Hanemun Japonijoje (III): kodėl čia sunku būti vegetaru

Laikas tropikų rojuje pamažu artėjo į pabaigą. Paskutinę diena prieš skrydį aplankėme vieną iš gražiausių Ishigaki salos paplūdimių, dar vadinamą Saulėlydžio (sunset) paplūdimiu. Turistų giduose pabrėžiama, kad kadaise šiame paplūdimyje net buvo filmuoti filmo epizodai. Sutapimas ar ne, bet mums besipliažinant į paplūdimį sugužėjo keli japonai su įranga, ir fotografavo laisvalaikio drabužių reklamą. Tačiau paplūdimyje buvome beveik vieni, neskaitant pagyvenusių turistų poros, ir karts nuo karto praeinančių pavienių turistų. Ai – ir dar krūvelės krabų-atsiskyrėlių, kurie savo kūnelį slepia „pasiskolintose“ kriauklėse ir nuolat šmirinėja aplink.

© AiQu photography
© AiQu photography

Nuo spalio vidurio Ishigaki – jau “ne sezonas”. Nors vanduo šiltesnis, nei kada nors esu patyrusi Baltijos jūroje, o saulė kaitina taip, kad gelbsti tik SPF 50, bet ne sezonas, reiškia ne sezonas – dušai išmontuoti, japonai nesidegina ir nesimaudo, taigi – paplūdimiai lieka turistams iš “šaltųjų kraštų” 🙂 Privalumas – beveik visiškas privatumas, medūzoms per šalta. Tik besidegindama karts nuo karto vis pakeldavau galvą pasitikrinti – ar TIKRAI JŪRA TOKIOS SPALVOS? Nes kai reklamose matai smaragdinį vandenį, galvoji, kad ten padirbėta su filtrais. Bet ne, čia iš tiesų visiškas smaragdas, tolumoje pereinantis į safyrą. We’ll be back, someday. Būtinai!

© AiQu photography
© AiQu photography

Na o dabar prie pagrindinės temos – MAISTO. Oficiali informacija skelbia, kad Okinavos salų gyventojai yra patys ilgaamžiškiausi pasaulyje. Kur gi nebūsi ilgaamžis, gyveni šiltai, maitiniesi sveikai, kūną pamirkai sūrioje jūroje – ir, žiūrėk, jau šimtą žvakučių ant torto pūti. Nepradėsiu cituoti mokslinių straipsnių apie tai, koks gyvenimo būdas leidžia japonams, gyvenantiems tropikuose, išlikti tokiais ilgaamžiais, tačiau neabejoju, kad mityba yra vienas iš esminių veiksnių.

Prieš tai buvusiam įraše juokais rašiau, kad šią dienoraščio dalį turėtų praleisti vegetarai ir veganai, nes, kaip sakoma – gali pasitaikyti “explicit content”. Dar būdama Lietuvoje jau varvinau seilę, svajodama apie savo neabejotinai pačią mylimiausią, japonišką virtuvę ir visus skanėstus, kuriuos kartais net sapnuoju. Kai pirmą kartą vykau į šią šalį, tada dar būsimas vyras mane gąsdino, pasakodamas apie delikatesus, kuriuos valgysim – žalią žuvį, pusžalę mėsą, ir visą tai apipiltą žaliu kiaušiniu 🙂 bet viskas buvo žymiai geriau, nei tikėjausi, o jei atvirai – įgijau visišką priklausomybę, ir liūdžiu, kad Lietuvoje jūros gėrybės deja yra tik delikatesas, o ne kasdienybė (kainos ir pasiūlos atžvilgiu).

Taigi – jau pačiom pirmom dienom kibau į sašimius! Okinavoje šviežios žuvies pasiūla visiškai nesiskiria nuo žemyninės dalies (tik kaina maždaug dvigubai mažesnė) ir dažniausiai siūloma vienos, trijų, penkių rūšių žuvų ar, nesismulkinant, maždaug poros kilogramų sašimio lėkštė didelei kompanijai valgytojų.

Keturių rūšių sashimi
Keturių rūšių sashimi
Tuno sashimi
Tuno sashimi

Mano mėgstamiausi – lašišos, tuno sašimiai, tačiau visada įdomu paragauti ir kitokių žuvų, kurias renkuosi dažniausiai iš paveikslėlių, nes Lietuvoje tokių nei regėti nei ragauti tekę 🙂 sašimis dažnai pateikiamas ant ledo krūvelės, šalia gauni gabalėlį tikro (ne miltelinio) wasabi, ir po saujelę tarkuoto ridiko, jūržolių, ar kitų daržovių ir perilių lapų. Pastarosios beje gerai veša, vasarą buvau prisiauginus namuose ant palangės, tačiau kasdienėje virtuvėje retai kur juos panaudoju dėl gana intensyvaus ir specifinio skonio. Taigi beveik visuomet, kai eidavom vakarieniauti miestan, malšinau savo ilgai besitęsusį žalios žuvies alkį.

Šioje saloje teko pirmą kartą ragauti Okinavos regionui būdingų jūros dumblių Umibudou, kurių pavadinimus visi restoranai anglų kalba interpretavo skirtingai – “žalieji ikrai”, “jūros vynuogės” ir pan. Jų būdavo beveik kiekviename daržovių patiekale, o turgelyje galėjai įsigyti įvairiais kiekiais, marinuotų, ar dar kokiam kitam, išradingųjų japonų sugalvotam pavidale 🙂

Umibudou dumbliai
Umibudou dumbliai

Sakoma, kad tai labai maistingas ir geras dalykas – įsitikinom – tikrai skanu, maloniai traška tarp dantų kramsnojant.

Keliaudami išilgai Ishigaki salos atradome dar vieną delikatesnį spot’ą – šviežių sulčių kioskelį, kur gali už maždaug 4-5 eur gauti stiklinę su pačių įvairiausių egzotinių vaisių syvais. Taigi – pirmą kartą gyvenime ragavau riebiai prinokusio mango sulčių, o miela teta iš kioskelio dar paragino už dyką vaišintis bananais. Nedidelio sprindžio dydžio bananai nei kiek nepriminė tų, kuriuos esame įpratę valgyti Lietuvoje, buvo kiek rūgštoki, tačiau tikrai labai skanūs. O miela kioskelio teta mums dar saujelę jų įdėjo į kelionę.

Tačiau pats svarbiausias patiekalas, kurio ragavimui pasilikome paskutinį vakarą, tai Ishigaki jautieną. Aš, nors Lietuvoje mėsos vartoju visiškai minimaliai, atvykusi į Japoniją tampu navaldoma, kai kalba eina apie marmurinės jautienos suki-yaki (nedidelių gabaliukų kepimą ant specialių grotelių, dažnai įmontuotų tiesiog stale)

Suki-yaki
Suki-yaki

arba shabu-shabu (mėsos virimas ant stalo pastatomame puode su sultiniu). Likimo broliai ir sesės, ragavę marmurinės riebios jautienos mane supras…(Beje, apie japonišką jautieną galite plačiau pasiskaityti štai čia) Taigi tik atvykę į Ishigaki supratome, kad ši sala be viso ko dar garsi ir savo vietine jautiena, nes bene kiekviename restorane galėjai rasti patiekalų su jautiena, o specializuotose – gauti suki-yaki ar shabu-shabu patiekalų. Kaip aiškino užrašas ant meniu restorane, kuriame vakarieniavome, Ishigaki jautienos vardu gali vadintis tik juodų trumpaplaukių galvijų mėsa (karvių, arba kastruotų jaučių), augintų Yaeyama salyne 20 mėnesių. Tam, kad mėsa galėtų vadintis šiuo vardu, ferma turi turėti galvijų auginimo istorijos sertifikatą ir specialią registraciją. Taigi, savo paskutinei vakarienei saloje užsisakėme 360 gr. “superior” mėsos gabalėlių rinkinį, kurio vėliau pasirodė kiek per daug.

Ishigaki jautiena
Ishigaki jautiena

Jautiena buvo tokia riebi (!) ir minkšta, kad tiesiog tirpo burnoje. Ir nors Japonijoje dažnas restoranas siūlo marmurinės jautienos savo meniu, svarbu neapsigauti, nes ne viskas auksas, kas marmuru žiba 🙂 Panašių neeilinių pojūčių esame patyrę Takayamoje, kuri garsėja marmurine Hidos jautiena, galvojome, kad daugiau neteks nieko panašaus ragauti. Ir štai – mažutė sala mums pasiūlė kone dar įspūdingesnes gurmaniškas patirtis, dėl kurių tikrai negalėčiau tapti vegetare..(bet aš nedėviu kailinių, gal tada mano karma kiek apsivalo? 🙂 )

Taigi, sala beveik išvažinėta, gražiausios vietos aplankytos, skaniausi valgiai išragauti. Rytojaus dieną laukė skrydis į Osaką, viena nakvynė joje, o sekančia dieną – šinkansenas į Gero Onsen miestelį. Onsenai, arba karštųjų požeminių versmių baseinai yra vienas iš išskirtinių, mano labai mėgstamų Japonijos “turtų”.

Apie tai, kaip mes iš maudymukų peršokom į beveik žiemines striukes, kodėl gatvėj sustodavom pamirkyti kojų ir kaip pagaliau pradėjome Momiji sezoną – jau kitame įraše iš Gero-Onsen.

Sayōnara

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *