BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 10 dalis. Pabaiga.

Japonų ir lietuvių humoras nėra toks pats. Taip, jie juokiasi daug, ypač tai matyti televizijos vakaro programose, kuriose didžioji geriausio laiko dalis skirta būtent humoro šou. Tačiau ne viskas mus yra taip pat iki ašarų juokinga. Jie, japonai, irgi retai lūždavo iš juoko girdėdami specialiai jiems pasakojamas, išsitraukus iš aukso fondo ir laiko, bei įvairių situacijų patikrintas, visuomet veikiančias juokingas istorijas, kurios pralinksmindavo net piktą vagį kur nors Ekvadore ar atsiskyrėlį Australijos dykumoj. Tik mandagus šypsnis, galvos linktelėjimas ir du, trys atsargūs garsai iš nepravertos burnos. Kartais važiuojant, kai nutikdavo ar prisimindavom ką nors super smagaus, ašaroms bėgant per skruostus,atsisukę paklausdavom savo bičiulio Koichio, ar bent šį kartą buvo juokinga. Jis, tuo sau būdingu nuoširdžiu atsakymų, sudaužydavo eilinę vieną viltį:

-Nelabai supratau.

-Bet čia juk taip viskas buvo aišku, sudėtingiau nebūna, matai, lūžtam susiriesdami. Negi tavęs visai neužkabino?

-Man nejuokinga, – šyptelėjo japonas, net nebandęs apsimetinėti. Nors tiesa pasakius, įtariu, kad nebuvo teisus iki galo. Bent jau šypsodavosi išgirdęs eilinį juokelį, kurį sekdavo riaumojimas mašinoje. Aišku, gali būti, kad tiesiog mes tuo metu atrodydavom taip kvailai, kad tai galų gale atitikdavo vaizdus, matomus per linksmus japonų komikų vakarus.

Bet taip negalėjo tęstis visą laiką. Mes vis tik radom vieną bendrą, visus tuo metu buvusius šalia juokinusį tarptautinį įvykį. Jo metu šiam apgailėtinam performansui abejingų neliko. Įžengėme į sumomokyklą.

Gerai, užbėgdamas įvykiams už akių, iš karto pranešiu, grynai protokolui, kad savęs, kaip rimto pretendento pergalei vyresnių, nei aštuonmečių kategorijoje, nemačiau. Su sąlyga, kad mus į savo treniruočių bazę įsileido viena koja profesionalų lygoje stovintys vaikinai, o vienas jų ten jau ir šiuo metu pradeda gana perspektyvią karjerą, kuklių pusryčių, skubomis sukirstų namuose, esamu momentu vargu ar pakako.

-Tai tu pabūsi užuolaida, o aš gal kažką nuveiksiu, – optimistiškiau į gręsiančią pažintį su nauja sporto šaka žvelgė Vytaras. Aišku, užuolaida, šluotkočiu ar kokia kabykla pilnai galėjau tame klube dirbt. Ne daugiau. Bet vis gi negalėjau palikti draugo vieno, kas ten žino, kuo baigiasi tos kovos, bent į kulną įkasčiau prispaustas kokios kaladę primenančios pėdos. Jei pajusčiau, kad štai, jau dabar, nes vėliau nebebus kaip.

Neprireikė. Komanda pasirodė draugiška, Pirmieji jų linksmumo požymiai pasirodė vos mus pamačius. Tada tęsėsi rišant ant mūsų galingų strėnų gaisrininkų vandens žarnų medžiagą primenančias sunkias drobes. Jautriausios kūno dalys buvo saugiai suvyniotos ir pakavotos. Todėl žengėme prie ringo.

– Jei norite bent šiek tiek pajusti kovą, turite išmokti, ką daryti, todėl privalėsite būti visos treniruotės metu. – Tarė šios dienos vadovaujantis sportininkas.

Kur dingsi? Pakliuvom, tai jau eisim iki galo. Todėl prasidėjo – suragėjusių sąnarių tampymai, lingavimai, technikos subtilybių kartojimai, odinio manekeno stumdymas. Buvom jau šlapi, kai atėjo laikas pabandyti stoti vienas prieš vieną. Aišku, buvau pakviestas pirmasis. Gavau vos 40 kg sunkesnį sportininką, tad buvo lengva. Sunkiausia yra tik pirmas veiksmas, stipriai delnais pliaukštėlint čiupti už pilnų priešininko krūtų ir stumti jas kartu su keliolika dešimčių kilogramų gyvo svorio. Tas krūtų momentas realiai trikdė, todėl ir su stūmimu ne kažkas gavosi. Tiesa, metrą – kitą, man buvo leista pasidžiaugti iniciatyva, tačiau netrukus jau buvau pakeltas už savo tvirtųjų stringų ir atsargiai padėtas už ringo ribų. Nėra blogai, draugai, esu visai patenkintas, išsilaikiau ilgiau, nei ant buliaus pernai Australijoje. O tai jau progresas.

Vytaro kova buvo įdomesnė.

Nors…Manau reikia palikti kažkokią paslaptį, intrigą, ar ne? Juolab, kad didžiausių emocijų sulaukė mūsų abiejų dvikova. Gal net pirmoji, kai du lietuviai susikovė vienas prieš vieną Japonijos sumo ringe.

Kuo viskas baigėsi pamatysite penkių dalių filme “Banzai!” vasarą, per TV 3.

Ir tada vėl kažkada susitiksim, juk kitaip būti negali!

Šaltinis: https://www.facebook.com/notes/starkaus-radzevičiaus-kelionės

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *