„Mūsų gyvenimai susijungia pražydus vyšnioms…“

命二つの中に生きたる桜かな

松尾 芭蕉

Mūsų gyvenimai susijungia pražydus vyšnioms…

/Japonų poetas Matsuo Bashō/

 

Kaip ir kiekvieną pavasarį, neseniai Japonija pradėjo puoštis žydinčiomis sakuromis. Tai reiškia, kad kelias artimiausias savaites populiariausiose sakurų stebėjimo vietose vyks hanami šventė (jap. 花見 – žiedų  žiūrėjimas), apie kurią greičiausiai žino kiekvienas Japonijos entuziastas. Tačiau kokia yra šios, ilgus šimtmečius trunkančios, tradicijos kilmė ir prasmė?

Pagal seniausią rašytinį šaltinį, žydinčių sakurų stebėjimas prasidėjo dar VIII a., kai gėles mylintis imperatorius surengė pirmąjį hanami Šinseno šventykloje. Iš pradžių šventėje dalyvaudavo vien imperatoriai bei rūmų gyventojai, tačiau palaipsniui ji paplito ir tarp žemesniųjų Japonijos luomų. Sakurų reikšmę tuo metu sustiprino ir išleistas „Kokinšu“ poezijos rinkinys.

Hanami, kaip ir visos japonų kultūros proveržiu tapo Edo    laikotarpis (jap. 江戸時代; 16031868), kadangi net du amžius Japonija gyveno taikoje. Palankios sąlygos leido Edo žmonėms atsitraukti nuo karų ir susitelkti ties savos kultūros puoselėjimu. Tuo metu sostinėje buvo pasodinta daugybė sakurų medžių ir sukurta dar daugiau vietų hanami.

Šiuo metu hanami yra viena iš nedaugelio japoniškųjų tradicijų, beveik nepakitusių nuo atsiradimo pradžios. Šios šventės prasmė yra kiek daugiau, nei vien grožėjimasis žiedais. Japonams sakuros simbolizuoja gyvenimo ciklą, kurio laikiną grožį ir žymi trapūs žiedai. Kartais net sakoma, kad hanami metu japonai pasąmoningai prisimena savo protėvius.

Šiuolaikinis hanami šiek tiek primena europietiškas iškylas parkuose – dažniausiai japonai, su šeimomis ir draugais, keliauja į populiariausias sakurų stebėjimo vietas, susėdę po medžiais užkandžiauja ar žaidžia įvairiausius žaidimus. Apie žiedų prasiskleidimą įvairiuose Japonijos regionuose kasdien praneša televizijos programa, tad, sekdami prognozes, galite lengvai rasti tinkamą vietą šventei.

Žinoma, hanami metas neapsieina ir be daugybės fotografijų bei naujienų parduotuvių lentynose. Per porą sakurų žydėjimo savaičių visa Japonija panyra į rausvą debesį, tuo metu ypač išauga įdomiausių patiekalų ir gėrimų su sakurų žiedais pasiūla.

Hanami Lietuvoje

Nors hanami originaliai yra japoniška šventė, Amerika bei keletas Europos šalių jau ne vienus metus stengiasi prisiliesti prie Japonijos, kurdamos savitus sakurų stebėjimo festivalius. Lietuva –  ne išimtis.

Pastaraisiais metais vis stiprėjantį Lietuvos ir Japonijos ryšį puoselėja ir kasmetinės sakurų žydėjimo šventės. Pavyzdžiui,  Vilniaus Č. Sugiharos parke žydinčios sakuros pritraukia tūkstančius žmonių, norinčių patirti kiek mistišką hanami dvasią.

Nors šiemet pavasarį pasitinkame pandemijos akistatoje, sakuros visame pasaulyje jau pradeda skleisti žiedus. Japonijos naujienų agentūros „Kyodo“ teigimu, 2021 metais hanami turėtų dalyvauti bene keturis kartus mažiau žmonių. Naujienos liūdnos, tačiau, pasitaikius progai, raginame visus Japonijos mylėtojus (ir ne tik!) grožėtis sakuromis tiek Lietuvoje, tiek svetur.

Mariko Kusumoto

Gimusi 1967 m.,  Kusumoto užaugo Japonijos pietuose. Meninkės vaikystė prabėgo šalia budistų šventyklos, pastatytos prieš 400metų, kur jos tėvas dirbo šventiku. Ji prisimena palaimingą šios vietos ramybę, prietemą,  paslaptingas žymes ant akmeninių laiptelių, ištašytas lietaus lašų šimtmečiais lašančių nuo stogo. „Visoje šventykloje mačiau senąją istoriją. Man patiko ramybė, subtili šviesa, kurianti savotišką dvasių pasaulį “.

Metalas jai buvo pažįstama medžiaga. „Vienas ano darbų buvo poliruoti metalinius papuošalus. Taigi aš visada žavėjausi šiais kruopščiai sukurtais kūriniais “, – sako ji. Nors Kusumoto šiandien nėra religinga, jos meno kūriniai tam tikra prasme yra budizmo mokymo išraiška apie laikinumą.

Mariko visada norėjo būti menininke, tapybos ir estampo (ksilografija/ iškilioji spauda) specialybę įgijo Tokijo Musashino meno universitete. Ji prisimena, kad ją labiau traukė ėsdinimui naudojamos vario plokštės: „Man labiau patiko pats metalas, nei ant popieriaus atspausdinti vaizdai“.

Būdama magistrantė San Francisko dailės akademijoje, ji toliau studijavo grafiką, tačiau niekada nebuvo patenkinta. Ji lankė keletą metalo skulptūros klasių. „Aš nusprendžiau:“ Tai, ko man reikia“.

Kusumoto  kūriniuose visada regima jos japoniška tapatybė. Įkvėpimo semiasi iš vaikystės prisiminimų apie mamos spinteles su daugybe mažų stalčiukų su paslapties ir magijos pažadu viduje. Ji taip pat prisipažįsta, kad mėgsta įmantrias pakuotes: „Kai dovanojame dovaną, pirmiausia yra dėžutė, o tada pradedi vynioti, sluoksnis po sluoksnio. Tai ir yra malonioji dalis “.

Kaitenzushi (2004)-  Ši mažytė suši parduotuvė  iki šiol yra mėgstamiausias jos darbas. Varis, žalvaris, sidabras, nikelis, bronza, akriliniai dažai, emalis. 13 x 12 x 12 colių.  Mažutėje parduotuvėje gausu netikėtumų, nuo mažyčio Budos iki edamamo sojos pupelių. https://www.marikokusumoto.com/kaitenzushi

Jau du dešimtmečius gyvenanti JAV, Kusumoto taip pat perima Vakarų kultūrą ir tai atsispindi tokiuose kūriniuose kaip „Bloomingdale‘s“ (2007)- Nikelis, sidabras, žalvaris, varis, 7,5 x 8 x 6 colių. Tai tarsi duoklė kitai parduotuvei, dabar jau iš esmės amerikietiškai. Parduotuvė- tarsi knygos lapai, kurią vartant randi vis naujų istorijų ir netikėtumų. https://www.marikokusumoto.com/blank

Laikui bėgant jos darbai tapo sudėtingesni ir technikos, ir koncepcijos požiūriu.

2013 m. Ji baigė, jos manymu, ambicingiausią savo kūrinį „Pachinko Voyage“, https://www.marikokusumoto.com/pachinko-voyage  

Šis kūrinys pasakoja apie šeimą, keliaujančią po skirtingas Japonijos vietas. Sukonstruotas keturiais sluoksniais. Tai tarsi gyvas mechanizmas su judančiais elementais- kamuoliukais ir figūrėlėmis. Kiekvienas kamuoliukas turi šeimos nario veidą. Kamuoliai dingsta ir vėl atsiranda skirtingose ​​vietose. Pavyzdžiui, kamuoliukas kerta tiltą ir patenka į tunelį, o paskui vėl krinta ant krioklio, galiausiai nusileidžia arbatos puodelyje, kurį laiko restorane esantis žmogus. „Tai buvo sunku atlikti tiek mechaniškai, tiek vizualiai,  pagaminti prireikė metų. Po to man reikėjo pertraukos. Man taip atsibodo naudoti vaizdinius. Norėjau sukurti kažką abstraktesnio, iš visiškai kitokios medžiagos. Taigi aš pasirinkau audinį “.

Meninkė gaminius kuria iš tekstilės, naudodama autorinę šilumos technologiją.

Skaidrus sintetinis audinys pašildomas iki tam tikros temperatūros ir atvėsęs išlaiko autoriaus sumanytą formą. Naudoja tsumami zaiku (tradicinė, į origami panaši lankstymo technika)

Prieš dvejus metus Mariko Kusumoto aksesuarai buvo naudojami ir  Jean Paul Gaultier mados pristatyme.

Dabar, pasirinkusi šią kryptį, ji atrodo visiškai kitokia menininkė, –  ir tai tiesa, nors jos išskirtinis žaismingumas ir dėmesys smulkioms detalėms vis dar yra akivaizdus.

Taigi, kokių dar įsimnintinų kūrinių mums siūlys ši, nuolat besikeičiantis menininkė?

https://www.marikokusumoto.com/american-craft

https://www.craftcouncil.org/magazine/article/objects-wonder

Dr. Daliai Švambarytei skiriamas „Tekančios saulės ordinas su aukso spinduliais ir rozete“ apdovanojimas

2020 m. lapkričio 3 d. Japonijos Vyriausybė paskelbė, kad Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docentei dr. Daliai Švambarytei bus įteiktas „Tekančios saulės ordinas su aukso spinduliais ir rozete“ (angl. The Order of the Rising Sun, Gold Rays with Rosette) už jos nuopelnus skatinant akademinius mainus bei tarpusavio supratimą tarp Japonijos ir Lietuvos.

Šio ordino apdovanojimo detalės:

Ordino gavėjo vardas, pavardė ir pareigos:

Dalia Švambarytė (Gyvenimo aprašymas prisegtas)

Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docentė

Svarbiausi nuopelnai Japonijai:

  • Nuopelnai steigiant Vilniaus universiteto Orientalistikos centrą

Dr. Dalia Švambarytė japonų kalbą Vilniaus universitete (VU) tuomečio rektoriaus kvietimu pradėjo dėstyti 1992 metais ir daug prisidėjo steigiant VU Orientalistikos centrą (veikė 1993–2018), tapusį pirmąja įstaiga Lietuvoje, kuri specializuojasi Azijos studijose, taip pat ir japonologijoje. 1995 metais dr. Švambarytė tapo antrąja VU Orientalistikos centro vadove. Tais metais buvo pradėta gretutinių japonologijos studijų programa, kuri 2000 m. išaugo į pagrindinę japonologijos specialybės studijų programą. Dr. Švambarytė buvo viena iš iniciatorių steigiant švietimo padalinį, kuriame suteikiama galimybė studijuoti japonologiją kaip specialybę ir nuo kurio prasidėjo akademinių japonų kalbos bei japonologijos studijų plėtra Lietuvoje.

  • Nuopelnai dirbant Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektore, docente

Nuo 1992 metų iki šiol dr. Švambarytė Vilniaus universitete dėsto įvairias japonologijos disciplinas, tarp jų ir japonų kalbą, Japonijos kultūrą, istoriją, klasikinę ir šiuolaikinę japonų literatūrą, etnologiją ir kt. Jos paskaitos, grįstos giliomis akademinėmis žiniomis, yra labai populiarios tarp studentų – 2013 metais dr. Švambarytė buvo išrinkta tarp geriausių Vilniaus universiteto dėstytojų. Daugelis iš jos buvusių studentų aktyviai tęsia su Japonija susijusią veiklą, dirba japonų kalbos dėstytojais universitetuose, japonų literatūros kūrinių vertėjais, japonų turistų gidais, dirba ambasadose ir kt. Dr. Švambarytės dėka universitete auga nauja japonologų karta.

2002 metais dr. Švambarytė sudarė ir išleido didelės apimties Japonų–lietuvių kalbų hieroglifų žodyną. Tuo metu tai buvo vienintelė lietuvių kalba prieinama japonų kalbos mokymosi medžiaga, labai palengvinusi japonų kalbos studijų procesą bei padidinusi susidomėjimą japonų kalba.

Dr. Švambarytė taip pat dėsto klasikinę japonų literatūrą universitete, yra paskelbusi japonų klasikos tekstų (No ir Kabuki teatro pjesių, pirmuoju pasaulyje romanu laikomos Sakmės apie princą Gendži skyrių) vertimų, išleidusi monografiją Intertekstualumas klasikinėje japonų literatūroje (2011) ir yra laikoma klasikinės japonų literatūros studijų pradininke Lietuvoje. Dr. Švambarytė taip pat yra išvertusi Kenzaburo Oe, Ryunosuke Akutagawos bei kitų šiuolaikinių japonų autorių kūrinių, rašo straipsnius apie japonų literatūrą. 2011 metais už svarius mokslo darbus dr. Švambarytė buvo apdovanota Vilniaus universiteto rektoriaus mokslo premija.

2014 metais dr. Švambarytė išleido fundamentalią studiją Japonijos istorija, kuri suteikia galimybę lietuvių kalba susipažinti ne tik su Japonijos istorija, bet ir su jos kultūra, religijomis, literatūra.

  • Nuopelnai Japonijos ir Lietuvos ryšių skatinimui dirbant japonų–lietuvių kalbų vertėja

2007 metais Japonijos Imperatoriaus ir Imperatorienės (dabartinių Imperatoriaus emerito ir Imperatorienės emeritės) apsilankymo Lietuvoje metu dr. Švambarytė buvo Imperatoriaus oficialioji vertėja ir vertėjavo Imperatoriaus susitikimo su LR Prezidentu Valdu Adamkumi bei oficialaus priėmimo metu.

1995 metais dr. Švambarytė išvertė Lietuvoje gastroliavusios japonų teatro trupės spektaklio „Sempo Sugihara“ sinchroniniu vertimu transliuotą tekstą, pirmą kartą populiaria kalba pristačiusį Lietuvos žmonėms tuo metu dar nelabai žinomo Japonijos diplomato Chiune Sugiharos žygdarbį. 2005 metais Lietuvoje vykusių No teatro spektaklio „Piliarožių princesė (Aoi no Ue)“, kuriame vaidino Kanze Kiyokazu, Nomura Man (Japonijos nacionalinis turtas) bei Kamei Tadao (Japonijos nacionalinis turtas), gastrolių programai-bukletui dr. Švambarytė parašė spektaklio anotaciją ir išvertė pjesės tekstą, padėjusį  priartinti No teatrą prie Lietuvos žiūrovų ir atskleisti Japonijos klasikinio scenos meno žavesį.

 

Trys išmintingos beždžionės Sandzaru ( 三猿, sanzaru)

Tikriausiai esate matę senovės rytų simbolį – tris beždžiones. Iki šių dienų jų kilmė nėra aiški – vieni įvardija Kiniją, kiti Indiją, ar net Afriką, tačiau daugelis tiki, kad trijų beždžionių gimtinė yra Japonija.
Vakarų pasaulyje jos kartais interpretuojamos klaidingai – kaip nematymas, negirdėjimas ir nekalbėjimas, bei ignoravimas problemų, ar kaip moralinės atsakomybės vengimas.

Japonijoje aforizmas  “Trys išmintingos beždžionės“ ( 三 猿, sanzaru), simbolizuoja budizmo idėją nedaryti blogio, atsiriboti nuo netiesos. Manoma, kad trys šventos beždžionės yra mėlyno veido dievybės Shomen-Kongo (青 面 金剛) , saugančios žmones nuo dvasių, demonų ir ligų, palydovės. „Jei nematau blogio, negirdžiu apie blogį ir nieko apie jį nesakau, tada esu apsaugotas nuo jo“.

Shomen-Kongo (青 面 金剛)
Jei žmogus laikosi beždžionių vaizduojamų principų, jis yra nepažeidžiamas. „Nežiūrėkite į tai, kas prieštarauja taisyklėms, neklausykite to, kas yra bjauru, nesakykite to, kas kitiems yra bjauru“, – Konfucijus, „Pokalbiai ir nuosprendžiai“ (Lun Yu).
Trijų beždžionių vardai yra Midzaru (jap. 見猿, mizaru), Kikadzaru (jap. 聞か猿, kikazaru) ir Ivadzaru (jap. 言わ猿, iwazaru). Midzaru yra užsidengusi savo akis, Kikazaru – savo ausis, o Ivazaru – savo burną. Japonų veiksmažodžio priesaga „-zaru“ suteikia neigiamą prasmę ir skamba labai panašiai kaip jap. „beždžionė” – „saru“ (猿).
Kartais pridedama ketvirta beždžionė – Shizaru, simbolizuojanti „nedaryti blogio“ principą. Ją galima pavaizduoti uždengiant pilvą ar tarpkojį. Tačiau, ji nėra labai populiari, nes japonų kalboje skaičius „4“ tariamas taip pat, kaip „mirtis“ (死) – „shi“.
Ši „Trijų išmintingų beždžionių“ istorija išplito toli už Tekančios saulės šalies ir atsispindi ir šiuolaikinėje kultūroje, ji išsaugota ir tapyboje, ypač ukiyo-e žanre. Japonams tokia trijų beždžionių kompozicija gerai žinoma kaip „trys beždžionės iš Nikko”.
Nikko yra vienas seniausių ir garsiausių religinių centrų Japonijoje.
Jis yra 140 km į šiaurę nuo Tokijo. Yra toks japonų posakis: „nesakyk kekko (puikus), kol nepamatysi Nikko“.
Toshogu šventykla
O garsiausias Nikko pastatas yra šintoistų Toshogu šventovė, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
„Toshogu“ kompleksą sudaro 55 pastatai, dekoruoti išraiškingais medžio drožiniais. Tai vienas įspūdingiausių ir gausiausių Japonijos šventyklų kompleksų. Ryškių spalvų pastatai, puošnūs medžio drožiniai ir dailūs aukso lapų apdailai paverčia šią šventyklą neprilygstama !
Na, o komplekso ūkinis pastatas – arklidė – išgarsėjo trijų, jame išraižytų, beždžionių dėka.
Šaltiniai: https://en.wikipedia.org/wiki/Three_wise_monkeys
http://www.hoshinoresorts-magazine.com/en/toshogu-nikko-temple/

Kongō Gumi Co., Ltd. (株式会社 金剛 組)

Tai Japonijos statybinė bendrovė, kuri iki 2006m buvo seniausia pasaulyje veikianti bendrovė.

Kongo Gumi, kaip nepriklausoma kompanija,  dirbo 1 400 metų!

Bendrovė  veikė nuo  578 m., kai vienas iš kvalifikuotų korėjiečių imigrantų, vardu Shigemitsu Kongo, įkūrė savo verslą.

Tuo metu Japonijoje budizmas augo, imperija aktyviai skatino budizmo priėmimą visoje Japonijoje.
Kadangi japonai neturėjo patirties statant budistų šventyklas, pagalbos jie ieškojo užsienyje.  Shigemitsu Kongo buvo garsus šventyklų statytojas, o Japonijos karališkoji šeima įpareigojo jį pastatyti Shitenno-ji šventyklą, kuri iki šiol stovi Osakoje.


Shitenno-ji šventykla

Kongo pamatė neįtikėtiną galimybę.  Budizmas Japonijoje sparčiai plėtėsi ir jis žinojo, kad dešimtmečius gali turėti darbo,  statydamas šventyklas. Tačiau, net pats  Shigemitsu neįtarė, kad darbuojantis, dešmtmečiai virs šmtmečiais!

 Osaka Castle in Osaka

Įmonę valdė iš kartos į kartą Kongo šeimos nariai. Atsekama net 40 kartų. Įdomu, kad uošviai taip pat prisijungdavo prie klano, perimdami Kongo pavardę. Taigi, bėgant metams  linija būvo tęsiama ir  per sūnus ir per  dukras.

Per šimtmečius Kongō Gumi dalyvavo statant daugelį garsių pastatų, įskaitant XVI amžiaus Osakos pilį.

 Osaka Castle in Osaka

Labai gaila, bet 2006m įmonę,  patyrusią finansinių sunkumų,  tų pačių metų, sausio mėn. įsigijo „Takamatsu Construction Group“ . Ir Kongo Gumi tapo dukterine įmone. „Takamatsu Construction Group“ įkūrė naują įmonę „Kongogumi Engineering Co Ltd.“

Kongo Gumi išgyveno daugybę politinių krizių, karų ir stichinių nelaimių.
Jie išgyveno netgi  Meidži restauraciją (明治維新; Meiji ishin) 1800-aisiais – laikotarpiu, per kurį vyriausybė pasiryžo išnaikinti budizmą iš Japonijos, taigi ir šventyklų statybos pramonę. Jie net išgyveno du atominius sprogimus, bet nesugebėjo išgyventi skolų naštos, atsiradusios  per finansinę krizę.  Krizė prasidėjo devintajame dešimtmetyje, kai Japonija atsidūrė epinio finansinio burbulo viduryje...

Iki likvidavimo Kongo Gumi dirbo tik 100 darbuotojų, o 2005 m. Metinės pajamos sudarė 7,5 milijardo ((70 milijonų dolerių);  Bendrovė vis dar specializuojasi budistų šventyklų statyboje.

Paskutinis prezidentas buvo Masakazu Kongō, 50-asis Kongō, kuris vadovavo firmai.

The Horyu-Ji, a temple in Irakuga, Nara Perfecture

 

https://www.amusingplanet.com/2019/11/kongo-gumi-1400-year-old-company.html

 

Oficialus Imperatoriaus įžengimas į sostą

Japonijos imperatorius Naruhito šiandien oficialiai paskelbė įžengęs į Chrizantemų sostą ir taip užbaigė sosto perėmimą.

Ceremoniją stebėjo užsienio šalių karališkųjų šeimų nariai ir politiniai lyderiai.
Viso ~2 000svečių.

Ceremonija vyko tvyrant tylai, pertraukiamai tik būgnų ir gongų dūžių.

Ritualinius drabužius vilkintis monarchas ištarė: „Šaliai ir užsieniui skelbiu savo intronizaciją.“

O ceremonijai pasibaigus premjeras Shinzo Abe triskart sušuko „Bandzai!“ -„Tegyvuoja imperatorius“.
Tai amžius skaičiuojanti ceremonija, labai iškilminga ir graži…
Beje, ceremonijos mastas sumažintas dėl taifūno „Haqibis“, siautusio Japonijoje prieš daugiau nei savaitę ir pražudžiusio per 80 žmonių, padarytos žalos.

Imperatoriene Masako prabangiu, senovinio stiliaus, kimono ir šukuosena.

 

Mūsų prezidentas su žmona taip pat dalyvavo iškilmėse.

 

 

 

 

SUMO PRISTATYMO RENGINYS

„Nepaprastas didžiojo sumo pasaulis“

Japonijos ambasada Lietuvoje kartu su Kauno kovos menų akademija kviečia į Japonijos nacionalinio sporto sumo pristatymo renginį, kuris vyks spalio 7 d. 18 val. Kauno kovos menų akademijoje (Jonavos g. 41D Kaunas).

Pristatymą surengs žymus „NHK World Japan“ televizijos laidų apie Sumo „Grand sumo“ vedėjas Hiro Morita iš Japonijos. Renginio metu bus pristatoma sumo atsiradimo istorija bei  tradicijos, pagrindiniai šios sporto šakos principai ir imtynių technikos, taip pat supažindinama su šio sporto užimama vieta tarptautiniu mastu.

Tai bus interaktyvus renginys, kurio metu klausytojai ne tik išgirs įdomių faktų apie šią Lietuvoje retai sutinkamą sporto šaką, bet ir patys galės užduoti rūpimus klausimus bei išbandyti sumo techniką. Renginio metu veiks ir nedidelė sumo pasaulyje naudojamų reikmenų parodėlė, klausytojai turės galimybę pasimatuoti savo ūgiu su (beveik) tikrais sumo imtynininkais.

Tai bus puiki galimybė iš arčiau susipažinti su šia tradicine Japonijos sporto šaka, tad maloniai kviečiame atvykti!

Renginio vieta: Kauno kovos menų akademija (Jonavos g. 41D, Kaunas).

Renginio pradžia: spalio 7 d. (pirmadienis) 18 val.

Renginio trukmė – 1,5val.

Pristatymas vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą.

Renginys nemokamas, vietų skaičius ribotas.

Kadras iš „NHK World Japan“    TV laidos „Grand sumo“

Daugiau informacijos apie šį ir kitus Japonijos ambasados renginius teiraukitės ambasadoje:

tel. (8-5) 231 04 65, el.p. culture@vn.mofa.go.jp

Oficialu- Tokijo valstybinės mokyklos nebevers moksleivių dažyti plaukų juodai

Dauguma Japonijos vidurinių mokyklų moksleivių privalo dėvėti uniformas, taip pat yra daug kitų taisyklių, reglamentuojančių studentų asmeninę išvaizdą.

Tačiau pastaraisiais metais daug diskusijų sukėlė reikalavimas,  kuris sako,  kad visi mokiniai turėtų būti juodaplaukiai.

Toks reikalavimas atrodo natūralus, nes visų Japonų plaukai yra visiškai juodi ir taip norima užkirsti kelią plaukų dažymui, nes sąmoningas noras  išsiskirti yra vertinamas kaip blaškymasis ir (arba) nuovokumo- rimtumo stoka, o tai prieštarauja japoniškoms vertybėms ir neigiamai veikia akademinę, kolektyvinės studentų bendruomenės, raidą.

Vis tik pasitaiko japonų, kurių plaukai nėra juodi, o natūraliai rusvi ar turintys rusvą atspalvį. Tuomet dažna mokykla ragina neišsiskirti ir plaukus dažyti juodai.

2017m incidentas įžiebė diskusijas dėl minėto reikalavimo. Mat viena mergina, kuri lankė vidurinę mokyklą Osakoje, buvo priversta dažyti savo natūraliai rudus plaukus juodai. Kadangi buvo pažeista galvos oda ji pateikė 2,2 mln. jenų ieškinį mokyklai.
Nors teismo procesas tebevyksta jau yra pažadėta, kad moksleiviai nebebus verčiami dažyti savo natūraliai rudų plaukų.

Liepos 30 d. NPO vaikų ir šeimos gynimo skyriaus vadovas Hiroki Komazaki pateikė peticiją Tokijo švietimo tarybai. Peticijoje, kuri surinko 19 065 parašus,  prašoma, kad mokykloms būtų uždrausta liepti studentams savo natūraliai rudus plaukus dažyti juodai. Taryba pažadėjo, kad prašymas bus patenkintas.
Tačiau yra pasisakančių, kad vis tik moksleiviai turėtų būti juodaplaukiai, nes „tai matomas signalas, kad jie nori prisitaikyti prie visuomenės, todėl pedagogai gali tai rekomenduoti galvodami apie savo studentų ateities įsidarbinimo perspektyvas“ .

https://japantoday.com/category/national/tokyo-public-schools-will-stop-forcing-students-to-dye-their-hair-black-official-promises?