Pasaulinė Paroda EXPO 2025m. vyks OSAKOJE

Šiandien mus pasiekė džiugios žinios iš Paryžiaus.
Štai kaip džiaugiasi rimti, kostiumuoti vyrai sužinoję, kad Pasaulinė Paroda EXPO 2025m. vyks OSAKOJE.
Japonų džiaugsmo šūksniai nugriaudėjo Paryžiaus auditorijoje, kai 170 šalių narių „Bureau International des Expositions“ penktadienį (18.11.23)  balsavo už Osako miesto pasiūlymą.
Osaka nugalėjo varžovus iš Rusijos (Jakateringurgas) ir Azerbaidžiano (sostinė Baku).
Japonijos ekonomikos ir prekybos ministras Hiroshige Seko sakė, kad jaučiasi „Puikiai! Esu sujaudintas! Taip pat jaučiu didžiulę atsakomybę, kad Expo 2025 būtų sėkmingas“.
 
Pasaulinės parodos vyksta nuo 1851 m., nuolat vystosi ir keičiasi, bet iki pat mūsų laikų nepraranda svarbos. Savo reikšme ir populiarumu jos lyginamos su olimpinėmis žaidynėmis ir kitais svarbiausiais tarptautiniais renginiais.
Dabar pasaulinės parodos rengiamos kas penkerius metus ir trunka šešis mėnesius. Jose dalyvauja dauguma pasaulio valstybių (pvz., Hanoveryje 2000 m. dalyvavo 155 valstybės, Šanchajuje 2010 m. – 192, Milane 2015 m. – 144), šias parodas aplanko milijonai žmonių (pvz., Osakoje 1970 m. užfiksuotas rekordas – 63 mln. lankytojų, buvo sumuštas 2010 m., kai parodą Šanchajuje aplankė net 73 mln. žmonių…)
Nors pasaulinės parodos nėra grynai komercinės mugės – valstybės jose
dalyvauja siekdamos stiprinti savo įvaizdį, plėtoti tarptautinius ryšius visose srityse, tačiau verslui čia taip pat tenka didelis vaidmuo.
https://japantoday.com/category/national/Osaka-to-host-2025-World-Expo?

Kaip prausiasi japonės, kad ir 50-ies atrodytų jaunos?

Čia pristatytą metodą naudoja pagrinde Japonijos moterys, bet ir iki mūsų atėjo jų amžinos jaunystės ir grožio paslapys.

Įdomiausia, kad jis gana paprastas ir kiekvienam pagal kišenę, todėl kiekvienas turėtų jį išbandyti.

Paslaptis tame, kad rytais ir vakarais veidą reikia prausti mineraliniu vandeniu. Bet iš pradžių reikia nuvalyti veidą jums įprastu būdu (vandeniu, pieneliu, maitinamuoju kremu), bet taip, kad ant veido visai neliktų kosmetikos.

Po to paimkite truputš gazuoto mineralinio vandens (kurio yra kiekvienoje vaistinėje) ir nuplaukite juo veidą. Patikėkite, rezultate turėsite lygią, stangrią ir pašviežėjusią odą.

Bet tam, kad neprovokuotumėt odos sudirgimo, šiuo metodu naudokitės ne daugiau, kaip kartą per savaitę.

To pilnai pakaks geram rezultatui gauti, ir ekonomiškiau.

Yra ir dar vienas būdas veidą plauti minealiniu vandeniu. Tiesiog išpilstykite mineralinį vandenį į formas, užšaldykite. Tada prauskitės, kaip įprasta, vandeniu. Po to paimkite mineralinio vandens ledo kubelį ir juo vedžiokite per odą, kol ištirps.

O štai ir dar keli būdai, kaip teisingai praustis vandeniu:

  • Paimkite 1 litrą virinto vandens ir pridėkite ketvirtį arbatinio šaukštelio sodos. Soda suminkštins vandenį. Tokiu vandeniu praustis labai sveika;
  • Į 1 litrą vandens įpilkite 1 arbatinį šaukštelį citrinų sulčių. Parūgštintas vanduo padeda išsaugoti odos rūgštinį-šarminį balansą, o tai irgi labai naudinga veido odai.
  • Darykite po vieną iš šių procedūrų kiekvieną savaitę ir jūs visada turėsite aksominč ir lygią odą.

Kaip prausiasi japonės, kad ir 50-ies atrodytų jaunos?

Senėjimo procesus stabdantis japoniškas masažas

Veido masažas net ir dėl plastinės chirurgijos pamišusiame Holivude  vertinamas labiau nei chirurginė intervencija. Ir tai ne nuostabu, nes masažas – tikrai veiskmingai senėjimo procesus stabdanti priemonė.

KOBIDO masažas – pats žinomiausias už šalies ribų japoniškas masažas. Jis itin mėgstamas Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje, paplitęs ir Skandinavijos šalyse. Mūsuose taip pat galite pasimėgauti šiuo imperatorišku malonumu.

KOBIDO – tai sveikatinimo ir grožio menas, kurį sukūrė senovės Japonijos samurajai, ir kartu, tai gydymo metodas, kuris apjungia kaklo, sprando, veido ir galvos sritis, bei įtakoja visą kūną. Ši technika buvo sukurta siekiant atkurti ir palaikyti tiek fizinę, tiek psichinę samurajų pusiausvyrą prieš kiekvieną mūšį. Kobido metodas, kaip masažas, pradėtas praktikuoti nuo 1472 m., kai to laikotarpio imperatorienė pareikalavo gydymo, kuris puoselėtų ir išlaikytų jos grožį nepaisant bėgančio laiko, o taip pat savo poveikiu prilygtų samurajų ištvermei.

Kobido procedūrą itin vertino Japonijos imperatorių šeimos. Masažo tikslas buvo ir vis dar yra – suteikti bei išlaikyti energiją ir grožį bėgant laikui. Jau po pirmos procedūros atgaunamos jėgos, o veide pastebimas „pakėlimo“ efektas. Taigi, šių dienų veikliai moteriai, kuri stengiasi neatsilikti nuo spartaus gyvenimo tempo ir nepasiduoti laiko tėkmei, Kobido veido procedūra yra geriausia dovana, padedanti pašalinti nuovargio ir laiko žymes, atgauti fizines ir emocines jėgas. Taip pat Kobido dėl savo poveikio išlieka ypač tinkama procedūra vyrams.

 

Šis masažas labai naudingas visiems, kurie patiria stresą, įtampą, bei nori atsigauti po sunkios darbo dienos. Masažo metu ne tik atpalaiduojami įsitempę pečių juostos raumenys, bet taip pat subalansuojama svarbių žmogaus gyvybinių funkcijų ir organų veikla: akių, plaučių, širdies, smegenų, skrandžio ir viso virškinamamojo trakto.

Japoniškasis veido masažas žavi akivaizdžiai pastebimu poveikiu puoselėjant veido grožį ir teikiama dvasine nauda, gyvybine energija. Procedūros metu atgausite jėgas, subalansuosite emocijas, atsipalaiduos visas kūnas. Senėjimą lėtinantis kobido masažo poveikis yra labai gilus, nes išjudina limfos sistemą, teigiamai veikia nervus, kraujotaką. Suaktyvėjus limfotakai ir kraujotakai, pasišalina toksinai, ląstelės ima gauti daugiau deguonies ir geriau įsisavina maisto medžiagas, todėl oda vėl tampa skaisti, stangri, atkuriama drėgmės pusiausvyra.

Kobido veido masažas savo poveikiu prilyginamas viso kūno masažui. Remiantis japonų patirtimi, Kobido nėra vien tik kosmetinis masažas, jis vertinamas kaip gydymas, kūno terapija. Procedūros metu aktyviai stimuliuojant veido taškus, teigiamai veikiami visi vidaus organai.

Geriausiam rezultatui gauti, rekomenduojama atlikti kursą 2 kartus per metus, po 10 procedūrų.

ŠIATSU (Shiatsu (指圧) )

ŠIATSU – tai japonų taškinis (akupresūrinis) masažas, daromas po Kobido, puikiai papildo ir sustiprina bendrą poveikį ir rezultatą. Tose veido vietose, kur atliekama akupresūra, oda stimuliuojama, lyginasi raukšlelės, gerėja medžiagų apykaita. Veido oda skaistėja ir gražėja.

Be šio, vietinio veikimo labai svarbus ir žymus poveikis vidaus organams, kurių meridianai randasi veide. Spaudžiant aktyvius taškus, harmonizuojama skrandžio, žarnyno, tulžies pūslės bei urogenitalinės sistemos veikla, gilėja bendras atsipalaidavimas.

Rezultatas – jaunatviškai spindinti veido oda ir akys, bei pailsėjęs visas kūnas.

Shiatsu praktikai tiki, kad  energija- vadinama Ki, teka per kūno meridianų tinklą:

www.kobidomasazas.lt

https://www.facebook.com/Kobidomasazas/

http://www.kobidomasazas.lt/dovanu-kuponai

Magiškos jonvabalių fotografijos, Shimane (島根県) prefektūroje

Gegužės – birželio mėnesiais jonvabaliai pradeda šviesti Japonijos miškuose ir pievose,  pagyvindami kraštovaizdį ir kurdami netikėtai magišką bei stebuklingą atmosferą.

Fotografas Hiroki Ishikura nusprendė užfiksuoti šį nuostabų reiškinį atokiose  kaimo vietovėse. Jis įamžino mažą mergaitę, tiriančią žėrinčius laukus.

Šios nuotraukos darytos Shimane prefektūroje, vietovėje, populiarioje tarp jonvabalių stebėtojų. Taip, Japonijoje tikrai yra konkreti vieta, kuri garsėja mistiniu grožiu…

Pamatęs šias nuotraukas supranti, kodėl turistai atvyksta čia vasarą. Žaižaruojantys pievų gyventojai tikrai kvapą gniaužiantys.

 

 

 

 

 

 

Šaltinis:  „Japan inside“

Japonijos gydytojai ligonius verčia vaikščioti miške! Štai kodėl…

Japonai jau seniai naudoja metodą, kuris ne tik leidžia atsikratyti streso, bet ir teigiamai veikia žmogaus imunitetą. Vadinasi jis „Shinrin-yoku“, arba „forest bathing“ – pažodžiui verčiama kaip „miško vonia“.

1982 metais Japonijos miškų ūkio agentūra pasiūlė „maudymąsi miške“ laikyti sveiko gyvenimo būdo dalimi.

Japonijos mokslininkai tvirtina: įprastas pasivaikščiojimas miške gali padidinti antinavikinių medžiagų kiekį ir vadinamųjų žudikų aktyvumą, kurie naikina navikines ląsteles.

2005–2006 metais 24 Japonijos miškuose visoje šalyje buvo atliktas eksperimentas, kuriame dalyvavo apie tūkstantį žmonių, vidutinis jų amžius buvo 21 metai. Pasirodė, kad 20 minučių „miško vonia“:

  • 15 proc. sumažina organizme streso hormono – kortizolio lygį;
  • 1,9 proc. sumažina arterinį spaudimą;
  • 3,9 proc. sulėtina pulsą.

Kai kuriais duomenimis, maudymasis miške padidina serumo adiponektino – hormono, kuris mažomis koncentracijomis yra susijęs su nutukimu, antro tipo curiniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis bei metaboliniu sindromu, lygį.

2010 metais japonų mokslininkai išsiaiškino, kad „maudymasis miške“ sumažina nerimą, depresiją, pyktį, nuovargį ir emocinės painiavos jausmą.

Yra kelios teorijos, paaiškinančios šį fenomeną.

Pagal pirmąją, miške į žmogaus organizmą patenka ypatingų skraidančių medžiagų – fitoncidų (medžių eterinių aliejų). Visa nauda gaunama būtent iš jų: jie žudo ir slopina patogeninių bakterijų augimą ir vystymąsi.

Teorija įdomi, bet yra nuomonė, kad fitoncidų koncentracija gamtoje yra labai maža, jos tikrai nepakanka tam, jog galėtų sukelti panašų efektą.

Pagal kitą teoriją, žmogus jaučia pagarbą ir net baimę gamtai ir kosmosui, tai veikia jį raminamai.

Iki šiol neaišku, kaip būtent „maudymasis miške“ pagerina žmogaus savijautą. Vienok ši praktika tampa vis populiaresnė visame pasaulyje.

JAV, pavyzdžiui, jau yra Gamtos ir miško terapijos asociacija. Ji siūlo visiems norintiems specialius „miško vonios“ maršrutus. Tokių pasivaikščiojimų dalyviai susirenka į grupes po 6–15 žmonių, o tada tris valandas vaikšto miške.

Šiuo atveju jie gali nueiti tik vieną kilometrą. Svarbiausia – suspėti pasimėgauti gamtos grožiu!

Tai labai panašu į meditaciją. Tik ji vyksta kontroliuojant specialistui.

Kaip rodo tyrimai, miške žmogaus nervų sistema funkcionuoja optimaliu režimu. Gaunamas toks pat efektas, kaip po natūralios aromaterapijos.

https://lifter.com.ua/yaponskie-vrachi-zastavlyayut-bolnyh-gulyat-po-lesu-vot-pochemu-2430

Oiran (花魁)

 

„Oiran“ (花魁) -taip Japonijoje buvo vadinamos kurtizanės. Tai „Yujo“ (遊 女) „malonumų moters“ arba prostitutės tipas. Tačiau Oiran skyrėsi nuo įprastų „Yujo“. Pastarosios buvo tik pramogai, o Oiran buvo tikros artistės, dauguma tapo netgi  įžymybėmis ir už rajonų, skirtų kūniškiems malonumams, ribų. Oiran dažnai nubrėždavo naujas tendencijas mene ir madoje.

Kurtizanių kultūra atsirado ankstyvuoju Edo laikotarpiu (1600-1868). Šiuo metu buvo priimti įstatymai, ribojantys viešnamių veiklą pramoginiuose kvartaluose (yūkaku (游 廓, 遊 郭)), kurie buvo pastatyti šiek tiek tolėliau nuo miesto centro. Nors buvo daug tokių rajonų, bet patys garsiausi buvo trys: Šimabara Kiote, Shinmachi Osakoje ir Ede (dabartinis Tokijas)- Yoshiwara. Jie greitai išaugo į didelius savarankiškus rajonus, kuriose buvo siūlomos įvairios pramogos, įskaitant puikius valgius, nemokamus pasirodymus ir dažnus festivalius bei paradus.

Palyginti su „Yujo“, kurių pagrindinis patrauklumas buvo jų seksualinis nuolankumas, Oiran pirmiausia buvo artistės. Norėdama tapti oiran, moteris turėjo įvaldyti daug menų- vesti tradicinę japonų arbatos ceremoniją (sadō), išmanyti ikebaną (gėlių išdėstymą) ir kaligrafiją (dailusis rašymas). Oiran taip pat turėjo mokėti groti koto(箏) (styginis), shakuhachi (尺八、しゃくはち=)(pučiamasis), tsuzumi (鼓)(mušamasis) ir shamisen (三味線)(styginis) !  Klientai iš Oiran taip pat tikėjosi,  apsiskaitymo bei sąmojingo ir elegantiško bendravimo.

 Oiran prestižas buvo grindžiamas jų grožiu, charakteriu, išsilavinimu ir meniniais gebėjimais.
Aukščiausias Oiran (kurtizanių) rangas buvo tayū (太 夫), po kurio sekė kōshi (格子).  Skirtingai nei paprasta prostitutė, tayū buvo elitinė ir leido sau atsisakyti klientų ar juos pasirinkti. Dėl Oiran aukšto statuso jų pajamos taip pat buvo labai didelės.  Mokestis už vieną vakarą buvo gerokai didesnis už dirbančio miestelėno mėnesinį darbo užmokestį ir panašus pvz. į parduotuvės asistento metinę algą…

Tačiau laikui bėgant, uždaruose ir izoliuotuose rajonuose, Oiran tampa labai ritualizuotos daugeliu atžvilgiu ir vis labiau nutolę nuo besikeičiančios visuomenės. Griežtas etiketas reglamentuoja jų elgesį. Atsitiktiniai lankytojai nepriimami. Klientai buvo priimami tik iš tam tikrų arbatos namų, pagal rekomendacijas ir tik užsiregistravus iš anksto.

Klientas privalėjo ne tik pirma užsisakyti kurtizanę arbatos namuose (chaya, (茶屋)), pirmiausia juose jis turėjo išleisti daug pinigų, kad įrodytų, jog turi pakankamai pinigų ir galių mėgautis Oiran draugija. Tik tada jis turėjo teisę pakviesti Oiran. Dėl to didėjo išlaidos ir atsirasdavo bereikalingas vėlavimas.

Tuo metu, kai suknelės ir šukuosenos tapo paprastesnės, „Oiran“ kostiumai tampa vis labiau dekoruoti ir sudėtingi. Stiliaus kulminacija buvo  aštuoni ar daugiau smeigtukų bei šukų plaukuose, ir daugybė labai ornamentuotų drabužių sluoksnių, pagamintų pagal ankstyvojo Edo laikotarpio madą… Galiausiai, „oiran kultūra“ nutolo nuo kasdienio gyvenimo ir jų klientūra sumažėjo.

 
Ir galiausiai Geišų iškilimas baigė Oiran erą. Pradžioje Geisha buvo pramogų specialistė, kuri suteikė tinkamą foną Oiran, o jų suvaržytos suknelės ir šukuosenos neleido joms konkuruoti su prašmatniomis Oiran. Tačiau Geišų siūlomos pramogos ir menas labiau tiko vidutinio žmogaus skoniui. O svarbiausia, kad jos buvo kur kas pigesnės negu Oiran.  Ir XIX a. pabaigoje Geiša pakeitė Oiran. Jos tapo turtingų Japonijos vyrų kompanionėmis. Antrojo pasaulinio karo metu, kuomet bet koks prabangos demonstravimas buvo nepriimtinas, Oiran kultūra merdi.  1958 m. kovos su prostitucija įstatymai suduoda paskutinį smūgį.


Taigi, Oiran, skirtingai nei Geišos, buvo labai ekstravagantiškos. Perukai gausiai išpuošti. Prabangūs bei spalvoti šilkiniai kimono įmantriai sluoksniuoti. Kojos basos, dažytos baltai. Dėvėjo labai aukštus Geta (sandalai iki 24cm.)- vadinamus sanmaiba geta (三 歯 下 駄).  Su šiomis getomis Oiran vaikščiojo Hachimonji stiliumi (八 文字), eidomos „piešdavo“ aštuoniukę. Manaita (Obi dėvimas Oiran) rišamas priekyje, labai puošnus, dygsniuotas. Visa Oiran apranga sverdavo iki 30kg!!!

Tai tikros 17amžiaus super žvaigždės. Iškviestos pas klientą Oiran išsiruošdavo į „paradą“- tai buvo vadinama oiran douchuu (花魁 道 中) („Douchuu“ reiškia kelyje). Nuo jos namų iki kliento (kuris laukdavo netoliese esančiuse viešuose namuose) ją lydėjo gausi ir prašmatni palyda, lėtai judanti siauromis gatvelėmis- tai buvo tikrai įspūdingas reginys, sutraukdavęs gausius smalsuolių būrius.

Šiais laikas Oiran galima pamatyti tik teatralizuotų eisenų metu..

https://www.tsunagujapan.com/20-facts-you-did-not-know-about-oiran/

https://en.wikipedia.org/wiki/Oiran

Tebori (手 彫 りtatuiruotės

Manoma, kad tatuiruotės Japonijoje buvo daromos jau nuo ankstyvojo Džiomon laikotarpio (縄文時代 Jōmon) (Jap. laikotarpis, trukęs nuo apie 10 tūkst. metų pr. m. e. iki 300 m. pr. m. e.). Tatuiruotės tuo metu tarnavo dvasinėms ir dekoratyvinėms reikmėms tenkinti.

Tačiau nuo Kofun laikotarpio  (古墳時代; Kofun-jidai) (Jap. laikotarpis, trukęs nuo 250 iki 538m. ) tatuiruotės įgauna negatyvią reikšmę. Užuot jas naudojus ritualinėms reikmėms ar statuso pabrėžimui, tatuiruotėmis  imta bausti ir žymėti nusikaltėlius.

Iki Edo laikotarpio (jap. 江戸時代 Edo) (Japonijos laikotarpis 1603–1868) , tatuiruočių statusas Japonijos visuomenėje buvo dvilypis. Tatuiruočių ženklai vis dar buvo naudojami kaip bausmė, bet vis dažniau tatuiruotės naudojamos kaip puošmena.  „Edo“ laikotarpiu Japonijoje tatuiruočių menas pradėjo vystytis į dekoratyvią meno formą, kuri yra žinoma ir šiandien.

Tatuiruočių meno atsiradimui įtakos turėjo medžio raižymo menas ir …. išleistas populiarus kinų romanas „Suikodenas“ . Romane pasakojama apie maištingus  ir drąsius vyrus, o gausūs piešiniai, vaizduoja vyrus herojiškose scenose. Jų kūnai dekoruoti drakonais, mitiniais gyvūnais, gėlėmis ir religiniais vaizdais… Romanas buvo nelauktai sėkmingas, o jo iliustracijose matomos tatuiruotės tapo paklausios.

Medžio raižymo (ukiyo-e) meistrai ėmėsi tatuiruočių. Jie panaudojo nemažai tų pačių įrankių, kuriuos naudojo raižant medį. Kad išraižytų piešinius žmogaus kūne, naudojo, atrodytų labai neįprastus įrankius, įskaitant netgi kaltus ir kaltelius, įvairius rėžtukus ir skaptavimo įrankius, o svarbiausia, panaudojo unikalų rašalą, vadinamą „Nara“ rašalu, arba „Nara black“, kuris po oda įgauna gražią, melsvai- žalsvą spalvą.

Iki šiol nesutariama, kas nešiojo šias sudėtingas tatuiruotes. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai buvo žemesnės klasės atstovai. Kiti tvirtina, kad tai buvo turtingi prekybininkai, kurie norėjo pasipuikuoti brangiomis tatuiruotėmis. 

Bet tikrai žinoma, kad irezumi buvo siejamos su ugniagesiais, jie įmantrias tatuiruotes nešiojo kaip dvasinę apsaugą.

Ir tikrai tatuiruotes nešiojo ir tebenešioja Jakudza (Yakuza; jap. やくざ ar ヤクザ) nariai – japonų kriminalinės organizacijos, turinčios šimtametes tradicijas ir istoriją… Ypatingas jakudzos narių skiriamasis bruožas yra visą kūną dengiančios tatuiruotės, daugiau primenančios tapybą. Piešiniai pilni simbolikos ir skirti įbauginti. Tatuiruočių darymas laikomas ištvermės išbandymu.


Pastaruoju metu tokio tipo tatuiruotėmis mielai puošiasi ne tik Jakudzos.

Terminų žodynėlis:

Irezumi (入 れ や, 入 地, 文身 (taip pat tariamas bunshin), 剳 青, 黥 arba 刺青): tatuiruotė (daiktavardis arba veiksmažodis)

Horimono (彫 り 物, 彫 物): tatuiruotė.
Horishi (彫 り 師, 彫 物 師): tatuiruočių menininkas.
Bokukei, bokkei (刑): bausmė tatuiruotėmis.
Tebori (手 彫 り, išraižyti ranka):  tatuiruočių technika daroma rankomis.
Hanebori (羽 彫 り,  išraižyti plunksnomis): tatuiruočių technika, naudojant plunksniškus judesius.
Tsuki-bori (突 き 彫 り): tatuiruočių technika, kurią darant naudojamas traukiamasis judesys.
Kakushibori ( paslėpta raižyba): tatuiruotės ant pažastų ar kitų „paslėptų“ kūno vietų, taip pat skirta nusakyti paslėptiems žodžiams pvz. tarp gėlės žiedlapių.
Kebori (毛 彫 り): tatuiruotė iš smulkių linijų
Sujibori (筋 彫 り): tatuiruotės kontūrai, kontūravimas.
„Shakki“: garsas adatai perduriant odą.
Yobori (洋 彫 り): „Yo“ (vakarietiškas) tatuiruotė. Japonų- anglų kalbos slengas, tatuiruočių atlikimui su elektriniais prietaisais nusakyti.
Sumi (墨): rašalas, naudojamas tatuiruotėms (tradiciškai buvo maišomas mokinio).
Hikae: krūtinės tatuiruotė
Nagasodas (長袖): rankos tatuiruotė, iki riešo
Shichibu (七分): 3/4 rankovių tatuiruotė, iki vidurio dilbio.

Gobu (五分): 1/2 rankovės tatuiruotė, virš alkūnės
Donburi Sōshinbori: viso kūno tatuiruotė be tarpų.
Munewari (胸 割 り): liemens tatuiruotė su viduryje esančiu tarpu.
Taubushi: pažasties pilnas tatuiravimas.
Hanzubon: tatuiruoti šortai; vidinė šlaunis pilnai užpildyta tatuiruote.
Munewari Sōshinbori (胸 割 り 総 身 彫 り): viso kūno tatuiruotė su tarpu ant krūtinės.

Šiek tiek apie Tebori- tai tradicinė japonų tatuiruotė daroma rankomis. Paprastai tokios tatuiruotės daromos naudojant lazdelę, pagamintą iš medžio arba metalo, lazdelės gale pritvirtintos adatos.

 Nors didžioji dauguma tatuiruočių meistrų japonijoje dabar naudoja elektrinius prietaisus tatuiruotėms piešti, vis dar yra daugybė tokių, kurie naudoja ir el. prietaisus, ir tebori. Žinovai sako, kad tik su Tebori galima sukurti autentiškai atrodančią Japonišką tatuiruotę. Tebori darymas užima daug daugiau laiko ir pastangų, nei tatuiruavimas su elektriniais prietaisais.
Svarbu pažymėti, kad daugelis tebori menininkų tatuiruotės kontūrą nupiešia su elektrine mašinėle, o tebori techniką naudoja šešėliavimui.

Skirtinguose Japonijos regionuose Tebori atlikimo stiliai ir technika šiek tiek skiriasi.

 

 

https://en.wikipedia.org/wiki/Irezumi

 

Naujas užsiėmimas- kamuoliukai iš folijos…

Japonijoje plinta naujas užsiėmimas- Japonijos žmonės aliuminio foliją paverčia blizgančiais, metaliniais rutuliais. Neabejotinai malonu stebėti kaip folijos raukšlės pamažu tampa glotniu ir blizgiu paviršiumi…

„Twitter“ vartotojas „puchuco709“  kovo mėnesį pasidalijo blizgaus kamuoliuko nuotrauka, kuris atrodo taip, lyg būtų pagamintas iš kieto metalo   アトリエpuchuco@puchuco709     gaminantis sidabrinius papuošalus, reikmenis ir „Karakuri“ lėlės, sukūrė šį kamuolį, spausdamas ir šlifuodamas 52 pėdų ilgio aliuminio folijos ritinėlį  tol, kol jis tapo tolygiai apvalus ir blizgus.
Po“ puchuco709″  posto, Japonijos žmonės pradėjo dalintis savo kamuoliukų sukurtomis versijomis. Tai ėmė plisti kaip virusas…. Beje, kamuoliukai nėra tuščiaviduriai, kaip būtų galima tikėtis- viduje tanki aliuminio masė.

Ši nauja tendencija paversti aliuminio foliją blizgančiais kamuoliukais, panaši į japonų meną vadinamą „Hikaru Dorodango“, tik čia blizgūs kamuoliukai formuojami iš purvo ir vandens. 
Tai yra tradicinė pramoga daugeliui Japonijos vaikų. Procesas atrodo labai paprastas, bet rezultatas gana neįtikėtinas.

Visa tai apibūdina japonų kruopštumą ir jų sugebėjimą pasiekti rafinuotumą net ir su kukliausiomis medžiagomis.

Nuotraukose Bruce Gardner gyvenantis Naujojoje Meksikoje, specializuojasi Hikaru Dorodango mene.

http://www.thisisinsider.com/aluminum-foil-shiny-balls-how-to-2018-3

Hikaru Dorodango – Coloured Soil Spheres Sculpted by Bruce Gardner