Japoniško porceliano žinovas ir kolekcininkas Arūnas Brundza dalijasi savo žiniomis

Japoniško porceliano žinovas ir kolekcininkas p. Arūnas Brundza mielai  pasidalijo savo žiniomis apie šią tobuliausią keramikos rūšį.

A.Brundzos keramikos kolekcijos pavyzdžiai

Temos:

– Porceliano pavadinimo kilmė ir jų variantai kitose kalbose

– Porcelianas buvo išrastas tris kartus (Kinija, Japonija, Europa = Lietuva)

– Japoniško porceliano atsiradimas ir paplitimas Europoje.

– Jo skirtumai nuo kinietiško ir europietiško porceliano (dekoravimas, formos, gamintojų ženklai)

– Japoniško porceliano ypatybės.

Seniausias pasaulio porcelianas pagamintas Kinijoje prieš 1300 metų. Kiniškas porcelianas buvo toks nepakartojamas, kad anglų kalbos įtakos zonoje porcelianas žymimas – CHINA. (Variantai : fine china – plonas porcelianas, bone china – kaulinis porcelianas).

Beveik visose Europos kalbose porcelianas pavadintas pagal itališką jūrų kriauklės pavadinimą „Porcela“. Rusų kalba porceliano pavadinimą perėmė iš turkų kalbos.

Kinijoje porcelianas apima labai platų keramikos sektorių. Pagal tų laikų technologijas geriausiai porcelianas nustatomas pagal jo šukes – jos ne kibios liežuviui. Kadangi liežuvis gali jausti apie 18 mikronų dydžio daleles – porcelianas degimo metu susilydo į labai vientisą masę, bet netampa kristalu kaip stiklas. Iš Marko Polo parvežtos technologijos ir žaliavų Venecijos meistrai porceliano nepagamino – jiems teko tenkintis tik Murano stiklu (pasaulinis brendas).

1616 metais korėjietis meistras Yi Sam- pyeong (jį su kitais meistrais japonai parsigabeno po nesėkmingo karo) Aritos miesto apylinkėse iš vietinių žaliavų išdegė kietąjį porcelianą ( kitokia žaliavų sudėtis ir kiti temperatūriniai režimai). Jie ilgai buvo Kinijos meistrų šešėlyje, bet 1640 metais Kinijoje keitėsi valdovų dinastijos (buvo Mingų, atėjo Čingų – Mandžu) ir daug porceliano degimo krosnių buvo sugriauta.

Porceliano poreikis buvo milžiniškas ir olandų pirklių atstovas Japonijoje drezdenietis Zaharias Wagner 1659 m. atkreipė dėmesį į vietos meistrų gaminius Aritoje.

Istorinis kuriozas – Lietuvos ( + Lenkijos + Saksonijos) teritorijoje 1709 m. dar kartą iš vietinių žaliavų išdegtas europinis kietasis porcelianas. Pirma manufaktūra taip ir vadinosi „ Lenkijos (Lietuvos ) karališkoji ir Saksonijos kunigaikštiškoji porc. manufaktūra“. Turim pilną teisę sakyti kad, Lietuva – europinio porceliano tėvynė. (Juk nepaaiškinsi karaliui Augustui II kurioje pilyje ( Trakų, Meiseno ar Plocko) jam įkūrti porceliano dirbtuves, tuo labiau kad žaliavos yra arčiau Meiseno pilies.
Visi mano servizai yra europinio modelio – puodelis sferinis su rankenėle (azijinis modelis – platėjantis į viršų cilindras be rankenėlės). Puodeliai gali būti skirti kavai ( 100g talpos), universalūs – 160 g talpos ir skirti arbatai gerti – 200 g talpos. Rečiausiai sutinkami japoniško porceliano kavos servizai.  Europai skirtą servizą paprastai sudaro: arbatinis, cukrinė, grietinukas (indelis uogienei), 6 puodeliai, 6 lėkštelės ir 6 deserto lėkštės. Azijai skirti servizai retai turi lėkštes – ko gero kiek kitaip vertintas individualizmas prie stalo.
Japonijos meistrai sugebėjo pagaminti ypatingo plonumo puodelių sieneles (geriausi pavyzdžiai yra iki 1 mm storio, paprastai 1,5 – 2 mm storio) – Europoje vadinamas „kiaušinio lukšto storio“ porcelianas. Kadangi porcelianas yra šviesai laidi keramika, labai dažnai puodelio dugne buvo įspaudžiama litofanija… Litofanijos populiariausios buvo 1930 – 1960 metais. Populiariausia litofanija – viena geišos galva (jų randama apie 20 variantų), labai retai buvo įspaudžiamos dvi geišų galvutės – randami tik du variantai.
Gaminiai buvo žymimi įvairiai: šalies, dirbtuvės, meistro vardai arba tiesiog palinkėjimais gero apetito. Internete yra katalogai su dažniausiai sutinkamais hieroglifais ir jų chronologija. Servizų žymėjimo tyrimai labai primena geriausius detektyvus… Kataloguose pažymima, kad net to paties servizo indai yra pažymėti skirtingais spaudais. Senesni arba meniškesni indai žymimi meistro ranka rašytu ženklu, kurie taip pat varijuoja.
Indai gali būti dekoruojami poglazūriniu ir antglazūriniu būdu arba jų kombinacija. Poglazūrinis dekoravimas labai atsparus išorės poveikiui, bet turi nedaug spalvų ( labai nedidelis metalų druskų kiekis atlaiko 1500 C temperatūrą).

Pasauliui įspūdį padarė Kokiemon dirbtuvių emalio dekoravimo technika – ją bandė kartoti viso pasaulio porceliano meistrai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *