Santuoka Japonijoje

Santuoka Japonijoje turi spalvingą istoriją, kurios pradžia galima laikyti Heiano laikotarpyje (795-1185). Šis laikotarpis yra japonų kultūros aukso amžius. Šiuo laikotrapiu santuoka buvo įrankis gauti aukštesnį socialinį ar net finansinį statusą. Tuo metu po vedybų jaunikis buvo priimamas į jaunosios šeimą. Santuokos būdavo suplanuotos taip, kad abiems pusėms būtų naudinga. Heiano laikotarpiu buvo leidžiama daugpatystė. Pirmoji žmona (kita no kata) buvo laikoma svarbiausia ir viršesne už kitas. Jos užduotis buvo dukrų – gerų būsimų žmonų auklėjimas. Kitų žmonų funkcija buvo gimdyti vaikus vyrui. Dažniausiai jos gyvendavo savo tėvų namuose, kur vyras retkarčiais aplankydavo jas, kartais „antrosios“ žmonos būdavo apgyvendinamos vyro namuose, jei vyras galėjo sau tai leisti. Vėliau situacija pasikeitė. Po vedybų jaunoji ateidavo į savo vyro šeimą. Šiuo laikotarpiu atsirado iš anksto sutartos santuokos ir „piršliai“, kurie surasdavo šeimoms geriausią vedybų variantą. Tarp vyrų buvo populiaru įsigyti meilužes, kurios taip pat buvo palikuonių gimdytojos.

Santuokos iš meilės Japonijoje pradėjo populiarėti maždaug nuo XVII a. Tarp samurajų luomo vis dar populiarios buvo iš anksto sutartos santuokos, o prekybininkai, darbininkai, žemdirbiai vis dažniau tuokėsi su mylimu žmogumi. Keista, tačiau sutartos santuokos Japonijoje egzistuoja iki dabar. Vyrai ir moterys, kuriems nepavyksta susirasti žmonos ar vyro, kreipiasi į „piršlius“. Partnerį renkasi pagalo nuotrauką, gyvenimo, įpročių, pomėgių, finansinės padėties ir pan. aprašymą. Atsiradus tinkamam kandidatui, įvyksta susitikimas. Į pirmąjį susitikimą juos atlydi piršliai.

Kai sužadėtinių šeimos pritaria vedyboms, abi šeimos susitinka papietauti (pagal japonų kalendorių parenkama laiminga diena). Tada įvyksta dovanų apsikeitimas. Pagrindinė dovana nuotakai turi būti Obi (speciali kimono juosta), simbolizuojanti moters dorybingumą. Jaunikiui dovanojamas „Hakanama“ – specialus sijonas, parodant ištikimybę ir atsidavimą.

Tuoktis japonai labiausiai mėgsta pavasarį ir rudenį. Vestuvės dažniausiai vyksta Shinto šventykloje. Vestuvėse paprastai dalyvauja abiejų sutuoktinių šeima, artimi giminės ir piršliai. Pirmoji sutuoktuvių dalis yra jaunosios atėjimas (yo-meiri): būsimoji žmona atvyksta į sužadėtinio namus. Antroje dalyje (San-san-kudo) – tai vedybinių puodukų su sake apsikeitimas tarp nuotakos ir jaunikio. Jaunavedžių šeimos ir artimi giminės taip pat apsikeičia puodukais su sake. Tokiu būdu sąjunga sutvirtinama. Vestuves lydi „Miko“ merginos, kurios vilkėdamos baltas ir raudonas sukneles patiekia sake. Pagrindinės vedybų ceremonijos pabaigoje jaunikis ir nuotaka atnašauja švento medžio „Sakaki“ šakeles dievams. Tai trumpa, paprasta, tačiau gaubiama iškilmingos dvasios ceremonija.

Per vestuves nuotaka vilki puošnų vestuvinį kimono, kurį sudaro du kimono – apatinis ir viršutinis. Taip pat dėvi  galvos apdangalą, kuris simbolizuoja atsidavimą vyrui. Taip pat reikia vestuvinio skėčio su sidabrinėmis gervėmis bei puošnių išsiuvinėtų batelių. Šiuos puošnius ir brangius apdarus nuotakai prieš vestuves turi nupirkti būsimasis jaunikis. Pats jaunasis atrodo kukliau.

Vestuvių puotos metu jaunieji kelis kartus persirengia. Šis paprotys susijęs su spalvų keitimu. Pirmiausia jaunieji vilki tradicinius kimono, po to europietiškus vestuvinius drabužius, o vakare – fraką ir puošnią suknelę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *