Samurajų 侍 gyvenimo principai.

Samurajus (侍)– karių kasta, klestėjusi Japonijoje XII−XIX a. Dauguma samurajų tarnavo japonų aristokratijai, buvo kunigaikščių vasalai, tik kai kurie iš jų turėjo žemės. Samurajai visą gyvenimą atiduodavo savo dvasiniam ugdymui, kovai. Samurajai vadovavosi elgesio kodeksu bušido, jie niekino mirtį. Daugumą samurajų gyvenimo filosofijos teiginių galima pritaikyti ir šiandien.

Japonijoje jie paprastai vadinami bushi (武士, [bɯ.ɕii]) arba buke (武 家).

Neprisirišk

Vienas svarbiausių postulatų – viską priimk taip, kaip yra, nesipriešink. Ypač svarbu pritarti gyvenimo įvykiams, juos priimti ir jiems nesipriešinti. Kai karys priima aplinką tokią, kokia ji yra, jis taikiai sugyvena su savimi. Kai esi taikus ir ramus, lengviau priimti išmintingus sprendimus.  Samurajus suvokia, kad gyvenimas ne visada rutuliojasi pagal norimą planą. Pritarimas ir priėmimas nutraukia negatyvių minčių grandinę, padeda blaiviai vertinti situaciją, priimti racionalius sprendimus.

Samurajai laikėsi neprisirišimo principo. Buda sakė, kad visų nelaimių priežastis yra prisirišimas. Prisirišimas prie minčių, jausmų, žmonių, nuotaikų ir nuolatinis jaudulys sukelia kančią, todėl žmogus nebemato gyvenimo tėkmės, jo grožio. Tai nereiškia, kad samurajus atsisako savo ketinimų – jis leidžia veikti Visatai. Samurajus negali valdyti ir kontroliuoti įvykių ar situacijų, bet jis gali valdyti ir kontroliuoti savo mintis. Samurajus yra savo minčių ir jausmų šeimininkas. Tikras karys niekada neleis, kad jį užvaldytų kokia nors paranojinė mintis ar jausmas. Taip jis tampa laisvas.

Šiais laikais žmonės yra prisirišę prie savo kategoriškų nuostatų, savo daiktų, savo padėties. Pavyzdžiui, laikosi įsikibę nepatinkančio darbo, nes bijo ieškoti naujo, bijo naujovių, bijo išeiti iš komforto zonos.

Išmokite palikti komforto zoną ir jūs tapsite laisvi. Atsiduokite pasaulio tėkmei ir leiskite pasireikšti naujoms galimybėms. Jeigu išdrįsite paleisti tai, kas jums atrodo vertinga ir brangu, bet iš esmės taip nėra, pamatysite, kad gyvenimas yra paruošęs jums malonią staigmeną. Samurajai moka gyventi diskomforto sąlygomis ir visada už tai gauna atlygį.

Nepavydėk

Samurajai veltui nešvaisto energijos ir nepavydi. Jie žino, kad pavydas yra nuodingas. Pavydėdamas kitam sėkmės, turto, aukštos kilmės ar gero gyvenimo, nuodiji gyvenimą sau. Niekada nelyginkite ir negretinkime savęs su kitais. Džiaukitės tuo, ką turite, ir dėkokime už tai Dievui.

Samurajai negyveno dėl savęs. Jie mokėjo dalytis. Išmokite dalytis su kitais tuo, ką turite. Dovanoti yra kur kas smagiau nei gauti. Samurajų gyvenimo esmė buvo gyventi dėl kitų, padėti kitiems. Kai dalijiesi ir įgyvendini gerą idėją, Dievas atsilygina.

Kai sutelksite savo dėmesį į tai, kaip tarnauti kitiems, o ne į tai, kaip uždirbti daugiau pinigų, pinigai ateis savaime, jums nereikės daug plušėti ar vargti, skųstis ir pavydėti.

Nesiskųskite ir nedejuokite. Skundai ir dejavimas padvigubina jūsų negatyvią energiją. Užuot skundęsi gyvenimu, draugais, aplinkybėmis, darbu, vyru ar žmona, pirmiausia pagalvokite apie save. Apie save niekada nekalbėkite blogai. Išmokite sau atleisti, pamilkite save. Išmintingi žmonės sako: blogų dalykų gyvenime nėra, tai – pamokos ir dovanos. Į nesėkmes žiūrėkite kaip į pamokas ir stenkitės nekartoti senų klaidų, nelipkite ant to paties grėblio po kelis kartus, pasielkite kitaip, nei esate įpratę, ir nuoširdžiai dėkodami priimkite jums skiriamas likimo dovanas.

Samurajus nebijo mirti. Jie sakydavo: jei bijosi – mirsi. Nebijokite mirti savo praeičiai, seniems draugams ir tiems, kurie jus išdavė. Nekeršykite, bet garbingai pasitraukite. Nebijokite mirti kiekvieną sekundę.

Gyvenkite dabartimi. Nešokinėkite mintimis į praeitį ar ateitį, išmokite gyventi šia akimirka. Mėgaukitės gyvenimu, vykstančiu čia ir dabar, susitelkite į jį. Svarbiausia ne tai, ką jūs turite, o tai, kas esate. Svarbu, kaip jaučiatės, koks jūsų požiūris į save ir į jus supantį pasaulį.

Šaltinis: Airijos diena | 2017

Magiškos jonvabalių fotografijos, Shimane (島根県) prefektūroje

Gegužės – birželio mėnesiais jonvabaliai pradeda šviesti Japonijos miškuose ir pievose,  pagyvindami kraštovaizdį ir kurdami netikėtai magišką bei stebuklingą atmosferą.

Fotografas Hiroki Ishikura nusprendė užfiksuoti šį nuostabų reiškinį atokiose  kaimo vietovėse. Jis įamžino mažą mergaitę, tiriančią žėrinčius laukus.

Šios nuotraukos darytos Shimane prefektūroje, vietovėje, populiarioje tarp jonvabalių stebėtojų. Taip, Japonijoje tikrai yra konkreti vieta, kuri garsėja mistiniu grožiu…

Pamatęs šias nuotraukas supranti, kodėl turistai atvyksta čia vasarą. Žaižaruojantys pievų gyventojai tikrai kvapą gniaužiantys.

 

 

 

 

 

 

Šaltinis:  „Japan inside“

Japonijos gydytojai ligonius verčia vaikščioti miške! Štai kodėl…

Japonai jau seniai naudoja metodą, kuris ne tik leidžia atsikratyti streso, bet ir teigiamai veikia žmogaus imunitetą. Vadinasi jis „Shinrin-yoku“, arba „forest bathing“ – pažodžiui verčiama kaip „miško vonia“.

1982 metais Japonijos miškų ūkio agentūra pasiūlė „maudymąsi miške“ laikyti sveiko gyvenimo būdo dalimi.

Japonijos mokslininkai tvirtina: įprastas pasivaikščiojimas miške gali padidinti antinavikinių medžiagų kiekį ir vadinamųjų žudikų aktyvumą, kurie naikina navikines ląsteles.

2005–2006 metais 24 Japonijos miškuose visoje šalyje buvo atliktas eksperimentas, kuriame dalyvavo apie tūkstantį žmonių, vidutinis jų amžius buvo 21 metai. Pasirodė, kad 20 minučių „miško vonia“:

  • 15 proc. sumažina organizme streso hormono – kortizolio lygį;
  • 1,9 proc. sumažina arterinį spaudimą;
  • 3,9 proc. sulėtina pulsą.

Kai kuriais duomenimis, maudymasis miške padidina serumo adiponektino – hormono, kuris mažomis koncentracijomis yra susijęs su nutukimu, antro tipo curiniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis bei metaboliniu sindromu, lygį.

2010 metais japonų mokslininkai išsiaiškino, kad „maudymasis miške“ sumažina nerimą, depresiją, pyktį, nuovargį ir emocinės painiavos jausmą.

Yra kelios teorijos, paaiškinančios šį fenomeną.

Pagal pirmąją, miške į žmogaus organizmą patenka ypatingų skraidančių medžiagų – fitoncidų (medžių eterinių aliejų). Visa nauda gaunama būtent iš jų: jie žudo ir slopina patogeninių bakterijų augimą ir vystymąsi.

Teorija įdomi, bet yra nuomonė, kad fitoncidų koncentracija gamtoje yra labai maža, jos tikrai nepakanka tam, jog galėtų sukelti panašų efektą.

Pagal kitą teoriją, žmogus jaučia pagarbą ir net baimę gamtai ir kosmosui, tai veikia jį raminamai.

Iki šiol neaišku, kaip būtent „maudymasis miške“ pagerina žmogaus savijautą. Vienok ši praktika tampa vis populiaresnė visame pasaulyje.

JAV, pavyzdžiui, jau yra Gamtos ir miško terapijos asociacija. Ji siūlo visiems norintiems specialius „miško vonios“ maršrutus. Tokių pasivaikščiojimų dalyviai susirenka į grupes po 6–15 žmonių, o tada tris valandas vaikšto miške.

Šiuo atveju jie gali nueiti tik vieną kilometrą. Svarbiausia – suspėti pasimėgauti gamtos grožiu!

Tai labai panašu į meditaciją. Tik ji vyksta kontroliuojant specialistui.

Kaip rodo tyrimai, miške žmogaus nervų sistema funkcionuoja optimaliu režimu. Gaunamas toks pat efektas, kaip po natūralios aromaterapijos.

https://lifter.com.ua/yaponskie-vrachi-zastavlyayut-bolnyh-gulyat-po-lesu-vot-pochemu-2430

Oiran (花魁)

 

„Oiran“ (花魁) -taip Japonijoje buvo vadinamos kurtizanės. Tai „Yujo“ (遊 女) „malonumų moters“ arba prostitutės tipas. Tačiau Oiran skyrėsi nuo įprastų „Yujo“. Pastarosios buvo tik pramogai, o Oiran buvo tikros artistės, dauguma tapo netgi  įžymybėmis ir už rajonų, skirtų kūniškiems malonumams, ribų. Oiran dažnai nubrėždavo naujas tendencijas mene ir madoje.

Kurtizanių kultūra atsirado ankstyvuoju Edo laikotarpiu (1600-1868). Šiuo metu buvo priimti įstatymai, ribojantys viešnamių veiklą pramoginiuose kvartaluose (yūkaku (游 廓, 遊 郭)), kurie buvo pastatyti šiek tiek tolėliau nuo miesto centro. Nors buvo daug tokių rajonų, bet patys garsiausi buvo trys: Šimabara Kiote, Shinmachi Osakoje ir Ede (dabartinis Tokijas)- Yoshiwara. Jie greitai išaugo į didelius savarankiškus rajonus, kuriose buvo siūlomos įvairios pramogos, įskaitant puikius valgius, nemokamus pasirodymus ir dažnus festivalius bei paradus.

Palyginti su „Yujo“, kurių pagrindinis patrauklumas buvo jų seksualinis nuolankumas, Oiran pirmiausia buvo artistės. Norėdama tapti oiran, moteris turėjo įvaldyti daug menų- vesti tradicinę japonų arbatos ceremoniją (sadō), išmanyti ikebaną (gėlių išdėstymą) ir kaligrafiją (dailusis rašymas). Oiran taip pat turėjo mokėti groti koto(箏) (styginis), shakuhachi (尺八、しゃくはち=)(pučiamasis), tsuzumi (鼓)(mušamasis) ir shamisen (三味線)(styginis) !  Klientai iš Oiran taip pat tikėjosi,  apsiskaitymo bei sąmojingo ir elegantiško bendravimo.

 Oiran prestižas buvo grindžiamas jų grožiu, charakteriu, išsilavinimu ir meniniais gebėjimais.
Aukščiausias Oiran (kurtizanių) rangas buvo tayū (太 夫), po kurio sekė kōshi (格子).  Skirtingai nei paprasta prostitutė, tayū buvo elitinė ir leido sau atsisakyti klientų ar juos pasirinkti. Dėl Oiran aukšto statuso jų pajamos taip pat buvo labai didelės.  Mokestis už vieną vakarą buvo gerokai didesnis už dirbančio miestelėno mėnesinį darbo užmokestį ir panašus pvz. į parduotuvės asistento metinę algą…

Tačiau laikui bėgant, uždaruose ir izoliuotuose rajonuose, Oiran tampa labai ritualizuotos daugeliu atžvilgiu ir vis labiau nutolę nuo besikeičiančios visuomenės. Griežtas etiketas reglamentuoja jų elgesį. Atsitiktiniai lankytojai nepriimami. Klientai buvo priimami tik iš tam tikrų arbatos namų, pagal rekomendacijas ir tik užsiregistravus iš anksto.

Klientas privalėjo ne tik pirma užsisakyti kurtizanę arbatos namuose (chaya, (茶屋)), pirmiausia juose jis turėjo išleisti daug pinigų, kad įrodytų, jog turi pakankamai pinigų ir galių mėgautis Oiran draugija. Tik tada jis turėjo teisę pakviesti Oiran. Dėl to didėjo išlaidos ir atsirasdavo bereikalingas vėlavimas.

Tuo metu, kai suknelės ir šukuosenos tapo paprastesnės, „Oiran“ kostiumai tampa vis labiau dekoruoti ir sudėtingi. Stiliaus kulminacija buvo  aštuoni ar daugiau smeigtukų bei šukų plaukuose, ir daugybė labai ornamentuotų drabužių sluoksnių, pagamintų pagal ankstyvojo Edo laikotarpio madą… Galiausiai, „oiran kultūra“ nutolo nuo kasdienio gyvenimo ir jų klientūra sumažėjo.

 
Ir galiausiai Geišų iškilimas baigė Oiran erą. Pradžioje Geisha buvo pramogų specialistė, kuri suteikė tinkamą foną Oiran, o jų suvaržytos suknelės ir šukuosenos neleido joms konkuruoti su prašmatniomis Oiran. Tačiau Geišų siūlomos pramogos ir menas labiau tiko vidutinio žmogaus skoniui. O svarbiausia, kad jos buvo kur kas pigesnės negu Oiran.  Ir XIX a. pabaigoje Geiša pakeitė Oiran. Jos tapo turtingų Japonijos vyrų kompanionėmis. Antrojo pasaulinio karo metu, kuomet bet koks prabangos demonstravimas buvo nepriimtinas, Oiran kultūra merdi.  1958 m. kovos su prostitucija įstatymai suduoda paskutinį smūgį.


Taigi, Oiran, skirtingai nei Geišos, buvo labai ekstravagantiškos. Perukai gausiai išpuošti. Prabangūs bei spalvoti šilkiniai kimono įmantriai sluoksniuoti. Kojos basos, dažytos baltai. Dėvėjo labai aukštus Geta (sandalai iki 24cm.)- vadinamus sanmaiba geta (三 歯 下 駄).  Su šiomis getomis Oiran vaikščiojo Hachimonji stiliumi (八 文字), eidomos „piešdavo“ aštuoniukę. Manaita (Obi dėvimas Oiran) rišamas priekyje, labai puošnus, dygsniuotas. Visa Oiran apranga sverdavo iki 30kg!!!

Tai tikros 17amžiaus super žvaigždės. Iškviestos pas klientą Oiran išsiruošdavo į „paradą“- tai buvo vadinama oiran douchuu (花魁 道 中) („Douchuu“ reiškia kelyje). Nuo jos namų iki kliento (kuris laukdavo netoliese esančiuse viešuose namuose) ją lydėjo gausi ir prašmatni palyda, lėtai judanti siauromis gatvelėmis- tai buvo tikrai įspūdingas reginys, sutraukdavęs gausius smalsuolių būrius.

Šiais laikas Oiran galima pamatyti tik teatralizuotų eisenų metu..

https://www.tsunagujapan.com/20-facts-you-did-not-know-about-oiran/

https://en.wikipedia.org/wiki/Oiran

Tebori (手 彫 りtatuiruotės

Manoma, kad tatuiruotės Japonijoje buvo daromos jau nuo ankstyvojo Džiomon laikotarpio (縄文時代 Jōmon) (Jap. laikotarpis, trukęs nuo apie 10 tūkst. metų pr. m. e. iki 300 m. pr. m. e.). Tatuiruotės tuo metu tarnavo dvasinėms ir dekoratyvinėms reikmėms tenkinti.

Tačiau nuo Kofun laikotarpio  (古墳時代; Kofun-jidai) (Jap. laikotarpis, trukęs nuo 250 iki 538m. ) tatuiruotės įgauna negatyvią reikšmę. Užuot jas naudojus ritualinėms reikmėms ar statuso pabrėžimui, tatuiruotėmis  imta bausti ir žymėti nusikaltėlius.

Iki Edo laikotarpio (jap. 江戸時代 Edo) (Japonijos laikotarpis 1603–1868) , tatuiruočių statusas Japonijos visuomenėje buvo dvilypis. Tatuiruočių ženklai vis dar buvo naudojami kaip bausmė, bet vis dažniau tatuiruotės naudojamos kaip puošmena.  „Edo“ laikotarpiu Japonijoje tatuiruočių menas pradėjo vystytis į dekoratyvią meno formą, kuri yra žinoma ir šiandien.

Tatuiruočių meno atsiradimui įtakos turėjo medžio raižymo menas ir …. išleistas populiarus kinų romanas „Suikodenas“ . Romane pasakojama apie maištingus  ir drąsius vyrus, o gausūs piešiniai, vaizduoja vyrus herojiškose scenose. Jų kūnai dekoruoti drakonais, mitiniais gyvūnais, gėlėmis ir religiniais vaizdais… Romanas buvo nelauktai sėkmingas, o jo iliustracijose matomos tatuiruotės tapo paklausios.

Medžio raižymo (ukiyo-e) meistrai ėmėsi tatuiruočių. Jie panaudojo nemažai tų pačių įrankių, kuriuos naudojo raižant medį. Kad išraižytų piešinius žmogaus kūne, naudojo, atrodytų labai neįprastus įrankius, įskaitant netgi kaltus ir kaltelius, įvairius rėžtukus ir skaptavimo įrankius, o svarbiausia, panaudojo unikalų rašalą, vadinamą „Nara“ rašalu, arba „Nara black“, kuris po oda įgauna gražią, melsvai- žalsvą spalvą.

Iki šiol nesutariama, kas nešiojo šias sudėtingas tatuiruotes. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai buvo žemesnės klasės atstovai. Kiti tvirtina, kad tai buvo turtingi prekybininkai, kurie norėjo pasipuikuoti brangiomis tatuiruotėmis. 

Bet tikrai žinoma, kad irezumi buvo siejamos su ugniagesiais, jie įmantrias tatuiruotes nešiojo kaip dvasinę apsaugą.

Ir tikrai tatuiruotes nešiojo ir tebenešioja Jakudza (Yakuza; jap. やくざ ar ヤクザ) nariai – japonų kriminalinės organizacijos, turinčios šimtametes tradicijas ir istoriją… Ypatingas jakudzos narių skiriamasis bruožas yra visą kūną dengiančios tatuiruotės, daugiau primenančios tapybą. Piešiniai pilni simbolikos ir skirti įbauginti. Tatuiruočių darymas laikomas ištvermės išbandymu.


Pastaruoju metu tokio tipo tatuiruotėmis mielai puošiasi ne tik Jakudzos.

Terminų žodynėlis:

Irezumi (入 れ や, 入 地, 文身 (taip pat tariamas bunshin), 剳 青, 黥 arba 刺青): tatuiruotė (daiktavardis arba veiksmažodis)

Horimono (彫 り 物, 彫 物): tatuiruotė.
Horishi (彫 り 師, 彫 物 師): tatuiruočių menininkas.
Bokukei, bokkei (刑): bausmė tatuiruotėmis.
Tebori (手 彫 り, išraižyti ranka):  tatuiruočių technika daroma rankomis.
Hanebori (羽 彫 り,  išraižyti plunksnomis): tatuiruočių technika, naudojant plunksniškus judesius.
Tsuki-bori (突 き 彫 り): tatuiruočių technika, kurią darant naudojamas traukiamasis judesys.
Kakushibori ( paslėpta raižyba): tatuiruotės ant pažastų ar kitų „paslėptų“ kūno vietų, taip pat skirta nusakyti paslėptiems žodžiams pvz. tarp gėlės žiedlapių.
Kebori (毛 彫 り): tatuiruotė iš smulkių linijų
Sujibori (筋 彫 り): tatuiruotės kontūrai, kontūravimas.
„Shakki“: garsas adatai perduriant odą.
Yobori (洋 彫 り): „Yo“ (vakarietiškas) tatuiruotė. Japonų- anglų kalbos slengas, tatuiruočių atlikimui su elektriniais prietaisais nusakyti.
Sumi (墨): rašalas, naudojamas tatuiruotėms (tradiciškai buvo maišomas mokinio).
Hikae: krūtinės tatuiruotė
Nagasodas (長袖): rankos tatuiruotė, iki riešo
Shichibu (七分): 3/4 rankovių tatuiruotė, iki vidurio dilbio.

Gobu (五分): 1/2 rankovės tatuiruotė, virš alkūnės
Donburi Sōshinbori: viso kūno tatuiruotė be tarpų.
Munewari (胸 割 り): liemens tatuiruotė su viduryje esančiu tarpu.
Taubushi: pažasties pilnas tatuiravimas.
Hanzubon: tatuiruoti šortai; vidinė šlaunis pilnai užpildyta tatuiruote.
Munewari Sōshinbori (胸 割 り 総 身 彫 り): viso kūno tatuiruotė su tarpu ant krūtinės.

Šiek tiek apie Tebori- tai tradicinė japonų tatuiruotė daroma rankomis. Paprastai tokios tatuiruotės daromos naudojant lazdelę, pagamintą iš medžio arba metalo, lazdelės gale pritvirtintos adatos.

 Nors didžioji dauguma tatuiruočių meistrų japonijoje dabar naudoja elektrinius prietaisus tatuiruotėms piešti, vis dar yra daugybė tokių, kurie naudoja ir el. prietaisus, ir tebori. Žinovai sako, kad tik su Tebori galima sukurti autentiškai atrodančią Japonišką tatuiruotę. Tebori darymas užima daug daugiau laiko ir pastangų, nei tatuiruavimas su elektriniais prietaisais.
Svarbu pažymėti, kad daugelis tebori menininkų tatuiruotės kontūrą nupiešia su elektrine mašinėle, o tebori techniką naudoja šešėliavimui.

Skirtinguose Japonijos regionuose Tebori atlikimo stiliai ir technika šiek tiek skiriasi.

 

 

https://en.wikipedia.org/wiki/Irezumi

 

Naujas užsiėmimas- kamuoliukai iš folijos…

Japonijoje plinta naujas užsiėmimas- Japonijos žmonės aliuminio foliją paverčia blizgančiais, metaliniais rutuliais. Neabejotinai malonu stebėti kaip folijos raukšlės pamažu tampa glotniu ir blizgiu paviršiumi…

„Twitter“ vartotojas „puchuco709“  kovo mėnesį pasidalijo blizgaus kamuoliuko nuotrauka, kuris atrodo taip, lyg būtų pagamintas iš kieto metalo   アトリエpuchuco@puchuco709     gaminantis sidabrinius papuošalus, reikmenis ir „Karakuri“ lėlės, sukūrė šį kamuolį, spausdamas ir šlifuodamas 52 pėdų ilgio aliuminio folijos ritinėlį  tol, kol jis tapo tolygiai apvalus ir blizgus.
Po“ puchuco709″  posto, Japonijos žmonės pradėjo dalintis savo kamuoliukų sukurtomis versijomis. Tai ėmė plisti kaip virusas…. Beje, kamuoliukai nėra tuščiaviduriai, kaip būtų galima tikėtis- viduje tanki aliuminio masė.

Ši nauja tendencija paversti aliuminio foliją blizgančiais kamuoliukais, panaši į japonų meną vadinamą „Hikaru Dorodango“, tik čia blizgūs kamuoliukai formuojami iš purvo ir vandens. 
Tai yra tradicinė pramoga daugeliui Japonijos vaikų. Procesas atrodo labai paprastas, bet rezultatas gana neįtikėtinas.

Visa tai apibūdina japonų kruopštumą ir jų sugebėjimą pasiekti rafinuotumą net ir su kukliausiomis medžiagomis.

Nuotraukose Bruce Gardner gyvenantis Naujojoje Meksikoje, specializuojasi Hikaru Dorodango mene.

http://www.thisisinsider.com/aluminum-foil-shiny-balls-how-to-2018-3

Hikaru Dorodango – Coloured Soil Spheres Sculpted by Bruce Gardner

Pražydo Sakuros (桜 )

Japonijos vyšnių žiedai –  nesenstanti  žmogaus egzistencijos metafora.

Žydėjimo sezonas yra galingas, šlovingas ir svaigus, bet tragiškai trumpas – vizualus priminimas, kad mūsų gyvenimas taip pat yra trumpalaikis…

Tokijuje oficialiai prasidėjo pavasaris: Japonijos meteorologijos agentūra  paskelbė sakurų žydėjimo laikotarpio pradžią, o žmonės ruošiasi dalyvauti iškylose po žiedais apsipylusiais medžiais.
Įvairūs Japonijos regionai sutinka pavasarį skirtingu laiku: pirmiausia pietuose, o vėliau šiaurėje.

Anksčiausia žydėjimo data (kaika) paprastai numatoma  Osakoje (jap. 大阪市 = Ōsaka-shi) apie kovo 21 d.,  tuo tarpu Aomori (青森市, Aomori-shi) prefektūroje – ne anksčiau  balandžio vidurio. Ir tai tikrai puiku, vyšnių žydėjimu galima mėgautis kur kas ilgiau, keliaujant iš vienos prefektūros į kitą.

Gamta yra nenuspėjama, todėl nėra dviejų vienodų sakurų žydėjimo sezonų. Pasak Japonijos meteorologijos agentūros, kuri  tyrinėja žydinčias sakuras  šimtuose vietovių visoje Japonijoje: “ Laikas kada vyšnių žiedai bus sukrauti  ir pilnai sužydės priklauso nuo ankstesnių metų rudens temperatūros“.
Meteorologijos agentūra nurodė, kad šiemet pirmieji žiedai išsprogo devyniomis dienomis anksčiau nei vidutiniškai.  Nors Japonijos meteorologijos agentūra stebi sakuras nuo 1953 metų, tačiau moksliškai nustatyti, kada jos pražys, vis dar sunku.

Tokijuje viena iš labiausiai žinomų vietų, kur galima gėrėtis  įspūdingais sakurų vaizdais, yra Shinjuku Gyoen (新宿御苑, Shinjuku Gyoen) parkas, kuriame yra daugiau kaip 1000 įvairių sakura rūšių.

Kioto botanikos sodas (京都府立植物園 Kyōto Furitsu Shokubutsuen, 240,000 m²) “ taip pat puiki vieta norintiems pasigrožėti sakurų žiedais- rožinių žiedų tuneliai niekada nenuvilia….

Toliau į pietus, Ehimės (愛媛県, Ehime-ken) prefektūroje,  Matsuyama pilis taip pat nenuvils- apsupta žydinčių sakurų atrodo be galo žaviai ir įspūdingai…

Norėdami dar daugiau panoraminių vaizdų, eikite į Senjoki parką Onomichi (尾道市, Onomichi-shi) prefektūroje.

Sakurų žydėjimo metu Tokijo parkuose pilna žmonių: draugai, šeimų nariai ir bendradarbiai stengiasi užimti geriausias vietas, ant žolės tiesia plastikinius patiesalus ir pradeda ilgus vakarėlius po rožiniais žiedais pasipuošusiais medžiais.

Tai taip jauku ir svaigiai romantiška…

Van Gogas ir Japonija

Šį penktadienį Van Gogo muziejuje Amsterdame, atidaroma  nauja paroda – Japonijos įtaką Vincento van Gogo darbams.


1887m      Paryžius 

Van Gogas šį paveikslą sukūrė pagal japonų menininko Keisai Eisen (渓斎 英泉, 1790–1848) graviūrą.

Van Gogas naudojo tinklelį, kad galėtų nukopijuoti ir padidinti japonės figūrą. Jis tapė ryškiomis spalvomis ir drąsiais potėpiais, tarsi tai būtų raižinys ant medžio.

Moteris pavaizduota graviūroje yra kurtizanė (Oiran (花魁)). Tai rodo prašmatni šukuosena ir Obi surištas priekyje .

Van Gogas moters portretą nutapė apsuptą tvenkinio pilno vandens lelijų, bambuko stiebų, gervių ir varlių. Ši scena turi paslėptą reikšmę: grue (gervė) ir grenouille (varlė) buvo prancūzų žargono žodžiai „prostitutė“.

http://vangogh.com/6XfC30iWnDZ #VanGoghJapan