Shiba-inu veislės šunys – žavingieji Japonijos „ambasadoriai“

Nors daugelis žmonių šios veislės šunis geriausiai pažįsta iš internete sklandančių doge memų, tačiau šiandien vis daugiau shiba-inu, arba tiesiog šibų, galite sutikti ir savo kaimynystėje.

"Doge"
„Doge“ memas

Ypatingai išraiškingi, ryškaus kailio ir energingi šuneliai visada atkreipia praeivių dėmesį, tačiau dar mažai kas įvardytų veislę – spėlionės varijuoja nuo mišrūnų iki Akitų, ar (mūsų šio straipsnio pašnekovo siaubui!) Haskių. Tačiau tai – tikri ir grynaveisliai Japonijos „ambasadoriai“, populiariausios šioje šalyje šunų veislės atstovai. Už tai, kad vis daugiau šibų atsiranda ir Lietuvoje, reikia padėkoti veterinarijos gydytojui, žymiausiam shiba-inu veisėjui mūsų šalyje – Vytautui Baranauskui.

Jei kada vaikščiodami Kauno parkuose ar miškuose sutikote jauną ir sportišką vyriškį, vediną septyniomis (!) šibomis– žinokite, kad tai tikrai buvo mūsų pašnekovas Vytautas. Jį kalbiname apie tai, kada ir kaip jo gyvenime atsirado žavingieji šibukai, ir dalinamės jo dar visai šviežiais įspūdžiais iš Japonijoje vykusios NIPPO Grand National parodos, kurioje veterinarijos gydytojas ir veisėjas turėjo unikalią galimybę vienoje vietoje pamatyti pusę tūkstančio šibų.

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

 

Vytautai, esate veterinarijos gydytojas ir tikriausiai žymiausias Lietuvoje shiba-inu veislės šunų veisėjas. Kaip Jūsų gyvenime atsirado ši veikla?

Kiek save atsimenu, nuo pat vaikystės esu gyvūnų mylėtojas. Mane visada domino gyvoji gamta ir jos pažinimas, todėl tapti veterinarijos gydytoju buvo natūralus apsisprendimas – kitų planų net neturėjau. Pirmas parodinis šuo, ilgaplaukis kolis mano gyvenime atsirado kai buvau 12 metų. Nuo tada pradėjau domėtis kinologija, vaikščioti į šunų laikymo kursus, lankytis šunų parodose ir dresūrose.

AiQu Photography
AiQu Photography

Kinologija man buvo tarsi atskiras pasaulis, kuriuo domėjausi tik aš vienas šeimoje. Na o pirmasis šibukas mano gyvenime atsirado, kai baigęs pirmą kursą Veterinarijos akademijoje 1998 m. išvykau į Angliją. Ten vartydamas šunų augintojų žurnalą pamačiau nuotrauką, kurioje buvo du šunys – šiba ir koli. Ir tada nusprendžiau – aš irgi taip noriu. Štai tokia linksma idėjos pradžia. Iš karto po to ėmiausi veiksmų – susiradau shiba-inu veislės šunų augintojų klubą, kur gavau veisėjų kontaktus. Na o pirmas susitikimas su šios veislės šunimis tik patvirtino mano apsisprendimą tapti shiba-inu augintoju.

Neretai žmonės pamatę Shiba-inu veislės šunį jį vadina įvairiausiai – lapute, laika, kartais mano, jog tai Akita-inu veislės šuo. Akivaizdu, kad visuomenėje dar trūksta informacijos apie šią veislę. Papasakokite kokie yra shiba-inu veislės šunys? Koks šeimininkas turėtų rinktis tokį šunį?

Man būdavo didžiausias įžeidimas, jei kas nors mano šunis pavadindavo haskiais. Įdomu tai, kad shiba-inu veislės šunis į Lietuvą aš atvežiau ankščiau, nei čia atkeliavo haskiai, bet jie tarp žmonių buvo žinomi labiau. Dabar shiba-inu veislę atpažįsta vis dažniau, nors pavadinimą kartais pamiršta, bet sako, “čia tie iš Japonijos”.

AiQu Photography
AiQu Photography

Gal informacijos apie šiuos šunelius ir nėra tiek daug, tačiau šibos skirtos tik atsakingiems, šunų draugiją mylintiems žmonėms. Šibos yra labai natūralūs, savarankiški, užsispyrę ir intelektualūs šunys. Tai tikrai ne tas šuo, kurį pakvietus jis iš karto prisistatys pas šeimininką. Taip jis ateis, tačiau tada, kai atsilaisvins nuo savo reikalų. Su šiais šunimis lengva papulti į kuriozines situacijas, tačiau tuo pačiu ir nuolat būti dėmesio centre. Žmonės norintys auginti šibuką, turi nusiteikti jam skirti nemažai laiko, ypač augantiems. Jie labai mėgsta šeimininko kompaniją, bet gali užaugti labai savarankiški, jei dėmesio jiems bus skiriama nepakankamai. Žmonėms kurie kasdien išeina iš namų 8-10 valandų, nereikėtų rinktis šios veislės šuns. Šibos yra švelnios su vaikais, ypatingai patelės, o patinai į mažylius žiūrės kaip į namų gyventojus, su kuriais norint galima smagiai pažaisti.

Ką tik sugrįžote iš didžiausios pasaulyje Shiba-inu veislės šunų parodos Japonijoje. Kuo ši paroda skiriasi nuo Lietuvos ar kitų šalių šunų parodų, kuriose Jums teko lankytis? Koks požiūris į Shiba-inu veislės šunis Japonijoje?

Lapkričio 20 d. Japonijoje vyko NIPPO Grand National paroda. Tai natūraliai susiformavusių japonų šunų veislių paroda, kurioje populiariausi – shiba-inu šunys. Šiais metai parodoje dalyvavo 551 šios veislės atstovas.

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo
Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

Man, kaip šibų veisėjui ir šunų teisėjui buvo didelė svajonė pamatyti šią parodą gyvai. Žinoma, nuo mūsų parodų ji skiriasi šunų skirstymu į klases pagal amžių, dėl veislės nugalėtojo titulo rungiasi tik vyriausių 2 klasių nugalėtojai. Teisėjai renka šunis pagal kitokius kriterijus negu Europoje ar JAV. Jiems labai svarbu šuns temperamentas, išraiška, kailis, spalva, lytiškumas, mažiau vertina šuns judesius ar jo pristatymą.

Šibos yra populiariausia šunų veislė Japonijoje. Juos dažnai sutiksi kartu su šeimininkais vaikščiojant miestų gatvėse ar kitose vietovėse. Ši veislė ten populiari ir kaimų vietovėse, laikoma tiesiog kaip lenciūginiai kiemo šunys.

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

Išėjęs iš parodos tikriausiai turėjote laiko šalies pažinimui – kokį įspūdį Jums padarė Japonija?

Šalis ir pats Tokijas man paliko labai teigiamą įspūdį. Tokijas niekada nemiegantis miestas. Nesvarbu koks paros metas –  metro nuolat pilnas žmonių. Maloniausia buvo tai, kad nors visose viešose vietose yra didelė gausa žmonių, tačiau ten niekas tavęs nepastums, neužmins ant kojų, nekomentuos tavo elgesio. Visur yra aiški tvarka, kad ir japonams visiškai įprastas tvarkingas išsirikiavimas į eilę prie traukinio, eskalatoriaus ar kitur.

Toje šalyje rodoma didelė pagarba vieni kitiems ir aplinkai. Tačiau prieš vykstant į Japoniją pirmą kartą, patariu pasidomėti, kaip elgtis skirtingose vietose, kad nesutrukdytum jų įprasto ritmo, neatrodytum įžūlus ir nemandagus svetimšalis.

Pasidalinkite keliais pagrindiniais patarimais žmogui, norinčiam įsigyti ir auginti Shiba-inu veislės šunį.

Apsisprendus įsigyti šibą, visų pirmą patariu rinktis tik kilmingą šunį. Šunys be dokumentų yra veisiami be jokios atrankos ir ekspertų apžiūros, dažnai su artimai giminingais šunimis. Kilmingi šunys turi sveikatos patikros sertifikatus dėl paveldimų ligų. Geri veisėjai visada pakonsultuos dėl auginimo, priežiūros, iškilusių sveikatos ar elgesio problemų. Man neretai atveža parodyti šuniukus be dokumentų, ypatingai kuomet jų augintojai susidūria su nemaloniais reiškiniais. Reikia žinoti, kad nėra tokios veislės kuri tiktų visiems žmonėms, tačiau šibos yra universalūs ir prisitaikantys šunys.

Nuotr. iš V.Baranausko asmeninio albumo

V.Baranauską kalbino A.Kudarauskienė

Vienas atsakymas į “Shiba-inu veislės šunys – žavingieji Japonijos „ambasadoriai“”

  1. Labai smagus straipsnis! Mes auginame net du Vytauto šibukus ir esame jam dėkingi už pasitikėjimą. Nuo savęs galėčiau pridurti, kad šibos gerbia save, bet radus su šibukais bendrą kalbą – jie tampa pačiais pačiausiais. Pritariu Vytauto nuomonei, kad šis šuo ne kiekvienam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *