KO TURĖTUME PASIMOKYTI IŠ GEIŠŲ

Iš geišų kiekvienai moteriai vertėtų pasimokyti gebėjimo įsijausti į vaidmenį, manierų, judesių, balso tembro, odos priežiūros ir makiažo paslapčių.


Yra daug priežasčių, kodėl geišos vis dar taip domina aplinkinius. Viena jų – paslaptingumas. Sakoma, kad šios moterys priklauso ne mūsų realybei, o gėlių ir gluosnių pasauliui (karyūka). Šios elegantiškos, grakščios ir ramios japonės tarsi mūzos tarnauja grožiui grodamos, šokdamos, pilstydamos žaliąją arbatą ir skaitydamos poeziją.

Tikrųjų geišų, puoselėjančių XVII amžiuje Japonijoje atsiradusias tradicijas, dabar tėra apie kelis šimtus. Smulkutėms, ne daugiau nei 50 kg sveriančioms moterims ant savo laibų pečių tenka kasdien tampyti kone 20 kg svorio kimono. Jų galva kaista po kelis kilogramus sveriančiu peruku. Natūralius žingsnius varžo storapadžiai mediniai sandalai, – tokiais apsiavus galima tik tipenti. Kasdien geiša turi pasidaryti ir specialų makiažą – nutepti odą vašku, balinamąja pasta, paryškinti skruostus skaistalais, lūpas – tamsiai raudonais matiniais dažais, nubrėžti juodą ryškų akių kontūrą, raudoną antakių liniją.

Iš virtuvės – ant veido

Nors geišos nuo kasdien nešiojamo sunkaus peruko neretai praplinka, o sunkus makiažas slepia tikrąją odos būklę, visiems rūpi sužinoti šių moterų dailumo paslaptis.

Amerikietė Victoria Tsai – viena žymiausių geišų grožio tyrinėtojų. 2009-aisiais ji lankėsi Japonijoje ir, pabendravusi su grupele geišų, įsitikino, kad jų oda, nesvarbu, kiek moterims metų – 20 ar 80, nepriekaištinga.

SRinkodaros specialistė nusprendė padaryti karjeros pertrauką, tad įsikūrė Japonijoje ir ėmėsi rimtų tyrinėjimų. V. Tsai rado 1813-ųjų geišoms skirtą vadovėlį „Miyakofuzoku Kewaiden“ („Grožio ir stiliaus vadovas“), pasirūpino, kad jis būtų išverstas į anglų kalbą, ir netrukus sukūrė geišų grožio paslaptimis grįstą kosmetikos prekių ženklą „Tatcha“. Šių odos priežiūros priemonių pagrindas yra trys medžiagos, kuriomis geišos dažniausiai puoselėja savo odą ir plaukus: raudonieji dumbliai, ryžių sėlenos ir žalioji arbata. „Tai – tarsi sušis be žuvies, – juokauja V. Tsai. – Geišos naudoja paprastas medžiagas, daugumą jų galima rasti virtuvėje, bet šios unikalios moterys geba paprastiems dalykams suteikti rafinuotumo.“

Veikliųjų medžiagų, aprašytų prieš 200 metų išleistame geišų grožio vadovėlyje, poveikis ištyrinėtas ir pripažintas šiuolaikinio mokslo, tad abejonių nekyla. Įrodyta, kad žalioji arbata pasižymi stipriomis antibakterinėmis, antioksidacinėmis savybėmis, slopina uždegimus, gydo aknę ir saugo nuo ankstyvo odos senėjimo. Ryžių sėlenos taip pat veikia kaip antioksidantas, saugo nuo ultravioletinių spindulių daromos žalos, minkština odą ir plaukus (jei norite atkartoti tai, ką darė geišos, prauskitės vandeniu, kuriuo prieš virdamos nuplovėte baltuosius ryžius). Kai kuriais atžvilgiais prieš kelis šimtmečius gyvenusios geišos netgi pralenkė laiką, – šiuo metu labai populiarių lakštinių veido kaukių pirmtakėmis būtų galima laikyti geišų išradimą ant veido kaip kaukę užsidėti gėlių vandeniu įmirkytą šilko skiautę.

Kaip saugoti odą

Iš Japonijos gamtos lobyno grožiui puoselėti dažnai naudojamos japoninės laukinės rožės, japoninių lokvų ir pluoštinių bananų lapai, dažiniai rūgčiai, saldymedžiai, bijūnai, avižiniai miltai, o iš brangesnių medžiagų –šilkas, perlai, auksas.

Dar vienas geišų grožio paslapčių ypatumas – tos paslaptys būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas, tad originalių rašytinių šaltinių beveik nėra. Šį tą sužinoti padeda literatūros kūriniai. Štai „Sakmėje apie princą Gendži“ aprašytas dar vienas ypatingas šių moterų grožio ritualų komponentas – japoninių kamelijų aliejus. XI a. romane minima, kad juo geišos valydavo makiažą, mat vanduo ir muilas veido dažus tirpina kur kas prasčiau nei aliejus, be to, pastarasis odą pamaitina, saugo nuo dehidratacijos. Kamelijų aliejuje gausu būtinų riebalų rūgščių, vitaminų ir polifenolių, jis padeda sustiprinti apsaugines odos funkcijas, stimuliuoja kolageno sintezę, be to, greitai įsigeria nepalikdamas riebios plėvelės, o tai labai svarbu. Plaukams šis aliejus suteikia išskirtinio blizgesio, skatina juos augti, neleidžia šakotis galiukams.

Geišų makiažas – itin sunkus, sceninis. Toks gali padaryti odai daug žalos, bet japonių oda vis tiek itin jaunatviška. Paslaptis – prieš tepdamos dažų sluoksnį, jos pasitepa sojų vašku (bintsuke). Taip tarp odos ir makiažo sluoksnio sukuriamas barjeras, todėl neužkemšamos poros, o ir makiažas laikosi ilgiau. Sojų vašką mėgsta ir sumo imtynininkai – tepasi juo plaukus.

Tam, kad oda kvėpuotų, geišos dažnai naudodavo švelnius, daug enzimų turinčius natūralius šveitiklius – ryžių ar japoninių pupuolių miltelius.

Kitokie lūpų dažai

Raudonos lūpos – itin svarbus geišų makiažo akcentas. Visgi mums įprasti lūpų dažų tada dar nebuvo. Geišos raudonį išgaudavo specialia pasta (beni). Tai – kietas dygminų ekstraktas, konsistencija ir naudojimu panašus į akvarelinius dažus. Norėdamos pasidažyti, geišos tiesiog sumirkydavo teptuką vandenyje ir patrindavo į pastą, supakuotą itin brangioje rankų darbo lakinėje dėžutėje. Nuo sąlyčio su vandeniu žalsvos spalvos pasta virsdavo raudonais dažais.

i natūrali grožio priemonė Japonijoje ėmė nykti XX a. šeštajame dešimtmetyje. Ją išstūmė modernūs lūpų dažai. Išgelbėti grožio paveldą nuo pražūties užsibrėžė kompanija „Isehan Honten“. Jos gamybos dažų galima įsigyti nuo 2006-ųjų Tokijuje veikiančiame šios kompanijos įsteigtame beni muziejuje. Veikia ir elektroninė parduotuvė, bet joje gali apsipirkti tik tie, kurie moka japoniškai ir gali atsiskaityti jenomis.

Skaitykite daugiau: http://www.moteris.lt/grozis/ko-turetume-pasimokyti-is-geisu.d?id=71513570&utm_source=delfi-main_page&utm_medium=newsexport&utm_campaign=carousel_top

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *