei neformaliojo ugdymo įstaigų pedagogai su savo ugdytiniais. Visi jie kartu su ugdymo įstaiga bus įtraukiami kaip projekto partneriai ir projekto veiklų vykdytojai. Projekto pabaigoje bus apdovanojami dalyviai bei laureatai, vyks visų projekto dalyvių kūrybinių darbų paroda.

Registracija dalyvauti projekte vyksta iki 2016 m. lapkričio 1 dienos.

a8b6a457aa211cc13cb2214a7d76354c

2016 m. lapkričio 11 d. įvyks projekto atidarymo renginys, kurio metu bus siekiama Lietuvos origami lankstymo rekordo. Taip pat renginio metu pedagogus konsultuos Japonijos meno raiškos formų ekspertai. Daugiau informacijos apie atidarymo renginį kvietime.

Užsiregistravę į projektą, kūrybinius darbus galės siųsti iki 2017 m. vasario 13 dienos.

Šis projektas aktualus ir pedagogams – po projekto atidarymo, kiekvieną mėnesį (gruodį, sausį, vasarį) vyks jiems skirtas mokymų ciklas, kurio metu bus supažindinami su Japonijos kultūra bei meno rūšimis. Vyks praktiniai užsiėmimai – dirbtuvės.

 

Daugiau informacijos galite sužinoti nuostatuose, el. paštu wabi-sabi@lvjc.ltarba tel. (8 5) 263 6015. Projekto nuotraukos bus talpinamos Facebookpaskyroje.

Japoniška marmurinė jautiena – kaip nepasiklysti pasiūlos gausybėje

Garsiosios japoniškos Wagyu jautienos kilmė skaičiuojama nuo antrojo tūkstantmečio pradžios, kuomet šie gyvuliai buvo naudojami darbui ryžių laukuose. Tačiau nūdienoje tai – pati brangiausia marmurinė jautiena pasaulyje. Mėsos marmuriškumas toks intensyvus, jog kartais galima pamanyti, kad tai gabalas riebalų, švelniai išmargintas mėsos marmuru!

Nuotr. šaltinis www.recipeshubs.com
Nuotr. šaltinis www.recipeshubs.com

Brangiausia, A5 kokybės rango jautiena yra vertinama pagal keturis skirtingus kriterijus – marmuriškumo intensyvumas, riebalo spalva, pačio mėsos gabalo spalva ir forma. Nenuostabu, jog šiuose reikalavimuose aukščiausią įvertinimą gavusi mėsa kainuoja fantastišką sumą – už nepilnus 3 kilogramus A5 kokybės lygio marmurinio jautienos antrekoto gali tekti atseikėti apie 1300 Eur.

Ši japoniška jautiena dažniausiai vadinama bendriniu Kobės vardu, nepriklausomai nuo to, kur jautis buvo augintas – Japonijoje, Australijoje ar JAV. Tačiau iš tiesų Kobės pavadinimas dar nereiškia nei kokybės, nei apskritai jautienos. Pirmiausiai Kobė yra miestas, Hyogo prefektūros sostinė, ir tik nedidelė dalis ten užaugintos Wagyu jautienos gali būti vertinama kaip aukščiausios rūšies. Tačiau šį pavadinimą pradėjus vartoti taip dažnai, ir tiek daug rūšių jautienos apibūdinti, kad jis jau beveik neteko bet kokios kokybės reikšmės.

Nuotr. šaltinis www.debragga.com
Nuotr. šaltinis www.debragga.com

Kas penkerius metus Japonijoje rengiamose Wagyu nacionalinėse varžybose, dar vadinamose “Wagyu Olimpinėse žaidynėse”, jaučių augintojai iš visos šalies atvyksta varžytis su savo auginamų gyvulių mėsa. Pastarasias dvejas varžybas laimėjo jaučių augintojai iš Miyazaki, ir beveik 85% visos Japonijoje užauginamos Wagyu jautienos turi Miyazaki genetiką. Net ir dauguma tos, kuri auginama Kobėje!

Šie faktai rodo, kaip svarbu aiškiai ir konkrečiai žinoti informaciją apie labiausiai pasaulyje vertinamą japonišką Wagyu jautieną.

Dar viena išskirtinė juodų trumpaplaukių galvijų mėsa, kurios dažniausia galite paragauti Gifu prefektūroje – čia išauginta Hidos jautiena. Hida-gyu vadinama aukščiausius standartus atitinkanti Hidos jautiena. Tam, kad marmurinė jautiena galėtų vadintis šiuo vardu, ji turi atitikti tam tikrus standartus, taikomus jos tvirtumui ir tekstūrai, kuriuos nustato jautieną vertinanti Japonijos mėsos klasifikavimo asociacija.

Nuotr. šaltinis www.centrair.jp
Nuotr. šaltinis www.centrair.jp

Kaip ir Wagyu, Hidos jautienos kokybė vertinama pagal marmuriškumo intensyvumą, kuris priklauso tiek nuo galvijų genetikos, tiek ir nuo auginimo technikos. Sakoma, jog Hida-gyu jautienos kilmė siejama su vienu jaučiu, vardu “Yasufuku”, augintu 1981 m. Jo genetika buvo tokia gera, kad jis sugebėjo susilaukti palikuonių pasižyminčių aukščiausios kokybės mėsa, ir per savo gyvenimą jų paliko nei daug, nei mažai – 39,000.

Taigi, ar jau skubate užsisakyti savo bilietus į Japoniją, kad paragautumėte išskirtinio skonio, burnoje tirpstančios jautienos, kuriai priklausomybė išsivysto nuo pirmo kąsnio? 🙂

Šiomis dienomis Tokyo vykstančiai Žaidimų parodai – jau 20 metų

Rugsėjo 17 – 18 dienomis Makuhari Messe, Chiboje vyksta kasmetinė didžiulio lankytojų skaičiaus sulaukianti Tokyo video žaidimų paroda.

Į pirmąją Tokyo žaidimų parodą video žaidimų mėgėjai susirinko prieš dvidešimt metų, 1996-aisiais.

“Šios parodos pagrindinis tikslas buvo populiarinti video žaidimus tarp vartotojų, todėl  pirmojo renginio tema buvo ‘ateikite į šou ir šbandykite žaidimus’”, teigia Tatsuo Tomiyama, Kompiuterinių pramogų teikėjų asociacijos vadovas, pridurdamas, kad tuomet pagrindinis siekis buvo padidinti žaidimų pardavimus. Nuo tada Tokyo žaidimų paroda išsiplėtė, ir tapo didžiuliu žaidimų kultūros renginiu Japonijoje.

Brandon Orselli nuotr.
Brandon Orselli nuotr.

Svečių sąrašas šiais metais beveik nesiskyria nuo praėjusių metų parodos – Sony bei PlayStation Virtual Reality, kurie š.m. spalio mėnesį išleidžia naują žaidimų seriją, dominuoja, kol tuo tarpu Nintendo ir Microsoft lieka užribyje.

“Pastebime, kad žmonės parodoje labiausiai tikisi pamatyti tai, apie ką prieš parodą mes neskelbiame”, sako Salvatore Romano, žaidimų tinklalapio Gematsu redaktorius,”Žmonės tikisi, kad Capcom ‘Devil May Cry 5’ išleidimo. Jie nori, kad Square Enix paskelbtų apie ‘Dragon Quest XI’ and ‘Final Fantasy VII Remake. Galimybė išgirsti apie naujų video žaidimų paleidimą – štai kas daro šią parodą tokia populiaria tarp vartotojų”.

Nuo 2010 metų visas parodas aplankydavo kiek daugiau nei 200 tūkst. lankytojų, o 2013 metais parodą aplankė iki šiol didžiausias skaičius žmonių – 270,197.

Kasmet daugėja ir moterų, apsilankančių parodoje – jos taip pat vis daugiau žaidžia video žaidimus.

Vis didesnio dėmesio parodoje sulaukia ir Cosplay žanras – žmonės neretai lankydami parodą dėvi mėgstamų herojų kostiumus iš video žaidimų, komiksų, filmų. Tačiau kol kas Tokyo žaidimų parodos organizatoriai nesukūrė platformos šiems išskirtiniams pasirodymams, nors ateityje tikimasi sulaukti glaudesnio bendradarbiavimo.

 

Parengta pagal The Japan Times