DIDYSIS PAVASARIO SPROGIMAS: NAUDINGA INFORMACIJA APIE SAKURAS

sakuros-nenaudoti-71033250Balandžio mėnesio pabaigoje „didįjį pavasario sprogimą“ kaip visuomet pradeda sakuros. Ir, ko gero, nėra nuostabesnio ir žavingesnio reginio, kai atsiduri po medžiais, apkibusiais baltai rausvų žiedlapių debesimis, kurie pamažu byra ant žemės, tarsi lytų svajonių lietus. Lietuva nėra sakurų kilmės šalis, jos atkeliavę iš Tolimųjų Rytų, kur jau tūkstančius metų tas laikas kai žydi sakuros ten laikomas ypatingu. Mūsų šalyje įkurtas ne vienas ir kasmet kuriami nauji sakurų sodai, tad galima konstatuoti, kad lietuviai, kaip ir japonai, jau išmoksta pajusti sakurų žydėjimo magiją.

Iš karto visų skeptikų, kurie murmės dėl žydėjimo beprasmybės „kam mums lietuviams tos sakuros reikalingos ir mes juk turime savo ne ką prastesnius augalus“, norisi paklausti: pasakykite bent vieną žydinčią lietuvišką gėlę, krūmą ar medį, kuris yra būdingas tik mūsų kraštui ir tradiciškai vadinamas etnografiniu? Rūta, jazminas, bijūnas, jurginas, flioksas, lelija, alyvos, vyšnia, obelis ar daugybė kitų? Tada juokaujate arba nesidomite istorija. Rūtos Lietuvoje atsirado XVII a. ir atkeliavo nuo Viduržemio jūros pakrančių, bijūnai atvežti iš Kinijos ir Japonijos, alyvos – iš Balkanų pusiasalio, jazminai – iš Pietų Europos, vyšnios – iš pietvakarių Azijos ir t.t.

Daug kas mano, kad ir obelis yra lietuviškas vaismedis, bet iš tiesų lietuviškumo joje tiek pat kiek ir sakuroje. Taip, savaiminės laukinės obelaitės dar retkarčiais auga mūsų pamiškėse, bet nei vienas iš mūsų neina gėrėtis jų žydėjimu, o tuo labiau nevalgo sprangių obuoliukų. O tos „lietuviškos“ obelys, kurias auginame savo soduose, yra sukurtos vokiečių, lenkų ar olandų selekcininkų. Tad kalbant apie augalo „lietuviškumą“, reikėtų žinoti, kad net ir rugiai nėra mūsų krašto augalas.

Taigi, kas gi ta sakura ir kuo ji ypatinga, kad dėl jos žydėjimo pameta galvą tiek gerbėjų visame pasaulyje? Sakuromis vadinama keletas vyšnių rūšių, kurių daugelis yra kilusios iš Japonijos. Jų žiedai paprastai neturi kvapo ir žydi gan trumpai – priklausomai nuo orų – nuo vienos iki kelių savaičių. Japonijoje sakuros pradeda skleistis anksčiau, kovo mėn. ir ši šventė vadinama hanami.

Tuomet japonai užsikrečia sakurų „liga“, kai kurie iš jų net pasiima atostogas ir keliauja ten, kur yra dideli sakurų sodai. Įsitaiso po žydinčiais medžiais vieni, su šeima ar draugais medituoja, ramiai šnekučiuojasi, vaišinasi ar tiesiog žavisi, kaip vėjyje linguoja žydinčios šakelės, kaip tyliai krenta ant žemės nužydėję žiedlapiai.

Tas kerintis žydėjimas jiems tarsi žmogaus gyvenimo prasmės ir jo trapumo simbolis, dar simbolizuoja gamtos atgimimą po žiemos, primena, kad reikia būti čia ir dabar, švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką.

Nužydėjusios sakuros greitai nubarsto žiedlapius, po to pradeda skleistis žali lapai ir medžiai tampa įprastiniai kaip ir visi – stebuklas baigiasi. Vėliau žiedų vietoje sunoksta nedidelės ir tamsios uogos (Lietuvoje–retai), kurias, kaip ir visas vyšnias, galima valgyti, tik jos nėra skanios.

Žodis „sakura“ arba „japoninė vyšnia“ – tai ne mokslinis šio augalo pavadinimas (lietuvių kalbos komisija šį augalą rekomenduoja vadinti sakura, o ne sakūra), jis yra kilęs iš japonų kalbos. Sakura dažniausiai vadiname smailiadantę vyšnią (Prunus serrulata). Dar kartais tuo vardu vadinama rausvoji (P. x subhirtella), ankstyvoji (P.incisa), puošnioji (P.speciosa), svyruoklinė (P.yedoensis), hokaidinė (P. nipponica) ir kt. vyšnios.

Yra ir žmogaus rankomis sukurtų hibridų. Visas jas vienija puošnūs ir gausūs balti arba rausvi žiedai. Ne visos sakuros gali augti mūsų krašte, jos gan reiklios dirvos derlingumui, rūgštumui ir mėgsta saulėtą vietą, be to linkusios apšalti. Tad jeigu norite auginti sakurą, parinkite vietą, kuri bus apsaugota nuo šaltų žiemos vėjų ir saulėta. Dirva turi būti gan derlinga, normalaus drėgnumo, t.y. nei per šlapia, nei per sausa. Kaip ir visos vyšnios, sakuros mėgsta nerūgščią žemę, tad jeigu pH mažesnis nei 6–6,5, dirvą galima nurūgštinti pelenais, gesintomis kalkėmis, dolomitmilčiais ar trintais kiaušinių lukštais.

ienos gražiausios sakurų veislių, kurios tinkamos mūsų klimatui yra: ‘Amanogawa‘ koloniškos formos laja ir pusiau pilnaviduriais rožiniais žiedais medelis, užaugantis iki 5-7 m aukščio ir apie 1,5 m pločio. ‘Kanzan‘, žydinti ryškiai rožiniais pilnaviduriais žiedais, užauga aukštesnė už ‘Amanogawa‘. ‘Kiku-Shidare-Zakura‘ užauga 2,5-4 metrų medeliu, žiedai gausūs, sodriai rožinės spalvos. ‘Royal Burgundy‘ lapai tamsiai purpurinės spalvos, žiedai tamsesnės rožinės spalvos nei kitų. ‘Shirotae‘ veislės pumpurai būna rausvi, o prasiskleidę žiedai balti, jauni lapai bronzinės spalvos. Bei kitos veislės. Nedideles sakuras galima auginti ir lauko vazonuose, tik šie turi būti erdvūs, su derlinga ir puria žeme bei stovėti saulėtoje vietoje. Jeigu neturite kur auginti savo sakuros, atvykite į parkus, kur kiekvieną pavasarį vyksta tikra sakurų žydėjimo fiesta. Tokias vietas rasite Vilniuje japonų diplomato Č.Sugiharos sakurų parke šalia Europos pr., Vingio parke esančiame Botanikos sodo skyriuje, šalia Gedimino pr. esančiuose skvereliuose, Kaune Nemuno saloje, Alytuje, Druskininkuose bei kitur. Tad pasidžiaukime šiomis gamtos salelėmis mieste ir tiesiog pasigėrėkite nuostabiu ir trapiu baltai rausvų žiedų reginiu.

VU Botanikos sodo vyr. specialistė Edita Turskienė

Skaitykite daugiau: http://www.manonamai.lt/mano-sodas-ir-kiemas/kiemas/didysis-pavasario-sprogimas-naudinga-informacija-apie-sakuras.d?id=71032050

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *