Samurajai

Samurajus  – Japonijos karinio luomo atstovas, kuris gyvavo XII-XIX amžiuje. Samurajai  būdavo pasišventę ir visą gyvenimą atiduodavo dvasiniam ugdymui ir, aišku, kovai. Samurajai vadovaudavosi bušido kodeksu, karo tarnyba, jų nuomone, buvo vienintelis jiems tinkantis verslas. Septyni pagrindiniai samurajaus kodekso principai buvo šie:

Gi – teisingumas;

Yu – drąsa;

Jin – geranoriškumas, kuris suprantamas kaip sugebėjimas derinti savo ir kitų interesus;

Rei – pagarba;

Makoto arba  Shin– sąžiningumas;

Meiyo – šlovė.

Taip pat svarbu paminėti, kad samurajai niekino mirtį.

Samurajų luomas susiformavo vyraujant feodalizmui. Taigi kaip ir įprasta tokiuose santykiuose dauguma samurajų tarnavo artistokratijai ir buvo bežemiai. Tik kai kurie jų turėjo žemės, kaip priveligijuotieji  – hatamotai. Samurajai apskritai pasižymėjo lojalumu savo kunigaikščiui (daimio). Kunigaiščiam samurajai buvo kaip samdoma kariauna, kuri padėdavo apginti žemes ar užimti naujas. Manais už tarnybą samurajams buvo duodama žemių, kartais net ištisi kaimai,suprantama, kaip taip jie gaudavo ir galios.

Samurajai buvo puikūs kovotojai tiek raiti, tiek ir ant žemės. Ilgainiui jų kovos technika kito: ankstyvieji kariai daugiausiai kovai naudojo lanką su stėlėmis bei kardus. Vėliau pradėti naudoti naginatai ir ietys, o raitą kovą pakeitė kova ant žemės. Bendrai samurajų ginkluotę sudarė: lankai, ilgos lazdos lenktu antgaliu, durklai ir dviejų rūšių kardai. Samurajai dėvėjo geležinį šalmą su kaklo apsauga, o veidą slėpė po bauginančia kauke. Kūną dengė lakuotų odos arba metalo plakštelių eilės, sujungtos šilkinėmis virvėmis, teikiančios šarvams lankstumo.

Mūšiuose samurajai stengdavosi kautis su savo rango priešininku, tai atitiko jų ideologiją. Laimėtojai nukirstas priešų galvas ir pasiimdavo kaip trofėjus.

Idealus karys samurajus privalėjo būti drąsus, garbingas ir ištikimas gyvybei. Didžiausia blogybė samurajams buvo pralaimėjimas – negarbė, kaip jos alternatyva buvo naudojama ritualinė savižudybė (seppuku – charakiri), kai durklu persipjaunamas pilvas ir išverčiamos žarnos. Kadangi garbės dalykai samurajui buvo ypač svarbūs, tokia mirtis buvo pasirenkama siakiant išvengti nešlovės patiems ir taip apsaugoti savo šeimą.

Samurajų laikais buvo aukštinamas kardas. Kariai turėjo privilegiją nešiotis du kardus: ilgąjį  daugiau nei 60cm ilgio  ir trumpąjį  30-60cm ilgio. Taip pat turėjo teisę bet kuriuo metu nužudyti jį įžeidusį pilietį. Kaip sako japonų patarlė, samurajus turi gimti ir mirti su kardu rankose. Patarlė tiksliai atspindi gimimą ir mirtį, kadangi samurajui gimstant, į patalpą buvo atnešamas kardas, lygiai kaip ir mirties valandą šalia buvo padedamas kardas. “Karys turėtų trokšti tik tvirtai laikyti kardą ir mirti” (samurajus Kijomasa Kato).

Pasibaigus karams viduje ir suvienijus Japoniją samurajaus luomo reikšmė pradėjo mažėti: buvo atimtas tiesioginis kaimų valdymas, suteiktas valdininko statusas, mokant atlyginimą. Vėliau 1871 m.oficialiai panaikinus feodalizmą, buvo panaikintas ir samurajų luomas. Šio luomo atstovai tapo žemvaldžiais, valdininkas bei karininkais, tačiau mitai apie samurajus gyvi iki šių dienų: apie juos statomi filmai, žavimasi valia ir paslaptingumu. Vienas iš labiausiai dominančių simbolių – samurajaus kardas, apie kurį plačiau supažindisime artimiausiu laiku.

4 atsakymai į “Samurajai”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *