Hanemun Japonijoje (IV): kas tie onsenai ir kodėl čia gatvėse mirko kojas

Parvykus iš tropinio klimato tiesiai į rudenišką Osaką pradėjo džiuginti sekantys kelionės tikslai – pagaliau vyksime ieškoti Momiji (raudonų klevų) sezono. Tam, kad klimato adaptacija būtų lengvesnė, pasirinkome Gifu prefektūros kryptį, Gero-Onsen miestelį, garsėjantį savo karštųjų versmių baseinais – onsenais. Pamanėme, kad saulėje nudegusiems kūnams bus labai gerai padrybsoti karštame, mikroelementų pilname vandenyje 🙂

Taigi pradžioje – kas tas onsenas. Visada labai sudėtinga tai paaiškinti žmonėms, nežinantiems su kuo tai valgoma. Kadangi onsenuose griežtai draudžiama fotografuoti, turbūt mažai kas lankydamasis Japonijoje facebook’ą atakuoja Ievos ir Adomo kostiumais papuoštomis asmenukėmis. Pirma mintis šovusi į galvą – garsiosios snieguoto Nagano beždžionėlės, gyvenančios ir mirkstančios karštame vandenyje, kurios yra vienas iš dažniausiai lankomų ir fotografuojamų objektų Japonijoje.

© AiQu photography
© AiQu photography

Tai štai – onsenuose ir mes mirkstame kaip tos beždžionėlės, dažniausiai po atviru dangumi, akmenimis išgrįstuose baseinėliuose. Kai pirmą sykį lankiausi onsenų miestelyje, supratau, kad tai viena iš autentiškiausių patirčių, kurią rekomenduočiau visiems, susiruošusiems aplankyti Japoniją. Tokie miesteliai dažniausiai yra labai nedideli, viešbučiai jame yra ryokanų (tradicinio japoniško) stiliaus, o kiekvienas iš jų dažniausiai turi savo onsenus. Taigi – kambaryje tavęs visada laukia japoniški chalatai yukatos, dvipirštės kojinės ir tradicinės japoniškos šlepetės per pirštą, neretai dar ir mediniais padais.

© AiQu photography
© AiQu photography

Visu šiuo komplektu pasipuošęs pėdini arba į savo viešbučio, arbą į kurį nors kitą (jei norisi įvairovės) viešą onseną. Ten vyrų ir moterų keliai išsiskiria – didžioji dalis onsenų yra atskiri. Jei nori – gali susimokėti papildomą sumą ir išsinuomoti privatų onseną dviems, tačiau mes to niekada nedarome, nes tada, rodos, prarandi dalį to autentiškumo ir japoniškos kultūros. Įdomi detalė – iki šiol į viešus onsenus yra draudžiama eiti žmonėms, turintiems ant kūno tatuiruočių!

Į onseną su savimi pasiimti gali tik vieną dalyką – nedidelį rankštuostėlį, kuris tau atstos dar ir kempinę. Prisipažinsiu – pirmą kartą eidama į onseną prieš tai googlinau “how to behave in japanese onsen”, nes taisyklės ten geležinės, o jei bandysi griūti į onseną su maudymuku, vandenyje mirkysi savo rankšluostėlį, ar prieš tai nenusipraususi su kibirėliu – gali sulaukti kreivų žvilgsnių, ar net komentarų. Taigi – tvarka gan paprasta – ateini, išsirenki laisvą spintelę, pasipuoši Ievos ar Adomo kostiumu, pasiimi su savimi rankšluostėlį, įėjęs susirandi laisvą prausimosi vietą su nedidele kėdele, gerai nusiprausi per dieną susikaupusius nešvarumus, ir tada jau griūni į karštąsias vonas. Kol drybsai – rankšluostėlį pasidedi kur nors netoliese, arba susilankstęs užsidedi ar užsiriši ant viršugalvio. MĖGAUJIES 🙂 iš tiesų – tai labai išskirtinė patirtis. Vien dėl to rekomenduoju į Japoniją vyksti šaltesniu metų laiku (pavasarį, rudenį ar žiemą), kad patirti šį malonumą. Nes net ir vėsesniais metų laikais, po atviru dangumi esančiame onsene aš galiu išbūti karštame vandenyje daugiausiai 5-10 minučių, ir paskui būtinai turiu daryti pertraukėlę, todėl neįsivaizduoju, kas galėtų jame mirkti vasarą 🙂 Po tokio pasimirkymo vėl švariai nusiprausi, panaudodamas rankšluostėlį kaip kempinę, apsirengi savo japoniškus aprėdus, ir dažniausiai jau sugebi tik nueiti iki kambario – visa šita procedūra taip atpalaiduoja, kad miegi kaip ant debesies.

Miegas onsenų miesteliuose yra nepalyginamai geras dar ir dėl to, kad juose esančiuose senovinio ryokanų tipo viešbučių kambariuose, kol tu mirksti onsene, aptarnaujantis personalas tau paruošia lovą ant grindų, išklotų tatamiais, gauni storą pūkinę antklodę ir ryžių pagalvę. Nakvynė tokiame viešbutyje yra THE MUST, keliaujantiems Japonijoje. Kartais ryokanai gali būti įrengti senoviniuose nameliuose, tačiau onsenų miesteliuose net ir dideli modernūs viešbučiai savo kambarius įrengia būtent tokio tipo, siekdami sukurti kuo daugiau autentiškumo.

Taigi – Gero miestelyje jau patį pirmą vakarą mėgavomės onsenais, o sekančiai dienai pasilikome miestelio žymiausių vietų lankymą, ir, žinoma, tik tam regionui būdingų gardumynų skanavimą. Iš vietinės reikšmės parduotuvėlės nusipirkę kavos ir pyragėlių papusryčiavome prie Hida upės ir leidomės pakrante, nuklota didžiuliais akmenimis.

© AiQu photography
© AiQu photography

Tolumoje jau žvalgėmės į raudonuojančius klevus, ir net tapome labai sėkmingos vietinio gyventojo žvejybos liudininkais 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography

Ėjome link išskirtinio Gero miestelio objekto Gassho kaimelio – tokių japoniškų Rumšiškių, kur po atviru dangumi esančiame muziejuje stovi apie dešimt Unesco kultūros paveldo objektams priskiriamų A formos senovinių, šiaudiniais stogais dengtų namų. Juose eksponuojami daiktai, kuriais naudojosi to laikmečio žmonės. Be abejonės – tradicinis japoniškas sodas, su jau raudonuojančiais klevais, ir net įsimylėjėlių medis, šalia kurio pasibučiavus, neva tai tavo šeima sustiprėja dar labiau 🙂

© AiQu photography
© AiQu photography

Eidami iš muziejaus gatvėse tradiciškai ir mes pamirkėme kojas foot bath’uose – tokiuose mažuose onseniukuose, skirtuose tik kojoms, įrengtuose daugybėje vietų, ir pažymėtų miestelio žemėlapyje. Dar viena išskirtinė patirtis, kuomet pvz. keliaudamas pėsčiomis iš darbo sau sugalvoji – “ai, prisėsiu dar greitai vandenyje kojas pamirkyti link Lidl’o eidamas”.

© AiQu photography
© AiQu photography

Na ir visai vakare ėjome vakarieniauti, išsirinkę patinkantį restoraną iš daugiau nei 30, tvarkingai sudėtų į turistams skirtą, anglų kalba parašytą lankstinuką su kainomis, siūlomais patiekalais ir išskirtinumais. Taigi, vakarienės metu ragavome dviejų šiam miesteliui ir aplinkinėms teritorijoms būdingų skanėstų – patieklų su marmurine Hidos jautiena, apie kurią dar galite paskaityti ir čia, ir grybų, kuriuos, pasirodo, japonai čia renka nuo medžių kamienų, ir paruošia juos taip skaniai, kad ragautas atitikmuo turbūt būtų tik mūsiškiai ant sviesto čirškinti baravykiukai. Hidos jautiena čia labai populiari, galite gauti įvairiausių patiekalų su jautiena – net ir sushių (nigirių) “išsinešimui” iš vietinio kioskelio. Nebandžiau, bet gal ir neblogai? 🙂

Smagiai praleidę porą dienų Gero-Onsen miestelyje, traukėme jau į Tokyo, iš kurio laukia visos kitos kryptys, ir, žinoma, pats megapolis, kuriam vienam aprašyti tikriausiai reikėtų atskiros knygos. Atvykus į Tokyo visada apima keistas jausmas – norisi kuo greičiau viską išbandyti, viską išskanauti. Pasivaikščioti Ginzoj, žvelgiant į prabangiausių parduotuvių vitrinas ir šalia jų stovinčius prabangius limuzinus, su laukiančiais vairuotojais. Shinjuku, su visom jo šviesom, miniom žmonių, kvapais ir keistenybėm. Harajuku, su madingiausiais žmonėmis ir vietomis, kur eilėje stovėsi tam, kad paragauti, pvz. Garrett popkornų, esančių ant bangos. Ir daugelyje kitų vietų, kurioms aplankyti tikriausiai ir viso gyvenimo būtų negana.

Atrodo – nemiegotum, kad tik kuo daugiau pamatyt ir pajaust. To pasiilgto Tokyo, kuriam tikrai turbūt nėra lygių pasaulyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *