Bento (弁当)- linksmosios užkandžių dėžutės

Bento (jap.弁当 bentō)- tai japoniškas terminas porcijuotam maistui dėžutėje apibūdinti.

Bento gali būti kildinamas iš vėlyvojo Kamakura laikotarpio (1185 iki 1333), kai buvo sukurtas hoshi-II (糒 arba 干 し 飯, pažodžiui „džiovinti miltai“)- tai virti ir džiovinti ryžiai. Hoshi-II galima valgyti iškart arba virti vandenyje, tokie virti ryžiai buvo saugomi nedideliame maišelyje. Momojama laikotarpiu (1568 iki 1600), buvo pradėtos gaminti lakuoto medžio dėžutės maistui sudėti, tokios pat, kaip naudojamos ir šiandien. Tokie Bento buvo valgomi per Hanami šventę (šventė kai gėrimasi žydinčiomis sakuromis ).

Tradiciškai į Bento dedama žuvies arba mėsos, šviežių arba marinuotų vaisių, daržovių  ir  žinoma, ryžių.

Be abejo, Bento dėžutę galima paruošti nebūtinai laikantis tradicijų. Joje gali būti ir europietiški patiekalai, svarbiausia, kad maistas būtų šviežias, sveikas ir skanus. Bento skirtas vaišintis vienam žmogui.

Kitaip tariant Bento- tai maistas, kuris supakuotas gražioje dėžutėje taip, kad būtų patogu neštis jį su savimi.

Dėžutės gali būti įvairių formų ir spalvų, gaminamos eiliniam vartotojui ir išrankiam estetui.

Vienetinės rankų darbo dėžutės, kurios gaminamos iš retų medžio rūšių ir atrodo kaip tikri meno kūriniai pirkėjų vertinamos ir tikrai nėra pigios.

Bento dėžutės viduje naudojami silikoniniai, plastikiniai ar mediniai skirtukai (maži puodeliai, dubenėliai, sandariai užsidarantys “mėgintuvėliai” ar juostelės), tam, kad produktai nesiliestų ir nesimaišytų jų skysčiai, kad galima būtų atskirti drėgnus produktus nuo sausų.

Skirtukai paprastai būna ryškių ir „skanių“ spalvų bei įvairiausių formų. Yra žavingi  indeliai kiaušiniams ir linksmi užsukami “mėgintuvėliai” padažams.

Tai tikrai palengvina šeimininkės darbą ir padeda maistą dėžutėje pateikti patraukliai ir žaismingai.

Beje, kaip skirtukus puikiausiai galima naudoti ir natūralius produktus- salotų lapus, agurko griežinėlius, sūrio riekeles ir kt.

 

Bento dėžutėje naudojami ir įvairiaspalviai smeigtukai, kuriais galima susmeigti smulkius maisto gabalėlius, kad jie „neišsibėgiotų“, pvz.:  mėsos kukulaičius, alyvuoges, vynuoges ar kt.

Įvairiaspalviai smeigtukai

Be to, tokie smeigtukai labai pagyvina bendrą dėžutės vaizdą, o ir valgyti būna patogiau.

Dabar apie maistą. Dėliojant maistą į Bento dėžutę ir naudojant skirtukus, gana lengva jį paruošti taip, kad atitiktų sveikos mitybos piramidę.

Dėžutėje turėtų būti bent jau 4 tipų maistas: turtingas angliavandeniais, turtingas baltymais ir daržovės bei vaisiai.

Angliavandeniai, Baltymai. Vaisiai, Daržovės

Dažna mama vaikams ruošia dėžutę tokia proporcija:  4: 2: 1: 1 (4 dalys angliavandenių : 2 dalys baltymų : 1 dalis daržovės : 1 dalis vaisiai).

Kartais  galima paruošti 2 dalis daržovių (praleisti vaisių skyrių) ir suruošti atskirą dėžutę tik su vaisiais ir pan. Jeigu laikotės kokios nors dietos jūsų dėžutėje maisto medžiagų proporcijos išsidėstys dar kitaip.

Nors parduotuvėse ir užkandinėse galima nusipirkti jau paruoštų,  įvairiausiems skoniams tinkančių Bento, labiausiai vertinami namuose pagaminti užkandžiai. Taigi, japonės stengiasi savo vaikams, vyrui  ar sau paruošti naminį Bento.

Japonės maistą dėžutėse išdėsto labai gražiai, žaismingai ir be galo išradingai. Yra skiriami netgi bento dėžučių dekoravimo stiliai pvz. „Kyaraben“ -„personažinai Bento“ .

Dekoruojant Kyaraben stiliumi naudojami įvairių herojų atvaizdai ir simboliai iš Japoniškos animacijos (anime), komiksų knygų (manga) arba kompiuterinių žaidimų.

Kitas populiarus Bento stilius yra „Oekakiben“ –  „paveiksliniai Bento“. Oekakiben dekoruojami taip, kad maistas atrodytų kaip paveikslas ar kažkoks gyvūnas, augalas, pastatas, paminklas ar daiktas. Japonijoje netgi vyksta Bento konkursai, kur konkuruojama  dėl labiausiai                        estetiškos Bento išvaizdos.

Taigi, Bento labai įdomi ir savita meno rūšis- nebijokime tokio skambaus pavadinimo, nes kai kurie bento atrodo kaip tikri meno kūriniai.

http://nippon-heaven.asianfreeforum.com/t297-bento

https://lifehacker.ru/2013/02/12/bentos/

http://www.davison.com/creators/tag/bento/

Okunošima(Okunoshima, jap 大久野島)- triušių rojus

Okunošima (Okunoshima, jap 大久野島) yra maža sala jaukiai įsikūrusi Vidinėje Japonijos jūroje tarp Hirosimos ir Šikoku. Ją galima pasiekti dažnai kursuojančiais laivais. Svarbiausia šios salos įžymybė- neįprasti gyventojai, laukiniai triušiai, kurių čia daugybė. Ši sala dar vadinama- Triušių sala (Usagi Shima, jap.ウサギ島) ir ne veltui, daugiau nei 700 pūkuotų gyventojų laisvai liuoksi pievomis ir gatvėmis, noriai bendrauja su atvykusiais lankytojais.

Kaip ir kada salą užvaldė šie mieli gyventojai?

Triušių atsiradimo itorija labai ilga. Pradžioje tai buvo paprastutė salelė, kurioje gyveno trys žvejų šeimos. Tačiau Rusų- Japonų karo išvakarėse,  XIXa. gale, susirūpinta saugumu, ir saloje buvo įrengta dešimt fortų.
Kiek vėliau salą imta naudoti toli gražu ne taikiems tikslams.
1925 metais Japonija kartu su dar 38-mis valstybėmis pasirašė Ženevos Protokolą (pilnas pavadinimas Protokolas dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų uždraudimo), kuris neleido naudoti cheminio ir biologinio ginklo karinio konflikto metu.
Tačiau paaiškėjo, kad JAV ir Europa nesilaiko šio susitarimo. Be to šiame protokole nebuvo kalbama apie nuodingų medžiagų gamybą ir saugojimą, buvo akcentuojama tik naudojimas. Tuomet Japonija inicijavo slaptos programos sukūrimą dėl cheminio ginklo gamybos. Nors formaliai cheminių medžiagų gamyba nebuvo draudžiama, bet buvo pasirūpinta, kad šis projektas būtų vykdomas visiškai slaptai.

Nuo 1929 iki 1945 m. Triušių saloje veikė cheminių ginklų gamykla.

Per tą laiką joje pagaminta daugiau nei 6000 tonų Iprito, vadinamų garstyčių dujų. Sala buvo pasirinkta, nes ji pakankamai toli nuo Tokijo ir kitų gyvenamųjų vietų- jei kartais įvyktų nelaimė. Visus 16 metų, itin slaptos programos vykdymo metu, Okunošimo sala buvo ištrinta iš žemėlapių. Gyventojams ir darbuotojams nebuvo sakoma, kas yra gaminama saloje, salą nuolat gaubė paslaptys. Karo pabaigoje dokumentai, susiję su čia gamintu cheminiu ginklu buvo sudeginti, dujos sunaikintos, o žmonės buvo prisaikdinti tylėti apie šį projektą.

Vieni šaltiniai teigia, kad triušiai į Okunošimą buvo atvežti  bandymams su nuodingosiomis dujomis ir paleisti į laisvę po Antrojo pasaulinio karo ten dirbusių darbuotojų . Kiti šaltiniai teigia, jog 8 triušius saloje paleido grupė moksleivių 1971 -aisiais, žygio metu.
Bet kokiu atveju, triušiai nieko nelaukdami, ėmė daugintis ir karaliauti saloje.

Nors triušiai gyvena laisvai ir yra pusiau laukiniai, tačiau jie pripratę prie žmonių ir mielai sutinka lankytojus.
Lankytojams leidžiama maitinti triušius, bet stengiamasi apsaugoti šiuos salos gyventojus – šunys ir katės į salą nėra įleidžiami.
Okunošimoje yra ir Nuodingųjų dujų muziejus.
Ginčijamasi, ar  šioje saloje saugu, keliamas klausimas ar tikrai buvo atliktas visiškas saloje gamintų cheminių ginklų nukenksminimas. Sklinda kalbos, kad Okunošimoje yra kelios slaptos vietos, kuriose po karo buvo užkastos mirtinų dujų atsargos, kurios yra tarsi tiksinti bomba…

http://udivitelno.com/animals/item/747-okunosima-ostrov-krolikov-v-yaponii-35-foto
http://modernfarmer.com/2017/03/japan-island-full-rabbits-small-island-dark-history/
http://goinjapanesque.com/07535/

Japonijos sostinėje sužydėjo lietuviškas sodas

Japonijos sostinės gyventojai ir užsienio turistai pirmą kartą galės apsilankyti tradicinėje lietuviškoje sodyboje ir sode, įrengtame Lietuvos ambasados Tokijuje iniciatyva.

Garsiame Tokijo viešbutyje „Okura“ pagal lietuviškos medinės architektūros tradicijas įrengtas namas, kurį supa Lietuvoje auginamų dekoratyvinių ir vaistinių augalų darželis ir sodas. Aplankę lietuvišką sodybą, renginio svečiai gali paragauti lietuviškų valgių ir gėrimų. Parodos metu taip pat bus surengtos dirbtuvės, kurių metu tautodailininkė Jurgita Treinytė mokys rišti tradicinius lietuviškus šiaudinius sodus.

Lietuva pirmą kartą dalyvauja gegužės 2 d. prasidėjusioje jau septynioliktoje tarptautinėje „Sodų mugėje“, kurią tradiciškai globoja Tokijuje reziduojančių ambasadorių žmonos. Šiemet mugėje savo sodus ir tradicijas pristato 10 pasaulio šalių.

Renginio atidaryme dalyvavo Japonijos princesė Takamada, kuri taip pat grožėjosi spalvingu lietuvišku sodu ir domėjosi lietuviškomis tradicijomis ir papročiais. Didelio žiniasklaidos dėmesio susilaukusią „Sodų mugę“ per savaitę ketina aplankyti daugiau kaip 12 tūkstančių lankytojų.

Japoniško porceliano žinovas ir kolekcininkas Arūnas Brundza dalijasi savo žiniomis

Japoniško porceliano žinovas ir kolekcininkas p. Arūnas Brundza mielai  pasidalijo savo žiniomis apie šią tobuliausią keramikos rūšį.

A.Brundzos keramikos kolekcijos pavyzdžiai

Temos:

– Porceliano pavadinimo kilmė ir jų variantai kitose kalbose

– Porcelianas buvo išrastas tris kartus (Kinija, Japonija, Europa = Lietuva)

– Japoniško porceliano atsiradimas ir paplitimas Europoje.

– Jo skirtumai nuo kinietiško ir europietiško porceliano (dekoravimas, formos, gamintojų ženklai)

– Japoniško porceliano ypatybės.

Seniausias pasaulio porcelianas pagamintas Kinijoje prieš 1300 metų. Kiniškas porcelianas buvo toks nepakartojamas, kad anglų kalbos įtakos zonoje porcelianas žymimas – CHINA. (Variantai : fine china – plonas porcelianas, bone china – kaulinis porcelianas).

Beveik visose Europos kalbose porcelianas pavadintas pagal itališką jūrų kriauklės pavadinimą „Porcela“. Rusų kalba porceliano pavadinimą perėmė iš turkų kalbos.

Kinijoje porcelianas apima labai platų keramikos sektorių. Pagal tų laikų technologijas geriausiai porcelianas nustatomas pagal jo šukes – jos ne kibios liežuviui. Kadangi liežuvis gali jausti apie 18 mikronų dydžio daleles – porcelianas degimo metu susilydo į labai vientisą masę, bet netampa kristalu kaip stiklas. Iš Marko Polo parvežtos technologijos ir žaliavų Venecijos meistrai porceliano nepagamino – jiems teko tenkintis tik Murano stiklu (pasaulinis brendas).

1616 metais korėjietis meistras Yi Sam- pyeong (jį su kitais meistrais japonai parsigabeno po nesėkmingo karo) Aritos miesto apylinkėse iš vietinių žaliavų išdegė kietąjį porcelianą ( kitokia žaliavų sudėtis ir kiti temperatūriniai režimai). Jie ilgai buvo Kinijos meistrų šešėlyje, bet 1640 metais Kinijoje keitėsi valdovų dinastijos (buvo Mingų, atėjo Čingų – Mandžu) ir daug porceliano degimo krosnių buvo sugriauta.

Porceliano poreikis buvo milžiniškas ir olandų pirklių atstovas Japonijoje drezdenietis Zaharias Wagner 1659 m. atkreipė dėmesį į vietos meistrų gaminius Aritoje.

Istorinis kuriozas – Lietuvos ( + Lenkijos + Saksonijos) teritorijoje 1709 m. dar kartą iš vietinių žaliavų išdegtas europinis kietasis porcelianas. Pirma manufaktūra taip ir vadinosi „ Lenkijos (Lietuvos ) karališkoji ir Saksonijos kunigaikštiškoji porc. manufaktūra“. Turim pilną teisę sakyti kad, Lietuva – europinio porceliano tėvynė. (Juk nepaaiškinsi karaliui Augustui II kurioje pilyje ( Trakų, Meiseno ar Plocko) jam įkūrti porceliano dirbtuves, tuo labiau kad žaliavos yra arčiau Meiseno pilies.
Visi mano servizai yra europinio modelio – puodelis sferinis su rankenėle (azijinis modelis – platėjantis į viršų cilindras be rankenėlės). Puodeliai gali būti skirti kavai ( 100g talpos), universalūs – 160 g talpos ir skirti arbatai gerti – 200 g talpos. Rečiausiai sutinkami japoniško porceliano kavos servizai.  Europai skirtą servizą paprastai sudaro: arbatinis, cukrinė, grietinukas (indelis uogienei), 6 puodeliai, 6 lėkštelės ir 6 deserto lėkštės. Azijai skirti servizai retai turi lėkštes – ko gero kiek kitaip vertintas individualizmas prie stalo.
Japonijos meistrai sugebėjo pagaminti ypatingo plonumo puodelių sieneles (geriausi pavyzdžiai yra iki 1 mm storio, paprastai 1,5 – 2 mm storio) – Europoje vadinamas „kiaušinio lukšto storio“ porcelianas. Kadangi porcelianas yra šviesai laidi keramika, labai dažnai puodelio dugne buvo įspaudžiama litofanija… Litofanijos populiariausios buvo 1930 – 1960 metais. Populiariausia litofanija – viena geišos galva (jų randama apie 20 variantų), labai retai buvo įspaudžiamos dvi geišų galvutės – randami tik du variantai.
Gaminiai buvo žymimi įvairiai: šalies, dirbtuvės, meistro vardai arba tiesiog palinkėjimais gero apetito. Internete yra katalogai su dažniausiai sutinkamais hieroglifais ir jų chronologija. Servizų žymėjimo tyrimai labai primena geriausius detektyvus… Kataloguose pažymima, kad net to paties servizo indai yra pažymėti skirtingais spaudais. Senesni arba meniškesni indai žymimi meistro ranka rašytu ženklu, kurie taip pat varijuoja.
Indai gali būti dekoruojami poglazūriniu ir antglazūriniu būdu arba jų kombinacija. Poglazūrinis dekoravimas labai atsparus išorės poveikiui, bet turi nedaug spalvų ( labai nedidelis metalų druskų kiekis atlaiko 1500 C temperatūrą).

Pasauliui įspūdį padarė Kokiemon dirbtuvių emalio dekoravimo technika – ją bandė kartoti viso pasaulio porceliano meistrai…

Metropoliteno meno muziejuje atidaroma Rei Kawakubo darbų paroda

Nuo gegužės 4d. iki rugsėjo 4d., Metropoliteno meno muziejuje, Niujorke, bus atidryta REI KAWAKUBO darbų paroda. Tai aukštas meninko įvertinimas!

Trumpai apie šią nuostabią menininkę:

Rei Kawakubo gimė 1942metais, Tokijuje. Prestižiniame Kejo universitete baigė filosofijos studijas. Iškart po universiteto baigimo Rei pradėjo dirbti tekstilės fabrike“ Asahi Kasei“.   1969m išleido  kolekciją su savo prekiniu ženklu, pavadinusi  jį “Comme des Garcons”.

1980metais Rei atvyksta į Paryžių ir netrunka įsitvirtinti mados sostinėje, “Comme des Garcons”- Rei mados namai jau 1982m tampa aukštosios mados Paryžiaus sindikato nariu (Paris Syndicate of High Fashion and Ready-Made Clothes).

Rei Kawakubo- nuostabi Japonijos dizainerė visas modeliavimo taisykles išmetusi į šiukšlių dėžę!
Visame pasaulyje žinoma ir vertinama dėl savo avangardinio dizaino ir gebėjimo ginčyti įprastines Grožio sampratas. Mėgiamiausia spalva- juoda.

Jos kuriami modeliai išsiskiria destrukciniu stiliumi, asimetrija ir daugiasluoksniškumu. Visiškai nėra, arba atvirkščiai- hiperbolizuotai daug kokių nors elementų. Jos kūrybą įtakoja gimtosios Japonijos estetikos samprata ir filosofija, kur netobulumas laikomas požymiu kažko gyvo ir tikro…

Netgi kurdama aromatus Rei stengiasi laužyti nusistovėjusias taisykles, pavyzdžiui: jos sukurtas “Odeur 53 by Comme des Garcons”  neturi įprastos struktūros, t.y. nėra pradinių, tarpinių ir baigiamųjų natų…

Į kvepalų sudėtį įeina 53 neorganinių medžiagų kvapai: ugnies,  smėlio, deguonies ir kt. Sekantis jos sukurtas kvapas „Odeur 71”, jau sudarytas iš 71 kvapų, tokių kaip: faksinio tonerio, rašalo…

 

Kęstučiui Ptakauskui skiriamas „Tekančios saulės ordino su sidabro spinduliais” apdovanojimas

2017 m. balandžio 29 d. Japonijos vyriausybė paskelbė, kad Kęstučiui Ptakauskui bus įteiktas „Tekančios saulės ordinas su sidabro spinduliais” (angl. Order of the Rising Sun, Silver Rays) už jo nuopelnus skleidžiant japonišką kultūrą per bonsai meną Lietuvoje.

Šio ordino apdovanojimo detalės:

Ordino gavėjo vardas, pavardė / pareigos

Kęstutis Ptakauskas (59 m.)

VšĮ “Bonsai studija” direktorius

Lietuvos Bonsai asociacijos prezidentas

Nuopelnų aprašymas:

  • Indėlis skleidžiant Japonijos kultūrą per bonsai meną Lietuvoje.  Kęstutis Ptakauskas įkūrė viešąją įstaigą „Bonsai studija” siekiant organizuoti japoniškos kultūros renginius bei surengė bonsai ir suiseki parodų. Pastaruoju metu K. Ptakauskas organizavo didelio masto tarptautinius renginius, tokius kaip Europos Bonsai Asociacijos (EBA) ir Europos Suiseki Asociacijos (ESA) kongresas (2015 m. Vilniuje) bei Pasaulio bonsai ir suiseki kongresas (2016 m. Alytuje), kurių metu vyko daugybė įvairių su Japonijos kultūra susijusių renginių. Šia savo veikla K. Ptakauskas prisidėjo propaguojant japonišką kultūrą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 2016 m. jis išleido knygą „Ryto rasos sodas”, kurioje pristatė tokius Japonijos kultūros elementus kaip dzen sodai, arbatos ceremonija, papročiai, bonsai menas ir estetika ir kt.
  • Nuopelnai kuriant japoniškus sodus Lietuvoje. 2002 m. K. Ptakauskas įkūrė Ryto rasos sodą savo namų kieme – tai buvo pirmasis japoniško stiliaus sodas Lietuvoje. 2006 m. jame atidarė bonsai muziejų bei prisidėjo kuriant japoniškus sodus ir skleidžiant jų žavesį kitose Lietuvos vietose bei užsienyje. Be to, K. Ptakauskas daug dėmesio skiria ir sakurų sodinimui, pavyzdžiui, jis padėjo įkurti Chiune Sugihara sakurų sodą Vilniuje ir taip skatino supratimą apie Japoniją.
  • Draugiškų santykių tarp Japonijos ir Lietuvos skatinimas. 2015 m. K. Ptakauskas buvo išrinktas į Alytaus miesto savivaldybės tarybą. Kviesdamas verslo atstovus iš Japonijos bei supažindindamas juos su Alytaus pramone bei lankytinomis vietomis, jis aktyviai prisideda prie santykių su Japonija stiprinimo. Draugiškų ryšių su Japonija idėja yra palaikoma ir Alytaus valdžios – 2016 m. rugsėjo mėnesį šiame mieste lankėsi oficiali Kanagavos prefektūroje esančio Hiratsukos miesto delegacija ir užmezgė draugiškus santykius siekiant pradėti miestų partnerystę.

Dirbtiniai maisto pavyzdžiai labai populiarūs Japonijoje!

Visoje Japonijoje labai populiarūs, realistiškai atrodantys, dirbtiniai maisto pavyzdžiai. Nors jie ir nėra valgomi, bet kai kurie pavyzdžiai atrodo taip, kad pačios rankos tiesiasi jų paragauti.

Jais kavinės, restoranai, greito maisto užkandinės puošia vitrinas. Visą savo valgiaraštį pirkėjams pateikia dirbtinio maisto pavyzdžiais. Taip klientams lengviau suprasti porcijų dydį, išnyksta kalbos barjeras o ir apetitą sužadinti lengviau. Be to, tai savitas reklaminis stendas, kviečiantis užsukti.

Dirbtinis maistas atrodo labai realistiškai ir skaniai, o ir gamina juos tikri menininkai. Gamybai naudojami įvairūs plastikai. Dirbtinio maisto gamybos „centras“ yra Gujo mieste.

Visi produktai gaminami tik rankiniu būdu, tad tai nėra pigus malonumas, dirbtinių patiekalų kainos prasideda nuo 70JAV dolerių. Bet turint galvoje, kad toks „patiekalas“ tarnauja keletą metų, kaina stebina mažiau…

 

Naujausias ir prabangiausias Japonijos traukinys

Japonijos geležinkeliai pristatė naujausią ir prabangiausią savo produktą- turistinį traukinį Suite „Shiki-Shima (keturių metų laikų sala ), su miegamaisiais. Traukinio dizainą kūrė puikus japonų dizaineris Ken Kiyoyuki Okuyama.  Ken’as dirbo vyriausiuoju „General Motors“ dizaineriu, Porsche AG vyresniuoju dizaineriu ir kt.

Traukinį sudaro 10vagonų ir talpina tik 34 keleivius. 

Keliaujantys galės gėrėtis besikeičiančiu  kraštovaizdžiu patogioje apžvalgos aikštelėje,  pailsėti privačiose kupe, kuriose įrengti miegamieji su vonios kambariais.

Prabangus restoranas siūlo gurmaniškus patiekalus ir gyvą muziką.

Numatytos prabangios dviejų- keturių dienų kelionės- ekskursijos iš Tokijo Ueno stoties per Šiaurinius Japonijos regionus, ir nors bilieto kaina  siekia 3000JAV dolerių, keleivių netrūksta. Šios vasaros kelionėms visi bilietai išpirkti…. Ką gi, rezervuosim kitai vasarai 😉