Japonai apie lietuviškus V. Radzevičiaus vėdarus: tikrai skanu, nuostabu

Aš suprantu, kad kiaulės žarnoms savo pasakojimuose skiriu nemažai dėmesio. O juk esame ten, kur estetiškiau atrodančių ar poeto plunksnos vertesnių dalykų yra nepalyginamai daugiau. Bet jūs supraskit, kad proza su visais musų tautą maitinančio gyvulio svarbios vidinio pasaulio dalies kvapais pastarąsias dienas niekaip neleido apie save pamiršt. Ne dėl to, kad aromatas būtų atgrasus. Tiesiog tas kvapas visą laiką buvo kartu, šalia ir mes skubėjome kuo greičiau juo atsikratyti.

© „Starkaus & Radzevičiaus kelionės“ nuotr.

Toliau skaityti „Japonai apie lietuviškus V. Radzevičiaus vėdarus: tikrai skanu, nuostabu“

V. Radzevičius japonams: vadinkite mane Kinkongu, o M. Starkų – Furbiu

– Tu būsi Takeši, o tu – Kazuo Jamazaki, – turėdamas galvoje pilį ir garsų bušido kovotoją, rodė po vieną į mūsų naujus draugus Vytaras, lenkdamas pirštus. Jis tokį savo veiksmą aiškino tuo, kad mes neturim laiko ir atminties išmokti jų vardų, o jie veltui stengtųsi atsiminti mūsų. Todėl taip bus paprasčiau. Vietiniams šis, matyt, iki šiol neregėtas naujos pažinties etiketo elementas pasirodė toks įdomus ir juokingas, kad penki vyrai ir viena dama ne tik kad tam neprieštaravo, tačiau garsiai reikšdami savo pritariančias emocijas, kažką šaukė, juokėsi ir kėlė taures, garsiai kartodami žodį „Kampai!“ Tai, beje, nieko bendra su „Teleloto“, ar sėdėjimo vieta prie stalo, pasak prietaro, lemsiančios, kad liksi nevedęs ilgai ir skausmingai. Japoniškai tai reiškia tiesiog „Į sveikatą!“

Foto: „Starkaus & Radzevičiaus kelionės“ nuotr.

Toliau skaityti „V. Radzevičius japonams: vadinkite mane Kinkongu, o M. Starkų – Furbiu“