Japoniškų tatuiruočių istorija

Tatuiravimas Japonijoje, manoma, tęsiasi nuo Jomono arba paleolito periodo (10 000m. pr. Kr.). Kai kurie mokslininkai užsimena, kad saviti juostinio pavidalo raštai ant veidų ir kūnų iš to laikotarpio reprezentuoja tatuiruotes, tačiau toks tvirtinimas nėra vienbalsis.

Seniausias rastas minėtųjų teiginių įrodymas – 5000m.pr.Kr. ir dar ankstesnių laikotarpių kapuose surastos molinės statulėlės su dekoruotais ir raižytais veidais, kurie turėjo atspindėti ištatuiruotus [3]. Panašu, jog tokios žymės ir tatuiravimo tradicijos galėjo būti perimtos iš kitų tuometinių kultūrų.
Yra žinoma, jog viena žinomiausių etninių Japonijos vietinių gyventojų grupių Ainu turėjo tatuiruočių dekoratyviniais ir religiniais tikslais tradiciją, tačiau nėra žinomas jų ryšys su tradicinių japoniškų tatuiruočių irezumi (arba horimono) plėtra.

Po to sekusiame Yayoi periode (300m.pr.Kr.-300m.) tatuiruočių kompozicija buvo perimta svečių kinų. Pirmąkart japoniškos tatuiruotės paminėtos rašytiniuose šaltiniuose, kai buvo sudaryta Kinijos dinastijų istorija (maždaug 297m.). Tekstuose rašoma, jog Japonijos:,,vyrai, jauni ir pagyvenę, visi tatuiruoja savo veidus ir dekoruoja kūnus piešiniais“. Nors buvo manoma, jog tokios tatuiruotės turi dvasinę reikšmę bei atlieka socialinio statuso simbolinę funkciją, tačiau kiniškuose raštuose šis amatas visada buvo siejamas su negatyviu kontekstu. Kinai laikė tatuiravimą barbariškumo ženklu ir naudojo tik baudimo tikslais.

Kofun periode Japonijos valdovai perėmė nemažai dalykų iš Kinijos, todėl tatuiruotės ir čia pradėjo įgauti neigiamų asociacijų. Vietoj naudojimo dvasiniais ir socialiniais tikslais, jomis už bausmę buvo žymimos nusikaltėlių kūno dalys (panašiai elgtasi ir Senovės Romoje, kur vergai turėdavo tatuiruotes su įvairiais devizais, pvz. ,,aš esu vergas, pabėgęs nuo savo šeimininko“). Dėl tokios paskirties Japonijoje, kur garbė labai svarbi, tatuiruotės ilgai buvo laikomos gėdos simboliu.
720 metų įraše pirmą kartą Japonijos istorijoje tatuiravimas minimas kaip bausmė:,,Imperatorius pasišaukė prieš save Hamako, Muraji iš Azumi (paaiškinimas: Hamako – japoniškas vardas [5]; Muraji – Japonijoje tai buvo titulas, nusakantis rangą arba politinį statusą [6]; Azumi – kaimelis Japonijos Honshū saloje[7]) ir jam įsakė: ,,tu suplanavai sąmokslą maištui taip nugalėdmas valstybę. Už tokį įžeidimą baudžiama mirtimi. Tačiau aš turėčiau tau suteikti malonę sušvelnindamas bausmę ir nuteisti ištatuiravimu“.

XVII AMŽIUS

Šiame laikotarpyje japoniškų tatuiruočių vaidmuo buvo nepastovus.
Tatuiruotės buvo visuotinai priimta koduotė, padedanti identifikuoti nusikaltėlius ir visuomenės atstumtuosius. Pastariesiems buvo tatuiruojamos rankos: kryžius – ant vidinės dilbio dalies, tiesi linija – ant išorinės. Viršutinė rankos dalis taip pat nelikdavo neliečiama.
Nusikaltėliai būdavo žymimi įvairiais simboliais pagal bausmę paskirtose kūno vietose. Viename regione, šuns piktograma buvo ištatuiruojama ant kaktos. Veidui bei rankoms taip pat naudotos įvairios juostos, kryžiai, dvigubos linijos ir apskritimai. Šiuos ženklus turinčius asmenis atstumdavo šeimos, buvo draudžiamas bet koks jų dalyvavimas visuomenės gyvenime. Tai pavertė tatuiravimą viena skaudžiausių ir žiauriausių bausmių, skiriamų padariusiems sunkius nusikaltimus.
Tačiau septyniolikto amžiaus pabaigoje situacija pakito – tatuiravimas buvo pakeistas kitomis bausmių formomis. Viena iš priežasčių – dekoratyvių tatuiruočių populiarėjimas. Nusikaltėliai pradėjo slėpti ištatuiruotas bausmių žymes meniniais kūriniais. Čia glūdi istorinės tatuiruočių ir organizuotų nusikaltimų sąsajų šaknys.

XVIII AMŽIUS – JAPONIŠKOS TATUIRUOTĖS EDO PERIODE

Spaudos leidykloms reikėjo iliustracijų novelėms, romanams, teatrams – skelbimų spektakliams. Siekiant patenkinti šią paklausą, buvo plėtojama ksilografija – grafikos technikos, kai spaudos forma (klišė) gaunama raižant piešinį ar tekstą medyje; susidaręs reljefas tepamas dažais ir spaudžiamas prie popieriaus lapo [4], davusi impulsą meninės tatuiravimo amato pusės plėtotei, kuriai pamatus padėjo ksilografijos meistrai. Piešiniams į žmogaus odą patalpinti jie pasitelkė daugumą ksilografijos antspaudų kūrybos procese naudojamų įrankių – raižiklius, matavimo prietaisus ir, kas svarbiausia, unikalų tušą, žinomą ,,Nara ink“ arba ,,Nara black“ vardu. Patekęs po oda, jis įgauna melsvai žalią atspalvį.
Vis dėlto, dėl stiprių ryšių su japonijos mafija, tatuiravimas buvo smarkiai suvaržytas įstatymų kaip žalingas visuomenės moralės normoms. Tačiau tai neužkirto kelio šiai veiklai – tatuiruotės klestėjo tarp ugniagesių, darbininkų bei kitų žmonių, žemosios klasės atstovų, ar laikytų esančiais už visuomenės ribų. Jos buvo palankiai vertinamos mafijos gaujų, nusikaltėlių, neturtingų valstiečių bei visiškai nusigyvenusių vargšų, emigravusių į sostinę iš aplinkinių vietų tikintis geresnio gyvenimo.
Ypač glaudūs ryšiai tatuiruotes siejo su japonijos mafija – jakudza. Dėl skausmingumo, tatuiravimas buvo laikomas ištvermės išbandymu, ilgalaikiškumas laikytas visą gyvenimą trunkančio atsidavimo gaujai įrodymas, o nelegalumas šiuos žmones pavertė amžinais nusikaltėliais.
Maždaug XVIII amžiaus viduryje prie tatuiruočių populiarėjimo prisidėjo kinų romano ,,Suikoden“ išleidimas. ,,Suikoden“ – tai pasakojimas apie maištingą drąsą ir vyrišką narsumą, gausiai iliustruotas ksilografiniais antspaudais, vaizduojančiais vyrus, tatuiruotus drakonais ir kitais mitiniais žvėrimis, gėlėmis, laukiniais tigrais ir religiniais motyvais, herojinėse scenose. ,,Suikoden“ sulaukė milžiniško populiarumo tarp skaitytojų, tuo pat metu išaugo tatuiruočių, knygos iliustracijų motyvais, paklausa.

XIX AMŽIUS

1867m. paskutinis Japonijos Siogūnas Tokugawa Yoshinobu buvo priverstas perduoti valdžią Imperatoriui, prasidėjus Meiji restauracijai, davusiai pradžia modernios Japonijos kūrimuisi [2]. Įstatymai, nukreipti prieš tatuiravimą, dar labiau sugriežtinti, norint apsaugoti šalies įvaizdį prieš Vakarus, nes manyta, jog su tuo susiję Japonijos papročiai gali pasirodyti barbariški ir absurdiški. Ironiška, tačiau pagal naujuosius įstatymus buvo uždrausta tatuiruoti šalies gyventojus, tuo tarpu užsieniečius – leidžiama. Geriausi meistrai, įkūrę studijas Yokohamoje, gerai pasipelnydavo iš atvykėlių jūreivių. Jų įgūdžiai buvo tokie puikūs, jog pritraukė net keletą įžymių klientų, tarp kurių – Jorko hercogas (vėliau tapęs Anglijos karaliumi Jurgiu V), Rusijos imperatoriaus Aleksandro III sūnus (vėliau tapęs Rusijos caru Nikolajum II) ir kiti Europos diduomenės atstovai.

Japonijos meistrai pogrindžio sąlygomis tęsė ir nelegalų vietinių tatuiravimą, tačiau net įpusėjus XIX amžiui, jų naudojama technika bei atliekamų tatuiruočių motyvai išliko nepakitę. Klasikiniam japoniškų tatuiruočių stiliui yra būdingos specifinės detalės, reprezentuojančios legendinius herojus, religines tezes, sukomponuotas kartu su tam tikrais simboliniais gyvūnais ir gėlėmis, bangų, debesų, perkūnijos fonu. Originalios kompozicijos, naudojamos japoniškame tatuiravime, buvo sukurtos kelių geriausių ukiyo-e [paaiškinimas: ukiyo-e – japoniškos ksilografijos darbų žanras, būdingas XVII-XX a. laikotarpiui. Atspaustuose paveikslėliuose dažniausiai buvo vaizduojami gamtovaizdžiai, istorinių pasakojimų, teatro, pramoginių kvartalų motyvai.[8]] menininkų.
Tatuiruočių meistrai supaprastino šias detales ir pritaikė tatuiravimui. Didžiąją XIX a. dalį menininkai ir meistrai dirbo drauge – menininkas teptuku nutapydavo paveikslėlį ant žmogaus odos, o tatuiruotojas jį tiesiog nukopijuodavo.

XX AMŽIUS IR VĖLESNI ŠIMTMEČIAI

1936 m. kovoms įsiveržus į Kiniją, beveik visi vyrai buvo pašaukti į kariuomenę, išskyrus tatuiruotus asmenis, nes buvo laikoma, jog tai – disciplinos problema. Valdžia priėmė įstatymą galutinai uždraudžiantį tatuiravimą. Po šio įvykio meistrai turėjo dirbti slaptai.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui generolas MacArthur‘as liberalizavo Japonijos įstatymus ir legalizavo tatuiravimą. Nepaisant to, meistrai tęsė amatą dažniausiai tik privačioje aplinkoje. Taip yra iki šiol.

Daug metų japoniškos tatuiruotės buvo siejamos su jakudza, Japonijos mafija, o tam tikrų specializacijų įstaigos (viešosios pirtys, vonios Sentō , sveikatingumo centrai ir kt.) dar ir šiandien draudžia arba riboja naudojimąsi jų paslaugomis tatuiruotiems klientams.

Tiesa, draudimų mastai tokiose vietose šiais laikais yra šiek tiek sumažėję. Kai kur klientas gali būti įleidžiamas, jei jo tatuiruotės nėra akivaizdžiai matomos, o jei tai – viešoji įstaiga, tatuiruotės neturėtų sukelti didelių problemų, nes paprastai įleidžiami visi, mokestį susimokėję klientai. Pagrindinė draudimų priežastis – siekis neįsileisti jakudzos ar kitų smurtinių grupių narių. [9].

Tatuiravimas ir kitos kūno dekoravimo bei modifikavimo priemonės Japonijoje, kaip ir Vakarų pasaulyje, įgyja vis didesnį populiarumą. Plačiausias pozicijas čia užima nedidelės, ,,vienu prisėdimu“ atleikamos amerikietiško ar tribal stiliaus tatuiruotės, tačiau nuo jų neatsilieka ir atliktos sanskrito Siddham šriftu [10].

Įgudę meistrai vis dar daro tradicines irezumi, bet procesas skausmingas, sueikvojantis nemažai laiko, brangus: tipinė tradicinė kūną dengianti tatuiruotė [apimanti rankas, nugarą, viršutines kojų dalis ir krūtinę, bet paliekant neištatuiruotą juostą, išilgai priekinės kūno dalies-krūtinės ir pilvo], gali pareikalauti nuo vienerių iki penkerių metų kassavaitinių vizitų ar net dar daugiau metų darbo pabaigti. Kaina svyruoja vidutiniškai apie trisdešimt tūkstančių dolerių.

TATUIRAVIMAS

Pirmiausias žingsnis, susirasti įgudusį tradicinio japoniško tatuiravimo meistrą, gali būti nelengva užduotis, nes dažnai jie yra nepaprastai uždari ir paslaptingi, o supažindinimas vyksta tik susitikimo ,,akis į akį“ principu.

Tradicinių tatuiruočių meistrai ilgą laiką mokosi amato pas kvalifikuotą meistrą-profesionalą. Mokinys (dažniausiai juo būna vyras) kartais net yra apgyvendinamas mokytojo namuose. Jis praleidžia kelerius metus valydamas studiją, stebėdamas, praktikuodamasis tatuiruoti ant savo paties odos, gamindamas adatas ir įrankius, maišydamas dažus, kruopščiai kopijuodamas piešinius iš meistro knygos prieš tai, kai jam galiausiai leidžiama tatuiruoti klientus. Mokinys turi įvaldyti amatą – įvairią šešėliavimo techniką, išmokti pasigaminti įrankius, reikalingus tinkamai atlikti užsakytą tatuiruotę. Mokytojas dažnai suteikia savo mokiniui vardą, kuris paprastai yra sudarytas iš žodžio ,,hori“ (reiškiančio ,,graviruoti“, ,,raižyti“, ,,iškalti“, ,,įbrėžti“) ir skiemens, paimto iš mokytojo vardo ar kokio nors kito reikšmingo žodžio. Kai kuriais atvejais, pradedančiajam suteikiamas jo mokytojo vardas ir jis tampa sekančiuoju, t.y. Antruoju, Trečiuoju ir pan.

Po pirmosios konsultacijos, kurios metu aptariamas kliento trokštamas piešinys, pradedama nuo kontūrų. Klientais dažniausiai taip pat būna vyrai, tačiau pasitaiko ir irezumi turinčių moterų (didžioji dauguma jų – meistrų žmonos arba merginos). Paprastai kontūrai ištatuiruojami vienu kartu, nenaudojant jokių šablonų, procesas gali užtrukti iki kelių valandų. Tatuiruotės dengimas spalva ir šešėliavimas atliekami kassavaitinių vizitų metu – viskas priklauso nuo kliento turimų lėšų. Kai tatuiruotė pabaigiama, meistras pasirašo specialiai tam paliktoje vietoje, dažniausiai – kur nors ant nugaros.

Kūno plotas, kurį dengia tatuiruotė primena kostiumą – lieka nepaliesta galva, dalis rankų ir kojų – nuo pirštų galiukų iki, atitinkamai, šiek tiek aukščiau riešų ar kulkšnių bei paliekama siaura juosta, einanti išilgai krūtinės ir pilvo. Taip yra dar nuo to laikotarpio, kai tatuiruotės Japonijoje buvo uždraustos. Jakudzos nariai dėvėdavo kimono, todėl tatuiruodavosi vietas, kurias įmanoma paslėpti po drabužiais.

Neretai ir šiais laikais žmonės slepia šiuos meno kūrinius, kadangi Japonijoje tatuiruočių kaip nusikalstamo pasaulio dalies įvaizdis gana gajus, ypač tarp ankstesnių kartų žmonių bei darbovietėse. Ironiška, tačiau būtent dėl šių priežasčių patys jakudzos nariai ir kiti nusikaltėliai vis dažniau atsisako tatuiruočių.

TEBORI

Tebori – tai tradicinis japoniškas tatuiravimas rankiniu būdu. Daugelis meistrų yra garbinami už gebėjimą sukurti tolygius spalvų tonų perėjimus, kuriuos yra sudėtinga atlikti ir mašinėle.

Terminas ,,tebori“, sudarytas iš žodžių ,,te“ (,,ranka“) ir ,,hori“ arba ,,horu“ (,,išraižyti“, ,,iškalti“, ,,įbrėžti“), naudojamas apibūdinant tatuiravimo techniką, iškilusią XVIII a. pabaigoje – XIXa. pradžioje Japonijoje, kartu su profesionalių tatuiravimo meistrų pasirodymu Edo‘e (vėliau pervadintame į Tokiją [11]).
.
Besimokantiems tebori vienos sudėtingiausių užduočių yra ne tik kaip taisyklingai pasigaminti reikalingus įrankius, bet ir išmokti jais naudotis, kadangi jie laikomi kitaip nei, pavyzdžiui, pieštukas.
Tatuiravimui naudojamas rinkinys plieninių arba iš titanio pagamintų, vienkartinio naudojimo adatų, tvirtinamų prie medinės, bambukinės arba metalinės rankenėlės. Lazdelė su pritvirtintomis adatomis yra laikoma dešine ranka, gana atokiai nuo kūno paviršiaus. Tuo tarpu kairė ištempia tatuiruojamą odos plotą. Meistras panardina adatas į dažus ir atrėmęs tebori įrankio galą į kairės rankos nykštį, tatuiruoja sparčiais, ritmingais judesiais įspausdinėdamas smaigalius į odą. Skirtingai nuo daugelio kitų rankinio tatuiravimo metodų, naudojamų Azijoje, pavyzdžiui, tatau (tatuiravimas tradiciniais įrankiais, būdingas Taičiui [12]) arba moko (maoriams būdingas metodas, kai tradiciniu būdu ištatuiruojamas tik veidas [13]) šiuo atveju nėra reikalingas asistentas.
Tebori skverbimosi į odą metodo principas panašus į tatuiravimo mašinėlės. Pagrindinis skirtumas – kitoks kapiliarinis odos atvėrimas. Rankinis metodas paprastai nepadaro tokios didelės žalos audiniams, kaip, kad yra įmanoma tatuiruojant elektriniu būdu. Be to, Tebori reikalingi reikmenys taip pat sterilizuojami autoklavu, todėl šiuo požiūriu, jis toks pat saugus, kaip ir pastarasis būdas. Pagrindinis tatuiravimo mašinėle privalumas, lyginant su tebori, yra tas, jog tatuiruotė padaroma žymiai greičiau. [14]
Nemažai žmonių, tatuiruotų tradiciniu japonišku būdu, teigia, jog sunku pasakyti, ar juntamas skausmas yra stipresnis, nei tatuiruojantis mašinėle, nes skausmas yra tiesiog kitoks.

ATLIKIMO BŪDAI

Hane-bori (… – pažodžiui – ,,išraižyti plunksna“)– tradicinio japoniško tatuiravimo metodas, daugiausia naudojamas Tokijo ir rytinės Japonijos dalies meistrų. Dūrio metu adatos smaigalys yra šiek tiek iškeliamas, todėl į odą priplūsta daug dažų.
Dar XVII a.pab. meistrai į tatuiravimą įtraukė ksilografinių medžio raižinių gamybai būdingą judesį. Naudojamas įrankis – trumpa lazdelė su pritvirtintu adatų ryšulėliu. Meistras užtepdavo dažus ant odos paviršiaus teptuku ir lengvais judesiais smaigstydavo odą truputį žemiau epidermio (ne taip giliai kaip tatuiravimo mašinėlė) kampu, išilgai tarpusavyje susikabinusių odos sluoksnių. Todėl sakoma: ,,pakeliant odą“ – taip sukeliama mažiau skausmo. Dėl šios priežasties Hane-bori – tai ,,raižymas plunksna“. Į odą įsmeigtą adatą ištraukiant, ji būna šiek tiek pakreipta į viršų, todėl judesį lydi pliaukštelėjimo garsas, pavadintas ,, shakki“, o dūrio vieta būna šiek tiek ištempta. Po odos paviršiumi lieka tam tikras rezervuaras, pilnas dažų. Tai lėtas procesas, mažesniam kiekiui skylučių sunaudojamas didesnis kiekis dažų.
Hane-bori laikytas rafinuotu metodu, juo atlikta tatuiruotė būdavo švelnių akvarelinių atspalvių.

Tsuki-bori (…) – tradicinio japoniško tatuiravimo metodika, paremta paprasčiausio ,,įsmeigimo“ principu, naudojama Osakoje, Vakaruose. Mažiau sudėtinga nei Hane-bori.
Vakarų Japonijos tatuiravimo metodikai darė įtaką ilgojo korėjietiškojo kardo idėja.
Naudojamas įrankis – ilga lazdelė su pritvirtinta adata. Meistrai atlikdavo paprastą dūrio judesį į odą pro dažų prisisunkusį teptuką. Adata pasiekdavo gana gilius dermio sluoksnius, todėl tatuiruotės būdavo ryškios. Tsuki-bori tapo ypač populiarus tarp jūrininkų, atplaukiančių į Vakarinės Japonijos dalis uostus. Tai lėmė šio metodo paplitimą ir Vakaruose.

DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS JAPONIŠKI TERMINAI IR PAAIŠKINIMAI

▪ Bokashi – atspalvių perėjimai atlikti juodame darbe, nuo tamsaus iki šviesaus, panašūs į išbukimus. Dažnai naudojami vaizduojant debesis ar kalavijus.
▪ Bokukei, bokkei (…) – bausmė ištatuiruojant.
▪ Gobu (…) – tatuiruotė, užimanti apie pusę rankos, maždaug iki alkūnės.
▪ Hikae – krūtinės tatuiruotė.
▪ Horimono (… pažodžiui – raižinys, išpjaustymas,graviravimas) – tatuiruotė.
Tai – terminas skirtas tradicinėms japoniškoms tatuiruotėms apibūdinanti. Egzistavo tam tikras reikšmių skirtumas tarp dviejų terminų – horimono ir irezumi, vartojamų apibūdinant beveik tą patį. Irezumi buvo daugiau žinomos kaip yakudzos tatuiruotės, kadangi jas dažniausiai turėdavo Japonijos gangsteriai. Terminas horimono naudotas nusakant tatuiruotes, atliktas meniniais tikslais. Šiais laikais šis skirtumas yra nunykęs – irezumi yra vartojamas visoms japoniškoms tatuiruotėms nusakyti, tačiau horimono yra laikomas kiek mandagesniu ir švelnesniu terminu.
▪ Horishi (…) – tatuiruočių meistras.
▪ Irebokuro (…): -terminas sukomponuotas iš žodžių ,,ire“ arba ,,ireru“, reiškiančių ,,įterpti“, ,,įtalpinti“, ir ,,bokuro“ arba ,,hokuro“- ,,grožio dėmė“
▪ Irezumi (…) – tatuiruotė/tatuiruoti [gali būti naudojamas ir kaip daiktavardis, ir kaip veiksmažodis].
Tai – japoniškas žodis, nurodantis dažų terpimą į odą, paliekant ilgalaikę, dažniausiai dekoratyvią žymę, tam tikra tatuiravimo forma. Šiuo žodžiu gali būti pavadintas tiek tatuiravimo procesas, tiek pati tatuiruotė.
Irezumi gali būti parašytas keliais būdais. Dažniausiai sutinkamas užrašymas kiniškais rašmenimis arba išvertus reiškia ,,įterpti dažus“, užrašas – ,,dekoruojant kūną“, tuo tarpu 剳青 yra ne toks paplitęs užrašymas, panaudojant simbolius su reikšmėmis ,,būti“, ,,pasilikti“ ir ,,mėlyna“ arba ,,žalia“. Tai – tarytum nuoroda į pagrindines spalvas, naudojamas šešėliuojant. (..) (reikšmė:,,tatuiravimas“) yra retai naudojamas, o simbolių (…) kombinacijos įtraukia reikšmes žodžių ,,perdurti“, ,,dūris“ arba ,,įdūrimas“ bei ,,mėlyna“ arba ,,žalia“, siejant su tradiciniu japonišku tatuiravimu ranka.
▪ Yobori: dalis”Yo” – apibūdina europietiškojo tipo tatuiravimą. Tai – Japonijos-Anglų kalbos slengo terminas, nusakantis tatuiravimą mašinėle. Tokio tipo tatuiravimui apibūdinti gali būti vartojamas ir kikaibori terminas [16]
▪ Kakushi-bori (…, pažodžiui – paslėptas graviravimas): tatuiravimas šalia pažastų, vidinėje šlaunų pusėje ar kitose paslepiamose ar uždengiamose kūno vietose. Taip pat nurodo paslėptų žodžių tatuiravimą, pavyzdžiui, tarp gėlės žiedlapių.
▪ Kebori (…): plonos ištatuiruotos linijos, dažniausiai naudojamos vaizduojant plaukus.
▪ Keshow-bori – antraeilių detalių, papildančių pagrindinį motyvą ištatuiravimas.
▪ Nagasode (…) – rankos (iki riešo) tatuiruotė.
▪ Nijuw-bori – ištatuiruotų figūrų tatuiravimas.
Kai meistras klientui tatuiruoja figūrą iš paveikslėlio, turinčią tatuiruočių [pavyzdžiui, tatuiruotą karį] , jos ant kliento odos taip pat turi būti ,,perkeltos“ kuo tiksliau, atrodyti taip pat, kaip ir ant paveikslėlyje.
▪ Nuki-bori – pagrindinis motyvas, be jokių aplinkinių detalių, kurios atstoja savotišką foną, t.y. be ,,keshow-bori“.
▪ Shakki: adatos skleidžiamas garsas tatuiruojant.
▪ Shichibu (…) – maždaug trijų ketvirčių rankovės tipo tatuiruotė.
▪ Suji-bori (…): piešinio kontūrų ištatuiravimas (,,suji“ reiškia ,,linija“)
▪ Sumi (…): – dažai, skirti tatuiravimui, dažniausiai sumaišyti pradedančiojo.
▪ Tebori (…, pažodžiui – išraižyti ranka): apibūdina techniką, tatuiruojant ranka.

INFORMACIJOS ŠALTINIAI

1. http://wiki.bmezine.com/index.php/Tebori
2. http://wiki.bmezine.com/index.php/Tebori
3. http://www.vanishingtattoo.com/tattoo_museum/chinese_japanese_tattoos.html
4. http://www.spaudosdepartamentas.lt/lt/printing-services/leidejo-ir-spaudejo-terminu-zodynelis/k.html
5. http://www.babynames.com/name/HAMAKO
6. http://en.wikipedia.org/wiki/Muraji
7. http://www.economicexpert.com/a/Azumi:Nagano.html
8. http://en.wikipedia.org/wiki/Ukiyo-e
9. http://en.wikipedia.org/wiki/Sentō#Tattoos
10. http://en.wikipedia.org/wiki/Siddhaṃ_script
11. http://lt.wikipedia.org/wiki/Tokijas
12. http://wiki.bmezine.com/index.php/Tatau
13. http://wiki.bmezine.com/index.php/Moko
14. http://www.tao-of-tattoos.com/tebori.html
15. http://wiki.bmezine.com/index.php/Tebori

Straipsnio šaltinis: http://blog.poadata.lt/

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *