Geišos – nykstantis amatas

Tekančios Saulės šalies kultūros auklėtinės baltaveidės geišos iki šiol yra paslaptingos ir traukia viso pasaulio dėmesį. Tačiau, galimas daiktas, greitai jos liks tik paveikslėliuose…

Fotolia nuotr. / Geiša

Geišų tradicija Japonijoje menama dar XVI amžiuje. Tiesa, pirmosios geišos buvo tik vyrai – aktoriai, muzikantai ar juokdariai, leisdavę laiką su silpnosios lyties atstovėmis ir už tai prašydavę atitinkamo mokesčio. Moterys geišos atsirado XVII amžiuje, iš pradžių jų veikla buvo griežtai draudžiama. Tik todėl, kad nekonkuruotų su prostitutėmis. Daugelis geišų palaikė intymius santykius su klientais, kad galėtų sumokėti už mokslą. Tačiau geišos niekada nesutikdavo sanguliauti su bet kuo.

XIX amžius vadinamas „auksiniu“ geišų amžiumi, nes tuomet jos tapo tikromis žvaigždėmis, poetų ir menininkų mūzomis. Šiame šimtmetyje susiformavo griežtos geišų meno tradicijos, kurios nepakitusios išliko iki mūsų dienų.

Unikali profesija

Geiša – elitinė prostitutė. Taip mano daugelis apie geišas girdėjusių žmonių. Vargu ar su šia nuomone būtų galima sutikti. Visų pirma geišos – unikalios profesijos atstovės, bendravimo virtuozės, puikiai išmanančios tradicinius japonų menus, mokančios šokti, dainuoti, deklamuoti. Praleisti vakarą su geiša – didžiulė garbė kiekvienam vyrui. O štai intymūs santykiai tarp geišų ir jų klientų – gana retas reiškinys.

Kadaise geišomis tapdavo neturtingų tėvų dukterys, parduotos į geišų mokyklas. Beje, Japonijoje manoma, jog geriausias laikas mokytis tradicinių japonų menų, kai mergaitei sukanka šešeri metai, šeši mėnesiai ir šešios dienos.
Pagal japonų įstatymus, po Antrojo pasaulinio karo geišomis gali būti tik penkiolikos metų sulaukusios merginos. Iki tol jos privalo baigti mokyklą ir įgyti vidurinį išsilavinimą.

Dabar geišomis dažniausiai tampa merginos, sekančios mamų pėdomis, susižavėjusios egzotiškomis geišų tradicijomis. Šią profesiją jos pasirenka ne prievarta, o savo noru.

Nekaltybė – globėjui

Įdarbinta geišų mokykloje (beje, Japonijoje jų liko mažiau nei 200), mergina privalo daryti viską, kas jai liepiama. Tiesą pasakius, iš pradžių ji tampa tarnaite. Užtat gali nesijaudinti nei dėl dabarties, nei dėl ateities: čia ir pamaitins, ir suteiks išsilavinimą. Pirmasis maiko (būsimoji geiša, mokinė) priesakas – susitaikyti su likimu. Juk ant jos pečių visi purvini namų darbai. Ir už kiekvieną „atnešk-paduok“ japonų pelenė privalo nusilenkti ir gražiai padėkoti. Profesionalia geiša (Japonijoje vadinama geiko) ji tampa tik po penkerių metų, kai subtiliai įvaldo visas viliojimo, tradicijų, grožio paslaptis. Beje, maiko ir geiko viena kitą atskiria ir pagal nusilenkimą: jaunesnės pagal rangą lenkiasi žemiau.

Prieš tapdama geiša, maiko privalo prarasti nekaltybę. Skaistybę atima klientas, sumokėjęs didžiausią sumą pinigų, bet dažniausiai danna – globėjas, kuris tampa geišos meilužiu. Jis išlaiko geišą, moka už visas jos išlaidas bei padeda tapti populiariai. Beje, dannai paprastai būna turtingi vedę ir keliolika ar net keturiasdešimt metų vyresni.

Geišoms draudžiama ištekėti, o štai gyventi išlaikomoms turtingo vedusio vyro ir net gimdyti vaikus – prašom. Dabar tik kas penkta geiša turi savodanną, nes tai itin brangus malonumas, atsieinantis šimtus tūkstančių dolerių. Net ir atsisakęs remti geišą verslininkas negali staiga „dingti“. Jis privalo sumokėti didelę sumą pinigų ir išlaikyti geišą tris mėnesius.

Vargas dėl grožio

Fotolia nuotr./Geiša
Fotolia nuotr./Geiša

Viena svarbiausių pamokų, kurią privalo išmokti būsimoji geiša, – visada ir visur būti gražiai. Veidą ji tepasi ypač brangiu kremu su lakštingalų išmatomis, vėliau rankose sušildžiusi gabalėlį vaško įtrina juo odą, teptuku kruopščiai aptepa veidą specialia pasta, kuri suteikia porceliano baltumo, skruostus paryškina skaistalais, akis „įrėmina“ ryškiais juodais kontūrais.

Įmantrią šukuoseną su gausybe pagaliukų geiša nuo senų laikų darosi ne pati, o padedama profesionalų. Tik įsivaizduokite, grįžusi iš po kirpyklos, vargšelė miega pasidėjusi po kaklu volelį, kad nesugadintų kruopštaus kirpėjo darbo. Šiais laikais geišos vis dažniau dėvi perukus, nors jie labai sunkūs, sveria iki penkių kilogramų.

Tradicinis kiekvienos geišos drabužis – kimono. Pas garsius meistrus užsakomas augaliniais dažais nudažytas kimono kainuoja maždaug 125 tūkstančius litų, o jį juosiantis diržas obi siuvinėjamas aukso bei sidabro siūlais, puošiamas koralais, brangakmeniais. Kad apsivilktų kimono, geiša kasdien sugaišta maždaug keturias valandas. Daugelis japonių sveria 40–45 kilogramus, o geišų kimono – net 15 kilogramų! Sunku įsivaizduoti, kaip vilkėdama tokiu sunkiu kimono jauna moteris sugeba elegantiškai ir grakščiai judėti.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl geišos taip keistai vaikšto? Pasirodo, jų medinių batų svorio centras sukoncentruotas į kulnus. Tad kito pasirinkimo nėra: arba vaikščioti kaip geišai, arba kristi nosimi į žemę. Ir dar, einant būtina pakelti rankas, kad ilgos rankovės nesivilktų žeme. Ir jokiais būdais negalima pamiršti skėčio nuo saulės – be jo gatvėje pasirodyti tiesiog nepadoru.

Kada geišos išeina į pensiją? Galite sutikti geišų, dirbančių net iki septyniasdešimties, tačiau sulaukusios trisdešimties gali ir atsistatydinti.

Apie geišų rangus

Praleisti romantišką vakarą su geiša – daugybės vyrų svajonė. Japonai dažnai surengia užsieniečiams tradicinę vakarienę su geišomis. Merginos su svečiais koketuoja, rodo jiems dėmesį, nuolat pripila taures, vėduoja vėduokle, nuneša švarką, pridega cigaretę. Vidury vakarienės įsitaiso ant nedidelės scenos ir klūpodamos groja tautiniais muzikos instrumentais, šoka, dainuoja.

Geišų galima išvysti per įvairias šventes – jos atlieka arbatos ruošimo ceremonijas, vaidina nedidelius spektaklius.

Geišų pasaulyje, kaip ir aktorių, visada egzistavo rangai – atsižvelgiant į talentą, grožį bei meistriškumą. Šiandien aukščiausią vietą toje hierarchijoje užima taju-san – savotiškos geišų aristokratės. Būtent jos dalyvauja oficialiuose priėmimuose arbatos namuose, kuriuose japonų vyriausybės atstovai dažnai sprendžia itin svarbius politikos ir ekonomikos klausimus.

O štai į Kiotą, buvusią Japonijos sostinę, milijonai turistų važiuoja pasigėrėti šokančiomis maiko – geišomis mokinėmis. Šis gražus reginys liepos mėnesį tapo vienu svarbiausių Kioto festivalių.

Manoma, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl geišos tokios patrauklios, – mokėjimas bendrauti ir paglostyti savimeilę kiekvienam vyrui.

Iki šiol paslaptis, kiek geišos uždirba per vieną vakarą, tačiau spėjama, kad suma gali siekti nuo 400 iki kelių tūkstančių dolerių.

Ar žinote, kad…

  • ● Žodis „geiša“, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „meno žmogus“ (gei – menas, sha – žmogus).
  • ● Senojoje Japonijos sostinėje Kiote iki šių dienų išliko Giono kvartalas, kuriame dar galima išvysti čia gyvenančių geišų. Beje, Kioto geišos – garsiausios Tekančios Saulės šalyje.
  • ● Būsimosios geišos išlaikymas ir mokymas kainuoja itin brangiai. Neretai už tai moka didelės kompanijos arba jakudzos – japonų mafijos atstovai.
  • ● Patys kukliausi geišų sandalai, mediniai batai kainuoja nuo tūkstančio litų.
  • ● Perukas katsura, kurį nešiodamos geišos dažnai praplinka, kainuoja daugiau nei 12 tūkstančių litų.
  • ● Geišos gyvenime egzistuoja du pagrindiniai tikslai: paveldėti vyriausiosios geišos titulą ir rasti turtingą danną, t. y. globėją.

  Šaltinis: Žurnalas „JI“

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *