Sekku Naujieji Metai

Sekku švenčių grupei yra būdingas glaudus ryšys su kalendoriumi: jos švenčiamos kas 2 mėnesius jų diena atitinka mėnesio numerį. Šios šventės, galima sakyti festivaliai, žymi glaudų ryšį su gamta, kadangi kiekvienas sekku žymi naują ciklą. Viso yra 5 sekku: Naujieji Metai, HinamatsuriKoinoboriTanabata ir Choyo. Dabartinių sekku tradicijos yra glaudžiai susijusios su žemdirbystės simboliais, taip pat ryškus ir Kinijos kultūros įtakos pėdsakas. Maistas švenčių metu labai svarbus: kiekvienas festivalis turi savo tradicinius patiekalus, kurie dažniausiai yra iš ryžių. Tikima, kad švenčių tradicijų laikymasis atneša sveikatą, ilgaamžiškumą bei sėkmę.

Toliau skaityti „Sekku Naujieji Metai“

Chrizantemos Japonijoje

Japonijoje chrizantemos reiškia ilgaamžiškumą, laimę, kilnumą. Tai viena mėgstamiausių japonų gėlių. Japoniška chrizantema ir Saulė skamba vienodai – kiku. Ši gėlė užima gana garbingą vietą valstybinėje simbolikoje. Nuo VII amžiaus, kai japonų imperatoriaus kardą papuošė chrizantemos piešinys. Šis piešinys laikomas valdovų emblema. Stilizuota auksaspalvė gėlė su šešiolika dvigubų žiedlapių iki šiol tebėra imperatoriškųjų namų herbas. Toks atvaizdas  atlieka ir valstybinio herbo vaidmenį: ant monetų, antspaudų ir oficialių dokumentų. Populiaru chrizantemomis puošti audinius, vazas, kitus buities audinius.  Anksčiau šis atvaizdas laikytas šventu ir teisę į jį turėjo tik imperatoriškosios šeimos nariai. Eiliniams japonams pažeidus šią taisyklę grėsė mirties bausmė.

Toks pat atvaizdas yra ir ant Chrizantemos ordino, kuris įsteigtas 1888 metais ir iki šiol laikomas garbingiausiu apdovanojimu šalyje. Chrizantema Japonijoje yra labai mylima ir gerbiama. Tikima, kad dėl šios gėlės ilgo žydėjimo , prausimasis nuo jų surinkta rasa ilgam išsaugo grožį.

Pirmosios plantacijos šalyje atsirado maždaug prieš 400 metų. Japonai iki šiol turi tradiciją kiekvieną rudenį minėti Chrizantemų šventę. Tai viena gražiausių ir mėgstamiausių japonų švenčių. Žiedų jūroje skendinčios gatvės, namai, automobiliai primena pasakų šalį. Ankstesniais laikais dvariškiai buvo kviečiami į imperatoriaus rūmus. Jie gerdavo chrizantemų vyną, klausydavosi muzikos, grožėdavosi chrizantemomis sode ir kurdavo eiles. Dabar šios šventės metu miestuose vyksta chrizantemų parodos, kuriamos šių gėlių kompozicijos, kurioms naudojami tik augalai su šaknimis, kad būtų kuo ilgiau išsaugotas šviežumas ir grožis. Meistrai rūpinasi, kad kompozicijos atrodytų nepriekaištingai, nuvytę žiedai pakeičiami šviežiais. Chrizantemų augintojų pasididžiavimas – milžiniški chrizantemų krūmai, ant kurių galima suskaičiuoti iki 1000 išsiskleidusių žieų. Per šventę demontruojamos naujos veislės, pristatomi dailūs stiebiniai medeliai, kompaktiški kupsteliai, svyrančios kaskados. Viename iš stambiausių japonų gėlininkystės centrų Nichonmacu mieste rudenį vyksta „chrizanteminių lėlių“ paroda. Žmogaus ūgio figūros gaminamos iš bambuko ir papjė mašė, o kostiumai daromi iš įvairiausių atspalvių žiedų. Šventės metu, kaip ir senais laikais, ragaujama chrizantemų gėrimo. Manoma, kad jis turi gydomąjį poveikį ir yra malonaus skonio.

Valstybinės šventės

Japonų šventės yra labai gausios ir įvairios. Čia susilieja vietinės ir kiniškos, valstybinės ir regioninės tradicijos. Nemažą dalį švenčių japonai parėmė iš Kinijos, bet laikui bėgant perimtos šventės vis labiau susiliejo su vietiniais papročiais ir galiausiai nuo pirmykštės versijos liko nebent pavadinimas ar data.  Tarp visų švenčių galima išskirti keletą pagrindinių grupių: valstybinės, Sekku, kitos visuotinės šventės ir regioninės. Kiti šventes linkę skirstyti į valstybines ir matsuri. Valstybinės šventės tai nustatytos nedarbo dienos. Dauguma valstybinių švenčių yra susijusios su tradicinėmis, bet daugumos datų yra sugalvotos. Kai kurios jų turi sąlytį ir su imperatoriaus garbinimu. Apie valstybines šventes trumpai.

 

Sausio 1 d. Ganjitsu –Naujieji metai japonams viena svarbiausių švenčių. Beje, Japonai švenčia vakarietiškus Naujuosius metus, tuo tarpu kai didžioji Rytų Azijos gyventojų dalis švenčia Naujuosius pagal Kinų kalendorių. Šios šventės išvakarėse (omisoka – gruodžio 31) yra tvarkomi namai, kad jokie ‘nešvarumai’ nepaveiktu naujųjų metų. Tądien nemažai žmonių aplanko budistines šventyklas kad paklausyt kaip varpas suskambės 108 kartus (tikima, kad žmogus turi 108 nuodėmes ir vienas varpo suskambėjimas nuvalo vieną nuodėmę). Taip pat yra stengiamasi ilgai nemiegot, kad 12 valandą nakties suvalgyti toshikoshi-soba – viliamasis kad šeimos gerovė tęsis kaip ir ilgi makaronai.
Japonai, kitaip nei mes, nesėdi iki paryčių, o gulasi anksti. Pirmoji naujųjų metų diena (ganjitsu) tradiciškai leidžiama su šeimos nariais. Per šias dienas lankomos budistinės bei sintoistinės šventyklos, Imperatoriaus rūmai, einama į svečius pasveikint kitų, pagurkšnot kartu ryžių vyno, keičiamasi naujametiniais sveikinimo atvirukais.

Sausio 15 d. Seijin – no – hi Pilnametystės diena. Ši šventė yra švenčiama kasmet nuo senų senovės. Antrą sausio pirmadienį valstybė sveikina jaunimą, kuriam per pastaruosius metus suėjo 20 metų. Sakomos kalbos, įteikiamos mažos dovanėlės, o po oficialios dalies šventė tęsiasi šeimos arba draugų rate.

Sausio 26 d. Imperatoriaus diena – tai valstybės diena. Šios šventės metu vienintelį kartą per metus šalies svečiai ir gyventojai oficialiai įleidžiami į imperatoriaus rūmus.

Vasario 11 d.Kenkoku kinenbi Valstybės įkūrimo diena.  Remiantis istorijos šaltiniais, šią dieną 660 pr.Kr. buvo  karūnuotas pirmasis Japonijos imperatorius.

Kovo 21 d. Shunbun – no – hi Pavasario lygiadienio diena. Ši diena patenka į ohigan savaitę, kurios metu lankomi kapai.

Balandžio 29 d. Showa – no – hi. Tai buvusio imperatoriaus Showa gimtadienis. Anksčiau šią dieną buvo minima žalumos diena, dabar ji perkelta į gegužės 4d. Laikotarpis balandžio 29 d. – gegužės 5d. Dar vadinamas Auksine savaite. Tai ilgiausias nedarbo dienų laikotarpis. Prasideda jis buvusio Imperatoriaus gimtadieniu (Showa no Hi), o baigiasi Vaikų dieną.

Gegužės 3 d. empo kinenbi Konstitucijos diena. Šia diena yra minimas naujos Konstitucijos įvedimas. Naujoji konstitucija įsigalėjo po karo.

Gegužės 4 . Midori – no – hi Žalumos diena. Šventė žymi imperatoriaus Showa meilę gamtai ir augmenijai.

Gegužės 5 d. Kodomo – no – hi Vaikų diena. Senovei tai buvo berniukų šventė, bet 1948-ais metais šventė buvo pervadinta į Vaikų dieną ir tapo valstybine švente. Nepaisant to, šią dieną priimta kartu su berniukais leisti karpius primenančius aitvarus (koinobori), nes jie neša sėkmę; namai puošiami karių lėlėmis (musha ningyo).

Liepos 16 d. mi – no – hi Jūros diena. Ši šventė žymi imperatoriaus Meiji sugrįžimą iš  Hokkaido kelionės laivu 1876 metais.

Rugsėjo 17 d. Keiro – no – hi Pagarbos seneliams diena. Ši diena simbolizuoja pagarbą ilgaamžiškumui.

Rugsėjo 23 d. Shubun – nohi Rudens lygiadienio diena. Šį lygiadienį kaip ir pavasario yra lankomi kapai.

Spalio 10 d. Taiiku – no – hi Kūno kultūros diena. Šią dieną 1964 metais vyko Olimpinių žaidynių Tokijuje atidarymas.

Lapkričio 3 d. Bunka – no – hi Kultūros diena. Tai kultūros skatinimo ir laisvės ir taikos, meilės diena. Šią dieną mokyklos ir vyriausybės apdovanoja pasirinktus asmenis už jų ypatingus pasiekimus kultūrai.

Lapkričio 23 d. Kinro kansha – no – hi. Padėkos už darbą diena

Gruodžio 23 d. Tenno tanjobi Imperatoriaus gimtadienis. Dabartinio imperatoriaus gimtadienis Japonijos visada yra nacionalinė šventė. Pasikeitus imperatoriui, keičiasi ir šios šventės diena.

Japonijos kinas

Japonų kinas yra labai įvairus: samurajų filmai, mokslinės fantastikos juostos, siaubo filmai, anime. Japonų kino raida nuo pat pradžių vyko paraleliai su vakarų kinematografijomis. Jis išgyveno panašius etapus: pirmieji nebylieji filmai, garsinio kino lūžis, karinės propagandos kinas, 6-7 dešimtmečių autorinio kino suklestėjimas, naujoji banga, kino komercializavimas ir naujas meninių ambicijų atgimimas 10-ajame dešimtmetyje.

Nors japonų režisieriai yra gerai žinomi visame pasaulyje, tačiau jų kinas visdar išlieka egzotiškas ir iki galo nesuprastas. Pastarieji  japonų kino dešimtmečiai rodo japoniškos kinematografijos atgimimą. Per metus yra sukuriama apie 800 naujų filmų.

Žinomiausi japonų kino kūrėjai – Akira Kurosawa, Yasujiro Ozu, Kenji Mizoguchi, Shohei Imamura, Kon Ichikawa yra gerai žinomi tarptautiniu mastu. Tai režisieriai, kurie yra savitos ir išskirtinės japonų kinematografijos asmenybės.

Akira Kurosawa (1910-1998) kūryboje nepripažino jokių apribojimų ir praturtino japonų kiną modernia kalba. Jo filmams būdingas tiesos reliatyvumas, konfliktiška dramaturgija, neeiliniai charakteriia, efektingas tapybiškumas.

Subtilusis Yasujiro Ozu (1903-1963) visiška priešingybė Kurosawai. Jis sąmoningai ribojo savo kino raiškos priemones ir koncentravosi ties viena tema – viduriniosios klasės šeimos kasdieniniu gyvenimu. Ozu filmai yra lėto tempo, be atvirų dramatinių kolizijų, pripildyti švelnaus liūdesio ir lengvo humoro.

Kenji Mizoguchi (1898-1956) savo kūryboje balansuoja tarp ištikimybės tradicinėms vertybėms ir šių dienų naujovių. Režisieriaus stilių charakterizuoja subtiliai perteikiama atmosfera, keistos tikrovės ir nerealių dalykų samplaikos, lėtas ritmas, vaizdinio prado prioritetas.

Shohei imamura (g. 1926) neretai minimas kaip vienas japonijos kino „naujosios bangos“ formuotojų. Jį domina spontaniški gyvenimo aspektai, pornografijos temos, anksčiau draustos prietarų. Pats režisierius teigia, kad jo personažai „stiprūs, godūs, kandūs, sukti žmonės, labai žmogiški savo trūkumais“. Jis kūrė ir gana drastišką dokumentiką.

Kon Ichikawa (g. 1915) pradėjo darbą kine nuo animacijos ir lėlių filmų, domėjosi kinematografinėmis kabuki teatro, komikso galimybėmis, ekranizavo daug garsių japonų literatūros kūrinių, kūrė senų negarsinių juostų rimeikus. Ichikawa yra puikus pasakotojas ir stiliaus meistras, natūraliai siejantis poeziją, komediją ir tragediją. Jam patinka komplikuoti, kartais šokiruojantys charakteriai. Ichikawos kino vizualumas neatsiejamas nuo gilios užuojautos atstumtiems, nuskriaustiems, įbaugintiems personažams, nors „humanisto“ vardo režisierius išsigina. Jis teigia, kad yra „realistas, ieškantis geriausių žmogaus prigimtinių savybių, ir nenustembantis, aptikęs blogiausias.

Japonų arbatos gėrimo ceremonija

Jau keturis šimtmečius japonai puoselėja arbatos gėrimo ceremoniją. Pagrindiniai jos principai yra: tyla, švara, ramybė ir pagarba. Šių principų pagrindu atliekamas visas ritualas.

Aštuntajame šimtmetyje japonai arbatos ceremoniją pavertė filosofija. Mokslininkas Lu Vuchas yra pasakęs: “Pirmasis puodelis tik suvilgo mano lūpas ir gerklę, antrasis pašalina vienišumą, trečiasis žada ramybę, ketvirtasis pro odą išvaro visą gyvenimo blogį, penktasis skverbiasi į mano jausmus, šeštasis nuteikia svajonei, septintasis… Gaila, bet daugiau nepajėgiu išgerti…”

Ritualas prasideda nuo vartų, vedančių į aukštos gyvatvorės saugomą uždarą erdvę. Kiekvienas už tvoros palieka visas blogas mintis ir kasdienius rūpesčius. Pirmenybė suteikiama vyriausiam ir garbingiausiam svečiui. Vartų kirtimas ir nuo jų per pievą einantis akmenų takelis yra pirmasis meditacijos žingsnis. Tokiu būdu nutraukiami ryšiaia su išoriniu pasauliu. Šio takelio paskirtis – priminti, kad atėjo metas stabtelėti, apsižvalgyti, pasidžiaugti atsivėrusia panorama.

Prie arbatos namelio pasitinka didžiai gerbiamas namelio šeimininkas (dažnai tai būna senos geišos). Po ilgų nusilenkimų šeimininkas pradeda ruošti arbatą. Samteliu pasėmęs arbatžolių, užpila vandeniu, ryžių šluotele plaka garuojančią arbatą. Kai arbata pradeda putoti žaliais debesimis iki pat puodelio kraštų, šeimininkas padeda ją netoli židinio, tokiu būdu parodydamas, kad svečiai gali vaišintis.

Arbata yra geriama susikaupus ir tyloje. Ceremonijoje svarbiausia – sutaurinti penkis žmogaus jutimus. Kai gėrimasi ikebana ar puodeliu – apvalomas regėjimas, kvėpavimą apvalo sklindantis smilkalų kvapas, klausą veikia virdulio “dina”, ragaujant arbatą išplaunama burna, o puodelis sustiprina lietimo pokūčius. Japonai mano, kad geriantieji arbatą tampa geresni, švaresni, gali geriau suprasti vienas kitą ir save. Arbatos gėrimo ceremonijoje svarbiausia yra vidinis dalyvaujančiųjų ryšys, susikaupimas, apmąstymai, pokalbis su pačiu savimi, su menu.

Arbatos gėrimo ceremoniją japonai perėmė iš kinų, bet suteikė jai unikalias japoniškas formas, gerokai pakeitė bei estetizavo. Vakariečiai dažnai nesuvokia šio ritualo visumos, kadangi arbatos gėrimo ceremonijos tradicija yra neatsiejama nuo visos japonų kultūros, dzenbudizmo filosofijos. Jos pagrindai susiformavo XV-XVI a., kai tradiciniuose japoniškuose soduose atsirado nedideli,  bet erdvūs arbatos gėrimo paviljonai. Žmonės, išmanantys ceremonijos meną ir sugebantys tinkamai ją vesti, buvo gerbiami ne mažiau nei filosofai ar poetai. Susėdus gerti arbatos socialiniai rangai netekdavo reikšmės, arbatos gėrimo ritualas tarsi įkūnydavo tobulos, harmoningos visuomenės idėją.

Arbatos gėrimo ceremonija yra estetizuotas pasaulis, minimalumo, asketizmo idėja, teigianti, kad žmogui reikia labai nedaug. Čia svarbi kiekviena smulkmena. Ypatingas dėmesys skiriamas švarai (namelio, arbatos indų, net svečių ir šeimininko drabužių), svarbu net garsai už lango, užverdančio vandens garsas, lietaus šnarėjimas lauke. Šis ritualas padeda siekti vidinės harmonijos ir apsivalymo.

Ceremonijai reikalinga aplinka, kurioje vyrauja paprastumas, nuosaikumas, natūralumas, neryškios ir nerėksmingos formos.  Viskas ypatingai dera tarpusavyje – sodas, supantis arbatos paviljoną, namelio eksterjeras ir  interjeras.

Arbatos ceremonijoje gali dalyvauti apie penketas žmonių. Vienas iš jų paprastai būna garbės svečias. Svečiai kviečiami prieš savaitę. Nuo vartų akmenuotas takelis veda link akmeninio ritualinio indo rankoms nusiplauti. Įeinant į arbatos paviljoną, reikia nusiauti, kad išorinio pasaulio dulkės liktų anapus sienų. Namelio viduje nėra baldų, tik lentynėlė, kurioje išdėliojami arbatos gėrimo ceremonijos indai. Suėjus svečiams, įnešami indai.  Svečiai juos apžiūri ir įvertina jų grožį. Po to nuvalomi specialia šilkine servetėle. Paruošiama ir užverdama arbata. Smilksta smilkalai. Svečio vaidmuo – palaikyti įdomų pokalbį su šeimininku. Pokalbyje draudžiamos visos destruktyvios temos (ligos, politika, svetimi turtai, apkalbos, gyrimasis). Vengiama visko, dėl ko pašnekovų nuomonės galėtų nesutapti.

Japoniška arbatos gėrimo ceremonija yra sudėtinga, formali ir rami. Vyksta pagal griežtai nustatytą tvarką ir judesių seką, čia daug taisyklių. Dažnaiusiai arbatos ceremonija prasideda pietų metu ir trunka apie keturias valandas. Tačiau kartais rengiamos vadinamosios nakties arbatos:  šviečiant mėnuliui – tarp pusės dvyliktos nakties ir ketvirtos ryto ir patekant saulei – tarp ketvirtos ir šeštos ryto.

Ceremonijos metu vaišinama lengvais patiekalais: sriuba, daržovėmis, žuvies užkandžiais. Per pertrauką svečiai išeina pasivaikščioti į sodą. Tuo metu sutvarkomi indai, išvalomas ir išvėdinamas namelis. Po pertraukėlės svečiai grįžta į ankstesnes savo vietas ir toliau vaišinasi arbata.

Arbatos gėrimo ceremonija yra tarsi riba tarp tikrovės ir meno pasaulio, kuriame atsidūręs žmogus gali trumpam patirti ramybę, susikaupimą, pajusti grožį ir arbatos puodelyje atrasti harmoniją.

Sportas Japonijoje

Dauguma japonų domisi sportu ir kovos menais. Kai kurie jų pasaulyje išgarsinti būtent japonų, pvz., tradiciniai kovos menai.

Svarbiausia tradicinė Japonijos sporto šaka yra Sumo. Čia yra tam tikrų religinių elementų, daugelis ritualų susiję su šintoizmo tikėjimu. Sumo imtynės dažnaiusiai atliekamos Shinto šventykloje. Ringe susitinka du milžiniški vyrai. Laimi tas, kuris oirmas išstumia priešininką iš ringo arba parverčia ant žemės. Sumo taisyklės yra labai sudėtingos (plačiau apie jas galite pasiskaityti: http://japonija.lt/sumo-taisykles/).

Judo yra savigynos menas, kuris yra gana plačiai paplitęs po visą pasaulį. Jis atsirado XIX a. pab.  Japonijoje.  Judo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai, nenaudojamas spaudimas sąnariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės, nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Judo imtynės vyksta tarp dviejų asmenų, vilkinčių judo kimono. Imtynių metu oponentai naudoja kūno balansą ir jėgą priešininkui išbalansuoti. Čia nėra tikslo sužeisti priešininką. Judo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ir atletinio meistriškumo. Šis kovos menas moko kontroliuoti savo jausmus bei emocijas, moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo, disciplinos, etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo, nugalėti baimę bei parodyti drąsą esant spaudimui. Judo ugdo teisingumą ir sąžiningumą. Kovos trukmė vyrams – 5 min., moterims – 4 min. Sportininkas laimi kovą tada, kai techniškai parbloškia varžovą ant nugaros, išlaiko varžovą nugara prispaustą prie tatamio 30 sekundžių, priverčia priešininką pasiduoti atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugdamas kaklą.

Karate yra kova be ginklų, išvystyta Okinawan valstiečių, kuriems žemių valdytojai drausdavo nešiotis ginklus. Naudojantis sutelkta energija, karate ekspertas ranka arba koja gali sulaužyti tiek ploną lentelę, tiek plytą vienu smūgiu. Čia stengiamasi efektyviausiu keliu išnaudoti žmogaus kūno fizines ir dvasines galimybes, panaudojant blokuojančias ir atakuojančias technikas ar jų kombinacijas kojomis ir rankomis. Tradicinis karate skirtas ugdyti įvairiapusę, harmoningą asmenybę. Į sportą karate atėjo tik XX a. vid., po to, kai šį pasaulį paliko karate tėvas G. Funakoshi (1958 m.). Sportinės varžybos rengiamos „shiai“ principu – „patikrinkime vienas kitą“. Čia svarbiausia ne nugalėti priešininką (pelnyti taškų sužalojant ar kitaip jam pakenkiant), o patikrinti savo įgūdžius, galimybes, pasisemti patirties ir pakelti savo meistriškumą. Kovos aikštelėje varžybų metu svarbiausia abipusė pagarba.

Aikido yra dra viena kovos meno šaka, kurioje taip pat sutelkiama energija, tačiau ją panaudojant kartu su priešininko jėga. Aikido labiausiai vertinamas kaip būdas sustiprinti savo fizinę jėgą. Aikido moko susilieti su ataka, nuspėti arba užkirsti kelią galimiems priešiškiems veiksmams, įvairiais būdais išprovokuoti priešininką. Atlikdamas bet kokį Aikido veiksmą, aikido sportininkas yra mokomas tiesiogiai nesusidurti su ataka, nestatyti jėgos prieš jėgą. Grubi fizinė jėga nėra beribė ir nenugalima. Aikido principai leidžia neutralizuoti priešininko ataką, nedarant jam didelės žalos. Aukščiausiame technikos įvaldymo lygyje tikras aikido meistras turėtų sugebėti prisitaikyti ir efektyviai veikti bet kokioje situacijoje. Aikido tikslas – ugdyti save kaip asmenybę, tobulinti savo charakterį, naudojant kovos meno techniką kaip priemonę tikslui pasiekti. Svarbiausi aikido principai yra: iniciatyvių veiksmų perėmimas ir išlaikymas, sugebėjimas nesipriešinti tiesiogiai – jėga prieš jėgą, galimybė užbėgti už akių priešininko veiksmams, gebėjimas nuspėti ataką ir konfliktinę situaciją, mokėjimas orientuotis ir efektyviai veikti streso metu.

Be tradicinių kovos menų Japonijoje taip pat lavinamos ir moderniojo sporto šakos.

Beisbolas Japonijoje yra populiariausias sportas tarp sporto rungtynių žiūrovų. Profesionalų beisbolo lyga čia įkurta 1936 m. Japonijoje ypač populiarios yra metų serijos, žaidžiamos tarp vyresnių ir vidurinių mokyklos klasių mokinių. Taip pat yra dvylika profesionalių komandų, kurias remia pagrindinės Japonijos korporacijos.

Futbolas šiuo metu yra labiausiai paplitęs tarp vaikų ir jaunimo. Japonijos futbolo jaunimo lyga buvo įkurta 1993 m. ir pripažinta kaip aukščiausios klasės. Joje yra keturiolika komandų, kuriose žaidžia geriausi žaidėjai. Japonijos futbolo komandos yra vienos stipriausių Azijoje.

Golfas taip pat gana populiarus sportas Japonijoje. Jis šalyje įgauna vis didesnį populiarumą. Yra daugybė pirmos klasės golfo kursų kaimuose, netoli didžiųjų miestų ir pačiuose miestuose. Labai daug žmonių ten lankosi ir domisi šiuo sportu.

Plaukimas Japonijoje yra prieinamas aktyvus laisvalaikio praleidimas. Visuose miestuose yra viešų ir privačių plaukimo baseinų. Pajūrio krantai vasarą yra pagrindinė vandens mylėtojų lankymosi vieta.

Alpinizmas taip pat yra gana populiarus. Japonijos Alpėse ši šaka yra gerai išvystyta.

Slidinėjimas yra svarbus šalies verslas. Žiemą milijonai slidinėtojų traukia į Honshu ir Hokkaido kalnus. Slidinėjimas čia taip paplitęs, kad yra sudarytos sąlygos ir vasarą. Padarytos specialios nuožulnios plokštumos.

Tarp jaunimo labai paplitęs ir tenisas. Japonijoje yra daug privačių ir viešųjų teniso kortų.

Senoji japonų graviūra

Medžio raižiniai Japonijoje žinomi jau nuo IX a. Ksilografijos techniką japonai naudojo dauginant sutras, kitus religinius tekstus. Savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik XVII a. Savo reikšme graviūra prilygo kabuki teatrui, arbatos gėrimo ceremonijai, ikebanai ir kitoms Japonijos kultūros bei meno sritims. Taip gimė ukiyo-e menas. Ukiyo-e japoniškai reiškia nuolat kintančio pasaulio paveikslus. Tai buvo naujos eros pradžia japonų mene. Ukiyo-e plėtoja istorinius-mitologinius siužetus, daugiafigūres kompozicijas.
Ukiyo-e menas tapo miestiečių buities dalimi. Jį daugiausia puoselėjo trečiasis, žemiausiasis, luomas. Pagrindiniai vaizdavimo objektai buvo: pramogų psaulis, kabuki teatro aktoriai, kurtizanių kvartalai, geišos, miestų vaizdai. Ukiyo-e graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, puošiamas namų vidus. Taip pat naudojamos kaip sveikinimo atvirukai, arbatos namų ir teatro afišos, amatininkų dirbtuvių produkcijos katalogai, pypkių, ginklų, šukų ornamentų rinkiniai. Dažnai atliko šiuolaikinių madų žurnalų funkciją – reklamavo madingų audinių raštus ir kimono modelius. Tai buvo masinis menas.
Ukiyo-e mokyklos pradininku laikomas Iwasa Matabei (1578-1650). Pirmasis plačiai pripažintas medžio graviūrų meistras buvo Suzuki Harunobu (1725-1770). Pagrindinė jo darbų tema buvo trapios, susimąsčiusios, nežemiško grožio moters paveikslas. Harunobu tapo japonų grafikos klasika. Ryškiausi XVIII a. meistrai buvo Katsukawa Shunsho, Torii Kiyomitsu, Torii Kiyonaga. Jie žavėjosi detalėmis: žydinčios vyšnios šaka, grakščios moters siluetu, ūkanotu gamtovaizdžiu, teatro aktorių mimikos išraiškingumu, samurajų herojiškumu. Naujas demokratiškojo ukiyo-e meno etapas susijęs su peizažu. Katsushika Hokusai (1760-1849) kūryboje gamtos grožis skleidžiasi kartu su žmonių jausmais, su jų kasdieniu kūrybingu buvimu gamtoje.
Ukiyo-e medžio raižiniuose buvo daug kaligrafijos ir poezijos – lakštuose nemažai įrašų, monogramų, eilėraščių. Kuriamo vaizdo pagrindas buvo linija ir dekoratyvi splavinė plokštuma. Dailinininko beveik nedomino konkretaus personažo asmenybė ir jo individuali psichologija, socialianiai ryšiai ir santykiai su visuomene, personažų jausmai tipizuoti.
Ukiyo-e medžio raižiniai buvo kuriami trijų asmenų. Dailininkas tik piešdavo, nurodydavo pagrindines spalvas. Raižytojas (ar keli) perkeldavo piešinį ant medžio, kai kada naudodami net 30 lentų. Spaudėjas raižinį atspausdavo rankiniu būdu ant specialiai paruošto minkšto ryžių popieriaus. Nuo jo priklausė galutinis sprendimas – kai kada raižinius lakuodavo, apiberdavo perlamutro ar metalo pudra. Dailininkas, raižytojas ir spaudėjas buvo beveik lygiaverčiai kūrinio autoriai.
Ukiyo-e klestėjimas baigėsi XIX a. II p. 1842 m. buvo uždrausti populiarių aktorių, šokėjų ir geišų portretai, pradėta riboti spalvų kiekį – galėjo būti tik septynios. Taip pat neigiamą įtaką padarė atsiradę sintetiniai dažai, pakeitę senuosius natūralius pigmentus, sumaišytus su specialia ryžių pasta. Visose dvasinio gyvenimo sferose smarkiai reiškėsi Vakarų Europos įtaka – plūdo užsienietiškos prekės ir idėjos. Tai paskatino medžio raižinių meistrus prisitaikyti prie naujų sąlygų ir ieškoti savo temų.
Nuo XIX a. vid. Ukiyo-e pradėjo daryti didelę įtaką Vakarų europos sailės mokykloms ir atskiriems dailininkams: Mane, Mone, Dega, Tuluz-Lotrekui, Van Gogui ir kt. Japonų graviūros turėjo poveikį ir M. K. Čiurlionio kūrybai.

Japonų teatras

Manoma, kad japonų teatras išsivystė iš pirmykščių šokių ir Sinto dievybių garbinimo apeigų. Paprastai skirstomas į tradicinį ir naujovišką. Žinomiausios tradicinio teatro rūšys yra Kabuki, Bugaku, No, Kiogen ir Bunraku (arba lėlių teatras). Garsiausi naujoviško teatro žanrai – Simpa, Sinkokugeki, Singeki. Japonai taip pat perėmė vakarietiško teatro tradicijas ir rūšis: operą, baletą.

Kabuki yra žinomiausias japonų teatro žanras. Čia vaidina tik vyrai, naudojami įspūdingi kostiumai, net kaunamasi kardais (iki 1680 m. jie buvo tikri). Pirmą kartą šio stiliaus vaidinimas buvo pastatytas 1603 m. kaip priešingybė No teatrui. Jau keturis šimtmečius kabuki yra vienas pagrindinių menų. Kai kurios pjesės parašytos XVII a., bet dauguma sukurta XVIII-XIX a. Dramų tematika ir stilistika yra įvairi: kai kuriose vien tik dainuojama, kitose tik kalbama, nors dažnaiusiai šie išraiškos būdai derinami tarpusavyje. Šiandien kabuki vis dar populiarus ir išliko beveik nepakitęs. 2005 m. įtrauktas į Žodinio ir Nematerialaus Paveldo Šedevrų sąrašą.

Bugaku yra tikriausiai pats neįprasčiausias iš japonų teatro žanrų. Į jį įeina daugybė kaimyninių tautų (Indijos, Kinijos, Korėjos, pietryčių Azijos) tradicinių elementų. Jo metu šokama ir dainuojama, naudojamos kaukės.

No yra tradicinis japonų vaidinimas, kuriame sujungiama muzika, šokis, drama ir poezija, atliekamas nuo XIV amžiaus. Išsivystė iš liaudies ir aristokratų liaudies menų. Pagal tradiciją No teatro aktoriai ir muzikantai nedaro repeticijų. Vietoj to jie praktikuoja judesius, dainas ir šokius atskirai ar padedant vyresniems mokyklos nariams. Taigi, pasirodymo tempas priklauso ne nuo kurio nors iš atlikėjų, bet nuo jų sąveikos.

Kiogen yra komedijos žanras, kuris išsivystė kartu su No, jie kartu buvo vaidinami ir išlaikė glaudžius ryšius iki šių dienų. Kiogen turinys nėra artimas simboliniui ir formaliam No teatrui, kadangi tai yra komiška forma, kurios tikslas yra priversti žmones juoktis.

Bunraku yra tradicinis lėlių teatras. Spektaklių metu groja tradiciniai japonų instrumentai. Lėlės būna maždaug vieno metro aukščio, joms valdyti reikia bent jau trijų žmonių. Kiekvienas jų atsako už skirtingas lėlės kūno dalis.

Naujieji teatro žanrai Japonijoje atsirado po Meidzi revoliucijos (XIX a. vid.). Simpa išaugo iš įpratso teatro, singeki – europietiško tipo drama.

Japonijos teatre populiarėja aktoriai-robotai.  Režisieriai gali nesibaiminti jei jų aktoriai pvz., premjeros išvakarėse susilaužys koją. Juos pakeisti galės robotai. Pirmą kartą aktorių-robotų pasirodymas surengtas 2008 m. Tai buvo nedidelė O. Hiratos pjesė „Aš, darbininkas“ specialiai suburtai auditorijai, kurioje vaidino du robotai. Paskutiniame epizode aktoriai scenoje paliko vienus robotus, kurie sulaukė didelių auditorijos aplodismentų. Kai kuriuos žiūrovus vaidinimas taip sujaudino, kad jų akyse pasirodė ašaros. Robotai įtikino auditoriją, kad nėra skirtumo, ar scenoje vaidinama realistiškai, t.y., įsijaučiant į avidmenį. Repeticijos su robotais yra sudėtingas darbas, kadangi po kiekvienos repeticijos robotus reikia iš naujo programuoti, dažnai tenka perprogramuoti jų kūno (galvos, rankų ir kt.) judesius.