Išvažiavo studijuoti į svajonių šalį: Japonijos universitetuose studentai daug laiko mokymuisi neskiria

Iš Kauno kilusi Dagija Kugevičiūtė dabar gyvena Londone, dirba japonų įmonėje, o Tekančios Saulės šalis jos širdį pavergė, kai merginai tebuvo penkiolika.

Lietuvė, Tekančios Saulės šalyje nesilankiusi nuo studijų pabaigos, prisipažįsta jos besiilginti ir ketinanti netolimoje ateityje vėl ten vykti – tiesiog pakeliauti po šalį. Asmeninio albumo nuotr. Japonų kalba Dagija susižavėjo internete išgirdusi japonišką dainą. Nors tada nesuprato nė vieno žodžio, ausį glostė svetimos kalbos skambesys.

Kadangi tuo metu Lietuvoje nebuvo daug japonų kultūros gerbėjų, merginai teko paplušėti, kol juos surinko į būrį. „Laimė, internete pavyko surasti grupę bendraminčių iš įvairių Lietuvos kampelių ir su jais dalijomės informacija apie Japoniją, dažnai susitikdavome ir diskutuodavome apie šalies ypatumus“, – kalbėjo D. Kugevičiūtė.

Vėliau mergina sužinojo, kad jos gimtajame mieste yra Sugiharos namai-muziejus, kur 1939–1940 metais rezidavo Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas Čijunė Sugihara. Būtent čia Dagija ir pradėjo mokytis japonų kalbos. Ir įnirtingai stengėsi keletą metų, kol baigė mokyklą.

„Baigusi mokyklą, nusprendžiau važiuoti japonų kalbos studijuoti į Anglijos Niukaslo universitetą, kuris, kaip ir kiti šios šalies universitetai, studentus, besimokančius užsienio kalbų, metams tobulinti žinių siunčia į tų šalių universitetus“, – pasakojo mergina, kuri pagal mainų programą iš Anglijos buvo išvykusi metams mokytis į Hirošimą.

Išvykimą į Japoniją D. Kugevičiūtė vadina ilgai siekta svajone, dėl kurios ji ir vyko studijuoti į užsienį.

„Kai mano svajonės pradėjo pildytis, nejaučiau jokios baimės – tik sunkiai paaiškinamą visą aprėpiantį džiaugsmą. Juk pagaliau pasiekiau ilgus metus siektą tikslą!“ – džiaugėsi mergina. Dagija tikina, kad nors Japonija nuo Europos skiriasi ne tik kalba, bet ir kultūra bei papročiais, ten nuvykusi ji nepajuto stipraus kultūrinio šoko. Ilgai galvoje kurta šios šalies vizija atitiko tikrovę. „Viskas atrodė matyta nuotraukose, girdėta iš jau ten buvusių draugų, be to, ilgai nagrinėjau šios šalies ypatumus, tad nesijaučiau joje svetima, o širdis džiaugėsi ten būdama“, – šypsojosi Dagija. Ir pridūrė: dėl savo išvaizdos jaučiausi išskirtinė, nuolat sulaukdavau veriančių aplinkinių žvilgsnių, bet tik dėl to, kad Hirošimoje nėra daug atvykėlių iš kitų užsienio šalių.

Dagija kartais norėdavo likti nepastebėta, tačiau Japonijoje likti nematomam gana sudėtinga, jei esi užsienietis. Tačiau mergina pabrėžia, jog prie to galima priprasti – tiesiog tam reikia truputį laiko.

Į universitetą stojama… atsikvėpti

Kadangi Dagija prieš vykdama į Japoniją šia šalimi domėjosi apie šešerius metus, visi merginos šeimos nariai ir draugai žinojo apie jos svajonę išvysti šią šalį savo akimis. Artimieji itin džiaugėsi, jog merginosi ilgai kurti planai išsipildė.

D. Kugevičiūtė Japonijoje ne tik patobulino japonų kalbos įgūdžius, bet ir išmoko daugiau dėmesio skirti aplinkiniams ir būti kitiems atidesnė.

„Kiekvienas japonas pirmiausia pagalvoja, ar nesukels rūpesčių kitiems, o tik tada galvoja apie save. Ypač stebino parduotuvių, kavinių ir, tikrai nepameluočiau pasakydama, kiekvienos srities aptarnaujančio personalo atidumas ir mandagumas, Lietuvoje dažnokai šito pasigesdavau“, – pagyrų japonams negailėjo mergina.

Dagiją stebino tai, kad nemažai tenykščių žmonių žinojo, kur yra Lietuva, nors mūsų šalis ir nėra didelė. Kai kurie besidomintys istorija žmonės kartais apie Lietuvą net žinodavo daugiau nei pati lietuvė.

„Mano universitete apie Lietuvą jau daug kas buvo girdėję, nes buvau nebe pirma lietuvė, atvykusi ten mokytis iš Niukaslo universiteto“, – tvirtino Dagija.

Pasak merginos, studijos Japonijoje ir Europoje skiriasi. Nors Dagija svečioje šalyje japonų kalbos mokėsi su kitais užsienio studentais, tačiau pajuto, kad, priešingai nei Senajame žemyne, universitetas japonams yra labiau atokvėpio laikotarpis tarp įtemptų metų mokykloje bei kol susiranda darbą ir tampa šiakaidžin – visuomenės nariu.

D. Kugevičiūtė tvirtina, jog Japonijos universitetuose studentai tiek daug laiko mokymuisi neskiria, beveik visi turi papildomus darbus, taupo pinigus kelionėms ir tiesiog gerai leidžia laiką su draugais. „Kaip žinoma, Europos universitetuose vyksta diskusijoms skirti seminarai, kad studentai galėtų laisvai reikšti savo nuomonę. Tačiau tokios formos studijos Japonijoje nepriimtinos. Čia, priešingai nei Vakaruose, dominuoja grupinė visuomenė, tad garsiai išsakyti savo nuomonę nėra labai populiaru“, – aiškino Dagija.

Įspūdžiai neblėsta lig šiol

Hirošima, kur mergina praleido metus, Japonijos standartais yra vidutinio dydžio miestas šalies pietvakariuose. Jis labiausiai žinomas kaip pirmasis miestas, ant kurio per Antrąjį pasaulinį karą, buvo numesta atominė bomba. Praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų po šio įvykio, pasak lietuvės, miestas atrodo taip, lyg ši tragiška nelaimė nė nebūtų įvykusi, tačiau istorija yra gyva žmonių atsiminimuose bei pasakojimuose.

„Dabar Hirošima yra tarsi Japonijos taikos simbolis. Šiame mieste galima aplankyti atominės bombos memorialinį muziejų ir šalia esantį taikos parką, kuriame kas metai rugpjūčio 8-ąją vyksta atminimo renginys, per kurį į upę yra leidžiami popieriniai taikos žibintai su žmonių viltimis ir maldomis už pasaulio taiką“, – miesto vaizdą piešė D. Kugevičiūtė.

Mergina per visą savo buvimo Japonijoje laiką aplankė apie 15 miestų ir miestelių, kurie vienas už kitą labiau stebino savo kultūros paveldu, maisto gardumu ir gamtos grožiu.

Dagijos mėgstamiausia vieta Japonijoje yra Mijadžimos sala, esanti netoli Hirošimos, vidinėje Japonijos jūroje.

„Ten buvau begalę kartų, nes nepakartojamas šios salos grožis su laisvai besiganančiomis stirnomis, didžiuliais mediniais šinto šventyklos vartais jūroje ir kalnais, tarp kurių slepiasi dar daugiau šventyklų, mane labai žavėjo“, – savo įspūdžiais dalinosi D. Kugevičiūtė.

Po metų, praleistų Japonijoje, mergina grįžo į Angliją, ten baigė studijas ir beveik prieš dvejus metus iš Niukaslo persikraustė į Londoną, darbuojasi japonų kompanijoje.

„Mano kolegos ir daugelis klientų yra japonai, taigi japonų kalbą darbe vartoju kiekvieną dieną, bet dar reikia daug ko išmokti. Ši kalba nėra lengva, bet kadangi mane visą laiką domino ne tik kalba, bet ir šios šalies kultūra, nejaučiau, kad jos mokantis būtų buvę ypač sudėtinga“, – sakė kol kas grįžti į Lietuvą neketinanti mergina.

Japonija – ne vegetarams

Dagija tvirtina, kad panašumų tarp japonų ir lietuvių galima rasti tuomet, kol jų artimai nepažįsti. Iš pradžių jie gali pasirodyti gana šalti ir uždari, bet, užmezgus pokalbį ir su jais suartėjus, supranti, jog tai linkę bendrauti žmonės.

„Su jais lengva susidraugauti, jie netgi gali tapti artimais ilgalaikiais draugais. Bičiulių susirasti paprasčiau, jei šneki japoniškai, – sakė mergina. – Turiu nemažai japonų pažįstamų, yra netgi keli artimesni draugai.“

D. Kugevičiūtė japonus vadina labai mandagiais, jie visuomet atsižvelgia į kitus prieš pagalvodami apie save. Jie taip pat yra labai paslaugūs ir sąžiningi – jei Japonijoje pamestum brangų daiktą, didelė tikimybė, kad jį atgautum.

„Tačiau man europietiškas individualumas širdžiai artimesnis nei japonų bendruomeniškas charakteris“, – pabrėžė mergina.

D. Kugevičiūtė stebisi, jog japonai randa daug alternatyvų, kaip praleisti savaitgalį, jie linksminasi ne vien tik baruose ar šokių klubuose, kur mėgsta lankytis dauguma lietuvių. Japonijoje itin populiarūs karaokės vakarai, jaunimas lankosi žaidimų centruose, pramogų parkuose, akvariumuose, vaikšto į koncertus, parodas, sporto rungtynes.

„Daug studentų susitaupę pinigų per atostogas keliauja po savo šalį ar svetur. Įdomu tai, kad kiekvienas Japonijos miestas garsėja skirtingais patiekalais ir tik tam miestui būdingais suvenyrais, tad daugelis jaunų ir vyresnio amžiaus japonų mėgsta keliauti ir po savo šalį“, – kalbėjo Dagija. Mergina pabrėžia, jog Japonijoje žmonės dirba dideliu darbo krūviu, jų darbo valandos labai ilgos, tad vidutinio amžiaus dirbantys japonai neturi tiek daug laisvo laiko, kaip studentai ar pensinio amžiaus žmonės.

Dagija džiaugiasi, kad japonų maistas pasaulyje garsėja šviežumu, tad net ir prekybos centre įsigyti sušiai išsiskiria savo skoniu.

„Sakoma, kad japonai valgo akimis, todėl maisto patiekimui teikia nepaprastai daug reikšmės. Ne- retai japonų patiekalai atrodo kaip tikras meno kūrinys“, – sakė D. Kugevičiūtė.

Namuose japonai valgo nemažai žuvies, o prie visų patiekalų būna ryžiai – kaip Lietuvoje bulvės, – ir miso sriuba. Kadangi Japonija yra salų valstybė, jūros gėrybių pasirinkimas ten labai didelis ir jos dažnai yra valgomos žalios.

„Tačiau daugelio nuostabai būti vegetaru Japonijoje būtų gana sudėtinga, nes pirmiausia ten tai visai nepopuliaru, o restoranuose ir užeigose dauguma patiekalų iš mėsos“, – apie skonio receptorių išbandymus pasakojo mergina.

Didžiuojasi savo šalimi

D. Kugevičiūtė po studijų Japonijoje Tekančios Saulės šalyje daugiau nesilankė, tačiau netolimoje ateityje vėl ketina ten vykti ir pakeliauti po tą šalį.

Mergina tvirtina, jog užsienyje gyvenantys japonai yra kosmopolitiškesni, atviresni kitoms kultūroms nei tie, kurie gyvena gimtojoje šalyje. Taigi dažniausiai gyventi į užsienį važiuoja tik drąsesni japonai, kurie pasirengę pažinti pasaulį.

„Daugelis japonų sako, kad jie savo šalimi patenkinti, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori iš ten išvažiuoti ir apie gyvenimą užsienyje nesvajoja. Dažnas japonas, trumpai pagyvenęs ar pakeliavęs užsienyje, sugrįžta į gimtuosius namus“, – sakė mergina.

Dagija vykstantiems į tolimą kraštą tautiečiams pataria pirmiausia stebėti, ką daro aplinkiniai. Pavyzdžiui, Japonijoje nepriimtina garsiai šūkauti traukiniuose, o naudotis mobiliaisiais telefonais viešajame transporte yra apskritai uždrausta, kad netrukdytumėte kitiems.

„Patartina išmokti kelias lengvas frazes jų kalba, nes šios šalies žmonės labai vertina, kad domitės jų kultūra“, – tvirtino D. Kugevičiūtė.

Ji teigia, kad daugelis Japonijos miestų yra ne tokie technologiškai pažengę, kaip lietuviai įsivaizduoja, priėjimas prie belaidžio interneto daug kur yra labai ribotas, tad kelionių planus patogiau būtų susidaryti iš anksto.

„Šioje šalyje nepriimtina palikti arbatpinigių, nes aptarnavimo mokestis dažnai jau įskaičiuotas į kainą. O svarbiausia – nebijoti nuklysti nuo turistų pamėgtų vietų, nes įdomių kampelių ir nuostabios gamtos ten nepaprastai daug, o Japonija yra viena saugiausių pasaulio šalių“, – apie Japoniją kalbėjo Dagija.

Šaltinis: Audinga Satkūnaitė,“Sekundė“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *