Hanemun Japonijoje (V): kaip per 80 minučių pravažiuoti 20 tiltų ir 40 tunelių

Japonijoje yra du high season laikotarpiai – tai su niekuo pasaulyje nepalyginamas Hanami, arba sakurų žydėjimo sezonas, ir ruduo, kuomet raudonuoja gražieji Momidži klevai. Negalėčiau išskirti, kuris sezonas įspūdingesnis – abu priverčia išsižioti iš nuostabos matant, kaip puoselėjama, tvarkoma ir aukštinama gamta ir jos stebuklai Japonijoje. Mūsų Hanemun taip pat visiškai neatsitiktinai vyksta per Momidži sezoną 🙂

Taigi po tingaus (ir šiek tiek ligoto) laiko tropikuose ir karštuose onsenuose, prasidėjo intensyvesnis laikotarpis, kuomet iš didmiesčių traukėme į “karštuosius raudonuosius” taškus. Kadangi japonai patys itin džiūgauja dėl savo šalies gamtos dovanų, ir daug dėmesio skiria turizmui, lengvai tiek internete tiek kitose informacijos priemonėse rasite Japonijos žemėlapių su raudonais taškais ir data, kada klevai toje vietoje įgis intensyviausią raudonumą 🙂 Tas pats vyksta ir sakurų žydėjimo metu, tad susidėlioti būsimą kelionę nesudėtinga – atsiverčiate internetinius puslapius, kur prognozės skelbiamos maždaug prieš pusę metų ir matote – kada ir kur reikia vykti.

Na, bet grįžkime prie mūsų kelionės. Jos intensyvumas reiškiasi tuo, kad dažniausiai kelionė greituoju traukiniu (shinkansenu) iš didmiesčio trunka mažiausiai keturias-šešias valandas į abi puses. O jei nori dar kažką daugiau nuveikti ir skirti bent pusę dienos išskirtinių vietų lankymui – tai reiškia ankstų kėlimąsi, ir vėlų grįžimą. Bet tai menka bėda, nes traukiniuose aš miegu taip gerai, kad kartais net viešbučiuose taip gerai nepavyksta. Žinoma, lengva Japonijos traukiniuose miegoti, kai juose nepriimtina plepėti tarpusavyje nei kalbėti telefonu. Net kompiuteriu naudojantis informacinis pranešimas kviečia pasvarstyti, ar jūsų klaviatūros garsai netrukdys šalia sėdinčiajam (beje šiuo metu rašau būtent važiuodama shinkansenu, Hiroshima – Shin-Osaka kryptimi, ir stengiuosi kuo tyliau spaudyti klavišus, kol šalia manęs miega sutuoktinis 🙂 )

Pirmoji kryptis iš Tokyo – link bene giliausio Japonijoje Kurobe tarpeklio, esančio tarp masyvių miškingų kalnų šiaurinėse alpėse. Iš žodžio “miškingų” jau tikriausiai supratote, kad tie miškai rudenį nusidažo gelsvai rausvomis spalvomis. O žvelgiant gyvai tiesiog atrodo, kad kažkas būtų ant tų kalnų išliejęs raudonos, oranžinės, žalios ir geltonos spalvos guašą 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography

Kelionė iki šios vietos truko dvi su puse valandos važiuojant JR Hokuriku shinkansenu iki Shin-Kurobe miestelio, o iš jo dar apie pusvalandį vietiniu traukinuku (dviejų vagonų) iki Kurobe Unazuki Onsen miestelio. Štai tame miestelyje prasidėjo linksmybės, kadangi viena iš pagrindinių galimybių stebėti rudeniškomis spalvomis nudažytus kalnus ir Kurobe upę tarpeklyje – važiuoti tarpeklyje įrengtu geležinkeliu. Aš asmeniškai tą “geležinkelį” mieliau pavadinčiau japonišku siauruku, tačiau jo atsiradimo istorija ir pritaikymas turizmui – neeilinis. Traukinuko bėgiai ant stačių kalnų skardžių buvo nutiesti tam, kad juo galėtų vežioti statybines medžiagas ir darbininkus, statančius užtvanką Kurobės upėje. Taigi – net ir iki šiol šiuo traukinuku važinėja ne tik turistai, bet ir darbininkai, iš savo darbo vietų dar ir draugiškai mojuojantys pro langus išlindusiems turistams su fotoaparatais 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography

Na o dabar – ar pasiruošę išsižioti iš nuostabos??? Kurobe tarpeklyje traukinukas vingiuoja 20 kilometrų, kelionė trunka 80 minučių, ir jos metu pravažiuoji… 20 tiltų ir 40 tunelių!!! Viso to nuostabaus kelio metu prieš akis mirguliuoja išskirtiniai panoraminiai miškingų kalnų vaizdai.

© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography
© AiQu photography

Traukinukas stoja keletoje stotelių, kuriose galima išlipti ir aplankyti po atviru dangumi esančius karštų versmių baseinus – onsenus, ar tiesiog pasivaikščioti kalnuose. Kadangi tą dieną turėjome nedaug laiko, nes turėjome suspėti į visus traukinius grįžti atgal į Tokyo, tad vykome iki paskutinės tarpeklio traukinuko stotelės – Keyakidaira – kurioje turėjome tik pusvalandį pasižvalgyti aplink, praeiti Okukane tiltu, ir dar pamatyti informacinių lapelių, kad apylinkėse gyvena meškų ir beždžionių 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography

Aš visai nenuliūdau, kad nėjome pasivaikščioti į miškus, nes iki šiol pamenu, kaip pernai vasarą bevaikščiojant Takayamos miškais radome metalinių dėžių su pritvirtintomis lazdomis, kuriomis reikia tas dėžes daužyti ir sukelti baisius garsus, kad… išgąsdinti sutiktas meškas….

© AiQu photography
© AiQu photography

Taigi, tuo pačiu traukinuku leidomės atgal, tada bėėėėgte į kitą, iš to į trečią.. ir po gerų trijų valandų jau pasiekėme Tokyo. Šiandien rudens spalvų tiek, sekančios bus su įspėjimu – nuotraukų turinys žada būti ryškiai raudonas. Tiem, kieno akys jaustresnės, įspėsime iš anksto 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *