Kodėl aš pabėgau iš Japonijos

Grafikė, japonų kalbos vertėja ir dėstytoja Lina Itagaki (36 m.) šešerius metus gyveno Tokijuje, baigė universitetą, buvo ištekėjusi už japono, jiedu turi trylikametį sūnų. Praėjusį rudenį viešėdama Japonijoje savo įspūdžius lietuvė įamžino vaizdiniame dienoraštyje.

li-71440494

Kaip prasidėjo Jūsų romanas su Japonija?

Mokydamasi mokykloje svajojau išvažiuoti į Ameriką pas indėnus – norėjau tapti panaši į Indianą Džounsą ir studijuoti archeologiją, bet per Vilniaus universitete vykusias atvirų durų dienas išgirdau, kad archeologių merginų nereikia. Įsižeidžiau. Teko keisti planą. Dėmesys nukrypo į kitą pasaulio pusę – Japoniją.

Man patiko keistos kalbos, mokiausi lotynų, išmokau graikų abėcėlę. Informatikos vadovėlyje radau japonų katakanos abėcėlę, nusprendžiau ir ją išmokti. Per fizikos pamokas tai ir dariau. Vienuoliktoje klasėje pradėjau lankyti karatė klubą. Taip po truputį susidomėjau Japonija ir nusprendžiau studijuoti japonų kalbą. Kadangi gyvenau Kaune, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, į anglų kalbos ir literatūros specialybę, kad galėčiau mokytis japonų – antros kalbos. Skyriau jai visas jėgas. Tuo metu VDU japonų kalbą dėstė Arvydas Ališauskas. Jis man pasiūlė pagal mainų programą metus pasimokyti Tokijuje – Tarptautiniame krikščioniškajame universitete (ICU). Taigi aš, devyniolikmetė, nė karto nebuvusi užsienyje, atsidūriau Japonijoje. Metų man nepakako – pragyvenau šešerius. Pirmi buvo nuostabūs, per antrus ir trečius apsipratau. Tada pradėjau matyti neigiamą gyvenimo šioje šalyje pusę, dar porą metų dvejodama pakentėjau ir pabėgau. Kiekvieną vasarą grįždavau į Lietuvą, nes tuo metu karštis ir drėgmė Japonijoje man buvo nepakeliami. Drabužiai ir patalynė nuolat drėgni, skalbiniai nedžiūva, visur pelėsis…

Kodėl Japonijoje pasirinkote tarptautinės ekonomikos ir verslo administravimo studijas?

Į universitetą atvykau mokytis japonų kalbos. Antrais metais likau savo noru. Už studijas teko mokėti, tad įsidarbinau – amerikiečio valdomoje elektroninio verslo įmonėje. Susidomėjau informacinių technologijų verslu, todėl dar pradėjau mokytis ekonomikos ir verslo.

Kaip Jums, humanitarei, sekėsi krimsti tiksliuosius mokslus?

Man mokykloje matematika sekėsi gerai, tad sunku nebuvo. Buvo įdomu, nemažai paskaitų paremtos ne kalimo, o mąstymo principu.

Iš pradžių stebino, kad visi japonai per paskaitas miega. Ateina, pasižymi lankomumo lape ir… užmiega. Juos galima suprasti – tie ketveri studijų metai yra vienintelės „atostogos“ iki pensinio amžiaus. Kad patektų į gerą universitetą, japonai priversti daug mokytis. Vaikas laiko egzaminus, kad įstotų į gerą pradinę, paskui – vidurinę mokyklas, vėliau – į gimnaziją, nes nuo to nemažai priklauso, į kokį universitetą pateks, o nuo universiteto – kokioje įmonėje gaus darbą. Mokyklose privaloma lankyti užklasinės veiklos būrelius, po pamokų vaikai dar papildomai mokosi specialiose įstaigose (juku), šeštadieniais lanko būrelius mokykloje. Baigę universitetą, jie keliaus į kokią nors kompaniją ir triūs, kaip įprasta, toje pačioje daugybę metų beveik be atostogų. Sunku tik suprasti, kodėl į mergaičių mokslus tėvai investuoja kiek ir į berniukų, nors žino, kad jos ištekėjusios taps namų šeimininkėmis. Būti mama ir dirbti Japonijoje labai sudėtinga (nėra visą dieną veikiančių vaikų darželių). Tai viena iš priežasčių, kodėl grįžau į Lietuvą.

Kaip keitėsi Jūsų požiūris į Japoniją?

Japoniją įsivaizdavau tokią, kokią aprašė Romualdas Neimantas knygoje „Gyvenimas ant ugnikalnio“ ir Vsevolodas Ovčinikovas knygoje „Sakuros šakelė“. Tikėjausi ten pamatyti senas gilias tradicijas, šventyklas, geišas – knygose vaizduojamą romantiką ir egzotiką. Kai nuvažiavau, mane ištiko kultūrinis šokas. 1999 metų rugpjūčio 30 dieną išlipusi iš lėktuvo pasijutau kaip šiltnamyje. Pamaniau, kad oro uoste neveikia oro šaldymo sistema, todėl taip karšta, bet kai išėjau į lauką, tvoskė dar baisesnis drėgnas karštis. Mane pasitiko dvi japonės studentės, iki universiteto traukiniais ir autobusais keliavome kelias valandas. Traukinių bėgiai ten iškilę virš stogų, namai – apačioje. Paskui dar kokį kilometrą teko tempti sunkų lagaminą iki bendrabučio. Universiteto teritorija labai didelė. Čia yra ir jam priklausantys bendrabučiai, ir bažnyčia, biblioteka, valgykla, didžiulis parkas. Į universitetą veda ilga sakurų alėja. Vaizdas nuostabus, bet, žydint šiems medžiams, mane kamuodavo siaubinga šienligė.

Beje, vaikinai ir merginos gyvena atskiruose bendrabučiuose. Joks vyras, net tėtis ar brolis, negali paprastai patekti į merginų bendrabutį. Studentė turi iš anksto informuoti, kad ateis vyras. Jis gali pabūti tik pirmame aukšte esančiame bendro lankymo kambaryje. Nes, neduok Dieve, japonė eis iš vonios, ir vyras pamatys ją, įsisupusią į rankšluostį! Per 4-erius studijų metus nemačiau nė vienos nėščios studentės. Jos, kaip supratau, arba daro abortą, arba sustabdo studijas. Kai, nuėjusi pas ginekologą, sužinojau, kad laukiuosi, pirmas jo klausimas buvo: „Darysim abortą?“ Buvau šokiruota. Man pavyko laimingai išsisukti – pastojau ketvirtame kurse, bet tuo metu rašiau bakalauro darbą, paskaitų lankyti nebereikėjo, niekas mano didelio pilvo nepastebėjo. Pagimdžiau vasarį, kovą atėjau atsiimti diplomo, lyg nieko nebūtų nutikę.

Grįšiu prie pirmos dienos įspūdžių. Reikėjo įsigyti maisto, tad nuvažiavome į parduotuvę. Visiškai nesusigaudžiau, kokie tai produktai, kaip valgomi. Žiūrėjau, ką ima japonė, ir dariau tą patį. Na, o naktį laukė košmaras. Negana to, kad buvo nežmoniškai karšta, drėgna, dar ir cikados griežė. Neįsivaizduojate, kaip garsiai! Toks triukšmas, kad lauke neįmanoma susikalbėti telefonu. Užmigti – taip pat. Laukė ilgas adaptacijos laikotarpis…

Ar Japonijoje jautėte išskirtinumą dėl to, kad esate užsienietė?

Universiteto vadovybė labai rūpinosi studentais užsieniečiais. Pateikė sąrašą darbų, kuriuos galėtume dirbti po paskaitų, taip pat sąrašą šeimų, kurios globoja studentus. Nuvažiuoji į šeimą, savaitę gyveni, tave visur vežioja, maitina… Vis dėlto kartais apimdavo jausmas, kad esi jiems – kaip egzotiškas gyvūnas. Japonai – rūpestingi, paslaugūs, man yra padėję įvairiais atvejais. Svarbu šnekėti japoniškai.

Po intensyvių studijų tapau namų šeimininke, auginau vaiką, trūko socializacijos, tad sumaniau rytais padirbėti šalia namų esančioje kasdienių prekių parduotuvėje (kombini). Kol vyrai miegodavo, nuo šeštos iki devynių ryto man buvo pramoga suktis tarp žmonių.

Kodėl japonės močiutės neprižiūri anūkų, juk dauguma jų nedirba?

Neretai seneliai gyvena ne tik kitame mieste, bet ir kitoje prefektūroje ar saloje. Be to, rūpintis anūkais neįprasta. Viena japonė pasakojo, kad jos mama sakydavo: „Aš noriu būti tik močiutė: atvažiuoju, pasigėriu ir išvažiuoju.“ Maži vaikai Japonijoje dar myluojami, o kai paauga, regis, atsiranda fizinis atstumas. Kai mano vyras kartą per metus aplankydavo savo tėvus, situacija būdavo tokia: jis įeina į kambarį, tėtis sėdi prie stalo, žiūri televizorių, pasako: „O!“ (suprask: „Labas“), ir kurį laiką vyrauja tyla. Vėliau, valgant vakarienę, pasišneka. Mama – šiltesnė.

Kaip japonai leidžia laisvalaikį?

Savaitgalį visi važiuoja į milžinišką prekybos centrą. Yra pramogų parkų, zoologijos sodų, nuostabių jūrų muziejų, tačiau iš miesto ir žmonių erzelynės pabėgti nepavyksta. Kartą pasiūliau pastovyklauti. Tikėjausi vienatvės miške, bet… Šiaip taip radome kempingą. Laukinės gamtos – nė kvapo. Vietos palapinėms statyti išpiltos skalda, sunumeruotos. Reikėjo miegoti ant didžiulių aštrių akmenų. Kitą kartą sugalvojau pažvejoti. Pradėjome ieškoti vandens telkinio, kur būtų galima įmerkti meškeres. Neradome. Tvenkiniai, upės – cementuotais krantais. Tiesa, į mažus tvenkinius prileista tiek žuvų, kad galima gaudyti ranka, tad šiaip vietų žvejoti yra. Supratau – lietuviškų pramogų Japonijoje nepatirsi. Teko susitaikyti su ten madingu savaitgalio šopingu.

Kaip japonas prisipažįsta, kad myli?

Kiek žiūrėjau televizijos laidų, ten dažniausiai mergina prisipažįsta, kad myli. Ir tai ji garsiai išrėkia užlipusi ant mokyklos stogo. Arba rašo vaikinui raštelius. Jei jis atsisako draugauti, kai kurios ir nusižudo.

Japonijoje nedaug pamatysi už rankų susikibusių, besibučiuojančių porų. Kita vertus, nieko keista, jei traukiniu važiuojantis vyras skaito pornografinę mangą. Ir kad tokie leidiniai sudėti greta kitų laikraščių, kavos ir sumuštinių… Populiarios sekso prekių parduotuvės. Yra įdomių šio pobūdžio paslaugų, pavyzdžiui, gali ateiti į viešbutį, susimokėti ir valandą pamiegoti (apsirengus) su mergina. Tai akivaizdžiai rodo žmogiškos šilumos, artumo trūkumą. Japonės pasakojo, kad dažna sutuoktinių pora miega atskiruose kambariuose.

Kokie japonai vyrai?

Didelė japonų vyrų problema – persidirbimas, nuolatiniai viršvalandžiai. Darbas darbas darbas, po darbo – gėrimas su bendradarbiais, laisvalaikiu – golfas su bosu…

Japonijoje buvau įpratusi eiti vyrui iš paskos, kad man niekas neatidaro durų, nepraleidžia, pati nešu daiktus – kaip tarybinė moteris. Net ir Lietuvoje, dirbdama japonų įmonėje, kai atvažiuodavo bosai iš Japonijos, atidarydavau jiems taksi duris, praleisdavau pirmus. Kai grįžau į Lietuvą, kurį laiką buvo labai keista, kai lietuviai bendradarbiai praleisdavo mane pirmą pro duris ar siūlydavo panešti daiktus. Tada tikriausiai atrodžiau lyg feministė – neleisdavau nešti maišų, sakydavau, kad galiu ir pati, nesuprasdavau, kodėl turėčiau eiti pirma. Pamažu šlifavausi, vėl tapau moterimi. Todėl šį rudenį, kai po 10 metų pertraukos vėl nuvažiavau į Japoniją, vyrų elgesys mane erzino. Visur lenda pirmi, nepadeda, nepraleidžia, netgi užlenda. Buvo tokia tragikomiška situacija: eina mažutė japonė, stumia sunkias gremėzdiškas duris, neįstengia jų atidaryti, aš jai padedu, abi rankomis laikome tas duris. Ateina vyras. Užuot palaukęs, kol praeisime arba palaikęs duris, jis pasilenkė ir pralindo pro mūsų rankas.

Ar daug yra laimingų kitataučių moterų ir japonų vyrų šeimų?

Gyvendama Tokijuje susipažinau su dviem baltarusėmis, jos jau dešimt metų gyveno Japonijoje, turėjo po du vaikus. Stiprios, seksualios, žino savo kainą, dirbo konsumatorėmis, paskui susirado vyrus, prisitaikė prie paprasto namų šeimininkių gyvenimo. Vyrai joms – po padu. Kaip pasakys, taip ir bus. Viena gerai moka japonų, kita – tik kelis žodžius. Su pastarąja vyras kalba japoniškai, o ji jam rusiškais keiksmažodžiais varo… Ir susišneka. Prisimenu, piktinosi: „Įsivaizduoji, vyras sugalvojo pirkti motociklą, bet jokio motociklo nebus, nes perkame namą. Kaip pasakysiu, taip ir bus!“

Mokote japonų kalbos ir vedate kaligrafijos pamokas. Ar uostamiestyje yra besidominčių šios šalies kultūra?

Norinčiųjų mokytis japonų kalbos Klaipėdoje yra palyginti nemažai. Ar sunku mokytis? Tikrai daug lengviau nei lietuvių kalbos kirčiavimo, linksniavimo, laikų. Ateina įvairaus amžiaus žmonių. Vyresniems įdomu mokytis egzotiškos kalbos, jaunesni nori geriau suprasti japoniškai, nes žiūri animė. Kaligrafija vadinu hieroglifų rašymo tušu treniruotes, jos padeda įsiminti taisyklingą hieroglifo elementų rašymo eilės tvarką ir šiaip yra smagus užsiėmimas. Man pačiai naudinga mokyti, kad nepamirščiau.

Ar Lietuvoje teko dirbti pagal įgytą ekonomistės išsilavinimą?

Japonijos įmonės „Koei“ padalinio Lietuvoje įkūrėja Greta Vaitkutė prieš išeidama motinystės atostogų ieškojo, kas galėtų ją pavaduoti. Laimė nusišypsojo man. Laikinąja direktore (vėliau direktoriaus asistente) ir vertėja dirbau penkerius metus. Kadangi šioje įmonėje visi, išskyrus mane, buvo dailininkai (Lietuvos kompiuterinės grafikos dizaineriai kūrė videožaidimų 2D ir 3D modelius), užsikrėčiau noru išmokti piešti, pradėjau lankyti piešimo kursus. Paskui pagavo sportinis interesas, norėjau save išbandyti, pasitikrinti, ar įstočiau į Vilniaus dailės akademiją. Netyčia vėl tapau studente.

Dabar piešiate savo malonumui?

Kol kas viską, kas susiję su menu, darau savo malonumui. Gaila, bet užsakymų kaip iliustruotoja kol kas negaunu, – labai norėčiau iliustruoti vaikiškas knygas. Taigi prisiimu visokių darbų, iš jų užsidirbu pragyvenimui. Piešti man patinka. Iš pradžių reikia prisiversti. Žiūri į lapą ir nežinai, nuo ko pradėti. Kai pradedu, sunku sustoti.

Šilkografijos darbai, komiksų knygos, pavyzdžiui, „Tibeto mirusiųjų knygos“, iliustracijos, vaizdinis dienoraštis… Kaip atsiranda Jūsų piešinių motyvai?

Vaizdinį Japonijos dienoraštį piešiau, nes kitaip negalėjau. Jau pirmą dieną užėjau į raštinės prekių parduotuvę, pamačiau Lietuvoje neįsivaizduojamą sąsiuvinių, rašiklių įvairovę. Prisipirkau, tad kaip nepieši? Piešiau ir keliaudama, ir vakarais, įamžindavau tos dienos įspūdžius. Muziejuose eskizus kurdavau čia pat.

Pasakysiu keistą dalyką – kas tarp mūsų bendra. Į Lietuvą buvo atvykęs japonų teatras „Dora“, kartu su J. Vaitkumi statė bendrą spektaklį „Sakura vėjyje“. Vaidino lietuviai ir japonai. Man teko dirbti vertėja. Jie pasakojo, kad Japonijoje po šio spektaklio priėję pagyvenę vietiniai pasakė, kad taip pat buvo ištremti į Sibirą, gyveno kartu su lietuviais. Ten pastebėjo, kad ir japonai, ir mūsiškiai labai tvarkingi, švarūs. Lageriuose ir vieni, ir kiti nusiaudavo batus, apsišluodavo aplinkui. Mus sieja ir pagarba gamtai. Šintoizmas, senoji japonų religija, ir lietuvių pagonybė – labai panašios.
Tremtyje buvę japonai slėpė šį faktą, nes juos galėjo palaikyti šnipais. Tragedija – kaip iš Haruki Murakami knygų. Šis rašytojas man labai patinka. Patinka ir kitas Murakami – Takashi, menininkas, piešiantis spalvotas besišypsančias gėlytes ir kaukolytes. Kai gyvenau Japonijoje, menu nesidomėjau. Šįkart nuvažiavusi išnaršiau parodas, knygynus. Buvo keista pamatyti, kad čia nepasikeitė kainos. Stovi tas pats kavos automatas, ta pati kavos kaina. Kasdienio naudojimo prekės Japonijoje labai pigios, bet itin brangi butų nuoma, viešasis transportas. Tokijuje gyventi brangu. Ar saugu? Nesakyčiau. Japonai nuolat jaučia grėsmę iš šalia esančių šalių – Šiaurės Korėjos, Kinijos. Be to, bet kada gali kilti žemės drebėjimas, išsiveržti ugnikalnis. Kai gyvenau ten, kalbėta, kad laikas išsiveržti Fudžio ugnikalniui, kol kas šis miega. Japonai gyvena žinodami, kas jų laukia. O juk dar yra ne viena atominė elektrinė…

Šiaip jaučiama, kad žmonėms stogas važiuoja, nemažai savižudybių, kraupių nusikaltimų – tai mokyklos baseine randama plaukiojanti nupjauta galva, tai kažkas išpjauna mokinių augintus triušiukus… Žiauri konkurencija. Buvo kraupi istorija: mergaitės laikė stojamuosius į pradinę mokyklą egzaminus. Viena įstojo, kita ne. Neįstojusios motina nužudė dukros konkurentę. Ir filmuose – žiaurumas. Sako, kad japonai mėgsta žiūrėti siaubo filmus, nes gyvenime jiems trūksta emocijų. Taip viskas apmirę, kad reikia stiprių dirgiklių.

Jūris – Jūsų vienturtis, tad negalite palyginti, kaip gimdoma Japonijoje ir kaip Lietuvoje…

Gimdžiau Tokijuje, sakyčiau, savotiškai. Buvau jauna ir kvaila – kai prasidėjo sąrėmiai, pasiūliau vyrui pasivaikščioti, nuėjome pavalgyti. Paskui, prieš guldamasi į ligoninę, sugalvojau išsimaudyti karštoje vonioje. Ir nebegalėjau išlipti. Ligoninėje mane paguldė į lovą ant nugaros ir uždėjo kažkokį aparatą. Taip turėjau gulėti, net pasisukti nebuvo leidžiama, 24 valandas – iki gimdymo. Žiauriai skaudėjo, rėkiau. Seselės vis sakydavo: „Nustokit šaukti, išgąsdinsite kitas nėščiąsias“, bet kas man liko – juk negalėjau nei vaikščioti, nei ant šono pasiversti. Šaukiau iš skausmo iki galo. Seselės vis ateina, pasižiūri ir nueina. Buvau sportavusi, turėjau gerą pilvo presą. Po beveik paros kančių manęs paklausė, ar jaučiu norą stumti. Pamelavau, kad noriu. Tada nuvedė į kambarį, kur galima gimdyti, ir op per 20 minučių pagimdžiau sūnų. Tai kurių galų mane laikė 24 valandas?
Dar nebuvau atsikvošėjusi, kai gydytojai kūdikį padėjo man ant pilvo. Pajutau kažką šilta bėgant man ant veido. Medikai juokėsi, kad sveikas kūdikis, jei vos gimęs šlapinasi. Komiška situacija tuo nesibaigė. Gydytojas placentą įdėjo į dubenėlį, pakvietė mano vyrą ir sako: „O dabar nusilenkime ir padėkokime placentai, nes jei ne ji, šis kūdikis nebūtų gimęs.“ Abudu nusilenkė ir pasakė: „Arigato“ („Ačiū“). Komedija! Jie lankstosi mėsos gabalui, nors aš, visa išsikankinusi, guliu čia pat.

Kūdikio man neleido maitinti, išnešė ir nedavė iki kitos dienos pietų – esą šaltos galūnės, reikia laikyti šiltai. Naktį eidavau patikrinti, ar neverkia. Jis ramiai miegodavo, pirmomis savaitėmis apskritai neverkė. Maistas, kurio gavo gimęs, buvo fruktozė iš buteliuko. Ir šiaip gydytoja liepė iš karto primaitinti dirbtiniu maistu. Taigi mažylis priprato prie buteliuko. Po pusės metų gydytojas pasakė, kad reikia pradėti vaiką maitinti normaliu maistu, liepė išvirti sriubos. Paklausiau – kaip? „Įdėk sultinio kubelį, daržovių“, – patarė pediatras. Grįžusi namo taip ir padariau. Kad būtų skaniau, dar grybų įmečiau. Skambinu mamai, pasakoju, o ji pasibaisėjusi sako: „Ar tu visai išprotėjai? Negalima sūrių kubelių, o grybų tai – apskritai siaubas!“ Pamokė. Sunkoka vienai auginti, kai nėra su kuo pasitarti.

Kai sūnus susirgdavo, gydytojas nuolat išrašydavo oranžinės spalvos sirupo. Vėliau sužinojau, kad tai – antibiotikai. Kai grįžome į Lietuvą, paaiškėjo, kad jis alergiškas dviejų rūšių antibiotikams.
Mes vaikus aprengiame šilčiau, negu rengiamės patys, o jie – ploniau. Rudenį lauke – dešimt laipsnių šilumos, mama vilki paltą, o vaikas – tik su džemperiu, kelnės iki kelių… Jų kūdikių galūnės visada nuogos, jokių kepurių, pirštinių, kojinių. Mažyliai su nutįsusiais žaliais snargliais, burbulus pučia. Mamos eina pas gydytojus, skundžiasi, kad vaikui ausytę skauda, o medikas niekada nepasako: „Užmaukit kepurę.“ Mokiniai dėvi uniformas, tačiau net žiemą mergaitės segi sijonukus, o berniukai vilki šortus, taigi vaikšto nuo žvarbos pamėlusiomis plikomis kojomis. Keista grūdinimo sistema. Nesuprantu prasmės. Jei grūdintųsi, tai visą gyvenimą turėtų būti užsigrūdinę, bet kai baigia mokyklą, pradeda rengtis šiltai. Beje, mitas, kad japonų vaikams iki penkerių metų viskas leidžiama. Japonės yra griežtos mamos.

Gyvenate ramioje Klaipėdoje. Kaip sūnui patiko Tokijas?

Dešimt metų gyvenau Vilniuje, į Klaipėdą atsikėlėme neseniai. Mudu pakeliaujame, megapoliai jam – ne naujiena. Beje, sūnų visur vežiojuosi nuo mažens. Dvejų metukų neturėjo, kai lankėmės Indijoje.
Sūnus – japoniškai santūrus, tai ir Tokijuje ypatingų emocijų nerodė, tik kasdien norėjo sušių. Nors gimė ir iki trejų metų augo šiame mieste, iš kūdikystės nieko neatsimena, nešneka japoniškai. Tikiuosi, ateityje norės Japonijoje studijuoti ar pagyventi, pažinti gimtąją šalį.

Šaltinis: Žurnalas „Moteris“,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *