Geiša

Geiša yra japonų tradicinė artistė, kuri linksmina savo svečius šokiu, dainavimu, arbatos ceremonija, yra išmokyta gražaus elgesio, svetimų kalbų. Geiša veda pokalbius (inicijuoja ir pakreipia juos tam tikre linkme), kartu su svečiais smagiai leidžia laiką, kartais net atvirai flirtuodama, tačiau išsaugodama orumą.

Geišos atsirado XVII a. Jų kultūros centrai – Tokijas, Osaka ir Kiotas. Pirmoji tikra geiša minima 1762 m. (nors dar  1752 m. minimos merginos, dirbančios kaip geišos). XIX a. – „auksinis“ geišų amžius. Tuo metu jos buvo tikros žvaigždės, poetų ir menininkų mūzos. Tada ir susiformavo griežtos geišų meno tradicijos, kurios beveik nepakitusios išliko iki šių laikų.

Pagal tradiciją geiša mokoma nuo pat vaikystės. Geišų namai nuperka mažas mergaites iš skurdžiai gyvenančių šeimų, jas išaugina ir išmoko geišų meno. Vaikystėje jos dirba tarnaitėmis, padeda vyriausiai namų geišai. Tokiu būdu jos iš dalies susimoka už išlaikymą ir išmokslinimą.

Geišų  mokymas trunka daugelį metų. Nuo jaunų dienų jos pradedamos mokyti įvairių menų (grojimo muzikos instrumentais, tradicinių formų dainavimo, tradicinių šokių, arbatos ruošimo ceremonijos, ikebanos, poezijos, literatūros). Geišų vaidinimai plačiajai publikai – viena iš galimybių išpopuliarėti geišoms. Stebėdamos vyriausiąją namų geišą bei padėdamos jai, jos įgyja patirties pasirenkant, derinant ir nešiojant prabangius kimono. Taip pat išmoksta įvairių žaidimų, bendravimo meno ir įgyja įgūdžių, reikalingų bendraujant su klientais.

Nuo pat mokymosi pradžios būsimosios geišos (maiko) lydi vyriausiąją geišą į arbatos namus, vakarėlius ir banketus. Šis tradicinis mokymo metodas dabar ne visada taikomas, kadangi šiais laikais moterys, norinčios tapti geišomis, pradeda mokytis būdamos vyresnės. Anksčiau jaunos mergaitės būdavo atvedamos arba parduodamos geišų namams, o dabar jos pačios savo noru pasirenka šį kelią.

Daugumai 11-15 m. besimokančių merginų įvyksta iniciacijos procedūra. Jos gauna naują vardą ir tampa pradedančiomis geišomis. Nuo tada jos privalo atitikamai rengtis ir šukuotis. Geišos kimono nebe „gėlėtas“, o vientisų subtilių spalvų, atspindinčių gamtos ar tradicines japonų temas. Šiuo periodu vyresnioji sesuo turi supažindinti pradedančiąją geišą su savo klientais. Nuo vyresniosios sesers patirties ir populiarumo priklauso ir besimokančiosios sėkmė plėtojant savo klientų ratą. Anksčiau vyresniosios sesers užduotis buvo tinkamo kliento paieška mizuage procedūrai, t.y. kliento, kuris pirktų geišos „skaistybę“. Vyresnioji geiša turėjo suderinti sąlygas ir užtikrinti kuo pelningesnį sandėrį už mizuage. Pasibaigus mizuage geišos turėjo keisti šukuoseną. Šiais laikais geišoms praktikuoti mizuage ritualą draudžia įstatymai.

Nuo 18m. geišos gavo laisvę dirbti pagal asmeninį grafiką. Jos turėjo susirasti danna – vyriškį, su kuriuo sieja tam tikro laikotarpio susitarimas. Geiša tampa danna meiluže ir net gali su juo susilaukti vaikų. Kartais vaikus išlaiko tėvas, tačiau mergaitės dažniausiai įtraukiamos į geišų pasaulį. Danna pareiga yra apmokėti įvairiausias geišos išlaidas (perkant kimono ir pan) ir prisidėti prie geišos populiarumo augimo. Danna atsiradimas geišos gyvenime nėra būtinas dalykas, tačiau be jo geiša praktiškai neturi šansų palikti okija ir tapti savo profesijos žvaigžde. Šiais laikais geišoms daug sunkiau susirasti danna ir dažniausiai jos užsidirba teikdamos paslaugas įvairiuose renginiuose.

Vienas atsakymas į “Geiša”

  1. geiša-yra kitoke moteris nei kitos, jos galbut labiau kulturingos,ir moka bendraut su visais. pagal mane geiša yra moteris kuri kitoke nei kitos. aš geiša mielai buciau geiša.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *