Hanemun Japonijoje (VI): įspėjame – turinys ypatingai raudonas

Yra tokia nedidelė, bet tarp turistų gerai žinoma sala Japonijoje – Miyajima. Kadangi ji itin garsi savo Momidžiais – raudonais klevais rudens laikotarpiu, tai ir mes būtiniausiai turėjome čia apsilankyti ir viską pamatyti savo akimis.

Miyajimos sala pasiekiama iš Hirošimos (jos šį kartą neaplankėme dėl laiko stokos), kurią iš Osakos pasiekėme važiuodami apie pusantros-dvi valandas šinkansenu, tuomet vietiniu traukinuku atvykome į keltų uostą, ir dar už 15 minučių paukimo keltu jau išsilaipinome labai jaukioje saloje. Tai, ką pamatėme tik išėję iš uosto, man priminė vieną iš populiariausių turistų miestų Japonijoje – Narą.

image3-1

Mus pasitiko būrys elniukų, kurie lėtai ir išdidžiai, kaip šeimininkai vaikšto po savo salą ir valgo viską, ką jiems duodi. Blogiausia, kad jie valgo ne tik tai, kas valgoma, bet ir tai, kas nevalgoma… Taigi vienu metu stebėjau dvikovą tarp savo sutuoktinio ir Miyajimos elniuko, pastarajam kramsnojant laikraščio lapus, o mano mylimajam bandant tą laikraštį atimti. Vėliau dar mačiau, kaip moteriai iš rankinuko išsitraukus pokelį nosinaičių jos taip pat žaibo greičiu atsidūrė elniuko dantyse 🙂 Tačiau elniukai draugoviški, čia užrašų, kad įpykę gali ir apspardyti, kaip Naroje, nėra.

Vienas iš žymiausių Miyajimos salos objektų be žavingų raudonuojančių klevų – Itsukushimos šventykla ir į ją vedantys Torii vartai, kurie kasdienio potvynio metu plūduriuoja vandenyje. Šventyklą ir vartus stebėti galima iš krantinės, potvynio metu pasinaudoti laivelių turais, arba sulaukti atoslūgio ir tiesiog nueiti iki vartų ar šventyklos.

© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography

Aišku – čia ne paskutinį vaidmenį atlieka elniukai – nors šiek tiek apmaudu stebėti, bet kai kurie iš jų išdresiruoti pozuoti su turistais. Tad tikrai teko matyti, kaip ateina turistų grupė su vadovu, laikančiu vėliavėlę, priešakyje. Visi gražiai susdėda ant suolų, šalia pastatomi keli elniukai, ir vyksta štai tokia “žavi” fotosesija. Hmmmm… 🙂

Tačiau vis gi grįžkime prie RAUDOOOONOS – rudens sezonu įspūdingiausi vaizdai – tai Miyajimos gamta, raudoni klevai ir geltoni ginkmedžiai, šalia šmirinėjantys atsipūtę elniai, ir voratinklius susimezgę super-voriukai (mane pažįstantys žmonės supranta, kaip aš tais voriukais džiaugiuosi).

© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography

Saloje daug pėsčiųjų takų, dar vadinamų Momijidani (japoniškai – klevų slėniais), kur kartais gali pasijausti kaip didžiuliame sode – gamta tokia išpuoselėta! Norintiems užkilti ant aukščiausio salos kalno – kabantis lynų kelias su vagonėliais, kur galite iš viršaus stebėti patį Momidži sezono “įkarštį”. Nors dažniausiai turistai į salą atsikelia keltu, joje galima ir apsigyventi – tai dar viena iš išskirtinių patirčių – saloje veikia keletas senovinio tipo japoniškų viešbučių – ryokanų. Juose apsistoję svečiai vakarais turi galimybę nebetrukdomi minios turistų apsirengti yukatomis ir pasimėgauti vakarais apšviestais klevais, šventykla, ir visais kitais nepakartojamais vaizdais.

© AiQu photography
© AiQu photography
image2
Keptos austrės

Tačiau greta klevų Miyajima garsi ir šiokiais tokiais skanėstais, apie kuriuos galvojant dar keliantis į salą jau tyyyyso seilė. O taip, tai AUSTRĖS 🙂 visą dieną svajojome, kaip jau bučiuosim savo undinėles (na, liaudyje yra toks posakis, kad valgyti austrę – tai lyg bučiuoti undinėlę) ir .. teko šiek tiek nusivilti, nes visur austrės – tik keptos! O čirškintų undinėlių bučiniai tai mums neeeeeelabai 🙂 Aplankėme gal keturias maitinimo įstaigas, ir nei vienoje iš jų negavome žalių. Jau beveik norėjome, kaip kokiame aukcione, dvigubinti kainą, kad tik mums jų nekeptų, bet deja…. Na, ir tuomet jau beveik zyliodami link kelto pamatėme vitrinose augančias austres (na, gal labiau parodėlę, kaip atrodo vienerių, dvejų metų austrės),

Yakigaki No Hayashi
Yakigaki No Hayashi

ir meniu, skelbiantį jog čia mes jau gausime savo išsvajotų, šviežių undinėlių bučinių 🙂 pateikimas, skonis – aukščiausias lygmuo. Tai štai – jei keliausite į Miyajima salą – “Yakigaki No Hayashi” yra tas restoranėlis, kur privalote apsilankyti, jei esate austrių gerbėjas.

Taigi, pasotinę ir akis ir skrandžius Miyajimos gėrybėmis, grįžome atgal į Osaką, ir jau kūrėme planus dar likusioms kelioms dienoms hanemuno. Nors kelionė jau į pabaigą, bet įpūdžių tiek, kad blog’as nurimti neplanuoja 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *