Japonų virtuvė, kurioje sklando „laimės vėjai“…

Šiandien vėl išėjau iš „Kamikadzės“ plačiai šypsodamasi, bet kamuojama neįprasto kaltės jausmo. O tas nepatogus jausmas kilo iš žinojimo, kad pagal visus „lietuviškų maitinimo įstaigų standartus“, čia gavau žymiai daugiau, nei susimokėjau. Na, pabandykime susumuoti dėmenis: egzotiškas, šviežias ir gausiai patiektas maistas + japoniškai pagarbus aptarnavimas + Vilniaus centras + inteligentiški lankytojai + namų švara ir jaukumas…= 4 eurai! Vis dar netikiu ir nesuprantu. Užtat po interviu su KEISHI ir JURGITA supratau, kodėl jie nekrauna savo paruoštų patiekalų nuotraukų  į „Facebook“ puslapį, siekdami prisivilioti daugiau klientų. Matote, jų marketingas yra… sukelti tam tikrus paslaptingus „laimės vėjus“… Toliau skaityti „Japonų virtuvė, kurioje sklando „laimės vėjai“…“

BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 10 dalis. Pabaiga.

Japonų ir lietuvių humoras nėra toks pats. Taip, jie juokiasi daug, ypač tai matyti televizijos vakaro programose, kuriose didžioji geriausio laiko dalis skirta būtent humoro šou. Tačiau ne viskas mus yra taip pat iki ašarų juokinga. Jie, japonai, irgi retai lūždavo iš juoko girdėdami specialiai jiems pasakojamas, išsitraukus iš aukso fondo ir laiko, bei įvairių situacijų patikrintas, visuomet veikiančias juokingas istorijas, kurios pralinksmindavo net piktą vagį kur nors Ekvadore ar atsiskyrėlį Australijos dykumoj. Tik mandagus šypsnis, galvos linktelėjimas ir du, trys atsargūs garsai iš nepravertos burnos. Kartais važiuojant, kai nutikdavo ar prisimindavom ką nors super smagaus, ašaroms bėgant per skruostus,atsisukę paklausdavom savo bičiulio Koichio, ar bent šį kartą buvo juokinga. Jis, tuo sau būdingu nuoširdžiu atsakymų, sudaužydavo eilinę vieną viltį:

-Nelabai supratau. Toliau skaityti „BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 10 dalis. Pabaiga.“

BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 8 dalis.

Su beždžionėmis mūsų santykiai istoriškai vystosi gana sudėtingai. Taip jau aukščiausiojo buvo parėdyta ir nieko čia nepakeisi, net norėdamas. O kai ir to noro ypatingo nėra… . Matyt  – tokia lemptis. Nepasakyčiau, kad dėl to jaučiamės nelaimingi ar kažką praradę. Taip pat drįsčiau teigti, kad jos irgi nerašo skundų į kokią karmos ministeriją. Ne dėl to, kad rašyt nemokėtų. Paprasčiausiai nemano, kad, nesukūrusios tvirtos draugystės su mumis, perduodamos iš šalies į gentį, jos būtų kažko netekusios. Žodžiu, abi pusės viena kitai abejingos. Ir tiek žinių. Toliau skaityti „BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 8 dalis.“

BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 7 dalis.

Šis, mūsų jau dešimtas projektas, matyt yra pats kukliausias iš visų, iki tol buvusių savo kilometrų gausa. Tiksliau – jų kukliu skaičiumi. Iš viso per tris savaites nuvažiuosime tik kokius keturis tūkstančius, tad kelyje netenka praleisti daugybės valandų trinant sėdynes. Yra naudos, nes ne tik lieka laiko daugiau susipažinti su kitokiu pasauliu, apsigyvenusiu Japonijos teritorijoje, tačiau ir sutaupyti pinigų: keliai čia gražūs, tvarkingi, vairuoti jais – vienas malonumas. Bet brangus. Už šimtą kilometrų tokio pavyzdingo asfalto tenka pakloti apie penkiolika eurų. Susidaro. Toliau skaityti „BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 7 dalis.“

BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 6 dalis.

Pasaulyje gyvena tokie klastingi aparatai. Jie dažnai tūno kur nors prekybos centruose, lyg visai netyčia,trumpam nutūpę būtent šalia tavo tako.  Žinoma, eitum ir nepastebėtum, Toliau dalykus svarbius galvotum. Bet yra vaikai. Jie ne tokie, jie domisi aplinka. Ir būtinai kažką joje aptinka. Pavyzdžiui, kad į tą, lyg visai atsitiktinai šalia prisėdusį daiktą įmetus monetą, iš šio geležies gabalo su stiklu iškris daiktas. Spalvotas. Gražus. Blizgantis. Žinoma, baisiai reikalingas. Koks nors kamuoliukas ar kitas plastmasės šedevras. Brangiai. Ir viskas, situacija tampa sudėtinga. Vaikui reikia, o tu tampi godus. Kartais nusileidi. Bet nueidamas vis vien kerštingai nužiūri tą išdažytą sukčių ir pažadi sau, kai kai kitą kartą būsi vienas, pro šią vietą eisi lėtai, mėtysi rankoje monetas, demonstratyviai šypsosies, bet nei viena jų neįkris į šio monstro nasrus. Toliau skaityti „BANZAI. Laiškai iš Japonijos. 6 dalis.“

M. Starkus ir V. Radzevičius Tsukiji turguje

– Kažkaip su metais vis anksčiau pamainos prasideda, – bambėjo prieš antrą valandą ryto (nakties?) keldamasis Vytaras, dar prieš kurį laiką tvarkęs nebaigtus Lietuvoje reikalus savo ištikimo plazminio VEF’o pagalba (apie šį aparatą detaliai pasakojau būnant Pietų Amerikoje. Tai toks didelis kompas, kurį įjungus į tinklą dingsta elektra kelių šalia esančių namų gyventojams.) Toliau skaityti „M. Starkus ir V. Radzevičius Tsukiji turguje“