BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 8 dalis.

Su beždžionėmis mūsų santykiai istoriškai vystosi gana sudėtingai. Taip jau aukščiausiojo buvo parėdyta ir nieko čia nepakeisi, net norėdamas. O kai ir to noro ypatingo nėra… . Matyt  – tokia lemptis. Nepasakyčiau, kad dėl to jaučiamės nelaimingi ar kažką praradę. Taip pat drįsčiau teigti, kad jos irgi nerašo skundų į kokią karmos ministeriją. Ne dėl to, kad rašyt nemokėtų. Paprasčiausiai nemano, kad, nesukūrusios tvirtos draugystės su mumis, perduodamos iš šalies į gentį, jos būtų kažko netekusios. Žodžiu, abi pusės viena kitai abejingos. Ir tiek žinių.

Pirmosios tokios nemeilės užuomazgos galėjo pasirodyti jau Kauno zoologijos sode, tačiau tiksliai nepasakysiu, nepamenu. Ten pagrindinis džiaugsmas tuomet buvo cukraus vata. Dokumentuota istorija prasideda Afrikoje, kai tie gauruoti sutvėrimai ilgais, kailiniuotais pirštais vogė mūsų su Radzevičium konservus. Kažkur Mauritanijos – Malio pasienyje. Viena paguoda ir viltis, kad jos tuos konservuotus pomidorus dar iki šiol atidarinėja. Vėliau, prabėgus keliems metams, Indijoje įvyko lažybos, kai Vytaras už berods dešimtinę eurų pasiryžo vienai tų, labai ikyrių, užminti ant uodegos. Jis lažybas laimėjo, žinoma, nors mynė labai jau simboliškai, net meiliai ir atsargiai, gal net šiek tiek koketuodamas. Tačiau ta bestija, vien dėl tokio nekalto pokšto, mano draugui griebė už kojos ir paliko kruviną nagų rėžį ant blauzdos. Pasitraukė lėtai ir demonstratyviai, o mes kelias dienas (vienas nerimaudamas, kitas – viltingai) laukėme, ar Vytaro galūnės pailgės ir kokios spalvos kailiu pasidengs jo baltas kūnas. Nieko nenutiko.

Natūralu, kad po tokios nevykusios bendravimo pradžios toliau kažkokio meilės pliūpsnio ir nereikėjo tikėtis. Nei Kinijos Geltonuosiuose kalnuose, nei prie Laoso šventyklų, net prie Palangos tilto, su ta, kur dėdei ant kupros laiką leido – nieko. Jokio švelnumo, nulis emocijų ar pagarbos.

Todėl vykti į Jigokudanį, pas japonines makakas didelio noro, dėl suprantamų priežasčių, nebuvo. Tiesiog jei jau važiavome pro šalį, kodėl gi vaikams dar vienos beždžionėlių nuotraukos neparodyti? Vaikai mėgsta beždžiones. O moterys – tų beždžionių vaikus. Jos juk nežino, kad jie tik atrodo, kaip angeliukai. Moka pozuoti. Bet iš tikrųjų tai oho… Tiek to. “Tegu  pažiūri, negaila”, – pagalvojom ir patekę į dar vieną kalnų serpantiną, atvykome į tą tolimą parką. Aukštai.

Tiesa pasakius, apie šį planą išgirdę japonai abejojo, ar verta per lietų mums taip toli belstis. Net pasisiūlė patikrinti.

-Čia jie ką, joms paskambins? – paklausė Vytaras.

-Gal? – Nebuvau tikras dėl jų ryšio tvirtumo. Juk jei santykiai klostosi geriau, nei mūsų, visai gali būti, kad jie ir susirašo. Gal feisbuke draugauja.

Juoksitės, bet nešaudėm labai stipriai pro šalį. Viešbučio darbuotojas išties įsijungė internetą, surinko tų beždžionių adresą ir prašom – tiesioginis eteris. Vanduo garuoja, kalnų vonios paruoštos, o klientų nėra. Lyja.

-Lyja, – kad būtų tvirčiau, patikino gerasis žmogus, rodydamas į ekraną. – Nieko nebus. Važiuoti neverta.

Todėl mes važiavom. Ir radom pilną, siera dvelkiančią skaidraus ir karšto vandens balą gerų, tingių ir lėtų beždžionių. Su mažamečiais pažastyse.

O svarbiausia, jos pirmą kartą gyvenime į mus žiūrėjo atlaidžiai, nešiepė dantų ir nesitaikė nieko pavogti ar sumušti. Įtariu, kad jei net būtume ten įkritę, jos visai mielai mūsų plaukuotuose kūnuose imtų ieškoti tų pačių padarų, kuriuos taip noriai traukė iš savo artimųjų kailio. Žiūrėk, gal net ką ir surastų.

-Kaži, jei jas dabar gerai išdžiovinus ir taip per degtukų dėžutę brūkštelėjus? Ką? Manai užsidegtų? –visai neblogos nuotaikos, pradėjęs savo vairavimo pamainą ir patraukęs link Fukušimos, dar garsiai svarstė Vytaras.

Gerai, kai Dievo kūriniai žemėje susitaiko.

Šaltinis: https://www.facebook.com/TVkeliones?fref=ts

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *