Nuotraukų konkursas „Sakuros Lietuvoje“

 

2021 metais minime draugiškų santykių tarp Japonijos ir Lietuvos 30 metų sukaktį. Šiuo laikotarpiu įvairiose Lietuvos vietovėse buvo pasodinti Japoniją simbolizuojantys sakurų medeliai, stiprinantys abiejų šalių draugystę.

Lietuvoje jau pražydo sakuros, tad kviečiame Jus fotografuoti sakuras ir dalyvauti nuotraukų konkurse „Sakuros Lietuvoje“!

Pagrindiniai konkurso kriterijai ir vertinimas vyks pagal tai, kaip nuotraukose atsispindi :

  1. Sakurų grožis.
  2. Pavasario atėjimo džiaugsmas.
  3. Ryšys tarp žmogaus ir sakuros.
  4. Lietuvos ir Japonijos draugystė.

Kiekvienos kategorijos geriausios nuotraukos autorius bus apdovanotas prizu – „Canon EOS M50“ neveidrodiniu fotoaparatu, o pagal visus kriterijus aukščiausiai įvertinto kūrinio autoriui bus įteiktas pagrindinis konkurso prizas – neveidrodinis fotoaparatas „Canon EOS R6“.

20 geriausių konkurso nuotraukų birželio viduryje bus eksponuojama Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, o vėliau planuojama šią parodą pristatyti ir kitose šalies bibliotekose, kad maloniai visiems primintų apie pagautas šių metų sakurų sezono akimirkas Lietuvoje.

Visus maloniai kviečiame dalyvauti!

Konkurso sąlygos

 Dalyviai

Konkurse gali dalyvauti Lietuvos gyventojai, nufotografavę šiais metais Lietuvoje žydinčias sakuras.

 Kūrinių priėmimo laikotarpis

Nuo 2021 m. balandžio mėn. 26 d. iki 2021 m. gegužės mėn. 16 d.

 Dalyvavimo sąlygos

1. Savo nuotraukas prašome siųsti el.paštu: sakura@vn.mofa.go.jp. Laiško temoje nurodykite „ „Sakuros Lietuvoje“ nuotraukų konkursui“.

2. Kartu laiške pridėkite ir šią informaciją anglų kalba:

  • Nuotraukos autoriaus vardas, pavardė, amžius, pilietybė, organizacijos /mokyklos pavadinimas, namų adresas, telefono numeris ir el.pašto adresas.
  • Trumpas nuotraukos aprašymas (iki 100 žodžių).
  • Vietovė, kurioje daryta nuotrauka

Dėmesio: Jūsų vardas, pavardė, organizacijos / mokyklos pavadinimas bei nuotraukos aprašymas bus skelbiami viešai. Jeigu nenorite, kad Jūsų asmeninė informacija (pavardė ir/ar organizacijos / mokyklos pavadinimas) būtų paviešinta, būtinai tai nurodykite.

3.  Galimas failų formatas: JPEG. Apribojimai spalvoms netaikomi.

4. Vienos nuotraukos failas turi būti 5-6 MB dydžio, bet ne mažesnis negu 3-4MB, pageidautina, kad failas pikseliais būtų ne mažesnis nei 3149×4724 pix.

5. Vienas konkurso dalyvis gali pateikti iki 2 nuotraukų, bet dėl pašto dėžutės apribojimų (jeigu vienos nuotraukos dydis yra 5MB ir daugiau) turėtų siųsti kiekvieną nuotrauką atskirame laiške.

6. Konkurse priimamos tik 2021 metais Lietuvoje padarytos nuotraukos su sakuromis.

7. Pateiktos nuotraukos turi būti originalios, niekur prieš tai nepublikuotos bei nepažeidžiančios kitų autorinių teisių.

8. Pateiktoms nuotraukoms neturėtų būti taikomi apribojimai asmens viešinimo ar mažamečių atvaizdo saugojimo požiūriu. Jei nuotraukose matomi mažamečiai vaikai ir jų veidai, yra daroma prielaida, kad jų globotojai leidžia tai viešinti.

9. Jeigu bus išsiaiškinta, kad konkursui pateiktos nuotraukos pažeidžia visuomenės normas bei įstatymuose nurodytus padorumo standartus ar pažeidžia trečiųjų šalių intelektinės nuosavybės teises ir pan., tokia nuotrauka bus atmesta ir nesvarstoma konkurse. Jeigu vėliau paaiškėtų, kad konkurse nugalėjusi nuotrauka pažeidžia šias sąlygas, Japonijos ambasada Lietuvoje pasilieka teisę laimėjimą anuliuoti.

10. Konkurse laimėjusios nuotraukos taps išimtine Japonijos ambasados Lietuvoje nuosavybe, įskaitant ir autorines bei kitas intelektinės nuosavybės teises.

11. Laimėjusių nuotraukų perdarymas gali būti taikomas tik tuo metu, jeigu bus siekiama reguliuoti failo dydį.

Atranka

Pateiktas nuotraukas vertins Japonijos ambasadorius Lietuvoje Shiro Yamasaki ir Lietuvos valdžios bei kultūros srities atstovų sudaryta komisija. Bus išrenkamas vienas pagrindinis nugalėtojas, 4  kategorijų laimėtojai bei 15 geriausių nuotraukų.

Rezultatų paskelbimas

2021 m. gegužės pabaigoje apie rezultatus pranešime konkurso nugalėtojams. Konkurso rezultatai bus paskelbti Japonijos ambasados „Facebook“ paskyroje (data gali keistis priklausomai nuo atrankos proceso).

 Apdovanojimas

Pagrindiniam konkurso nugalėtojui bei 4 kategorijų laimėtojams bus įteikti padėkos raštai bei atminimo dovanos – kompanijos CANON įsteigti prizai.

Planuojama, kad 5 nugalėtojų nuotraukos bei 15 atrinktų nuotraukų bus eksponuojamos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje birželio viduryje.

Kontaktinė informacija

Japonijos ambasada Lietuvoje:+370-5-2310465, sakura@vn.mofa.go.jp

Mariko Kusumoto

Gimusi 1967 m.,  Kusumoto užaugo Japonijos pietuose. Meninkės vaikystė prabėgo šalia budistų šventyklos, pastatytos prieš 400metų, kur jos tėvas dirbo šventiku. Ji prisimena palaimingą šios vietos ramybę, prietemą,  paslaptingas žymes ant akmeninių laiptelių, ištašytas lietaus lašų šimtmečiais lašančių nuo stogo. „Visoje šventykloje mačiau senąją istoriją. Man patiko ramybė, subtili šviesa, kurianti savotišką dvasių pasaulį “.

Metalas jai buvo pažįstama medžiaga. „Vienas ano darbų buvo poliruoti metalinius papuošalus. Taigi aš visada žavėjausi šiais kruopščiai sukurtais kūriniais “, – sako ji. Nors Kusumoto šiandien nėra religinga, jos meno kūriniai tam tikra prasme yra budizmo mokymo išraiška apie laikinumą.

Mariko visada norėjo būti menininke, tapybos ir estampo (ksilografija/ iškilioji spauda) specialybę įgijo Tokijo Musashino meno universitete. Ji prisimena, kad ją labiau traukė ėsdinimui naudojamos vario plokštės: „Man labiau patiko pats metalas, nei ant popieriaus atspausdinti vaizdai“.

Būdama magistrantė San Francisko dailės akademijoje, ji toliau studijavo grafiką, tačiau niekada nebuvo patenkinta. Ji lankė keletą metalo skulptūros klasių. „Aš nusprendžiau:“ Tai, ko man reikia“.

Kusumoto  kūriniuose visada regima jos japoniška tapatybė. Įkvėpimo semiasi iš vaikystės prisiminimų apie mamos spinteles su daugybe mažų stalčiukų su paslapties ir magijos pažadu viduje. Ji taip pat prisipažįsta, kad mėgsta įmantrias pakuotes: „Kai dovanojame dovaną, pirmiausia yra dėžutė, o tada pradedi vynioti, sluoksnis po sluoksnio. Tai ir yra malonioji dalis “.

Kaitenzushi (2004)-  Ši mažytė suši parduotuvė  iki šiol yra mėgstamiausias jos darbas. Varis, žalvaris, sidabras, nikelis, bronza, akriliniai dažai, emalis. 13 x 12 x 12 colių.  Mažutėje parduotuvėje gausu netikėtumų, nuo mažyčio Budos iki edamamo sojos pupelių. https://www.marikokusumoto.com/kaitenzushi

Jau du dešimtmečius gyvenanti JAV, Kusumoto taip pat perima Vakarų kultūrą ir tai atsispindi tokiuose kūriniuose kaip „Bloomingdale‘s“ (2007)- Nikelis, sidabras, žalvaris, varis, 7,5 x 8 x 6 colių. Tai tarsi duoklė kitai parduotuvei, dabar jau iš esmės amerikietiškai. Parduotuvė- tarsi knygos lapai, kurią vartant randi vis naujų istorijų ir netikėtumų. https://www.marikokusumoto.com/blank

Laikui bėgant jos darbai tapo sudėtingesni ir technikos, ir koncepcijos požiūriu.

2013 m. Ji baigė, jos manymu, ambicingiausią savo kūrinį „Pachinko Voyage“, https://www.marikokusumoto.com/pachinko-voyage  

Šis kūrinys pasakoja apie šeimą, keliaujančią po skirtingas Japonijos vietas. Sukonstruotas keturiais sluoksniais. Tai tarsi gyvas mechanizmas su judančiais elementais- kamuoliukais ir figūrėlėmis. Kiekvienas kamuoliukas turi šeimos nario veidą. Kamuoliai dingsta ir vėl atsiranda skirtingose ​​vietose. Pavyzdžiui, kamuoliukas kerta tiltą ir patenka į tunelį, o paskui vėl krinta ant krioklio, galiausiai nusileidžia arbatos puodelyje, kurį laiko restorane esantis žmogus. „Tai buvo sunku atlikti tiek mechaniškai, tiek vizualiai,  pagaminti prireikė metų. Po to man reikėjo pertraukos. Man taip atsibodo naudoti vaizdinius. Norėjau sukurti kažką abstraktesnio, iš visiškai kitokios medžiagos. Taigi aš pasirinkau audinį “.

Meninkė gaminius kuria iš tekstilės, naudodama autorinę šilumos technologiją.

Skaidrus sintetinis audinys pašildomas iki tam tikros temperatūros ir atvėsęs išlaiko autoriaus sumanytą formą. Naudoja tsumami zaiku (tradicinė, į origami panaši lankstymo technika)

Prieš dvejus metus Mariko Kusumoto aksesuarai buvo naudojami ir  Jean Paul Gaultier mados pristatyme.

Dabar, pasirinkusi šią kryptį, ji atrodo visiškai kitokia menininkė, –  ir tai tiesa, nors jos išskirtinis žaismingumas ir dėmesys smulkioms detalėms vis dar yra akivaizdus.

Taigi, kokių dar įsimnintinų kūrinių mums siūlys ši, nuolat besikeičiantis menininkė?

https://www.marikokusumoto.com/american-craft

https://www.craftcouncil.org/magazine/article/objects-wonder

Oiran (花魁)

 

„Oiran“ (花魁) -taip Japonijoje buvo vadinamos kurtizanės. Tai „Yujo“ (遊 女) „malonumų moters“ arba prostitutės tipas. Tačiau Oiran skyrėsi nuo įprastų „Yujo“. Pastarosios buvo tik pramogai, o Oiran buvo tikros artistės, dauguma tapo netgi  įžymybėmis ir už rajonų, skirtų kūniškiems malonumams, ribų. Oiran dažnai nubrėždavo naujas tendencijas mene ir madoje.

Kurtizanių kultūra atsirado ankstyvuoju Edo laikotarpiu (1600-1868). Šiuo metu buvo priimti įstatymai, ribojantys viešnamių veiklą pramoginiuose kvartaluose (yūkaku (游 廓, 遊 郭)), kurie buvo pastatyti šiek tiek tolėliau nuo miesto centro. Nors buvo daug tokių rajonų, bet patys garsiausi buvo trys: Šimabara Kiote, Shinmachi Osakoje ir Ede (dabartinis Tokijas)- Yoshiwara. Jie greitai išaugo į didelius savarankiškus rajonus, kuriose buvo siūlomos įvairios pramogos, įskaitant puikius valgius, nemokamus pasirodymus ir dažnus festivalius bei paradus.

Palyginti su „Yujo“, kurių pagrindinis patrauklumas buvo jų seksualinis nuolankumas, Oiran pirmiausia buvo artistės. Norėdama tapti oiran, moteris turėjo įvaldyti daug menų- vesti tradicinę japonų arbatos ceremoniją (sadō), išmanyti ikebaną (gėlių išdėstymą) ir kaligrafiją (dailusis rašymas). Oiran taip pat turėjo mokėti groti koto(箏) (styginis), shakuhachi (尺八、しゃくはち=)(pučiamasis), tsuzumi (鼓)(mušamasis) ir shamisen (三味線)(styginis) !  Klientai iš Oiran taip pat tikėjosi,  apsiskaitymo bei sąmojingo ir elegantiško bendravimo.

 Oiran prestižas buvo grindžiamas jų grožiu, charakteriu, išsilavinimu ir meniniais gebėjimais.
Aukščiausias Oiran (kurtizanių) rangas buvo tayū (太 夫), po kurio sekė kōshi (格子).  Skirtingai nei paprasta prostitutė, tayū buvo elitinė ir leido sau atsisakyti klientų ar juos pasirinkti. Dėl Oiran aukšto statuso jų pajamos taip pat buvo labai didelės.  Mokestis už vieną vakarą buvo gerokai didesnis už dirbančio miestelėno mėnesinį darbo užmokestį ir panašus pvz. į parduotuvės asistento metinę algą…

Tačiau laikui bėgant, uždaruose ir izoliuotuose rajonuose, Oiran tampa labai ritualizuotos daugeliu atžvilgiu ir vis labiau nutolę nuo besikeičiančios visuomenės. Griežtas etiketas reglamentuoja jų elgesį. Atsitiktiniai lankytojai nepriimami. Klientai buvo priimami tik iš tam tikrų arbatos namų, pagal rekomendacijas ir tik užsiregistravus iš anksto.

Klientas privalėjo ne tik pirma užsisakyti kurtizanę arbatos namuose (chaya, (茶屋)), pirmiausia juose jis turėjo išleisti daug pinigų, kad įrodytų, jog turi pakankamai pinigų ir galių mėgautis Oiran draugija. Tik tada jis turėjo teisę pakviesti Oiran. Dėl to didėjo išlaidos ir atsirasdavo bereikalingas vėlavimas.

Tuo metu, kai suknelės ir šukuosenos tapo paprastesnės, „Oiran“ kostiumai tampa vis labiau dekoruoti ir sudėtingi. Stiliaus kulminacija buvo  aštuoni ar daugiau smeigtukų bei šukų plaukuose, ir daugybė labai ornamentuotų drabužių sluoksnių, pagamintų pagal ankstyvojo Edo laikotarpio madą… Galiausiai, „oiran kultūra“ nutolo nuo kasdienio gyvenimo ir jų klientūra sumažėjo.

 
Ir galiausiai Geišų iškilimas baigė Oiran erą. Pradžioje Geisha buvo pramogų specialistė, kuri suteikė tinkamą foną Oiran, o jų suvaržytos suknelės ir šukuosenos neleido joms konkuruoti su prašmatniomis Oiran. Tačiau Geišų siūlomos pramogos ir menas labiau tiko vidutinio žmogaus skoniui. O svarbiausia, kad jos buvo kur kas pigesnės negu Oiran.  Ir XIX a. pabaigoje Geiša pakeitė Oiran. Jos tapo turtingų Japonijos vyrų kompanionėmis. Antrojo pasaulinio karo metu, kuomet bet koks prabangos demonstravimas buvo nepriimtinas, Oiran kultūra merdi.  1958 m. kovos su prostitucija įstatymai suduoda paskutinį smūgį.


Taigi, Oiran, skirtingai nei Geišos, buvo labai ekstravagantiškos. Perukai gausiai išpuošti. Prabangūs bei spalvoti šilkiniai kimono įmantriai sluoksniuoti. Kojos basos, dažytos baltai. Dėvėjo labai aukštus Geta (sandalai iki 24cm.)- vadinamus sanmaiba geta (三 歯 下 駄).  Su šiomis getomis Oiran vaikščiojo Hachimonji stiliumi (八 文字), eidomos „piešdavo“ aštuoniukę. Manaita (Obi dėvimas Oiran) rišamas priekyje, labai puošnus, dygsniuotas. Visa Oiran apranga sverdavo iki 30kg!!!

Tai tikros 17amžiaus super žvaigždės. Iškviestos pas klientą Oiran išsiruošdavo į „paradą“- tai buvo vadinama oiran douchuu (花魁 道 中) („Douchuu“ reiškia kelyje). Nuo jos namų iki kliento (kuris laukdavo netoliese esančiuse viešuose namuose) ją lydėjo gausi ir prašmatni palyda, lėtai judanti siauromis gatvelėmis- tai buvo tikrai įspūdingas reginys, sutraukdavęs gausius smalsuolių būrius.

Šiais laikas Oiran galima pamatyti tik teatralizuotų eisenų metu..

https://www.tsunagujapan.com/20-facts-you-did-not-know-about-oiran/

https://en.wikipedia.org/wiki/Oiran

Tebori (手 彫 りtatuiruotės

Manoma, kad tatuiruotės Japonijoje buvo daromos jau nuo ankstyvojo Džiomon laikotarpio (縄文時代 Jōmon) (Jap. laikotarpis, trukęs nuo apie 10 tūkst. metų pr. m. e. iki 300 m. pr. m. e.). Tatuiruotės tuo metu tarnavo dvasinėms ir dekoratyvinėms reikmėms tenkinti.

Tačiau nuo Kofun laikotarpio  (古墳時代; Kofun-jidai) (Jap. laikotarpis, trukęs nuo 250 iki 538m. ) tatuiruotės įgauna negatyvią reikšmę. Užuot jas naudojus ritualinėms reikmėms ar statuso pabrėžimui, tatuiruotėmis  imta bausti ir žymėti nusikaltėlius.

Iki Edo laikotarpio (jap. 江戸時代 Edo) (Japonijos laikotarpis 1603–1868) , tatuiruočių statusas Japonijos visuomenėje buvo dvilypis. Tatuiruočių ženklai vis dar buvo naudojami kaip bausmė, bet vis dažniau tatuiruotės naudojamos kaip puošmena.  „Edo“ laikotarpiu Japonijoje tatuiruočių menas pradėjo vystytis į dekoratyvią meno formą, kuri yra žinoma ir šiandien.

Tatuiruočių meno atsiradimui įtakos turėjo medžio raižymo menas ir …. išleistas populiarus kinų romanas „Suikodenas“ . Romane pasakojama apie maištingus  ir drąsius vyrus, o gausūs piešiniai, vaizduoja vyrus herojiškose scenose. Jų kūnai dekoruoti drakonais, mitiniais gyvūnais, gėlėmis ir religiniais vaizdais… Romanas buvo nelauktai sėkmingas, o jo iliustracijose matomos tatuiruotės tapo paklausios.

Medžio raižymo (ukiyo-e) meistrai ėmėsi tatuiruočių. Jie panaudojo nemažai tų pačių įrankių, kuriuos naudojo raižant medį. Kad išraižytų piešinius žmogaus kūne, naudojo, atrodytų labai neįprastus įrankius, įskaitant netgi kaltus ir kaltelius, įvairius rėžtukus ir skaptavimo įrankius, o svarbiausia, panaudojo unikalų rašalą, vadinamą „Nara“ rašalu, arba „Nara black“, kuris po oda įgauna gražią, melsvai- žalsvą spalvą.

Iki šiol nesutariama, kas nešiojo šias sudėtingas tatuiruotes. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai buvo žemesnės klasės atstovai. Kiti tvirtina, kad tai buvo turtingi prekybininkai, kurie norėjo pasipuikuoti brangiomis tatuiruotėmis. 

Bet tikrai žinoma, kad irezumi buvo siejamos su ugniagesiais, jie įmantrias tatuiruotes nešiojo kaip dvasinę apsaugą.

Ir tikrai tatuiruotes nešiojo ir tebenešioja Jakudza (Yakuza; jap. やくざ ar ヤクザ) nariai – japonų kriminalinės organizacijos, turinčios šimtametes tradicijas ir istoriją… Ypatingas jakudzos narių skiriamasis bruožas yra visą kūną dengiančios tatuiruotės, daugiau primenančios tapybą. Piešiniai pilni simbolikos ir skirti įbauginti. Tatuiruočių darymas laikomas ištvermės išbandymu.


Pastaruoju metu tokio tipo tatuiruotėmis mielai puošiasi ne tik Jakudzos.

Terminų žodynėlis:

Irezumi (入 れ や, 入 地, 文身 (taip pat tariamas bunshin), 剳 青, 黥 arba 刺青): tatuiruotė (daiktavardis arba veiksmažodis)

Horimono (彫 り 物, 彫 物): tatuiruotė.
Horishi (彫 り 師, 彫 物 師): tatuiruočių menininkas.
Bokukei, bokkei (刑): bausmė tatuiruotėmis.
Tebori (手 彫 り, išraižyti ranka):  tatuiruočių technika daroma rankomis.
Hanebori (羽 彫 り,  išraižyti plunksnomis): tatuiruočių technika, naudojant plunksniškus judesius.
Tsuki-bori (突 き 彫 り): tatuiruočių technika, kurią darant naudojamas traukiamasis judesys.
Kakushibori ( paslėpta raižyba): tatuiruotės ant pažastų ar kitų „paslėptų“ kūno vietų, taip pat skirta nusakyti paslėptiems žodžiams pvz. tarp gėlės žiedlapių.
Kebori (毛 彫 り): tatuiruotė iš smulkių linijų
Sujibori (筋 彫 り): tatuiruotės kontūrai, kontūravimas.
„Shakki“: garsas adatai perduriant odą.
Yobori (洋 彫 り): „Yo“ (vakarietiškas) tatuiruotė. Japonų- anglų kalbos slengas, tatuiruočių atlikimui su elektriniais prietaisais nusakyti.
Sumi (墨): rašalas, naudojamas tatuiruotėms (tradiciškai buvo maišomas mokinio).
Hikae: krūtinės tatuiruotė
Nagasodas (長袖): rankos tatuiruotė, iki riešo
Shichibu (七分): 3/4 rankovių tatuiruotė, iki vidurio dilbio.

Gobu (五分): 1/2 rankovės tatuiruotė, virš alkūnės
Donburi Sōshinbori: viso kūno tatuiruotė be tarpų.
Munewari (胸 割 り): liemens tatuiruotė su viduryje esančiu tarpu.
Taubushi: pažasties pilnas tatuiravimas.
Hanzubon: tatuiruoti šortai; vidinė šlaunis pilnai užpildyta tatuiruote.
Munewari Sōshinbori (胸 割 り 総 身 彫 り): viso kūno tatuiruotė su tarpu ant krūtinės.

Šiek tiek apie Tebori- tai tradicinė japonų tatuiruotė daroma rankomis. Paprastai tokios tatuiruotės daromos naudojant lazdelę, pagamintą iš medžio arba metalo, lazdelės gale pritvirtintos adatos.

 Nors didžioji dauguma tatuiruočių meistrų japonijoje dabar naudoja elektrinius prietaisus tatuiruotėms piešti, vis dar yra daugybė tokių, kurie naudoja ir el. prietaisus, ir tebori. Žinovai sako, kad tik su Tebori galima sukurti autentiškai atrodančią Japonišką tatuiruotę. Tebori darymas užima daug daugiau laiko ir pastangų, nei tatuiruavimas su elektriniais prietaisais.
Svarbu pažymėti, kad daugelis tebori menininkų tatuiruotės kontūrą nupiešia su elektrine mašinėle, o tebori techniką naudoja šešėliavimui.

Skirtinguose Japonijos regionuose Tebori atlikimo stiliai ir technika šiek tiek skiriasi.

 

 

https://en.wikipedia.org/wiki/Irezumi

 

Rankų darbo popierius Washi 和 紙

 

Tradiciškai washi ( 和 紙 ) gaminamas tik iš natūralių medžiagų ir atspindi Japonijos estetikos savitumą.
Japoniškas tradicinis rankų darbo popierius washi yra įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą.

Popieriaus gamybos metodai į Japoniją atkeliavo daugiau nei prieš 1400 metų, o Meidži laikotarpiu ( 明治時代 = Meiji jidai) 1868–1912 m.,  popieriaus poreikis labai išaugo ir washi gamyba suklestėjo, kita vertus tuo metu popierių imta gaminti pasitelkiant mašinas tad tradiciniu būdu gaminamam popieriui buvo sunku  išlaikyti besikeičiantį popieriaus vartojimo tempą….

Tradiciškai washi gamyba buvo sezoniška. Geriausias popierius būdavo pagaminamas šaltais žiemos mėnesiais, nes tuo metu valstiečiai negalėjo dirbti savo laukuose, be to popieriaus gamybai buvo naudojamas ledinis vanduo, kuriame yra kur kas mažiau įvairių priemaišų, galinčių sutepti pluoštą.

Washi gaminamas iš natūralių pluoštų, turinčių ilgas skaidulas. Pluoštams nuo medžio šakelių atskirti naudojami specialūs  būdai, kurie leidžia išlaikyti skaidulas ilgas- nesusmulkintas.  Todėl washi popierius labai tvirtas, ir jo tekstūra kitokia, nei mums įprasto popieriaus.

Japoniško popieriaus gamybos procesas gan ilgas. Pradžioje nuo popieriaus gamybai tinkamų krūmų ( kozo, mitsumata ir gampi) stiebų nulupama žievė, (prieš tai juos pavirus).

Po to išorinis, juodas žievės sluoksnis nulupamas peiliu, o vidinis, baltas žievės sluoksnis- džiovinamas ir saugomas vėlesniam naudojimui. Kai norima gaminti popierių, balta žievė mirkoma per naktį, po to verdama. Tada žievė gerai perplaunama tekančiu vandeniu ir  kruopščiai išrenkamos likusios tamsaus pluošto dalelės. Popieriaus gamybos proceso metu vandens kokybė yra labai svarbi, jeigu vanduo nešvarus-  pluoštas gali lengvai susigadinti, ir geros kokybės popieriaus nebeturėsime….

Vėliau pluoštas išmušamas mediniu plaktuku, supilamas į vandens vonią ir pridedama Neri – tai krakmolinga medžiaga, išgaunama iš valgomosios ybiškės šaknų  (Abelmoschus esculentus- dedešvinių šeimos augalas). Japonijoje šis augalas vadinamas tororo aoi.

Toliau belieka formuoti popieriaus lapą, vis panardinant „ekraną“ į vandens vonią.

Tradiciškai, pagaminti washi popieriaus lapai buvo balinami  saulėje, naudojant vandenį ar sniegą. Nuo senų laikų popierius Japonijoje buvo plačiai naudojamas namų architektūroje, kaligrafijai rašyti, tradicinių skėčių, vėduoklių bei kasdienio naudojimo daiktų gamyboje.
Stiprus, lankstus ir unikalus tradicinis japoniškas popierius yra labai svarbi japonų kultūros dalis.

Šiandieniniai popieriaus meistrai kliaunasi washi pritaikomumu–jie stengiasi šimtmečius skaičiuojantį tradicinio popieriaus gamybos procesą panaudoti tenkinant besikeičiančios visuomenės poreikius.



http://www.mable.ne.jp/~mingeishi/homepage3/index6.html
http://www.sekishu.jp/en/process/index.html
https://lt.wikipedia.org/wiki/Valgomoji_ybi%C5%A1k%C4%97
https://en.wikipedia.org/wiki/Abelmoschus_manihot

Japoniško porceliano žinovas ir kolekcininkas Arūnas Brundza dalijasi savo žiniomis

Japoniško porceliano žinovas ir kolekcininkas p. Arūnas Brundza mielai  pasidalijo savo žiniomis apie šią tobuliausią keramikos rūšį.

A.Brundzos keramikos kolekcijos pavyzdžiai

Temos:

– Porceliano pavadinimo kilmė ir jų variantai kitose kalbose

– Porcelianas buvo išrastas tris kartus (Kinija, Japonija, Europa = Lietuva)

– Japoniško porceliano atsiradimas ir paplitimas Europoje.

– Jo skirtumai nuo kinietiško ir europietiško porceliano (dekoravimas, formos, gamintojų ženklai)

– Japoniško porceliano ypatybės.

Seniausias pasaulio porcelianas pagamintas Kinijoje prieš 1300 metų. Kiniškas porcelianas buvo toks nepakartojamas, kad anglų kalbos įtakos zonoje porcelianas žymimas – CHINA. (Variantai : fine china – plonas porcelianas, bone china – kaulinis porcelianas).

Beveik visose Europos kalbose porcelianas pavadintas pagal itališką jūrų kriauklės pavadinimą „Porcela“. Rusų kalba porceliano pavadinimą perėmė iš turkų kalbos.

Kinijoje porcelianas apima labai platų keramikos sektorių. Pagal tų laikų technologijas geriausiai porcelianas nustatomas pagal jo šukes – jos ne kibios liežuviui. Kadangi liežuvis gali jausti apie 18 mikronų dydžio daleles – porcelianas degimo metu susilydo į labai vientisą masę, bet netampa kristalu kaip stiklas. Iš Marko Polo parvežtos technologijos ir žaliavų Venecijos meistrai porceliano nepagamino – jiems teko tenkintis tik Murano stiklu (pasaulinis brendas).

1616 metais korėjietis meistras Yi Sam- pyeong (jį su kitais meistrais japonai parsigabeno po nesėkmingo karo) Aritos miesto apylinkėse iš vietinių žaliavų išdegė kietąjį porcelianą ( kitokia žaliavų sudėtis ir kiti temperatūriniai režimai). Jie ilgai buvo Kinijos meistrų šešėlyje, bet 1640 metais Kinijoje keitėsi valdovų dinastijos (buvo Mingų, atėjo Čingų – Mandžu) ir daug porceliano degimo krosnių buvo sugriauta.

Porceliano poreikis buvo milžiniškas ir olandų pirklių atstovas Japonijoje drezdenietis Zaharias Wagner 1659 m. atkreipė dėmesį į vietos meistrų gaminius Aritoje.

Istorinis kuriozas – Lietuvos ( + Lenkijos + Saksonijos) teritorijoje 1709 m. dar kartą iš vietinių žaliavų išdegtas europinis kietasis porcelianas. Pirma manufaktūra taip ir vadinosi „ Lenkijos (Lietuvos ) karališkoji ir Saksonijos kunigaikštiškoji porc. manufaktūra“. Turim pilną teisę sakyti kad, Lietuva – europinio porceliano tėvynė. (Juk nepaaiškinsi karaliui Augustui II kurioje pilyje ( Trakų, Meiseno ar Plocko) jam įkūrti porceliano dirbtuves, tuo labiau kad žaliavos yra arčiau Meiseno pilies.
Visi mano servizai yra europinio modelio – puodelis sferinis su rankenėle (azijinis modelis – platėjantis į viršų cilindras be rankenėlės). Puodeliai gali būti skirti kavai ( 100g talpos), universalūs – 160 g talpos ir skirti arbatai gerti – 200 g talpos. Rečiausiai sutinkami japoniško porceliano kavos servizai.  Europai skirtą servizą paprastai sudaro: arbatinis, cukrinė, grietinukas (indelis uogienei), 6 puodeliai, 6 lėkštelės ir 6 deserto lėkštės. Azijai skirti servizai retai turi lėkštes – ko gero kiek kitaip vertintas individualizmas prie stalo.
Japonijos meistrai sugebėjo pagaminti ypatingo plonumo puodelių sieneles (geriausi pavyzdžiai yra iki 1 mm storio, paprastai 1,5 – 2 mm storio) – Europoje vadinamas „kiaušinio lukšto storio“ porcelianas. Kadangi porcelianas yra šviesai laidi keramika, labai dažnai puodelio dugne buvo įspaudžiama litofanija… Litofanijos populiariausios buvo 1930 – 1960 metais. Populiariausia litofanija – viena geišos galva (jų randama apie 20 variantų), labai retai buvo įspaudžiamos dvi geišų galvutės – randami tik du variantai.
Gaminiai buvo žymimi įvairiai: šalies, dirbtuvės, meistro vardai arba tiesiog palinkėjimais gero apetito. Internete yra katalogai su dažniausiai sutinkamais hieroglifais ir jų chronologija. Servizų žymėjimo tyrimai labai primena geriausius detektyvus… Kataloguose pažymima, kad net to paties servizo indai yra pažymėti skirtingais spaudais. Senesni arba meniškesni indai žymimi meistro ranka rašytu ženklu, kurie taip pat varijuoja.
Indai gali būti dekoruojami poglazūriniu ir antglazūriniu būdu arba jų kombinacija. Poglazūrinis dekoravimas labai atsparus išorės poveikiui, bet turi nedaug spalvų ( labai nedidelis metalų druskų kiekis atlaiko 1500 C temperatūrą).

Pasauliui įspūdį padarė Kokiemon dirbtuvių emalio dekoravimo technika – ją bandė kartoti viso pasaulio porceliano meistrai…

Metropoliteno meno muziejuje atidaroma Rei Kawakubo darbų paroda

Nuo gegužės 4d. iki rugsėjo 4d., Metropoliteno meno muziejuje, Niujorke, bus atidryta REI KAWAKUBO darbų paroda. Tai aukštas meninko įvertinimas!

Trumpai apie šią nuostabią menininkę:

Rei Kawakubo gimė 1942metais, Tokijuje. Prestižiniame Kejo universitete baigė filosofijos studijas. Iškart po universiteto baigimo Rei pradėjo dirbti tekstilės fabrike“ Asahi Kasei“.   1969m išleido  kolekciją su savo prekiniu ženklu, pavadinusi  jį “Comme des Garcons”.

1980metais Rei atvyksta į Paryžių ir netrunka įsitvirtinti mados sostinėje, “Comme des Garcons”- Rei mados namai jau 1982m tampa aukštosios mados Paryžiaus sindikato nariu (Paris Syndicate of High Fashion and Ready-Made Clothes).

Rei Kawakubo- nuostabi Japonijos dizainerė visas modeliavimo taisykles išmetusi į šiukšlių dėžę!
Visame pasaulyje žinoma ir vertinama dėl savo avangardinio dizaino ir gebėjimo ginčyti įprastines Grožio sampratas. Mėgiamiausia spalva- juoda.

Jos kuriami modeliai išsiskiria destrukciniu stiliumi, asimetrija ir daugiasluoksniškumu. Visiškai nėra, arba atvirkščiai- hiperbolizuotai daug kokių nors elementų. Jos kūrybą įtakoja gimtosios Japonijos estetikos samprata ir filosofija, kur netobulumas laikomas požymiu kažko gyvo ir tikro…

Netgi kurdama aromatus Rei stengiasi laužyti nusistovėjusias taisykles, pavyzdžiui: jos sukurtas “Odeur 53 by Comme des Garcons”  neturi įprastos struktūros, t.y. nėra pradinių, tarpinių ir baigiamųjų natų…

Į kvepalų sudėtį įeina 53 neorganinių medžiagų kvapai: ugnies,  smėlio, deguonies ir kt. Sekantis jos sukurtas kvapas „Odeur 71”, jau sudarytas iš 71 kvapų, tokių kaip: faksinio tonerio, rašalo…

 

Dirbtiniai maisto pavyzdžiai labai populiarūs Japonijoje!

Visoje Japonijoje labai populiarūs, realistiškai atrodantys, dirbtiniai maisto pavyzdžiai. Nors jie ir nėra valgomi, bet kai kurie pavyzdžiai atrodo taip, kad pačios rankos tiesiasi jų paragauti.

Jais kavinės, restoranai, greito maisto užkandinės puošia vitrinas. Visą savo valgiaraštį pirkėjams pateikia dirbtinio maisto pavyzdžiais. Taip klientams lengviau suprasti porcijų dydį, išnyksta kalbos barjeras o ir apetitą sužadinti lengviau. Be to, tai savitas reklaminis stendas, kviečiantis užsukti.

Dirbtinis maistas atrodo labai realistiškai ir skaniai, o ir gamina juos tikri menininkai. Gamybai naudojami įvairūs plastikai. Dirbtinio maisto gamybos „centras“ yra Gujo mieste.

Visi produktai gaminami tik rankiniu būdu, tad tai nėra pigus malonumas, dirbtinių patiekalų kainos prasideda nuo 70JAV dolerių. Bet turint galvoje, kad toks „patiekalas“ tarnauja keletą metų, kaina stebina mažiau…