Sportas Japonijoje

Dauguma japonų domisi sportu ir kovos menais. Kai kurie jų pasaulyje išgarsinti būtent japonų, pvz., tradiciniai kovos menai.

Svarbiausia tradicinė Japonijos sporto šaka yra Sumo. Čia yra tam tikrų religinių elementų, daugelis ritualų susiję su šintoizmo tikėjimu. Sumo imtynės dažnaiusiai atliekamos Shinto šventykloje. Ringe susitinka du milžiniški vyrai. Laimi tas, kuris oirmas išstumia priešininką iš ringo arba parverčia ant žemės. Sumo taisyklės yra labai sudėtingos (plačiau apie jas galite pasiskaityti: http://japonija.lt/sumo-taisykles/).

Judo yra savigynos menas, kuris yra gana plačiai paplitęs po visą pasaulį. Jis atsirado XIX a. pab.  Japonijoje.  Judo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai, nenaudojamas spaudimas sąnariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės, nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Judo imtynės vyksta tarp dviejų asmenų, vilkinčių judo kimono. Imtynių metu oponentai naudoja kūno balansą ir jėgą priešininkui išbalansuoti. Čia nėra tikslo sužeisti priešininką. Judo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ir atletinio meistriškumo. Šis kovos menas moko kontroliuoti savo jausmus bei emocijas, moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo, disciplinos, etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo, nugalėti baimę bei parodyti drąsą esant spaudimui. Judo ugdo teisingumą ir sąžiningumą. Kovos trukmė vyrams – 5 min., moterims – 4 min. Sportininkas laimi kovą tada, kai techniškai parbloškia varžovą ant nugaros, išlaiko varžovą nugara prispaustą prie tatamio 30 sekundžių, priverčia priešininką pasiduoti atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugdamas kaklą.

Karate yra kova be ginklų, išvystyta Okinawan valstiečių, kuriems žemių valdytojai drausdavo nešiotis ginklus. Naudojantis sutelkta energija, karate ekspertas ranka arba koja gali sulaužyti tiek ploną lentelę, tiek plytą vienu smūgiu. Čia stengiamasi efektyviausiu keliu išnaudoti žmogaus kūno fizines ir dvasines galimybes, panaudojant blokuojančias ir atakuojančias technikas ar jų kombinacijas kojomis ir rankomis. Tradicinis karate skirtas ugdyti įvairiapusę, harmoningą asmenybę. Į sportą karate atėjo tik XX a. vid., po to, kai šį pasaulį paliko karate tėvas G. Funakoshi (1958 m.). Sportinės varžybos rengiamos „shiai“ principu – „patikrinkime vienas kitą“. Čia svarbiausia ne nugalėti priešininką (pelnyti taškų sužalojant ar kitaip jam pakenkiant), o patikrinti savo įgūdžius, galimybes, pasisemti patirties ir pakelti savo meistriškumą. Kovos aikštelėje varžybų metu svarbiausia abipusė pagarba.

Aikido yra dra viena kovos meno šaka, kurioje taip pat sutelkiama energija, tačiau ją panaudojant kartu su priešininko jėga. Aikido labiausiai vertinamas kaip būdas sustiprinti savo fizinę jėgą. Aikido moko susilieti su ataka, nuspėti arba užkirsti kelią galimiems priešiškiems veiksmams, įvairiais būdais išprovokuoti priešininką. Atlikdamas bet kokį Aikido veiksmą, aikido sportininkas yra mokomas tiesiogiai nesusidurti su ataka, nestatyti jėgos prieš jėgą. Grubi fizinė jėga nėra beribė ir nenugalima. Aikido principai leidžia neutralizuoti priešininko ataką, nedarant jam didelės žalos. Aukščiausiame technikos įvaldymo lygyje tikras aikido meistras turėtų sugebėti prisitaikyti ir efektyviai veikti bet kokioje situacijoje. Aikido tikslas – ugdyti save kaip asmenybę, tobulinti savo charakterį, naudojant kovos meno techniką kaip priemonę tikslui pasiekti. Svarbiausi aikido principai yra: iniciatyvių veiksmų perėmimas ir išlaikymas, sugebėjimas nesipriešinti tiesiogiai – jėga prieš jėgą, galimybė užbėgti už akių priešininko veiksmams, gebėjimas nuspėti ataką ir konfliktinę situaciją, mokėjimas orientuotis ir efektyviai veikti streso metu.

Be tradicinių kovos menų Japonijoje taip pat lavinamos ir moderniojo sporto šakos.

Beisbolas Japonijoje yra populiariausias sportas tarp sporto rungtynių žiūrovų. Profesionalų beisbolo lyga čia įkurta 1936 m. Japonijoje ypač populiarios yra metų serijos, žaidžiamos tarp vyresnių ir vidurinių mokyklos klasių mokinių. Taip pat yra dvylika profesionalių komandų, kurias remia pagrindinės Japonijos korporacijos.

Futbolas šiuo metu yra labiausiai paplitęs tarp vaikų ir jaunimo. Japonijos futbolo jaunimo lyga buvo įkurta 1993 m. ir pripažinta kaip aukščiausios klasės. Joje yra keturiolika komandų, kuriose žaidžia geriausi žaidėjai. Japonijos futbolo komandos yra vienos stipriausių Azijoje.

Golfas taip pat gana populiarus sportas Japonijoje. Jis šalyje įgauna vis didesnį populiarumą. Yra daugybė pirmos klasės golfo kursų kaimuose, netoli didžiųjų miestų ir pačiuose miestuose. Labai daug žmonių ten lankosi ir domisi šiuo sportu.

Plaukimas Japonijoje yra prieinamas aktyvus laisvalaikio praleidimas. Visuose miestuose yra viešų ir privačių plaukimo baseinų. Pajūrio krantai vasarą yra pagrindinė vandens mylėtojų lankymosi vieta.

Alpinizmas taip pat yra gana populiarus. Japonijos Alpėse ši šaka yra gerai išvystyta.

Slidinėjimas yra svarbus šalies verslas. Žiemą milijonai slidinėtojų traukia į Honshu ir Hokkaido kalnus. Slidinėjimas čia taip paplitęs, kad yra sudarytos sąlygos ir vasarą. Padarytos specialios nuožulnios plokštumos.

Tarp jaunimo labai paplitęs ir tenisas. Japonijoje yra daug privačių ir viešųjų teniso kortų.

Senoji japonų graviūra

Medžio raižiniai Japonijoje žinomi jau nuo IX a. Ksilografijos techniką japonai naudojo dauginant sutras, kitus religinius tekstus. Savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik XVII a. Savo reikšme graviūra prilygo kabuki teatrui, arbatos gėrimo ceremonijai, ikebanai ir kitoms Japonijos kultūros bei meno sritims. Taip gimė ukiyo-e menas. Ukiyo-e japoniškai reiškia nuolat kintančio pasaulio paveikslus. Tai buvo naujos eros pradžia japonų mene. Ukiyo-e plėtoja istorinius-mitologinius siužetus, daugiafigūres kompozicijas.
Ukiyo-e menas tapo miestiečių buities dalimi. Jį daugiausia puoselėjo trečiasis, žemiausiasis, luomas. Pagrindiniai vaizdavimo objektai buvo: pramogų psaulis, kabuki teatro aktoriai, kurtizanių kvartalai, geišos, miestų vaizdai. Ukiyo-e graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, puošiamas namų vidus. Taip pat naudojamos kaip sveikinimo atvirukai, arbatos namų ir teatro afišos, amatininkų dirbtuvių produkcijos katalogai, pypkių, ginklų, šukų ornamentų rinkiniai. Dažnai atliko šiuolaikinių madų žurnalų funkciją – reklamavo madingų audinių raštus ir kimono modelius. Tai buvo masinis menas.
Ukiyo-e mokyklos pradininku laikomas Iwasa Matabei (1578-1650). Pirmasis plačiai pripažintas medžio graviūrų meistras buvo Suzuki Harunobu (1725-1770). Pagrindinė jo darbų tema buvo trapios, susimąsčiusios, nežemiško grožio moters paveikslas. Harunobu tapo japonų grafikos klasika. Ryškiausi XVIII a. meistrai buvo Katsukawa Shunsho, Torii Kiyomitsu, Torii Kiyonaga. Jie žavėjosi detalėmis: žydinčios vyšnios šaka, grakščios moters siluetu, ūkanotu gamtovaizdžiu, teatro aktorių mimikos išraiškingumu, samurajų herojiškumu. Naujas demokratiškojo ukiyo-e meno etapas susijęs su peizažu. Katsushika Hokusai (1760-1849) kūryboje gamtos grožis skleidžiasi kartu su žmonių jausmais, su jų kasdieniu kūrybingu buvimu gamtoje.
Ukiyo-e medžio raižiniuose buvo daug kaligrafijos ir poezijos – lakštuose nemažai įrašų, monogramų, eilėraščių. Kuriamo vaizdo pagrindas buvo linija ir dekoratyvi splavinė plokštuma. Dailinininko beveik nedomino konkretaus personažo asmenybė ir jo individuali psichologija, socialianiai ryšiai ir santykiai su visuomene, personažų jausmai tipizuoti.
Ukiyo-e medžio raižiniai buvo kuriami trijų asmenų. Dailininkas tik piešdavo, nurodydavo pagrindines spalvas. Raižytojas (ar keli) perkeldavo piešinį ant medžio, kai kada naudodami net 30 lentų. Spaudėjas raižinį atspausdavo rankiniu būdu ant specialiai paruošto minkšto ryžių popieriaus. Nuo jo priklausė galutinis sprendimas – kai kada raižinius lakuodavo, apiberdavo perlamutro ar metalo pudra. Dailininkas, raižytojas ir spaudėjas buvo beveik lygiaverčiai kūrinio autoriai.
Ukiyo-e klestėjimas baigėsi XIX a. II p. 1842 m. buvo uždrausti populiarių aktorių, šokėjų ir geišų portretai, pradėta riboti spalvų kiekį – galėjo būti tik septynios. Taip pat neigiamą įtaką padarė atsiradę sintetiniai dažai, pakeitę senuosius natūralius pigmentus, sumaišytus su specialia ryžių pasta. Visose dvasinio gyvenimo sferose smarkiai reiškėsi Vakarų Europos įtaka – plūdo užsienietiškos prekės ir idėjos. Tai paskatino medžio raižinių meistrus prisitaikyti prie naujų sąlygų ir ieškoti savo temų.
Nuo XIX a. vid. Ukiyo-e pradėjo daryti didelę įtaką Vakarų europos sailės mokykloms ir atskiriems dailininkams: Mane, Mone, Dega, Tuluz-Lotrekui, Van Gogui ir kt. Japonų graviūros turėjo poveikį ir M. K. Čiurlionio kūrybai.

Japonų teatras

Manoma, kad japonų teatras išsivystė iš pirmykščių šokių ir Sinto dievybių garbinimo apeigų. Paprastai skirstomas į tradicinį ir naujovišką. Žinomiausios tradicinio teatro rūšys yra Kabuki, Bugaku, No, Kiogen ir Bunraku (arba lėlių teatras). Garsiausi naujoviško teatro žanrai – Simpa, Sinkokugeki, Singeki. Japonai taip pat perėmė vakarietiško teatro tradicijas ir rūšis: operą, baletą.

Kabuki yra žinomiausias japonų teatro žanras. Čia vaidina tik vyrai, naudojami įspūdingi kostiumai, net kaunamasi kardais (iki 1680 m. jie buvo tikri). Pirmą kartą šio stiliaus vaidinimas buvo pastatytas 1603 m. kaip priešingybė No teatrui. Jau keturis šimtmečius kabuki yra vienas pagrindinių menų. Kai kurios pjesės parašytos XVII a., bet dauguma sukurta XVIII-XIX a. Dramų tematika ir stilistika yra įvairi: kai kuriose vien tik dainuojama, kitose tik kalbama, nors dažnaiusiai šie išraiškos būdai derinami tarpusavyje. Šiandien kabuki vis dar populiarus ir išliko beveik nepakitęs. 2005 m. įtrauktas į Žodinio ir Nematerialaus Paveldo Šedevrų sąrašą.

Bugaku yra tikriausiai pats neįprasčiausias iš japonų teatro žanrų. Į jį įeina daugybė kaimyninių tautų (Indijos, Kinijos, Korėjos, pietryčių Azijos) tradicinių elementų. Jo metu šokama ir dainuojama, naudojamos kaukės.

No yra tradicinis japonų vaidinimas, kuriame sujungiama muzika, šokis, drama ir poezija, atliekamas nuo XIV amžiaus. Išsivystė iš liaudies ir aristokratų liaudies menų. Pagal tradiciją No teatro aktoriai ir muzikantai nedaro repeticijų. Vietoj to jie praktikuoja judesius, dainas ir šokius atskirai ar padedant vyresniems mokyklos nariams. Taigi, pasirodymo tempas priklauso ne nuo kurio nors iš atlikėjų, bet nuo jų sąveikos.

Kiogen yra komedijos žanras, kuris išsivystė kartu su No, jie kartu buvo vaidinami ir išlaikė glaudžius ryšius iki šių dienų. Kiogen turinys nėra artimas simboliniui ir formaliam No teatrui, kadangi tai yra komiška forma, kurios tikslas yra priversti žmones juoktis.

Bunraku yra tradicinis lėlių teatras. Spektaklių metu groja tradiciniai japonų instrumentai. Lėlės būna maždaug vieno metro aukščio, joms valdyti reikia bent jau trijų žmonių. Kiekvienas jų atsako už skirtingas lėlės kūno dalis.

Naujieji teatro žanrai Japonijoje atsirado po Meidzi revoliucijos (XIX a. vid.). Simpa išaugo iš įpratso teatro, singeki – europietiško tipo drama.

Japonijos teatre populiarėja aktoriai-robotai.  Režisieriai gali nesibaiminti jei jų aktoriai pvz., premjeros išvakarėse susilaužys koją. Juos pakeisti galės robotai. Pirmą kartą aktorių-robotų pasirodymas surengtas 2008 m. Tai buvo nedidelė O. Hiratos pjesė „Aš, darbininkas“ specialiai suburtai auditorijai, kurioje vaidino du robotai. Paskutiniame epizode aktoriai scenoje paliko vienus robotus, kurie sulaukė didelių auditorijos aplodismentų. Kai kuriuos žiūrovus vaidinimas taip sujaudino, kad jų akyse pasirodė ašaros. Robotai įtikino auditoriją, kad nėra skirtumo, ar scenoje vaidinama realistiškai, t.y., įsijaučiant į avidmenį. Repeticijos su robotais yra sudėtingas darbas, kadangi po kiekvienos repeticijos robotus reikia iš naujo programuoti, dažnai tenka perprogramuoti jų kūno (galvos, rankų ir kt.) judesius.

Japoniška virtuvė

Japonų manymu, maistas turi derėti su gamta ir asmeniu, kuris ruošia patiekalą. Jų virtuvė gali būti apibūdinama dviem žodžiais – “natūrali ir harmoninga”. Kulinarijos pasaulyje Japonija yra išskirtinė šalis. Japonai stengiasi ne kurti naujus skonius, bet, minimaliai apdirbant produktus ir naudojant nedaug prieskonių, išlaikyti natūralius. Gamindami maistą japonai visuomet stengiasi pabrėžti patiekalo išvaizdą, išryškinti skonio savybes. Japonų virtuvė yra glaudžiai susijusi su gamtos ciklu: labai svarbūs beiskeičiantys sezonai, todėl indai, maisto rūšys ar papuošimai turi tai priminti. Tam tikri patiekalai valgomi tik apibrėžtu laiku, o spalvingai dekoruojami saldumynai simbolizuoja sezonus:  jie primena sakurų žiedus arba hortenzijas, daromi apvalūs kaip mėnulis arba primena sniego pusnis.

Pagrindiniai japoniškos virtuvės produktai – ryžiai, žuvis ir dražovės – smarkiai populiarėja dėl sveikos mitybos iš proto besikrasutančiame pasaulyje. Dauguma mano, kad japoniška virtuvė yra sveikiausia (tai gali patvirtinti japonų ilgaamžiškumo faktas – japonai yra viena ilgiausiai gyvenančių tautų). Jų patiekaluose yra mažai cholesterolio, riebalų ir kalorijų. Japonai beveik nevartoja mėsos, pieno produktų ir prieskonių.

Japonijos virtuvės formavimąsi lėmė daugybė veiksnių: geografinė padėtis, klimatas, kaimyninės valstybės, religija, keliautojai iš Europos.  Dėl šalį supančio vandenyno  Japonijos virtuvėje gausu jūros gėrybių, palankus klimatas sudarė geras sąlygas ryžių auginimui, kaimyninė Kinija pasiūlė sojų padažą, arbatą ir medines lazdeles valgymui, iš Korėjos atkeliavo Budizmas, draudžiantis vartoti mėsą, o jūromis atkeliavę portugalai pasiūlė daug naujovių – prieskonius, baltą duoną, karamelinius saldainius, džiovinto maisto technologijas.

Pagrindinis japonų priežodis ruošiant žuvį – “pirmiausia, valgyk žuvį žalią, antra, kepk ją, ir paskutiniu atveju – virk”. Taigi, japonai pagautą žuvį valgo šviežią, o tuomet, kai nepavyksta išlaikyti jos tokios, kepa ar verda pagardindami prieskoniais.

Japonai valgo tris kartus per dieną. Ryžiai, sriuba ir žalioji arbata yra pagrindiniai dienos patiekalai, kurie valgomi ir geriami kasdien.

Tradicinis japonų valgis – suši. Pagrindiniai komponentai yra: jūros gėrybės (dauguma suši gaminama su šviežia žuvimi, taip pat galima daryti su kalmarais, krevetėmis, ikrais, vėžiagyviais), suši ryžiai (trumpagrūdžiai ryžiai, kurie yra šiek tiek saldesni už įprastinius; ant jų užpilamas ryžių actas, mirin ir druskos mišinys), džiovinti jūros dumbliai (jais apvyniojami suši; anksčiau būdavo nuskutami nuo prieplaukos polių, dabar auginimas yra modernizuotas), kiti komponentai (vietoj jūros gėrybių galima dėti ridikėlių, avokado vaisių, kiaušinių, slyvų ir kt.). Suši yra neriebus ir labai maistingas. Dažniausia patiekiamas kartu su sojų padažu, krienais wasabi  ir marinuotu imbieru.

Arbata Japonijoje išpopuliarėjo tik XIII a., prabilus apie jos gydomąsias savybes. Žalioji arbata, pasirodžiusi XVII a.  tapo neatskiriama jų gyvenimo dalimi. Šiandien egzistuojantis arbatos paruošimo metodas yra beveik identiškas egzistavusiam viduramžiais: džiovintos arbatžolės puodelyje arba arbatinuke užpilamos karštu vandeniu. Japonijoje arbatos gėrimo ceremonijai skiriama daug dėmesio. Šia ceremonija siekiama sukurti estetišką gyvenimo visumą, apimančią religiją, filosofiją, literatūrą, žemės ūkio, sodininkystės, maisto gaminimo bei patiekimo darbus. Jos metu geriama sutrinta žalioji arbata, matcha. Vienas jos kaušelis užpilamas atvėsintu vandeniu (80-90 C), vėliau arbatžolės plakamos bambukine šluotele kol susidaro lengva žalsva puta. Tokia arbata yra labai stipri ir tonizuojanti.

Populiariausias alkoholinis gėrimas Japonijoje yra sake, kuri yra jau tapo Japonijos kultūros ir identiteto dalimi. Yra keturios pagrindinės sake rūšys: Čunmai-šu (pagaminta tik iš ryžių, be alkoholio), Hondžo-šu (su trupučiu distiliuoto alkoholio), Džinčo-šu (iš smulkiai maltų ryžių, su alkoholiu arba be jo), Daidžinčo-šu (iš ypatingai smulkiai maltų ryžių, su alkoholiu arba be jo). Sake yprasta patiekti šiltame porcelianiniame butelyje, vėlaiu išpilstant į mažus keramikinius puodelius. Dažniausia sake yra pašildoma iki kūno temperatūros (40 C), profesionalai linkę gerti kambario temperatūros šiltumo sake, o šiuo metu sparčiai populiarėja ir atšaldytas gėrimas (10 C).

Japonijoje maistas dažniausiai patiekiamas indeliuose, patogiuose valgyti lazdelėmis. Manoma, kad lazdeles atvežė kinai VII a. Prieš tai visi valgė tik pirštais.

Valgyti japonai pradeda akimis, todėl maistas patiekiamas labai gražiai. Kiekvienas patiekalas patiekamas atskirame indelyje. Maisto kiekis juose nėra didelis. Kiekvienai produktų grupei skirti atskiri indai: žuvims – pailgi, daržovėms – apvalūs. Ryžiai ant stalo dedami kairiau, puodelis su sriuba dešiniau.

Nuo kitų pasaulio virtuvių japonų virtuvė skiriasi šiais pagrindiniais bruožais:

  • Patiekalų gausa – stengiamasi patiekti kuo įvairesnių patiekalų ir po truputį (vyaruja jūros gėrybės);
  • Sezoniškumu – atsispindi patiekalų pateikime ir dekoravime;
  • Beveik visi japonų patiekalai labai mažai termiškai apdoroti.
  • Kulinarijos gaminiai dažnai primena meno kūrinius.

Furoshiki – japonų dovanų pakavimo menas

Furoshiki – tai praktiška „audeklo ir mazgelių“ kultūra, kuri dabar naudojama kaip dovanų įpakavimo būdas arba įvairių daiktų (vaisių, knygų ir pan.) maišas. Vietoj audeklo buvo pradėti naudoti plastikiniai maišeliai ar vyniojamasis popierius,  tačiau išpopuliarėjus kalboms apie ekologiją ir popieriaus taupymą, Furoshiki vėl pradėtas plačiai naudoti.  Japonijoje dovanos pakuojamos ypatingai kruopščiai. Čia svarbu ne tik pati dovana, bet ir jos įpakavimas.  Per tai išreiškiami jausmai, meilė bei estetika.

Svarbiausi Furoshiki elementai yra audeklo kvadratas ir mazgelių rišimo variantai. Audeklas naudojamas įvairus:  nuo šilko ir medvilnės iki viskozės ir nailono. Svarbu, kad medžiaga būtų lengvai krintanti,  ne per plona ir audeklo kvadratas ne per didelis. Audeklo dydžiui nėra apribojimų, tačiau patys populiariausi kvadrato kraštinių dydžiai yra 45 cm, 68-72 cm.

Furoshiki atsirado VIII amžiuje vertingiems dalykams (muzikantų kostiumams, vienuolių budistų aprangai) supakuoti. Pagrindinis tikslas buvo apsaugoti vertybes ir jas pernešti. Tačiau tai buvo vadinama Tsutsumi. Furoshiki pavadinimas atsirado tarp XVII-XIX amžių, kai išpopuliarėjo viešosios pirtys. Furoshiki tuomet buvo naudojami kaip prausimosi reikmenų ir švarių rūbų maišai, o viešoje pirtyje tas pats audeklas buvo tiesiamas kaip vonios kilimėlis. Turtingos šeimos pradėjo užsakinėti įvairių dydžių vestuvinius furoshiki su išsiuvinėtais giminės herbais, simboliais bei linkėjimais jauniesiems.

Furoshiki labai išpopuliarėjo, kai XIX  a. pr. į Japoniją buvo įvežta medvilnė. Žmonės ėmė daugiau keliauti ir vežiojosi su savimi asmeninius daiktus, o pirkliai juose gabendavo savo prekes. Dar didesnį populiarumą Furoshiki įgavo XIX-XX amžių  sandūroje , kai atsirado automatizuota tekstilės pramonė. Būtent tada ir atsirado dovanu pakavimas šia technologija. Vestuvių tradicijoje Furoshiki taip pat išplito. Jame buvo laikomas jaunosios kraitis.

Po Antrojo pasaulinio karo Furoshiki buvo praktiškai išnykęs, dėl sparčiai plintančios Amerikos tradicijos – kartoninių, plastikinių dėžių, plastikinių maišelių prekybos centruose ir pan. 2006 m. aplinkos pasaugos ministras Ms. Yuriko Koike skatino atgaivinti senąją tradiciją ir naudoti Furoshiki siekiant sumažinti atliekų kiekį Japonijoje bei pasaulyje. Dabar tradicija tapo verslu – siūlomos dovanų pakavimo pakavimo paslaugos, parduodami stilingi Furoshiki maišeliai kompiuteriams, knygoms ir pan.

Kaip supakuoti dovaną Furoshiki būdu galite pamatyti šiame video:

 

Japonijos gatvių mados

Japonijos gatvės išsiskiria savo unikaliu stiliumi. Jaunimas stebina didele stiliaus ir garderobo įvairove – jie visada atrodo originaliai ir įdomiai. Japonijos gatvių mada gali būti apibūdinama kaip keista, paslaptinga, spalvinga, savita, kitoniška, novatoriška. Iš pažiūros kartais atrodo, kad Japonijos jaunimas neturi skonio ir rengiasi viskuo, ką tuo metu randa po ranka bei pasipuošia visai turimais papuošalais. Tačiau pažvelgus atidžiau, japonų gatvėse galima pamatyti laiką pralenkiančius derinius bei originalius aprangos stilius. Gatvės kultūroje susilieja menas, mokslas, kompiuterijos stebuklai, animacija, pasaka, fantazija ir apokaliptinė realybė.

Lolita. Vakariečiai šį stilių supranta taip: trumpos tiesios suknelės, pastelinės spalvos, laiba figūra ir natūralus makiažas. Tačiau Japonijoje jis turi dvi atmainas: saldžioji Lolita ir gotiška Lolita. Saldžioji Lolita atrodo kaip karalienės Viktorijos laikų lėlės – pūsti sijonukai iki kelių ar trumpesni, baltos kojinės iki kelių, daug baltos ir rožinės spalvos, garbanoti plaukai. Gotiška Lolita daugiausia dėvi juodos ir violetinės spalvos drabužius. Jų drabužiai yra žymiai seksualesni, makiažas ryškesnis. Tačiau tiek viena, tiek kita Lolita renkasi platformas ir karalienės Viktorijos laikų vaikiškų drabužių stilistiką. Lolitos stilius yra vienas populiariausių aprangos stilių jaunųjų japonių tarpe.

Ganguro. Šio stiliaus atstoves galima vadinti japoniškomis fyfomis. Jos labai vertina oranžinį įdegį ir nušviesintus plaukus. Šviesinti plaukus japonėms yra sudėtinga, todėl dažniausiai pavyksta nušviesinti tik iki rudos spalvos. Ganguro gali būti atpažįstamos iš gausios ir ryškios bižuterijos, linksmų plaukų segtukų, ryškių ir gana atvirų drabužių bei specifinio makiažo. Šio stiliaus mėgėjos akis gražina juodu kontūru ir baltais vokų šešėliais, lūpas baltu ar skaisčiai rožiniu lūpdažiu.

Kogal. Šio stiliaus atstovės saikingai šviesina plaukus, rengiasi dizainerių drabužiais ir avi tik aukštakulnius. Savo dvasia šis stilius primena Niujorko stileivas. Kogal stiliaus gerbėjoms svarbiausia yra mada, dizainerių vardai ir geras stilius.

 

 

 

 

Cosplay. Šis aprangos stilius yra vienas spalvingiausių ir įspūdingiausių. Cosplay atstovai persirenginėja savo mėgstamų filmų, anime ar video žaidimų herojais, gaminasi net „stebuklingus“ herojų ginklus. Specialiai siūti drabužiai, įmantrios šukuosenos, keistas makiažas gana brangiai kainuoja ir užima daug laiko, todėl nemaža dalis jaunų japonų taip puošiasi tik eidami į vakarėlį.

Rainbow Brite. Šio stiliaus mylėtojų galvas puošia mieli pūkuoti lankeliai, segtukai, ausytės, kepurėlės. Jos nevengia spalvų, vaivorykštės spektru nudažo kelnes, marškinėlius, suknias, nuometus ir t.t.

 

 

Visual Key. Šį stilių galima apibūdinti kaip fantazijos išraiška. Jo atstovai kuria nebūtus herojus iš tamsos pasaulio, kurie yra individualūs savo išvaizda, manieromis, gyvenimo stiliumi. Visual Key gerbėjai stengiasi gyventi savo susikurtos būtybės gyvenimą. Jie rengiasi labai iššaukiančiai, aprangoje derina kino, animacijos, fantazijos, istorijos realybes. Iš pradžių šis stilius buvo tik Japonijos roko ar metalo grupių įvaizdis, tačiau dabar labai išpopuliarėjo ir Japonijos gatvėse.

Decora. Šio stiliaus atstovai rengiasi paprastai, stengiasi atrodyti kaip įmanoma subtiliau, gražiau ir mieliau. Nešioja daug įvairių aksesuarų, per didelius batus ir per mažus marškinėlius. Merginos stengiasi  atrodyti kaip lėlės: puošiasi kaspinėliais, juostelėmis, margomis ilgomis kojinėmis. Plaukus dažo rožine, šviesia arba tamsiai ruda spalvomis ir garbanojasi arba riša į „uodegytes“.

Wamano. Tai kelių stilių mišinys. Šis stilius derina tradicines kinų rūbų detales su naujomis populiariomis mados kryptimis: emo, Gothic Lolita ar punk.

Fruits. Didžiausią dėmesį šio stiliaus atstovai teikia individualumui ir ekspresijai. Tai gatvės klasikos ir gatvės avangardo miksas, mišinys visko kas madinga, kas nauja ir kas sena.

Japoniškas verslo etiketas

Japonijos kultūra ir visuomenė yra labai savita. Japonijos visuomenė dažnai yra vadinama „voratinklio visuomene“. Čia labai glaudi sąveika tarp visų grupės narių. Nuo mažumės japonai skatinami būti priklausomi nuo aplinkinių žmonių. Jie gali reikalauti paslaugų iš savo grupės narių, ir jos turi būti suteiktos. Pirmoji „grupė“ yra šeima, po to mokykla, universitetas, firma, kurioje dirba. „Voratinklio visuomenė“ teikia privalumų japonų verslininkams pasinaudoti „pažinčių ratu“. Japonai labai gerbia savo privatumą, tačiau verslo reikalais jie yra labai visuomeniški.

Japonai kalba ilgais netiesioginiais sakiniais. Jiems labai svarbu nusakyti viską, todėl tiesūs pareiškimai yra per trumpi ir nederami. Pavyzdžiui, japonų viršininkas savo pavaldiniams nesakys: „Sutvarkykite įstaigą“, o pasakys taip: „Kadangi šiandien apie 14 val. mes laukiame svečių ir norime jiems sudaryti kuo geresnį įspūdį, gal galėtumėte čia pagerinti tvarką?“.

Japonai nemėgsta naujų žmonių. Savo „voratinklio visuomenėje“ japonai tiksliai žino kaip turi elgtis, todėl jie jaučiais nejaukiai, jei nebuvo tinkamai supažindinti ir nemoka tinkamai įspėti užsieniečio statuso. Japonai nepratę išsakyti savo nuomonės, kadangi jie atstovauja grupei ir turi dėl „nuomonės‘ pasitarti. Tad bendravimas ir derybos su japonais yra gana sudėtingi.

Japonai turi savitą požiūrį į dalykinių kontaktų užmezgimą. Pirmenybę jie teikia asmeniniams kontaktams, o ne laiškams ar telefoniniam pokalbiui. Tačiau asmeninis kontaktavimas vyksta per trečiąjį asmenį – tarpininką, kuris yra pakankamai gerai žinomas abiem pusėm.

Pažintis su japonu verslininku prasideda nuo vizitinių kortelių apsikeitimo. Paėmus iš japono vizitinę kortelę, būtina atsilyginti tuo pačiu, kitu atveju tai reikš įžeidimą. Vizitinę kortelę priimti ir paduoti reikia abiem rankom bei padėkoti.

Japonams svarbu, kad derybas vestų žmonės, užimantys panašias pareigas ir turintys beveik vienodą statusą. Oficialus bendravimas su žemesnį statusą verslo pasaulyje turinčiu asmeniu reiškia įvaizdžio sumenkinimą. Taigi, japonai jau pirmame susitikime nustato, ar kitą pusę atstovauja tinkamo lygio žmogus. Jei nesilaikoma šio lygybės principo, tai japonai vertina kaip etiketo nesilaikymą ir įmonė tampa nevertinama.

Susitinkant su japonų įmonių atstovais, reikia būti punktualiems, kadangi japonai neigiamai reaguoja į vėlavimą. Jeigu dėl kokių nors priežasčių vėluojama, būtina pranešti iš anksto ir jau nebevėluoti.

Sveikinantis su japonu, reikia vengti spausti rankas, jie yra linkę nusilenkti. Derybų metu jie išklauso pasiūlymus iki galo. Nors vadovas linkčioja galva, tačiau tai nieko nereiškia. Galvos linkčiojimas reiškia, kad jis suprato, bet nebūtinai pritaria.

Japonai stengiasi užmegzti su partneriais žmogiškus santykius. Čia daug dėmesio skiriama neformaliems santykiams, kurie remiasi asmenine pažintimi. Japonai vengia konfliktinių situacijų, visada siekia kompromiso. Jeigu jiems daromos kokios nuolaidos, tai ir jie linkę atsilyginti tuo pačiu.

Vesdami derybas, japonai dažnai svarsto temas, nesusijusias su derybų objektu. Kuo rimtesnės temos nagrinėjamos, tuo daugiau dėmesio skiriama antraeilių temų svarstymui. Taip siekiama sukurti atitinkamą savitarpio supratimo atmosferą ir savotišką partnerio pozicijų patikrinimą, todėl čia jų skubinti nedera.

Japonai turi savitą sprendimų priėmimo sistemą. Svarstant kokią nors problemą, įtraukiama daugybė žmonių – nuo vadovo iki pavaldinių. Numatoma ir tai, kaip priimti sprendimai gali būti realizuoti, todėl japonų sprendimai visada būna realizuojami ir efektyvūs.

Japonams būdingas įsipareigojimų vykdymas ir punktualumas. Į susitikimą jie visada atvyksta bent jau keliomis minutėmis anksčiau.

Į derybas japonai atvyksta komandomis, kurių kiekvienas narys yra kitos specialybės. Kiekvienas iš jų būtinai ko nors paklausia iš savo srities. Pateikdami klausimus jie renka informaciją. Gavę atsakymus, niekada nepasakys savo sprendimo, jis bus priimtas bendru susitarimu, nei viena nepareikš individualios nuomonės. Japonai mėgsta klausti to paties, kad vėliau nebūtų nesusipratimų ir neaiškumų, nors dėl jų pačių kalbos daugiaprasmiškumo vakariečiams jų ketinimai dažnai lieka neaiškūs. Japonai yra atsargūs, priimdami sprendimus neskuba. Jiems reikia laiko tarpusavyje susitarti. Japonams labai svarbu išlaikyti orumą. Jei jiems neparodoma pakankamai pagarbos, sandoris neįvyks.

Japonų elgesys ir laikysena vakariečiams ura sunkiai suprantami: jie mato tai, ką nori matyti (per savo mąstymo ir logikos prizmę).

Japonų muzika

Japonų muzikos istorija yra skirstoma į tris periodus. Pirmasis periodas — pirmapradė muzi¬kos kūryba, kurios keletas kompozicijų yra iki šiol užsilikusios. Iš jų senesniosios priskiriamos III a. pr. Kr. Antrasis periodas daugiausia pasireiškė VIII ir IX a. Šiuo metu didelę įtaką japonų muzikai darė kinų muzika. Beveik nuo XIV a. pradeda vyrauti religinė misterija, jungiama su vaidinimais ir muzika. XVII a. buvo įsteigtas pirmasis liaudies teatras. Šio šimtmečio pabaigoje japonai pradėjo nusikratyti kinų muzikos įtakos. XIX a. pr. atsirado jau daug tautinių japonų dainų, kurių dau¬guma buvo lyrinio pobūdžio.
Japonų gaidų rašyba yra pritaikyta kiekvienam instrumentui atskirai, tačiau ji nėra populiari. Ne tik liaudies dainas, bet ir didesnius muzikos veikalus japonai daugiausia groja iš klausos.
Tradicinė japonų muzika (Hogaku) skirstoma į kelias pagrindines rūšis:
Gagaku. Tai senovinė muzika, atkeliavusi iš Kinijos ir Korėjos. Ji laikoma pačia seniausia Japonijos tradicine muzika. Išvertus iš japonų kalbos, reiškia „elegantiškoji muzika“. Šios muzikos dažniausiai klausydavosi imperatoriškųjų rūmų kilmingosios šeimos. Tai buvo tarytum spektaklis.
Biwagaku. Šios muzikos pavadinimas yra kilęs nuo keturstygio instrumento Biwa. Šis instrumentas dažnai skirtas dainuojamajai poezijai ar mokymui apie budizmą. Juo dažnai grodavo keliaujantys muzikantai. Vėliau Biwos garsas šiek tiek pakito, tapo sodresnis, išraiškingesnis, ja ėmė groti netgi samurajai, siekdami pakelti karių dvasią prieš mūšį ir nuraminti sielą po jo.
Nogaku. Tai muzikinė drama. Muziką groja keturi žmonės: trys būgnininkai ir vienas fleitininkas. Jie taip pat kartais atlieka choro partijas. Skirtingai nuo operos čia pagrindinis veikėjas, dama, niekada nedainuoja aukštomis tonacijomis, dažnai ne tik kad nedainuoja, bet tik poetiškai šneka. Ši muzikos rūšis paplito nuo XIV a. ir yra kilusi iš kinų teatro. Vėliau netgi įtakojo kabuki ir butoh raidą.
Sokyoku. Tai muzika, grojama trylikastygiu instrumentu Kota, atkeliavusiu taip pat iš Kinijos VII a. Juo buvo grota tik kilmingųjų namuose. Tačiau XVII a. situacija pasikeitė. Aklas muzikantas Yatsuhashi Kengyo išmoko groti Koto. Pamatęs, kad tai yra puikus instrumentas, kuriuo groti gali net aklieji, Kengyo pradėjo stengtis, kad šį instrumentą pamėgtų kuo daugiau žmonių. Jis parašė daug dainų, šiek tiek modifikavo patį instrumentą, kad juo galėtų groti aklos moterys.
Shakuhachi. Tai muzika, kuri yra grojama su 55 cm ilgio fleita. Šios fleitos, padarytos iš bambuko, buvo naudojamos dzen budizmo vienuolių. Nors ir buvo draudžiama, jie keliaudavo po šalį grodami, kartais užsidėję pintus krepšius ant galvos kaip izoliacijos nuo materialaus pasaulio simbolį. Valstybė kelis kartus bandė visiškai uždrausti šį instrumentą, tačiau dėl švelnių, paprastų garsų ir paties instrumento paprastumo, jis vis tik išliko toks pat populiarus. Apie 1980-uosius pradėtas dažnai naudoti vakarietiškoje popkultūros muzikoje.
Shamisenongaku. Tai muzika, kuri yra išgaunama Shamisen instrumentu (gitara su trim stygom). Ši muzika dažnai grojama kabuki ir banraku. Shamisen yra universalus instrumentas, kuris gali skambėti ir teatre solo ar kartu su kita Shamisen. Juo grodavo tiek vyrai, tiek moterys. Geišos kartu su šiuo instrumentu dainuodavo dainas. Yra nemažai Shamisen rūšių ir su kiekviena iš jų grojama skirtingo stiliaus ir garso muzika. Šiuo instrumentu dažnai grojama ir šiandien.