Japonų muzika

Japonų muzikos istorija yra skirstoma į tris periodus. Pirmasis periodas — pirmapradė muzi¬kos kūryba, kurios keletas kompozicijų yra iki šiol užsilikusios. Iš jų senesniosios priskiriamos III a. pr. Kr. Antrasis periodas daugiausia pasireiškė VIII ir IX a. Šiuo metu didelę įtaką japonų muzikai darė kinų muzika. Beveik nuo XIV a. pradeda vyrauti religinė misterija, jungiama su vaidinimais ir muzika. XVII a. buvo įsteigtas pirmasis liaudies teatras. Šio šimtmečio pabaigoje japonai pradėjo nusikratyti kinų muzikos įtakos. XIX a. pr. atsirado jau daug tautinių japonų dainų, kurių dau¬guma buvo lyrinio pobūdžio.
Japonų gaidų rašyba yra pritaikyta kiekvienam instrumentui atskirai, tačiau ji nėra populiari. Ne tik liaudies dainas, bet ir didesnius muzikos veikalus japonai daugiausia groja iš klausos.
Tradicinė japonų muzika (Hogaku) skirstoma į kelias pagrindines rūšis:
Gagaku. Tai senovinė muzika, atkeliavusi iš Kinijos ir Korėjos. Ji laikoma pačia seniausia Japonijos tradicine muzika. Išvertus iš japonų kalbos, reiškia „elegantiškoji muzika“. Šios muzikos dažniausiai klausydavosi imperatoriškųjų rūmų kilmingosios šeimos. Tai buvo tarytum spektaklis.
Biwagaku. Šios muzikos pavadinimas yra kilęs nuo keturstygio instrumento Biwa. Šis instrumentas dažnai skirtas dainuojamajai poezijai ar mokymui apie budizmą. Juo dažnai grodavo keliaujantys muzikantai. Vėliau Biwos garsas šiek tiek pakito, tapo sodresnis, išraiškingesnis, ja ėmė groti netgi samurajai, siekdami pakelti karių dvasią prieš mūšį ir nuraminti sielą po jo.
Nogaku. Tai muzikinė drama. Muziką groja keturi žmonės: trys būgnininkai ir vienas fleitininkas. Jie taip pat kartais atlieka choro partijas. Skirtingai nuo operos čia pagrindinis veikėjas, dama, niekada nedainuoja aukštomis tonacijomis, dažnai ne tik kad nedainuoja, bet tik poetiškai šneka. Ši muzikos rūšis paplito nuo XIV a. ir yra kilusi iš kinų teatro. Vėliau netgi įtakojo kabuki ir butoh raidą.
Sokyoku. Tai muzika, grojama trylikastygiu instrumentu Kota, atkeliavusiu taip pat iš Kinijos VII a. Juo buvo grota tik kilmingųjų namuose. Tačiau XVII a. situacija pasikeitė. Aklas muzikantas Yatsuhashi Kengyo išmoko groti Koto. Pamatęs, kad tai yra puikus instrumentas, kuriuo groti gali net aklieji, Kengyo pradėjo stengtis, kad šį instrumentą pamėgtų kuo daugiau žmonių. Jis parašė daug dainų, šiek tiek modifikavo patį instrumentą, kad juo galėtų groti aklos moterys.
Shakuhachi. Tai muzika, kuri yra grojama su 55 cm ilgio fleita. Šios fleitos, padarytos iš bambuko, buvo naudojamos dzen budizmo vienuolių. Nors ir buvo draudžiama, jie keliaudavo po šalį grodami, kartais užsidėję pintus krepšius ant galvos kaip izoliacijos nuo materialaus pasaulio simbolį. Valstybė kelis kartus bandė visiškai uždrausti šį instrumentą, tačiau dėl švelnių, paprastų garsų ir paties instrumento paprastumo, jis vis tik išliko toks pat populiarus. Apie 1980-uosius pradėtas dažnai naudoti vakarietiškoje popkultūros muzikoje.
Shamisenongaku. Tai muzika, kuri yra išgaunama Shamisen instrumentu (gitara su trim stygom). Ši muzika dažnai grojama kabuki ir banraku. Shamisen yra universalus instrumentas, kuris gali skambėti ir teatre solo ar kartu su kita Shamisen. Juo grodavo tiek vyrai, tiek moterys. Geišos kartu su šiuo instrumentu dainuodavo dainas. Yra nemažai Shamisen rūšių ir su kiekviena iš jų grojama skirtingo stiliaus ir garso muzika. Šiuo instrumentu dažnai grojama ir šiandien.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *