Japonai apie lietuviškus V. Radzevičiaus vėdarus: tikrai skanu, nuostabu

Aš suprantu, kad kiaulės žarnoms savo pasakojimuose skiriu nemažai dėmesio. O juk esame ten, kur estetiškiau atrodančių ar poeto plunksnos vertesnių dalykų yra nepalyginamai daugiau. Bet jūs supraskit, kad proza su visais musų tautą maitinančio gyvulio svarbios vidinio pasaulio dalies kvapais pastarąsias dienas niekaip neleido apie save pamiršt. Ne dėl to, kad aromatas būtų atgrasus. Tiesiog tas kvapas visą laiką buvo kartu, šalia ir mes skubėjome kuo greičiau juo atsikratyti.

© „Starkaus & Radzevičiaus kelionės“ nuotr.

Proga tam pasitaikė neeilinė. Pakliuvome į mums specialiai užsakytą vakarą Tokijo centre, kur kartą per savaitę renkasi kuopelė sostinės intelektualų, žurnalistų, besidominčių įvairių šalių kulinariniais šedevrais. O to gero pas mus – sočiai. Iš anksto žinodami apie laukiantį susitikimą, jam ruošėmės. Vytaras iš Lietuvos vežė grietinę, juoda duoną, silkę, džiovintus baravykus, lašinius. Ir žinoma – kelis metrus slidžių baltų žarnų.

Pasakysiu taip: vyliausi, kad damos nuo tokio vaizdo alps, o vyrai suks į šalį nosį. Kur tau! Matyt tos jų gličios pupelės pusryčiams, mokslui kartais nežinomi kūnai iš jūros dugno, atsirandantys ant japonų stalo ir gausybė pačių kvailiausių, europiečių akimis žiūrint, šou keisčiausiomis su užduotimis juose per televizorių, šiuos gerus žmones gerokai užgrūdino.

Užtat žavesio šūksnių susilaukė mūsų duona su saulėgrąžų sėklomis ir silkė, kurių tandemas buvo planuotas, tik kaip ne ypač daug žadanti, apšildanti vakaro grupė. Viskas pavyko. O kai iš orkaitės net paraudęs nuo pastangų ir pasididžiavimo (gal dar šiek tiek ir nuo sake, japonai ne mažiau svetingi už dzūkus per Užgavėnes) vakaro šeimininkas ištraukė kalną gražiai nurudusių vėdarų, buvo aišku, kad šventė pavyko.

– Matyt jie čia iš mandagumo taip aikčioja, kultūringi žmonės, – kukliai delbdamas akis, bet švytėdamas iš laimės, lyg vestuvių dieną giriama nuotaka, mano draugas tyliai bandė aiškinti tokią savo sėkmės priežastį.

– Ne ne, tikrai skanu, nuostabu, – vienas per kitą lietuviškų patiekalų Prometėją gyrė skirtingo amžiaus japonai ir garsiai kvatodamiesi reiškė pasitenkinimą atsargiai ištarta pastaba, kad vakaro meniu buvo beveik tik kontrabandiniai produktai.

– Bet juk jie ir kitus čia gaminusius giria, – akivaizdžiai įžūliai, provokuodamas dar daugiau pagyrų, tęsė pelnytų akcijų derlių Vytaras, šį kartą jau kreipdamasis į vieną iš šios šventės organizatorių, buvusį mūsų šalies ambasadorių Algirdą Kudzį.

– Taip, jie girtų ir dėkotų, net jei nebūtų labai sužavėti. Tačiau ant stalų matytume krūva pilnų lėkščių. O dabar? Apsidairyk – niekas net spirgo nepaliko.

Tai buvo absoliuti tiesa. Kita rytą, dar sklidini prisiminimų, palikome Tokiją ir patraukėme į Japonijos pietvakarius, nenustodami stebėtis čia gyvenančių žmonių tvarkingumu, geromis manieromis ir pagarba. Kelis kartus pagavau save, kad net su filmavimo komandos draugais, ne itin reikliais manieringumo, pradėjau sveikintis porą kartų tvarkingai nusilenkdamas. Kuo akimirksniu sukėliau jiems abejonių dėl veiksmo nuoširdumo. Tačiau kuomet aplink tave visi elgiasi būtent taip, keista būtų elgtis atvirkščiai.

Žinoma, blizganti švara išorėje dažnai slepia ir mažiau parodomus, ne tokius žavius dalykus. Pravažiavome savižudžių mišką. Niūrią vietą, kurioje kasmet sąskaitas su gyvenimu suveda dešimtys žmonių. Niekas negali paaiškinti, kodėl jie atvyksta būtent čia. Nors versijų yra daugybė (romantika, nuošalumas, mada. Tik rinkis), sunku betonine siena aptverti medžius. Todėl šen bei ten išdygsta užrašai, kad “gyvybė yra tau dovanota tėvų, neskaudink jų, kitų artimųjų, nelik su savo problema vienas. Pasikalbėk.”

Šaltinis: /www.delfi.lt/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *