Hanemun Japonijoje (I): kaip mes čia atradome Havajus

“Kur medaus mėnesiui? Palauk, palauk, spėsiu – Japonija?”, “Taigi jūs jau ten buvę, negi nebūtų įdomiau pamayti naują šalį?”, “Ko gi dar ten nematę Japonijoje?”, “Kaip nuobodu jums turėtų būti, juk važiuojat ten ne pirmą kartą”. Tokių ir panašių klausimų, bei komentarų sulaukėme pranešę draugams ir artimiesiems apie planus povestuvinę kelionę praleisti savo mylimoje Tekančios saulės šalyje. Juk su romantika žmonės Japoniją sieją mažiausiai – dažnas stereotipas, kad tai sušių, sakurų, karaoke ir komiksų mėgėjų, bei naujausių technologijų šalis. Tačiau mes dėl medaus mėnesio šalies buvome sudvejoję gal tik akimirkai (na taip taip, galvojom ir mes apie Havajus..bet irgi tik dėl to, kad ten labai didelė japonų bendruomenė 🙂 ), tačiau nugalėjo tikra meilė, o ne trumpas susižavėjimas, ir štai – mes jau čia, savo hanemun! Beje, hanemun – tai ne šiaip “honeymoon” sulietuvinimas, o dar vienas nuostabus vadinamosios Japlish (japonų ir anglų kalbos hibrido) žodis.

Pagalvojus apie išskirtinę Tokyo ir Osakos didmiesčių dvasią, nuolatinį šurmulį, galybę šviesų ir Akropolių mylėtojams sunkiai suvokiamus japoniškus shopingo malonumus (“If it’s available to humanity, you can buy it in Japan”, sako Lonely Planet), visuomet norisi kuo greičiau ten atsidurti. Tačiau šį kartą aš iškėliau ultimatumą – man reikia bent kelių dienų tingaus poilsio po palme, ir balto smėlio prie žydro vandens. Mano galva – hanemun yra netikras hanemun, jei Instagrame nėra nuotraukų pliaže. Tiesiog.

Mano vyras nujausdamas, kad jei aš gausiu palmes ir baltą smėlį, vėliau jis galės neribotai šėlti Yodobashi kameroje (apie šį Japonijos fenomeną kitame dienoraščio puslapyje..), tarė man – “Tada į Okinavą”. Finale kelionės tikslą  nusprendėme susiaurinti iki labiausiai nutolusių Okinavos prefektūros pietvakarinių Yaeyama salų, iš kurių pasirinkome Ishigaki-jima, tankiausiai apgyvendintą  ir labiausiai išsivysčiusią iš visų aplinkinių “kaimynių”.

Yayeama salos
Yayeama salos

Keliautojų “biblija” Lonely Planet teigia, kad būtent ši sala turi daugiausiai panašumo su Havajais, ir yra visiškai tropinė. Tiesioginis skrydis iš Osakos iki Ishigaki-jimos trunka apie dvi su puse valandos, ir lėktuvui nusileidus beveik paplūdimyje, pradėjome savo pažintį su tądien gana vėjuotais ir apsiniaukusiais, bet japoniškais tropikais.

Įvedus į google paieškos lauką “Ishigaki-jima” dažniausias siūlomas vaizdas – Kabiros įlankos. Ji, kaip ir beveik visi įspūdingiausi salos paplūdimiai (Sukuji, Sunset ir kt.) nusidriekusi salos šiaurėje. Kadangi tankiausiai apgyvendinta salos vieta (vadinkime ją “centru”) ir didžioji dalis viešbučių yra pietinėje salos dalyje, nusprendėme, kad visas tas žymias vietas pasieksime labai paprastai – kaip ir patarė Lonely Planet ir kiti kelionių gidai – motoroleriu, kurį be problemų išsinuomosime atvykę į salą. Štai čia ir prasidėjo pirmasis mūsų nuotykis :).

Viešbučio registratūroje paklausus, kur gi čia mūsų laukia visi tie motoroleriai, mus aptarnavęs vyrukas laužyta anglų kalba paklausė ar mes turime vairavimo teises. “Taip, taip, žinoma!”, atsakėme, ir išsitraukėme savo Europos sąjungos ženkleliu pažymėtas teises, kurios būdavo priimtinos visose kitose šalyse, kuriose teko vairuoti. Bet juk čia ne “visos kitos šalys”, o Japonija. “Oh no, sorry, this is not international licence, it is not possible to drive with this licence in Japan, sorry”. Na, bet mes neatlyžome, sakydami, kad juk mūsų draugai čia nuomojosi motorolerius ir jiems nekilo jokių problemų (Lonely Planet rašytojai yra mūsų draugai, tikrai taip!). Tada savo visus savo mokamus anglų kalbos žodžius išnaudojęs viešbučio darbuotojas paprašė atsišviesti mūsų teises, ir nusiųsti jas į nuomos punktą, bei paklausti, ar jos galioja, ir ar mes gausime motorolerį. Po kiek laiko grįžę į viešbutį gavome anglų kalba parašytą raštelį, kad deja, Japonijoje yra labai griežti įstatymai, ir motorolerius vairuoti galima tik turint tarptautines vairavimo teises. fullsizerenderTaigi – EU teisės deja nėra “tarptautinės”, ir motorolerio mes negaunam. Šiek tiek nusivylę išėjome pasivaikščioti, svarstydami, kaip gi reikės pasiekti visus žymiuosius paplūdimius, bei kitus lankomiausius Ishigaki-jimos objektus, ir nusprendėme vis gi pabandyti aplankyti nuomos punktus.  Jau pačiame pirmame, kuris labiau panašėjo į seną garažą, pilną neaiškių transporto priemonių ir murzinų kačių, garbaus amžiaus japonas pažiūrėjo mūsų vairavimo teises, paklausė iš kur mes esame, ir po nosim kartodamas žodį “Lituania, Lituania….” jau rodė mums kainininka, ir liepė rinktis iš keleto kačių aplaipiotų motorolerių! Čiupome patį pirmą, tinkamą važiuoti dviems, ir palikę laimingą dieduką su 5000 JPY (40 Eur), išdūmėm aplankyti Sukuji paplūdimio, juolab, kad tą dieną orų prognozės rodė saulę visą dieną. Kelias iki vedė palei salos pakrantę, kartkartėmis prasukant pro tropinius miškus su nesuvokiamai garsiai griežiančiom cikadom. Oh yes, let the hanemun begin!

© AiQu photography
© AiQu photography

Atvykus į paplūdimį apėmė jausmas, kad iš tiesų atradai Havajus tik su.. privačiu kokių 500 metrų ilgio paplūdimiu!

Sukuji paplūdimys, Ishigaki-jima
Sukuji paplūdimys, Ishigaki-jima

Jame tebuvo gal keturi žmonės, tad turėjome galimybę visiškai netrukdomi degintis, plaukioti šiltame ir žydrame Rytų Kinijos jūros vandenyje, bei kartkartėmis užknarkti (na taip, vis dar jet lag’as), nesibaiminant išgąsdinti tylių ir ramių japonų. Ir beveik nesvarbu, kad SPF 50 išsitepėme netolygiai, ir dienos pabaigoje buvom panašūs į virto krabo spalvos zebrus, diena prabėgo puikiai, o motorolerių diedukas buvo neapsakomai laimingas išgirdęs i mūsų užtikrintą “tommorow come back!”.

AiQu photography
AiQu photography

 

Sekite Hanemun Japonijoje nuotykius ir toliau! Juos pratęsime išsigydę netikėtą, o gal kiek ir tikėtą peršalimą, aplankiusį iškeitus Lietuvos rudens džiaugsmus į tropinį klimatą.

P.S. Kūrybiškumas geriausiai lavinamas ne mokyklose ir universitetuose, o vaistinėje, kai nei žodžio angliškai nesuprantančiai vaistininkei bandai paaiškinti, kad tau reikia vaistų nuo temperatūros. 🙂

Sayōnara

© AiQu photography
© AiQu photography

Vienas atsakymas į “Hanemun Japonijoje (I): kaip mes čia atradome Havajus”

  1. Nuostabu, Agnyte! …dar labiau sustiprinai norą aplankyti Japoniją…su nekantrumu lauksime tęsinio!❤

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *