Japonijos valiuta

Jena yra Japonijos valiuta. Sutrumpintai JPY, žymima ¥ lotyniškoje abėcėlėje, o japoniškai – 円. Cirkuliacijoje yra 6 tipų monetos (1 jena (pagaminta iš aliuminio); 5 jenos (pagaminta iš žalvario); 10 jenų (pagaminta iš bronzos); 50 jenų (pagaminta iš vario ir nikelio mišinio); 100 jenų (pagaminta iš vario ir nikelio mišinio); 500 jenų (pagaminta iš nikelio ir žalvario: Cu 72 %, Zn 20 %, Ni 8 %)) ir 4 tipų banknotai (1 000 jenų; 2.000 jenų; 5.000 jenų; 10.000 jenų). Toliau skaityti „Japonijos valiuta“

Japonijos imperatorius

Kad Japonija.lt skaitytojai visi iki vieno žino, jog Japonijos valstybės vadovas ir monarchas yra imperatorius, net neabejojame, tačiau, manome, kad šiek tiek daugiau informacijos būtų tikrai naudinga.

Japonijos imperatorius (Tenno) yra ne tik valstybės vadovas, bet ir imperatoriškosios šeimos galva bei „valstybės ir liaudies vienybės simbolis“- simbolinė figūra, kurią numato Japonijos konstitucija. Tiesa, simbolinis vaidmuo buvo ne visada, jis kito daugybę kartų nuo aukščiausio dvasininko iki faktinio valdovo. Įdomu tai, kad Japonijos imperatorius yra vienintelis pasaulyje monarchas, kuris turi imperatoriaus  titulą. Toliau skaityti „Japonijos imperatorius“

Tabi – tradicinės japonų kojinės

Tabi – tradicinės japonų kojinės. Jų ilgis iki kelių, didysis pirštas atskirtas nuo kitų. Šias kojines nešioja tiek vyrai, tiek moterys kartu su zori, geta bei kita tradicine avalyne. Tabi neatsiejama kimono, tradicio japonų rūbo, dalis. Tabi taip pat mūvimos ir prie samurajaus wafuku rūbų. Dažniausiai tabi būna baltos spalvos, mūvimos formaliomis progomis, kaip švenčių metu, arbatos gėrimo ceremonijos metu. Vyrų tarpe populiarios juodos ar mėlynos spalvos tabi, ypač kelionių metu. Tabi yra elastingos medžiagos, siuvant sukerpamos pagal formą. Dažnai tabi turi raištelį, skirtą suveržti.

Tabi yra kelių rūšių. Ūkininkai, sodininkai, statybininkai bei kitų profesijų darbininkai mūvi jika-tabi. Šios rūšies tabi gaminamos iš kietesnių medžiagų ir daugiau yra apavas nei kojinės. Kaip ir kiti tabi yra atskiriantys didįjį pirštą nuo likusių, todėl gali būti mūvimi ir su baitais kietu padu. Įdomu tai, kad tokių didelių įmonių, kaip Bridgestone korporacijos įkūrėjas Shojiro Ishibashi, ieško inovacijų tabi srityje. Atrodytų, keista, kad tabi batai vis dar tokie populiarūs ypač darbininkų gretose, tačiau daugelis jų teigia, kad neatsisakytų šio kojų apavo dėl jų minkštumo, nes būtent avint jika-tabi yra geriau jaučiamas pagrindas ant kurio vaikštoma, be to, kojos gali būti naudojamos kaip dar viena pora rankų stengiantis išlaikyti objektą vietoje, tai labai patogu, ypač sodininkams ar dailidėms.

P.S. Jei norite įsigyti tabi, juos galite rasti www.japanese.lt 🙂

Kobido – imperatoriškasis veido masažas, senovinis japonų grožio puoselėjimo metodas

Tekančios saulės šalies žmonės jau nuo seno žinojo, kad žmogaus grožis – tai ne tik išorinis požymis, jis neatsiejamas nuo kūno ir dvasios sveikatos, o paprasčiausias būdas sveikatai palaikyti – masažas. Kobido – sudėtingas tradicinės Rytų Azijos medicinos sampratos ir japonų veido masažo technikų derinys, atsiradęs Japonijoje 1472 metais.  Toliau skaityti „Kobido – imperatoriškasis veido masažas, senovinis japonų grožio puoselėjimo metodas“

Japoniški vardai

Japoniški vardai iš kitų pasaulio vardų išsiskiria autentiškumu ir originalumu. Didžioji dalis japoniškų vardų yra parašyti kiniškais hieroglifais kanji, kur kiekvienas simbolis (kiekviena raidė) atitinka visą žodį. Daugiausia japoniškų vardų susideda iš dviejų kanji simbolių, rečiau iš trijų ar vieno. Kiekviena kanji rašto raidė priklausomai nuo žodžio (vardo) gali būti skirtingai tariama, todėl taisyklingai ištarti perskaitytą kanji raštu parašytą vardą yra sudėtinga. Ir atvirkščiai, išgirstą vardą būtų sunku užrašyti pagal visas šio rašto taisykles. Daugybė japoniškų vardų turi skirtingas reikšmes. Tam, kad išvengtų dviprasmybių, japonai naudoja vieną iš dviejų skiemeninių rašto sistemų – hiragana, kuroje kiekvienas simbolis atitinka garsą (arba skiemenį). Kartais vardui užrašyti naudojama kita skiemeninė rašto sistema – katakana. Toliau skaityti „Japoniški vardai“

Humoras gal ir universalus, bet Japoniškas – padorus

Švedai laido juokelius apie norvegus, lenkai apie rusus, o kas galėtų paneigti, kad italai turi gerą humoro jausmą? Tuo tarpu Japonai apie savo kaimynus korėjiečius ir kinus juokelių nelaido. Taip pat jie nejuokauja temomis kurios yra tabu, susiję su religija, kita seksualine orientacija ar valdžios žmonėmis.

Taigi, jei negalima juokauti apie tabu, kaimynus ar valdžią, kas lieka? Toliau skaityti „Humoras gal ir universalus, bet Japoniškas – padorus“

Yuruchara

Yuruchara – tai anime tipo animaciniai personažai, kurie atstovauja įvairias Japonijos prefektūras. Keista, spalvinga, netikėta, miela ir juokinga, tačiau kiekviena Yuruchara dažnai pastebima plakatuose, lankstinukuose ir internetiniuose puslapiuose ir linksmai prisistato turistams ir svečiams. „Vyriausias“ personažas gyvuoja net nuo 1985 metų, o kai kurie išrinkti tik neseniai. Kai kurie iš jų – sukurti kaip robotai, kurie sugeba patys pasveikinti miesto svečius, kurie užsuka į oficialias miesto institucijas, kiti – kaip kostiumai kuriuos vilki žmonės (panašiai, kaip mūsų lietuviškas „Amberis“ per krepšinio čempionata!). Savo išvaizdoje neretai reprezentuoja tam tikras detales, būdingas prefektūros gamtai ar pramonei – žuvininkyste besiverčiančios prefektūros simbolis turi juodus guminius batus, o azalijų ar sakurų grožiu garsėjančios prefektūros simbolis pasipuošęs šiais žiedais. Šie personažai netgi turi savo pomėgius ir iš tikrųjų sukuria įspūdį, jog yra žaismingi ir gyvi! Toliau skaityti „Yuruchara“

Bento

Maistas dėžutėje, bento, dar vienas japoniškas terminas.  Bento – tai maisto rinkinukas keliautojui, kurį japonai gaminasi patys ar įsigyja parduotuvėse. Bento dėžutės suruošimas šeimos nariui – dėmesio ir rūpesčio ženklas, šios dėžutės maistas būna skirtas priešpiečiams, neįmantrus, bet skanus ir sveikas. Bento dėžutė forma tokia, kad maisto sudedamosios dalys nesusimaišytų ir būtų skanios šaltos.

Bento istorijos pradžia prasideda pieš 800 metų. Iš pradžių, tai buvo maišelis, į kurį dedami virti džiovinti ryžiai. Vėliau ryžiai pradėti sukti į bambuko lapus ir dėti į medines, metalines ar bambukines dėžutes. XVI-XIXa. Galima laikyti bento dėžučių era, bento ne tik išpopuliarėjo, bet ir buvo pradėtos leisti receptų knygos, kuriose buvo gausu rekomendacijų: kokias sudedamąsias dalis naudoti, kaip gaminti, kaip pakuoti.

Po antro pasaulinio karo bento populiarumas šiek tiek smuko, kadangi buvo lengviau ir pigiau pietauti gamyklų ar mokyklų valgyklose. Prie bento populiarumo sugrįžimo prisidėjo mikrobangų krosnelės išradimas ir plastikinių dėžučių panaudojimas. Išradimai palengvino maisto paruošimą ir šiek tiek pamažino kainą. XXa. Bento išplito ir Taivane, čia jis vadinamas bendong (biendang).

Bento kaip ir kitos japoniškos tradicijos turi daug savitų taisyklių. Visų pirma bento yra dedmas į dėžutę, kuris gali būti pagaminta iš medžio, bambuko, aliuminio ar plastiko. Nors dėžutėms dekoras nėra privalomas, tačiau dažniausiai jos puošiamos piešiniais, ornamentais, hieroglifais, vaikai ypač mėgsta anime ar kitus animacinių herojų motyvus. Dėžutės vidus suskirstomas į skyrelius, kad būtų galima dėti skirtingus patiekalus nebijant, kad šie susimaišys. Įdomu tai, kad bento dėžutės gali būti netgi kelių aukštų. Padažai pakuojami atskirai, taip pat turi būti atskirti drėgni ir sausi maisto produktai. Pagrindinis reikalavimas maistui – jis turi būti vieno kąsnio, kadangi bento maistas valgomas lazdelėmis, retais atvejais šaukštu.

Dar viena bento taisyklė „4-2-1“, kuri žymi proporciją – 4dalys ryžių, 2 baltymų ir 1 skanėstas (įdaryta daržovė ar saldumynas). Kaip jau minėjome maistas dedamas, toks, kad būtų skanus ir šaltas, jis paprastai nešildomas. Svarbu maisto estetinis patrauklumas, derančios spalvos, kaip sako japonai „valgyti pradedame akimis“.

Bento patiekalų pagrindinė  sudedamoji dalis baltieji ryžiai (gohan), kurie gali būti keičiami makaronais (noodles) ar ryžių rutuliukais (onigiri). Onigiri paprastai būna įdaryti slyvomis, lašiša, unguriu, sūriais…Bento dėžučių patiekalams naudojamos įvairiausios žuvys bei mėsa. Aišku, negalima pamiršti ir daržovių, kurios gali būti keptos, virtos,  troškinto ir sujaustytos įvariausiomis formomis pradedant šiaudeliais ir baigiant žvaigždutėmis, lašeliais, gėlytėmis. Į bento dėžutes taip pat dedami vaisiai, uogos, kiaušiniai, virti kiaušiniai, omtelai, sūriai… trumpiau tariant visas maistas, kuris praėjus kelioms valandoms nepraranda savo skonio bei skanios išvaizdos.

Bento rūšių yra daugiau nei 10. Skirstymas priklauso nuo paskirties, pardavimo vietos bei gamybos būdo. Pristatysime keletą įdomesnių.

Makunouchi bento – tai vienas sudėtingesnių bento, paprastai jis yra pateikiamas per oficialius pietus, skirtas valgyti prie stalo, pateikiamas medinėse dėžutėse.

Ekiben bento – traukinių stotyse, prekybos centruose ar mažose parduotuvytėse parduodamas bento.

Koraku bento – Hanami (skurų žydėjimo) šventės atributas, skirtas iškyloms daugiau nei vienam žmogui.

Kyaraben bento  – skirtas mažiems vaikams, gaminamas mamų. Tik vėliau šis bento išpopuliarėjo kaip puošnusis meniškasis, netgi vykta konkursai, kur renkamas gražiausias. Šis bento išdėliojamas pagal pasirinktą motyvą: gamtos temą, šventę ar pasaką. Gaminant naudojamos įvairios formos, spalvoti ryžiai.

Hinomaru bento –  vaizduoja Japonijos vėliavą. Šią dėžutę sudaro baltų ryžių dubenėlis ir ant viršaus uždėta įdaryta raudona slyva.

Jei norite paragauti bento, tai galite padaryti Japonijos bičiulių klubo pamėgtame restorane YAKATA Kaune.