Japonų teatras

Manoma, kad japonų teatras išsivystė iš pirmykščių šokių ir Sinto dievybių garbinimo apeigų. Paprastai skirstomas į tradicinį ir naujovišką. Žinomiausios tradicinio teatro rūšys yra Kabuki, Bugaku, No, Kiogen ir Bunraku (arba lėlių teatras). Garsiausi naujoviško teatro žanrai – Simpa, Sinkokugeki, Singeki. Japonai taip pat perėmė vakarietiško teatro tradicijas ir rūšis: operą, baletą.

Kabuki yra žinomiausias japonų teatro žanras. Čia vaidina tik vyrai, naudojami įspūdingi kostiumai, net kaunamasi kardais (iki 1680 m. jie buvo tikri). Pirmą kartą šio stiliaus vaidinimas buvo pastatytas 1603 m. kaip priešingybė No teatrui. Jau keturis šimtmečius kabuki yra vienas pagrindinių menų. Kai kurios pjesės parašytos XVII a., bet dauguma sukurta XVIII-XIX a. Dramų tematika ir stilistika yra įvairi: kai kuriose vien tik dainuojama, kitose tik kalbama, nors dažnaiusiai šie išraiškos būdai derinami tarpusavyje. Šiandien kabuki vis dar populiarus ir išliko beveik nepakitęs. 2005 m. įtrauktas į Žodinio ir Nematerialaus Paveldo Šedevrų sąrašą.

Bugaku yra tikriausiai pats neįprasčiausias iš japonų teatro žanrų. Į jį įeina daugybė kaimyninių tautų (Indijos, Kinijos, Korėjos, pietryčių Azijos) tradicinių elementų. Jo metu šokama ir dainuojama, naudojamos kaukės.

No yra tradicinis japonų vaidinimas, kuriame sujungiama muzika, šokis, drama ir poezija, atliekamas nuo XIV amžiaus. Išsivystė iš liaudies ir aristokratų liaudies menų. Pagal tradiciją No teatro aktoriai ir muzikantai nedaro repeticijų. Vietoj to jie praktikuoja judesius, dainas ir šokius atskirai ar padedant vyresniems mokyklos nariams. Taigi, pasirodymo tempas priklauso ne nuo kurio nors iš atlikėjų, bet nuo jų sąveikos.

Kiogen yra komedijos žanras, kuris išsivystė kartu su No, jie kartu buvo vaidinami ir išlaikė glaudžius ryšius iki šių dienų. Kiogen turinys nėra artimas simboliniui ir formaliam No teatrui, kadangi tai yra komiška forma, kurios tikslas yra priversti žmones juoktis.

Bunraku yra tradicinis lėlių teatras. Spektaklių metu groja tradiciniai japonų instrumentai. Lėlės būna maždaug vieno metro aukščio, joms valdyti reikia bent jau trijų žmonių. Kiekvienas jų atsako už skirtingas lėlės kūno dalis.

Naujieji teatro žanrai Japonijoje atsirado po Meidzi revoliucijos (XIX a. vid.). Simpa išaugo iš įpratso teatro, singeki – europietiško tipo drama.

Japonijos teatre populiarėja aktoriai-robotai.  Režisieriai gali nesibaiminti jei jų aktoriai pvz., premjeros išvakarėse susilaužys koją. Juos pakeisti galės robotai. Pirmą kartą aktorių-robotų pasirodymas surengtas 2008 m. Tai buvo nedidelė O. Hiratos pjesė „Aš, darbininkas“ specialiai suburtai auditorijai, kurioje vaidino du robotai. Paskutiniame epizode aktoriai scenoje paliko vienus robotus, kurie sulaukė didelių auditorijos aplodismentų. Kai kuriuos žiūrovus vaidinimas taip sujaudino, kad jų akyse pasirodė ašaros. Robotai įtikino auditoriją, kad nėra skirtumo, ar scenoje vaidinama realistiškai, t.y., įsijaučiant į avidmenį. Repeticijos su robotais yra sudėtingas darbas, kadangi po kiekvienos repeticijos robotus reikia iš naujo programuoti, dažnai tenka perprogramuoti jų kūno (galvos, rankų ir kt.) judesius.

Japoniška virtuvė

Japonų manymu, maistas turi derėti su gamta ir asmeniu, kuris ruošia patiekalą. Jų virtuvė gali būti apibūdinama dviem žodžiais – “natūrali ir harmoninga”. Kulinarijos pasaulyje Japonija yra išskirtinė šalis. Japonai stengiasi ne kurti naujus skonius, bet, minimaliai apdirbant produktus ir naudojant nedaug prieskonių, išlaikyti natūralius. Gamindami maistą japonai visuomet stengiasi pabrėžti patiekalo išvaizdą, išryškinti skonio savybes. Japonų virtuvė yra glaudžiai susijusi su gamtos ciklu: labai svarbūs beiskeičiantys sezonai, todėl indai, maisto rūšys ar papuošimai turi tai priminti. Tam tikri patiekalai valgomi tik apibrėžtu laiku, o spalvingai dekoruojami saldumynai simbolizuoja sezonus:  jie primena sakurų žiedus arba hortenzijas, daromi apvalūs kaip mėnulis arba primena sniego pusnis.

Pagrindiniai japoniškos virtuvės produktai – ryžiai, žuvis ir dražovės – smarkiai populiarėja dėl sveikos mitybos iš proto besikrasutančiame pasaulyje. Dauguma mano, kad japoniška virtuvė yra sveikiausia (tai gali patvirtinti japonų ilgaamžiškumo faktas – japonai yra viena ilgiausiai gyvenančių tautų). Jų patiekaluose yra mažai cholesterolio, riebalų ir kalorijų. Japonai beveik nevartoja mėsos, pieno produktų ir prieskonių.

Japonijos virtuvės formavimąsi lėmė daugybė veiksnių: geografinė padėtis, klimatas, kaimyninės valstybės, religija, keliautojai iš Europos.  Dėl šalį supančio vandenyno  Japonijos virtuvėje gausu jūros gėrybių, palankus klimatas sudarė geras sąlygas ryžių auginimui, kaimyninė Kinija pasiūlė sojų padažą, arbatą ir medines lazdeles valgymui, iš Korėjos atkeliavo Budizmas, draudžiantis vartoti mėsą, o jūromis atkeliavę portugalai pasiūlė daug naujovių – prieskonius, baltą duoną, karamelinius saldainius, džiovinto maisto technologijas.

Pagrindinis japonų priežodis ruošiant žuvį – “pirmiausia, valgyk žuvį žalią, antra, kepk ją, ir paskutiniu atveju – virk”. Taigi, japonai pagautą žuvį valgo šviežią, o tuomet, kai nepavyksta išlaikyti jos tokios, kepa ar verda pagardindami prieskoniais.

Japonai valgo tris kartus per dieną. Ryžiai, sriuba ir žalioji arbata yra pagrindiniai dienos patiekalai, kurie valgomi ir geriami kasdien.

Tradicinis japonų valgis – suši. Pagrindiniai komponentai yra: jūros gėrybės (dauguma suši gaminama su šviežia žuvimi, taip pat galima daryti su kalmarais, krevetėmis, ikrais, vėžiagyviais), suši ryžiai (trumpagrūdžiai ryžiai, kurie yra šiek tiek saldesni už įprastinius; ant jų užpilamas ryžių actas, mirin ir druskos mišinys), džiovinti jūros dumbliai (jais apvyniojami suši; anksčiau būdavo nuskutami nuo prieplaukos polių, dabar auginimas yra modernizuotas), kiti komponentai (vietoj jūros gėrybių galima dėti ridikėlių, avokado vaisių, kiaušinių, slyvų ir kt.). Suši yra neriebus ir labai maistingas. Dažniausia patiekiamas kartu su sojų padažu, krienais wasabi  ir marinuotu imbieru.

Arbata Japonijoje išpopuliarėjo tik XIII a., prabilus apie jos gydomąsias savybes. Žalioji arbata, pasirodžiusi XVII a.  tapo neatskiriama jų gyvenimo dalimi. Šiandien egzistuojantis arbatos paruošimo metodas yra beveik identiškas egzistavusiam viduramžiais: džiovintos arbatžolės puodelyje arba arbatinuke užpilamos karštu vandeniu. Japonijoje arbatos gėrimo ceremonijai skiriama daug dėmesio. Šia ceremonija siekiama sukurti estetišką gyvenimo visumą, apimančią religiją, filosofiją, literatūrą, žemės ūkio, sodininkystės, maisto gaminimo bei patiekimo darbus. Jos metu geriama sutrinta žalioji arbata, matcha. Vienas jos kaušelis užpilamas atvėsintu vandeniu (80-90 C), vėliau arbatžolės plakamos bambukine šluotele kol susidaro lengva žalsva puta. Tokia arbata yra labai stipri ir tonizuojanti.

Populiariausias alkoholinis gėrimas Japonijoje yra sake, kuri yra jau tapo Japonijos kultūros ir identiteto dalimi. Yra keturios pagrindinės sake rūšys: Čunmai-šu (pagaminta tik iš ryžių, be alkoholio), Hondžo-šu (su trupučiu distiliuoto alkoholio), Džinčo-šu (iš smulkiai maltų ryžių, su alkoholiu arba be jo), Daidžinčo-šu (iš ypatingai smulkiai maltų ryžių, su alkoholiu arba be jo). Sake yprasta patiekti šiltame porcelianiniame butelyje, vėlaiu išpilstant į mažus keramikinius puodelius. Dažniausia sake yra pašildoma iki kūno temperatūros (40 C), profesionalai linkę gerti kambario temperatūros šiltumo sake, o šiuo metu sparčiai populiarėja ir atšaldytas gėrimas (10 C).

Japonijoje maistas dažniausiai patiekiamas indeliuose, patogiuose valgyti lazdelėmis. Manoma, kad lazdeles atvežė kinai VII a. Prieš tai visi valgė tik pirštais.

Valgyti japonai pradeda akimis, todėl maistas patiekiamas labai gražiai. Kiekvienas patiekalas patiekamas atskirame indelyje. Maisto kiekis juose nėra didelis. Kiekvienai produktų grupei skirti atskiri indai: žuvims – pailgi, daržovėms – apvalūs. Ryžiai ant stalo dedami kairiau, puodelis su sriuba dešiniau.

Nuo kitų pasaulio virtuvių japonų virtuvė skiriasi šiais pagrindiniais bruožais:

  • Patiekalų gausa – stengiamasi patiekti kuo įvairesnių patiekalų ir po truputį (vyaruja jūros gėrybės);
  • Sezoniškumu – atsispindi patiekalų pateikime ir dekoravime;
  • Beveik visi japonų patiekalai labai mažai termiškai apdoroti.
  • Kulinarijos gaminiai dažnai primena meno kūrinius.

Furoshiki – japonų dovanų pakavimo menas

Furoshiki – tai praktiška „audeklo ir mazgelių“ kultūra, kuri dabar naudojama kaip dovanų įpakavimo būdas arba įvairių daiktų (vaisių, knygų ir pan.) maišas. Vietoj audeklo buvo pradėti naudoti plastikiniai maišeliai ar vyniojamasis popierius,  tačiau išpopuliarėjus kalboms apie ekologiją ir popieriaus taupymą, Furoshiki vėl pradėtas plačiai naudoti.  Japonijoje dovanos pakuojamos ypatingai kruopščiai. Čia svarbu ne tik pati dovana, bet ir jos įpakavimas.  Per tai išreiškiami jausmai, meilė bei estetika.

Svarbiausi Furoshiki elementai yra audeklo kvadratas ir mazgelių rišimo variantai. Audeklas naudojamas įvairus:  nuo šilko ir medvilnės iki viskozės ir nailono. Svarbu, kad medžiaga būtų lengvai krintanti,  ne per plona ir audeklo kvadratas ne per didelis. Audeklo dydžiui nėra apribojimų, tačiau patys populiariausi kvadrato kraštinių dydžiai yra 45 cm, 68-72 cm.

Furoshiki atsirado VIII amžiuje vertingiems dalykams (muzikantų kostiumams, vienuolių budistų aprangai) supakuoti. Pagrindinis tikslas buvo apsaugoti vertybes ir jas pernešti. Tačiau tai buvo vadinama Tsutsumi. Furoshiki pavadinimas atsirado tarp XVII-XIX amžių, kai išpopuliarėjo viešosios pirtys. Furoshiki tuomet buvo naudojami kaip prausimosi reikmenų ir švarių rūbų maišai, o viešoje pirtyje tas pats audeklas buvo tiesiamas kaip vonios kilimėlis. Turtingos šeimos pradėjo užsakinėti įvairių dydžių vestuvinius furoshiki su išsiuvinėtais giminės herbais, simboliais bei linkėjimais jauniesiems.

Furoshiki labai išpopuliarėjo, kai XIX  a. pr. į Japoniją buvo įvežta medvilnė. Žmonės ėmė daugiau keliauti ir vežiojosi su savimi asmeninius daiktus, o pirkliai juose gabendavo savo prekes. Dar didesnį populiarumą Furoshiki įgavo XIX-XX amžių  sandūroje , kai atsirado automatizuota tekstilės pramonė. Būtent tada ir atsirado dovanu pakavimas šia technologija. Vestuvių tradicijoje Furoshiki taip pat išplito. Jame buvo laikomas jaunosios kraitis.

Po Antrojo pasaulinio karo Furoshiki buvo praktiškai išnykęs, dėl sparčiai plintančios Amerikos tradicijos – kartoninių, plastikinių dėžių, plastikinių maišelių prekybos centruose ir pan. 2006 m. aplinkos pasaugos ministras Ms. Yuriko Koike skatino atgaivinti senąją tradiciją ir naudoti Furoshiki siekiant sumažinti atliekų kiekį Japonijoje bei pasaulyje. Dabar tradicija tapo verslu – siūlomos dovanų pakavimo pakavimo paslaugos, parduodami stilingi Furoshiki maišeliai kompiuteriams, knygoms ir pan.

Kaip supakuoti dovaną Furoshiki būdu galite pamatyti šiame video:

 

Japonijos gatvių mados

Japonijos gatvės išsiskiria savo unikaliu stiliumi. Jaunimas stebina didele stiliaus ir garderobo įvairove – jie visada atrodo originaliai ir įdomiai. Japonijos gatvių mada gali būti apibūdinama kaip keista, paslaptinga, spalvinga, savita, kitoniška, novatoriška. Iš pažiūros kartais atrodo, kad Japonijos jaunimas neturi skonio ir rengiasi viskuo, ką tuo metu randa po ranka bei pasipuošia visai turimais papuošalais. Tačiau pažvelgus atidžiau, japonų gatvėse galima pamatyti laiką pralenkiančius derinius bei originalius aprangos stilius. Gatvės kultūroje susilieja menas, mokslas, kompiuterijos stebuklai, animacija, pasaka, fantazija ir apokaliptinė realybė.

Lolita. Vakariečiai šį stilių supranta taip: trumpos tiesios suknelės, pastelinės spalvos, laiba figūra ir natūralus makiažas. Tačiau Japonijoje jis turi dvi atmainas: saldžioji Lolita ir gotiška Lolita. Saldžioji Lolita atrodo kaip karalienės Viktorijos laikų lėlės – pūsti sijonukai iki kelių ar trumpesni, baltos kojinės iki kelių, daug baltos ir rožinės spalvos, garbanoti plaukai. Gotiška Lolita daugiausia dėvi juodos ir violetinės spalvos drabužius. Jų drabužiai yra žymiai seksualesni, makiažas ryškesnis. Tačiau tiek viena, tiek kita Lolita renkasi platformas ir karalienės Viktorijos laikų vaikiškų drabužių stilistiką. Lolitos stilius yra vienas populiariausių aprangos stilių jaunųjų japonių tarpe.

Ganguro. Šio stiliaus atstoves galima vadinti japoniškomis fyfomis. Jos labai vertina oranžinį įdegį ir nušviesintus plaukus. Šviesinti plaukus japonėms yra sudėtinga, todėl dažniausiai pavyksta nušviesinti tik iki rudos spalvos. Ganguro gali būti atpažįstamos iš gausios ir ryškios bižuterijos, linksmų plaukų segtukų, ryškių ir gana atvirų drabužių bei specifinio makiažo. Šio stiliaus mėgėjos akis gražina juodu kontūru ir baltais vokų šešėliais, lūpas baltu ar skaisčiai rožiniu lūpdažiu.

Kogal. Šio stiliaus atstovės saikingai šviesina plaukus, rengiasi dizainerių drabužiais ir avi tik aukštakulnius. Savo dvasia šis stilius primena Niujorko stileivas. Kogal stiliaus gerbėjoms svarbiausia yra mada, dizainerių vardai ir geras stilius.

 

 

 

 

Cosplay. Šis aprangos stilius yra vienas spalvingiausių ir įspūdingiausių. Cosplay atstovai persirenginėja savo mėgstamų filmų, anime ar video žaidimų herojais, gaminasi net „stebuklingus“ herojų ginklus. Specialiai siūti drabužiai, įmantrios šukuosenos, keistas makiažas gana brangiai kainuoja ir užima daug laiko, todėl nemaža dalis jaunų japonų taip puošiasi tik eidami į vakarėlį.

Rainbow Brite. Šio stiliaus mylėtojų galvas puošia mieli pūkuoti lankeliai, segtukai, ausytės, kepurėlės. Jos nevengia spalvų, vaivorykštės spektru nudažo kelnes, marškinėlius, suknias, nuometus ir t.t.

 

 

Visual Key. Šį stilių galima apibūdinti kaip fantazijos išraiška. Jo atstovai kuria nebūtus herojus iš tamsos pasaulio, kurie yra individualūs savo išvaizda, manieromis, gyvenimo stiliumi. Visual Key gerbėjai stengiasi gyventi savo susikurtos būtybės gyvenimą. Jie rengiasi labai iššaukiančiai, aprangoje derina kino, animacijos, fantazijos, istorijos realybes. Iš pradžių šis stilius buvo tik Japonijos roko ar metalo grupių įvaizdis, tačiau dabar labai išpopuliarėjo ir Japonijos gatvėse.

Decora. Šio stiliaus atstovai rengiasi paprastai, stengiasi atrodyti kaip įmanoma subtiliau, gražiau ir mieliau. Nešioja daug įvairių aksesuarų, per didelius batus ir per mažus marškinėlius. Merginos stengiasi  atrodyti kaip lėlės: puošiasi kaspinėliais, juostelėmis, margomis ilgomis kojinėmis. Plaukus dažo rožine, šviesia arba tamsiai ruda spalvomis ir garbanojasi arba riša į „uodegytes“.

Wamano. Tai kelių stilių mišinys. Šis stilius derina tradicines kinų rūbų detales su naujomis populiariomis mados kryptimis: emo, Gothic Lolita ar punk.

Fruits. Didžiausią dėmesį šio stiliaus atstovai teikia individualumui ir ekspresijai. Tai gatvės klasikos ir gatvės avangardo miksas, mišinys visko kas madinga, kas nauja ir kas sena.

Japoniškas verslo etiketas

Japonijos kultūra ir visuomenė yra labai savita. Japonijos visuomenė dažnai yra vadinama „voratinklio visuomene“. Čia labai glaudi sąveika tarp visų grupės narių. Nuo mažumės japonai skatinami būti priklausomi nuo aplinkinių žmonių. Jie gali reikalauti paslaugų iš savo grupės narių, ir jos turi būti suteiktos. Pirmoji „grupė“ yra šeima, po to mokykla, universitetas, firma, kurioje dirba. „Voratinklio visuomenė“ teikia privalumų japonų verslininkams pasinaudoti „pažinčių ratu“. Japonai labai gerbia savo privatumą, tačiau verslo reikalais jie yra labai visuomeniški.

Japonai kalba ilgais netiesioginiais sakiniais. Jiems labai svarbu nusakyti viską, todėl tiesūs pareiškimai yra per trumpi ir nederami. Pavyzdžiui, japonų viršininkas savo pavaldiniams nesakys: „Sutvarkykite įstaigą“, o pasakys taip: „Kadangi šiandien apie 14 val. mes laukiame svečių ir norime jiems sudaryti kuo geresnį įspūdį, gal galėtumėte čia pagerinti tvarką?“.

Japonai nemėgsta naujų žmonių. Savo „voratinklio visuomenėje“ japonai tiksliai žino kaip turi elgtis, todėl jie jaučiais nejaukiai, jei nebuvo tinkamai supažindinti ir nemoka tinkamai įspėti užsieniečio statuso. Japonai nepratę išsakyti savo nuomonės, kadangi jie atstovauja grupei ir turi dėl „nuomonės‘ pasitarti. Tad bendravimas ir derybos su japonais yra gana sudėtingi.

Japonai turi savitą požiūrį į dalykinių kontaktų užmezgimą. Pirmenybę jie teikia asmeniniams kontaktams, o ne laiškams ar telefoniniam pokalbiui. Tačiau asmeninis kontaktavimas vyksta per trečiąjį asmenį – tarpininką, kuris yra pakankamai gerai žinomas abiem pusėm.

Pažintis su japonu verslininku prasideda nuo vizitinių kortelių apsikeitimo. Paėmus iš japono vizitinę kortelę, būtina atsilyginti tuo pačiu, kitu atveju tai reikš įžeidimą. Vizitinę kortelę priimti ir paduoti reikia abiem rankom bei padėkoti.

Japonams svarbu, kad derybas vestų žmonės, užimantys panašias pareigas ir turintys beveik vienodą statusą. Oficialus bendravimas su žemesnį statusą verslo pasaulyje turinčiu asmeniu reiškia įvaizdžio sumenkinimą. Taigi, japonai jau pirmame susitikime nustato, ar kitą pusę atstovauja tinkamo lygio žmogus. Jei nesilaikoma šio lygybės principo, tai japonai vertina kaip etiketo nesilaikymą ir įmonė tampa nevertinama.

Susitinkant su japonų įmonių atstovais, reikia būti punktualiems, kadangi japonai neigiamai reaguoja į vėlavimą. Jeigu dėl kokių nors priežasčių vėluojama, būtina pranešti iš anksto ir jau nebevėluoti.

Sveikinantis su japonu, reikia vengti spausti rankas, jie yra linkę nusilenkti. Derybų metu jie išklauso pasiūlymus iki galo. Nors vadovas linkčioja galva, tačiau tai nieko nereiškia. Galvos linkčiojimas reiškia, kad jis suprato, bet nebūtinai pritaria.

Japonai stengiasi užmegzti su partneriais žmogiškus santykius. Čia daug dėmesio skiriama neformaliems santykiams, kurie remiasi asmenine pažintimi. Japonai vengia konfliktinių situacijų, visada siekia kompromiso. Jeigu jiems daromos kokios nuolaidos, tai ir jie linkę atsilyginti tuo pačiu.

Vesdami derybas, japonai dažnai svarsto temas, nesusijusias su derybų objektu. Kuo rimtesnės temos nagrinėjamos, tuo daugiau dėmesio skiriama antraeilių temų svarstymui. Taip siekiama sukurti atitinkamą savitarpio supratimo atmosferą ir savotišką partnerio pozicijų patikrinimą, todėl čia jų skubinti nedera.

Japonai turi savitą sprendimų priėmimo sistemą. Svarstant kokią nors problemą, įtraukiama daugybė žmonių – nuo vadovo iki pavaldinių. Numatoma ir tai, kaip priimti sprendimai gali būti realizuoti, todėl japonų sprendimai visada būna realizuojami ir efektyvūs.

Japonams būdingas įsipareigojimų vykdymas ir punktualumas. Į susitikimą jie visada atvyksta bent jau keliomis minutėmis anksčiau.

Į derybas japonai atvyksta komandomis, kurių kiekvienas narys yra kitos specialybės. Kiekvienas iš jų būtinai ko nors paklausia iš savo srities. Pateikdami klausimus jie renka informaciją. Gavę atsakymus, niekada nepasakys savo sprendimo, jis bus priimtas bendru susitarimu, nei viena nepareikš individualios nuomonės. Japonai mėgsta klausti to paties, kad vėliau nebūtų nesusipratimų ir neaiškumų, nors dėl jų pačių kalbos daugiaprasmiškumo vakariečiams jų ketinimai dažnai lieka neaiškūs. Japonai yra atsargūs, priimdami sprendimus neskuba. Jiems reikia laiko tarpusavyje susitarti. Japonams labai svarbu išlaikyti orumą. Jei jiems neparodoma pakankamai pagarbos, sandoris neįvyks.

Japonų elgesys ir laikysena vakariečiams ura sunkiai suprantami: jie mato tai, ką nori matyti (per savo mąstymo ir logikos prizmę).

Japonų muzika

Japonų muzikos istorija yra skirstoma į tris periodus. Pirmasis periodas — pirmapradė muzi¬kos kūryba, kurios keletas kompozicijų yra iki šiol užsilikusios. Iš jų senesniosios priskiriamos III a. pr. Kr. Antrasis periodas daugiausia pasireiškė VIII ir IX a. Šiuo metu didelę įtaką japonų muzikai darė kinų muzika. Beveik nuo XIV a. pradeda vyrauti religinė misterija, jungiama su vaidinimais ir muzika. XVII a. buvo įsteigtas pirmasis liaudies teatras. Šio šimtmečio pabaigoje japonai pradėjo nusikratyti kinų muzikos įtakos. XIX a. pr. atsirado jau daug tautinių japonų dainų, kurių dau¬guma buvo lyrinio pobūdžio.
Japonų gaidų rašyba yra pritaikyta kiekvienam instrumentui atskirai, tačiau ji nėra populiari. Ne tik liaudies dainas, bet ir didesnius muzikos veikalus japonai daugiausia groja iš klausos.
Tradicinė japonų muzika (Hogaku) skirstoma į kelias pagrindines rūšis:
Gagaku. Tai senovinė muzika, atkeliavusi iš Kinijos ir Korėjos. Ji laikoma pačia seniausia Japonijos tradicine muzika. Išvertus iš japonų kalbos, reiškia „elegantiškoji muzika“. Šios muzikos dažniausiai klausydavosi imperatoriškųjų rūmų kilmingosios šeimos. Tai buvo tarytum spektaklis.
Biwagaku. Šios muzikos pavadinimas yra kilęs nuo keturstygio instrumento Biwa. Šis instrumentas dažnai skirtas dainuojamajai poezijai ar mokymui apie budizmą. Juo dažnai grodavo keliaujantys muzikantai. Vėliau Biwos garsas šiek tiek pakito, tapo sodresnis, išraiškingesnis, ja ėmė groti netgi samurajai, siekdami pakelti karių dvasią prieš mūšį ir nuraminti sielą po jo.
Nogaku. Tai muzikinė drama. Muziką groja keturi žmonės: trys būgnininkai ir vienas fleitininkas. Jie taip pat kartais atlieka choro partijas. Skirtingai nuo operos čia pagrindinis veikėjas, dama, niekada nedainuoja aukštomis tonacijomis, dažnai ne tik kad nedainuoja, bet tik poetiškai šneka. Ši muzikos rūšis paplito nuo XIV a. ir yra kilusi iš kinų teatro. Vėliau netgi įtakojo kabuki ir butoh raidą.
Sokyoku. Tai muzika, grojama trylikastygiu instrumentu Kota, atkeliavusiu taip pat iš Kinijos VII a. Juo buvo grota tik kilmingųjų namuose. Tačiau XVII a. situacija pasikeitė. Aklas muzikantas Yatsuhashi Kengyo išmoko groti Koto. Pamatęs, kad tai yra puikus instrumentas, kuriuo groti gali net aklieji, Kengyo pradėjo stengtis, kad šį instrumentą pamėgtų kuo daugiau žmonių. Jis parašė daug dainų, šiek tiek modifikavo patį instrumentą, kad juo galėtų groti aklos moterys.
Shakuhachi. Tai muzika, kuri yra grojama su 55 cm ilgio fleita. Šios fleitos, padarytos iš bambuko, buvo naudojamos dzen budizmo vienuolių. Nors ir buvo draudžiama, jie keliaudavo po šalį grodami, kartais užsidėję pintus krepšius ant galvos kaip izoliacijos nuo materialaus pasaulio simbolį. Valstybė kelis kartus bandė visiškai uždrausti šį instrumentą, tačiau dėl švelnių, paprastų garsų ir paties instrumento paprastumo, jis vis tik išliko toks pat populiarus. Apie 1980-uosius pradėtas dažnai naudoti vakarietiškoje popkultūros muzikoje.
Shamisenongaku. Tai muzika, kuri yra išgaunama Shamisen instrumentu (gitara su trim stygom). Ši muzika dažnai grojama kabuki ir banraku. Shamisen yra universalus instrumentas, kuris gali skambėti ir teatre solo ar kartu su kita Shamisen. Juo grodavo tiek vyrai, tiek moterys. Geišos kartu su šiuo instrumentu dainuodavo dainas. Yra nemažai Shamisen rūšių ir su kiekviena iš jų grojama skirtingo stiliaus ir garso muzika. Šiuo instrumentu dažnai grojama ir šiandien.

Japonija – robotų šalis

Tikriausiai kiekviena pasaulio valstybė sutiks, kad naujienas ir tendencijas robotų kūrime diktuoja Japonija. Japonijoje robotų galima pamatyti visur – gamyklose, namuose ir netgi gatvėse. Jie ne tik atlieka sunkiausius ir pavojingiausius darbus, bet ir tapo dažnos japonų šeimos dalimi. Robotai Japonijoje yra savitas būdas spęsti aktualias visam pasauliui demografines problemas: kaip visuomenės senėjimo, darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo, taip pat ir  asmenines, kaip kad laiko trūkumą…

Darbuotojų dirbančių socialine sektoriuje trūkumą bandoma kompensuoti robotais slaugytojais. Japonijos bendrovė RIKEN bendradarbiaudama su kompanija „Tokai Rubber Industries“ jau pristatė ligonius iš lovos kilnojantį ir į judėjimui skirtą vežimėlį juos sodinantį robotą RIBA-II. Tiesa toks robotas pakolkas gali atlikti ne tiek jau mažai funkcijų: iš standartinės lovos pakelti  ir paguldyti iki 80kg sveriantį žmogų, taip pat pasodytį į neįgaliojo vežimėlį ar iš jo iškelti, judėti nurodytu maršrutu, sustoti prieš kliūtis bei reaguoti į balso komandas.

Sunkų monotonišką darbą dirbančius robotus HRP-4 pristatė bendrovės „Kawada Industries“ ir Japonijos nacionalinio Pažangiųjų pramonės technologijų ir mokslo instituto. Šių robotų paskirtis pakeisti pasikartojančio pobūdžio fizinius darbus dirbančius žmones. Jei iškylą klausimas, ar tokiu būdu nepadidės nedarbas, tai galime nuraminti, kad būtent šioje srityje dirbančių žmonių trūkumas ir paskatino robotų kūrimą. Taigi robotai nėra konkurentai žmogui, o tik vienas iš darbingo amžiaus žmonių trūkumo problemos sprendimų būdų. Robotai HRP-4 gali sukioti liemenį, lankstytis, stovėti ant vienos kojos, judinti galvą stebint įvairius objektus, vaikščioti vykdant balso komandas. Tiesa, masinė robotų gamyba nėra numatyta, gamintojai tikisi per metus parduoti nuo 3 iki 5 tokių robotų.
Robotai yra ir visų namų šeiminių džiaugsmas. Šie robotai gali atlikti tvarkymo darbus: siurbti, šienauti veją, surinkti išmėtytus daiktus, juos išdėlioti lentynose. Naujieji tobulesni robotai gali reaguoti balso komandas, bei bendraut su žmonėmis. Ir tai tik pradžia…

 

Japonijos sostinė – Tokijas

Tokijas yra Japonijos sostinė ir vienas didžiausių pasaulio miestų, kuriame gyvena daugiau nei 12 milijonų gyventojų. Manoma, kad miestas buvo įkurtas XV a. vid. ir pavadintas Edo. Tik 1869 m. iš Kioto į Edo perkėlus Japonijos imperatoriaus rezidenciją, Edo miestas pervadintas Tokijumi. Tokijo miestas padalintas į 23 Tokijo seniūnijas, Tama sritį, kurioje įsikūrę miestai ir mažesnės gyvenvietės, bei salas (Idzu ir Ogasavaros).
Tokijui būdingas šiltas ir drėgnas subtropinis klimatas: karštos ir drėgnos vasaros ir švelnios sausesnės žiemos. Sninga Tokijuje beveik kismet, tačiau jo iškrinta labia maži kiekiai. Auganti miesto populiacija veikia klimatą. Tokijuje kismet sulaukiama taifūnų, tačiau tik nedidelė dalis jų būna stiprūs. Tokijas yra patyręs kelis didelius žemės drebėjimus: 1703, 1782, 1812, 1855, 1923 ir 2011 metais.
Tokijas yra didelis finansų ir prekybos centras, kuris pagamina apie 20 proc. visos Japonijos produkcijos. Čia labai išplėtota tiksliųjų mašinų ir prietaisų, elektrotechnikos ir elektronikos įrenginių gamyba, automobilių, lėktuvų, geležinkelio įrengimų gamyba, laivų statyba, tekstilės ir chemijos pramonė. Tokijuje labia išvystyta transporto infrastruktūra: yra greitieji traukiniai, metropolitenas, du tarptautiniai oro uostai (Haneda ir Narita).
2005 m. didžiausios tautinės mažumos Tokijuje buvo: kinai (123 661), korėjiečiai (106 697), filipiniečiai (31 077), amerikiečiai (18 848) ir britai ( 7 696).
Japonijos sostinėje yra labai daug universitetų, koledžų ir profesinių mokyklų. Čia įsikūrę daugiausia prestižiškiausių Japonijos universitetų. Yra keletas universitetų, kuriuose dėstoma anglų kalba.
Tokijas yra svarbus kultūros miestas, kuriame yra universitetai, mokslų akademija, menų akademija, daug teatrų, daugiau nei 30 muziejų, daug paminklų, šventyklų.
Tokijuje didelė įvairovė sporto komandų: 2 profesionalūs beisbolo klubai (Yomiuri Giants ir Yakult Swallows), 2 profesionalios futbolo komandos (FC Tokyo ir Tokyo Verdi). Čia yra Japonijos sumo asociacijos būstinė. 1964m. Tokijuje vyko XVIII vasaros olimpinės žaidynės, jų proga pastatytas Jojošo sporto kompleksas. Nacionaliniame Tokijo olimpiniame stadione vyksta daug svarbių tarptautinių sporto renginių (plaukimo varžybos, maratonai, teniso, dziudo, karate turnyrai ir kt.
Tokijas – kontrastų miestas. Čia gausu visko – nuo avangardo architektūros ir šiuolaikinio meno iki tradicinių medinių namelių ir jaukių užeigų. Tokijuje būtina aplankyti šias vietas:
• Tenri galerija.
• Bridžstono dailės muziejus.
• Nacionalinis šiuolaikinio meno muziejus.
• Tokijo nacionalinis muziejus.
• Meidži Girios Takao Pusiau Nacionalinis Parkas.
• Ogasavaros nacionalinis parkas.
• Imperatoriaus rūmai.
• Ueno parkas su medine varpine (XVII a.)
• Rikušeno peizažų parkas.
• Jasukunio šventykla, pastatyta 1919 m.
Tokijas yra žinomas visame pasaulyje, apie jį sklinda įvairios kalbos. Japonijos sostinėje visada daug žmonių, automobilių, spūstys būna tiek dieną, tiek naktį. Čia visada verda gyvenimas, daug triukšmo, todėl ramybę ir vienatvę mėgstantiems žmonėms Tokijas nepatiktų.