Hanemun Japonijoje (VII): tikra meilė niekada nesibaigia

Nors kelionė jau artėjo į pabaigą, ir pamažu ėmė spausti namų ilgesys (o kur dar mūsų shiba-inu, laukiantis lauktuvių ir dovanų iš savo kilmės šalies), tačiau tie jausmai kaip visada buvo sumišę su vidiniu pasipriešinimu ir pajuokavimais, kad „Oooo, Uniqlo ieško darbuotojų, gal ir mane priimtų?“.

Paskutines dienas Japonijoje paskyrėme gana ramiam buvimui – aplankėme Kyotą, kuris nuo Osakos, kurioje buvome apsistoję yra maždaug už 15 min. kelio šinkansenu, bei mėgavomės šiltomis ir saulėtomis dienomis Osakoje. Kyotas yra vienas iš įspūdingiausių Japonijos miestų, ir visuomet įrašomas į “must visit” sąrašus visų turistinių kelionių organizatorių. Su kuo šis miestas asocijuojasi man? Su milijonais turistų, nesvarbu kokiu sezonu, kokią savaitės dieną ar paros metą ten nuvyktum 🙂 Be jokios abejonės – Kyotas iįspūdingai atskleidžią Japonijos veidą, su savo nesuskaičiuojamomis šventyklomis, išpuoselėtais sodais ir parkais, tūkstančių torii vartų takais. Tačiau tik išlipęs tikrai įspūdingiausioje viso pasaulio traukinių stotyje, projektuotoje žymaus Japonijos architekto Hiroshi Hara, iš kart supranti – turistų čia DAUG.

Nepaisant to, jei pasirenki aplankyti objektus nesančius pirmose vietose turistiniuose giduose – gali tikėti visai ramaus ir gražaus laiko Kyote. Kadangi žymiąsias Kiyomizudera, Ginkakuji ir Kinkakuji šventyklas, bei Filosofų taką, kuris kartais priverčia “pafilosofuoti” apie tai, kaip nenugriūti į upelį prasilenkiant su kitais išsižiojusiais Japonijos mylėtojais, jau buvome aplankę prieš tai, šį kartą nusprendėme vykti į pietinę Kyoto dalį.

 

Fushimi Inari šventykla labiausiai garsėja jos prieigose esančiais kalnų takais, kurie nutiesti iš tūkstančių torii vartų. Tai tikriausiai viena iš autentiškiausių mano patirčių Kyote – jausmas eiti tais takais yra ypatingas. O kuo labiau kyli į kalną – ir labiau mažėja turistų, patikrinta 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography

Ne ką mažiau dėmesio verta Kyoto vieta – Gionas. Tai rajonas, kuriame anksčiau, bei, kiek man žinoma, ir dabar, linksmindavosi Geiko (Kyoto tarme – geišos) ir Maiko (pradedančiosios geišos-mokinės). Aišku – dabar ten galima sutikti turistų iš įvairių šalių, persirengusių tradiciniais japoniškais kostiumais, ir išdidžiai vaikštinėjančių įsijautus į vaidmenį. Nepaisant to, Gione galima pamatyti tradicinės japoniškos archtektūros medinių namų, kuriuose įrengtos parduotuvėlės, apsipirkti smilkalų, arbatų ir prieskonių. Be abejo – čia galite rasti ir nemažai restoranų, o kai kuriuose iš jų ir patirti tradicinės Kyoto vakarienės – Kaiseki – malonumų.

Rašyti apie Japonijos didmiesčius – Tokyo ir Osaką labai sunku. Tam, kad papasakoti viską, ką ten galite patirti ir pamatyti – turbūt reikėtų leisti knygą. O kol negavome pasiūlymo iš jokių leidyklų 🙂 – labai trumpi įspūdžiai iš kelių dienų praleistų Tokyo ir Osakoje. Juose kai kurie dalykai jau kaip namuose – metro jau išmoktas beveik mintinai, turime pamėgtus viešbučius, parduotuves ir net valgymo vietas. O štai Tokyo rajone Kawasakyje vieno restorano padavėja jau mus pažįsta, ir visada laužyta anglų kalba pareiškia “I remember you”.

Kai būname Tokijuje, VISADA nueiname pietų ar vakarienės į Konaya Marunouchi Oazo užeigėlę, kurioje tikrai skaniausias mano ragautas curry udon. Ši užeigėlė yra tame pačiame Marunouchi prabangaus verslo kvartalo pastate, kaip ir didysis Maruzen knygynas. O į jį – PRIVALOMA. Ten taip pat pajausite labai ryškią japoniškos planavimo ir darbo kultūros dalį – užrašų knygelių, rašiklių, lipnių lapelių ir atvirukų rojus, o kur dar nesuskaičiuojamos lentynos tarptautinės literatūros, ir gausybė knygų apie Japoniją anglų kalba. Mėgstantiems ekstrymą, arba keliaujantiems su vaikais – Tokyo Dome

Tokyo Dome
Tokyo Dome

pramogų parkas. Teko jame nusileisti nuo “amerikietiškų” kalnelių.. Pamenu tik tiek, kad buvo baisu, jog nuo greičio ir spaudimo išlėks dantų plombos. Linkime sėkmės bandantiems 🙂

Roppongi Hills, arba miestas mieste, Roppongi rajone iškilusių dangoraižių ir kitų pastatų būrys, kur veiklos ras kiekvienas – nuo shopingo ir maisto, iki šiuolaikinio meno muziejų mėgėjų. O kur dar miesto panorama, atsiverianti nuo dangoraižio stogo!

© AiQu photography
© AiQu photography

Ginzos ir Harajuku rajonai yra privalomi fashionistoms ir stiliaus policinkams. Ginzoj galėsite pavarvinti seiles (o gal net pagręžti pinigines) į Louis Vuitton’us ir Chanel’ius, bei prabangius automobilius su vairuotojais, laukiančius, kol patronai apsiprekins.

© AiQu photography
© AiQu photography

Na o Harajuku – ten pamatysite ko nematę. Paragausite, ko neragavę. Įsigysite rūbų ir papuošalų, kurių turbūt Lietuvoje niekas dar ilgai neturės J O dar smagiau – būtinai pastovėkite eilėse. Japonai mėgsta į jas rikiuotis, ypač kai atveria duris kokia nauja kavinė ar parduotuvė su neįprastais skanėstais. Harajuku esame porą kart stovėję – vieną kartą prie Garett kukurūzų spragėsių parduotuvės, ir prie The Great Burger mėsainių.

Osaka – Japonijos maisto kultūros centras. Nors pastaroji visoje Japonijoje yra išplėtota taip, kad net stoties kioskelyje gausi skanesnį patiekalą nei kai kuriuose Lietuvos restoranuose. Kadangi Osakoje dažniausiai apsistojame Shinsaibashi rajone, ten ir traukiame užkąsti. Jei mėgstate sushi – privalote aplankyti labai geru price-value santykiu garsėjančiu restoranu Ichibazushi,

Ichibazushi

kuris yra pačioje pagrindinėje Shinsaibashisuji gatvėje. Svarbiausia – NEIŠSIGĄSKITE. Nes jums tik įėjus visas kolektyvas garsiai sušuks “Irasshaimaseeeeeee!!!”. Tai labai nuoširdus pasisveikinimas, kviečiantis prisėsti, dažniausiai tiesiog prie suhi baro. Nors angliškas meniu gana skurdus, o sezono pasiūlymų jie net nesivargina versti į kitas kalbas, dažniausiai užsisakinėjame iš paveikslėlių, ir labai sėkmingai. Beje – čia besilankantiems būtina paragauti miso su moliuskais arba žuvimi. Tokios skanios miso sriubos neteko valgyti niekur kitur. Tame pačiame Shinsaibashisuji rasite ir daugybę parduotuvių – rūbų, batų, aksesuarų, akinių, suvenyrų, kosmetikos ir maisto prekių. Galėsite, kaip ir Harajuku, pasirikiuoti eilėse prie naujų skanėstų. Dabar Shinsaibashisuji madoje Luke’s Lobster sumuštiniai. Neragavom, nes šalia buvo skanesnių sušių 🙂 bet kitą kartą – pažadam pasidalinti įspūdžiais. Šį kartą Osakoje aptikome visai naują vietą,

Minoo Park
Minoo Park

kurios nebuvom aplankę dar niekada – Minoo parką, kuris yra maždaug už pusvalandžio kelio traukiniu nuo Umeda stoties. Buvo gera paskutinę dieną Osakoje praleisti kiek toliau nuo šurmulio, ir net atrasti gražų krioklį, apsuptą dar raudonuojančių klevų.

Ir pabaigai – apie vieną vietą, kurios neaplankę Japonijoje užsitrauksite blogą karmą – tai Yodobashi kamera. Kaip rašiau pirmame savo blog’o Hanemun Japonijoje skyriuje, mainais už tropikus mano vyras gavo progą net ir medaus mėnesio metu pašėlti Yodobashi kameroje. Tačiau kaip ir daugelio kitų japoniškos kultūros dalykų, šio fenomeno aprašymui reikėtų atskiro skyriaus, kuris būtinai bus. Bet gal jau ne Hanemun serijoje. Pasakysiu tik tiek, kad toje parduotuvėje, randamoje kiekviename Japonijos didmiestyje, ir išsiplėtusiai bent per šešis aukštus yra visko tiek, kad visiškai patiki posakiu “If it’s available to humanity you can buy it in Japan. In Yodobashi Camera”.

© AiQu photography
© AiQu photography

Ačiū skaičiusiems,  ir iki kitų kartų Japonijoje 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *