BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 9 dalis.

– Greičiausiai turite daugybę mokinių, – po pamokos paklausiau jau kažkelintos kartos samurajaus, kuris vaišino arbata ir rodė savo senelio nuotraukas, bei užfiksuotus vaizdus, kur jis pats šuoliuoja ant žirgo ir, tuo pat metu, laido strėles iš lanko į taikinius.

– Ką jūs? – Liūdnai nusišypsojo vyras. – Pas mane pamojuoti kardu ateina beveik tik moterys. Joms tai atrodo stilinga, gražu. Vyrų šis menas jau nebedomina.

Kelionės daužo stereotipus. O Japonija šiam reikalui pasirodė labai dėkinga. Rašau būtuoju laiku, nes mūsų darbai gražioje šalyje artėja prie pabaigos. Trejetas savaičių praleistų kelyje, kaskart sutinkant naujus žmones ir atsibundant vis kitame mieste, pavertė mus ir vėl kažkiek kitokiais, nei buvome pirmąsias valandas Tokijuje. Kaip ir kiekviena iki šiol buvusi nauja patirtis.

Ne, japonai nėra karatistai ir kamikadzės, tik ir besitaikantys atlikti tave žalojantį veiksmą. Realiame gyvenime tai yra turbūt pati mandagiausia mano sutikta tauta. Parduotuvės pardavėja nauju,  šią dieną sutiktu jau kokiu keturi šimtai penkioliktu klientu džiaugiasi it mesijumi, kuris netrukus nupirks visus jos esamus ir būsimus pyragus, už šimtą gramų mokėdamas lyg už naują automobilį. Arba mokesčio už kelius surinkėjęs lietui lyjant, paėmęs iš tavęs pinigus, persisvėręs per būdelės kraštą įteikia čekį abiem rankom taip pagarbiai ir dėkingai, lyg apdovanodamas tave miesto garbės piliečio pažymėjimu už tai, kad visiems laikams išsprendei vaikų darželių problemas. Čia žmonės nesustoja lankstytis, rodyti tau pagarbą, šypsotis ir būti tau malonus.

Ne, mes nesijautėme milžinais. Net Vytaras. Taip, vidutinis jų ūgis kiek mažesnis, nei lietuvių, tačiau stipriai to čia būdami mes nepajutome. O gal jau išmokome greitai prisitaikyti prie naujos aplinkos?

Ne, mes neatsivalgėme sušių. Tiesa pasakius ragavome jų vos kartą ar du. Japonų pagrindinis maistas yra ramen sriubos, gyoza koldūnai, ir žinoma – užpilami makaronai.

Ne, mes mes nesame atsilikę naujausių technologijų srityje. Atvirkščiai – bevielio interneto greičiu ir paplitimu japonus lenkiame stipriai. Tik pas juos daugiau visokių mechaninių, žmogui tarnaujančių įrenginių. Jie spindi, kalba, kažką daro, bet nėra baisus. Kai iš arčiau susipažįsti supranti, kad galėtum ir susidraugaut.

Ne, jiems ne tas pats, kas vyksta tokioje tolimoje šalyje, kaip Lietuva. Mūsų sutiktas buvęs Kužio miesto meras, ponas Kuji, per tragiškus mums sausio įvykius,  organizavo ir siuntė paramą, rašė laiškus Gorbačiovui ir darė viską, kad pajustume, jog savo kovoje mes esame ne vieni.

Ir dar. Aš nežinau, kaip šis pasakojimas bus pavadintas, kai jis pasirodys kitur, ne mūsų FB paskiroje, tačiau, tiesa sakant, man tai niekada nebuvo svarbu. Sąmoningai nerašau pavadinimų pats. Juk vos išgirdęs vardą negali nuspręsti apie žmogų. Todėl džiaugiuosi tais, kurie seka mūsų keliones, skaito, domisi ir kažką, bent labai nedaug, lyg mažą nužydėjusios sakuros žiedą, pasiima ir sau. Kaskart tokių žmonių atsiranda vis daugiau, todėl esame palaiminti.

Šaltinis: https://www.facebook.com/notes/starkaus-radzevičiaus-kelionės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *