Rimantui Vaitkui įteiktas “Tekančios saulės ordino su aukso spinduliais ir juosta” apdovanojimas

2015 m. gegužės 22 d. 11 val. Japonijos ambasadorės Kazuko Shiraishi rezidencijoje Vilniuje Rimantui Vaitkui buvo įteiktas “Tekančios saulės ordinas su aukso spinduliais ir juosta” už jo nuopelnus skatinant tarpusavio supratimą bei ekonominių ir technologinių ryšių mainus tarp Japonijos ir Lietuvos.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Toliau skaityti „Rimantui Vaitkui įteiktas “Tekančios saulės ordino su aukso spinduliais ir juosta” apdovanojimas“

Lietuva Japonijos televizijoje: „Neįmanoma. Pasaulis“

Lietuva Japonijos televizijoje

Vasario 11 d. privati Japonijos televizija Tokyo TV parodė laidą apie Lietuvą. Kadangi Lietuva Japonijos televizijose pristatoma labai retai, šią laidą pravartu paanalizuoti, norint suprasti, kokie gi vaizdiniai apie mūsų šalį yra konstruojami Japonijos žiniasklaidoje.

Pati laida patenka į laidų seriją „Neįmanoma. Pasaulis“ (Ariehen Sekai), kas savaime suponuoja, jog joje pasirenkamos keisčiausios, neįprasčiausios (japonų akimis) vietos, jos egzotyvizuojamos ir jų kitoniškumas vartojamas. Toliau skaityti „Lietuva Japonijos televizijoje: „Neįmanoma. Pasaulis““

Japonų virtuvė, kurioje sklando „laimės vėjai“…

Šiandien vėl išėjau iš „Kamikadzės“ plačiai šypsodamasi, bet kamuojama neįprasto kaltės jausmo. O tas nepatogus jausmas kilo iš žinojimo, kad pagal visus „lietuviškų maitinimo įstaigų standartus“, čia gavau žymiai daugiau, nei susimokėjau. Na, pabandykime susumuoti dėmenis: egzotiškas, šviežias ir gausiai patiektas maistas + japoniškai pagarbus aptarnavimas + Vilniaus centras + inteligentiški lankytojai + namų švara ir jaukumas…= 4 eurai! Vis dar netikiu ir nesuprantu. Užtat po interviu su KEISHI ir JURGITA supratau, kodėl jie nekrauna savo paruoštų patiekalų nuotraukų  į „Facebook“ puslapį, siekdami prisivilioti daugiau klientų. Matote, jų marketingas yra… sukelti tam tikrus paslaptingus „laimės vėjus“… Toliau skaityti „Japonų virtuvė, kurioje sklando „laimės vėjai“…“

BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 10 dalis. Pabaiga.

Japonų ir lietuvių humoras nėra toks pats. Taip, jie juokiasi daug, ypač tai matyti televizijos vakaro programose, kuriose didžioji geriausio laiko dalis skirta būtent humoro šou. Tačiau ne viskas mus yra taip pat iki ašarų juokinga. Jie, japonai, irgi retai lūždavo iš juoko girdėdami specialiai jiems pasakojamas, išsitraukus iš aukso fondo ir laiko, bei įvairių situacijų patikrintas, visuomet veikiančias juokingas istorijas, kurios pralinksmindavo net piktą vagį kur nors Ekvadore ar atsiskyrėlį Australijos dykumoj. Tik mandagus šypsnis, galvos linktelėjimas ir du, trys atsargūs garsai iš nepravertos burnos. Kartais važiuojant, kai nutikdavo ar prisimindavom ką nors super smagaus, ašaroms bėgant per skruostus,atsisukę paklausdavom savo bičiulio Koichio, ar bent šį kartą buvo juokinga. Jis, tuo sau būdingu nuoširdžiu atsakymų, sudaužydavo eilinę vieną viltį:

-Nelabai supratau. Toliau skaityti „BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 10 dalis. Pabaiga.“