Sumo (相撲 sumō) istorija

Iki šiol nėra patikimų duomenų ar sumo atsirado Japonijoje, ar atkeliavo iš žemyno…

Vis tik japonų specialistai, skrupulingai tyrinėjantys sumo atsiradimo ir vystymosi istoriją, ne be pagrindo teigia, kad Sumo Japonijos salose atsirado ne vėliau, kaip  prieš du tūkstančius metų!

Japoniškuose mituose ir legendose yra nemažai pasakojimų apie sumo. Seniausioje japoniškoje kronikoje „Kodžiki“ ((古事記, „Senovės reikalų užrašai“)  datuojama VIII a. (711–712 m. )), pasakojama apie tai, kaip saulės deivė Amaterasu ( (天照), Amaterasu-ōmikami (天照大神 / 天照大御神)), beje ji ir sutvėrė Japonijos salas, išsiunčia naują valdytoją- Takemidzuti į Idzumo šalį, kad šis perimtų valdymą iš senstančio dievo Okunikusi. Dievas Takemidzuti (tuomet visi valdovai buvo vadinami dievais)  neišdrįso tiesiai pasakyti, kad nenori paklusti aukščiausiosios deivės įsakymui, todėl pakvietė Okunikusi į kovą tardamas: „Išmėginkime jėgas, pasigalynėkime, kuris laimės, tas ir taps valdovu“. Ir susikovė du dievai… Laimėjo Takemidzuti naujasis Idzumo valdovas…

Taigi, tikėtina, kad tai ir buvo pirmoji sumo kova. Ir ji įvyko neatmenamais laikais, nes istorikai net apytiksliai nesiima spėti, kada gi gyveno  minėti du dievai… Be to, tai tikrai buvo pirmasis kartas kai kova dėl valdžios baigėsi taip gražiai.

Kitoje japonijos kronikoje Nihon Shoki ((日本書紀) baigta rašyti 720m),  tai antroji seniausia Japonijos istorijos knyga), užrašyta legenda apie tai, kaip septintų metų, septinto mėnesio, septintą dieną, imperatoriaus Suinin (垂仁天皇) akyse, o jis jau buvo 11-asis Japonijos imperatorius, sumo kovoje susirungė du įžymūs kariai Nomi no Sukune (野見 宿禰) ir Taima no Kehaya (当麻蹴速)

Pagal senovinį mėnulio kalendorių, septintas mėnuo yra rugpjūtis. Tai pirmojo ryžių derliaus nuėmimo mėnuo. Matomai jau tuomet sumo kovos buvo rengiamos reguliariai, religinių švenčių metu, kai buvo dėkojama dievams už gerą derlių ir šios kovos greičiausiai buvo religinių apeigų dalis.

Taigi, pasak legendos, nugalėtoju tapo Nomi no Sukune (野見 宿禰) vėliau jis buvo paskelbtas vienu iš šintoizmo dievų ir iki šiol Japonijoje garbinamas kaip Sumo pradininkas.

Persikelkime į kiek vėlesnius laikus – Kofun laikotarpį ((古墳時代; Kofun-jidai)  truko nuo 250 iki 538 m. pr.m.e. ). Yra nemažai archeologinių radinių liudijančių, kad tuo metu sumo jau buvo plačiai paplitęs ir įgavęs naujų funkcijų.

Tuo metu valdovai buvo laidojami  pilkapiuose- Kofunuose (dėl šių pilkapių laikotarpis pavadintas Kofun laikotarpiu). Kasinėjant valdovų kapus- Kofunus, tarp daugybės rastų daiktų yra ir molinių figūrėlių vaizduojančių sumo kovotojus, o taip pat ritualinių ir namų apyvokos indų puoštų sumo imtynių vaizdais. Įdomu tai, kad paveikslėliuose vaizduojami ne tik susirėmę kovotojai, bet ir žiūrovai. Vadinasi tuo metu sumo jau buvo žiūrovų vertas reginys.

Na, o faktų apie pirmąjį sumo turnyrą, randame jau minėtoje Japonijos kronikoje Nihon Shoki. Imperatorius Kōgyoku (皇極天皇 ,  594–661), , priimdamas Silla (Korėjos pusiasalio pietinė dalis) šalies pasiuntinį, sukvietė iš visos šalies geriausius karius- galiūnus ir jo garbei surengė sumo turnyrą. Tai rodo, kad sumo tampa valdovų bei jų svečių vertu reginiu.

Sumo aukso amžius- Edo periodas ((江戸時代 Edo jidai) datuojamas nuo 1603 iki 1868 )). Šio periodo metu ypač audringai ima vystytis „liaudies“ sumo. Sumo kovos ir masiniai turnyrai imti rengti reguliariai. Juos rengė valstiečiai, amatininkai ir pirkliai. Šiogūnas (karinis titulas) Tokugawa Ieyasu (徳川 家康,) susirūpinęs, kad tokiu būdu bus iškraipytas tikrasis, „grynasis“ ir  galantiškas sumo,  XVIIIa. išleido specialų dekretą draudžiantį „gatvės“ sumo. Tačiau šis dekretas patyrė visišką fiasko ir po kelių metų buvo pakeistas kitu įsaku, nurodančiu, kad sumo turnyrai turi būti rengiami tik tam numatytose vietose. Vis tik gatvės sumo buvo taikomi ir kiti apribojimai, nes tokiuose turnyruose, nebuvo kompetetingų teisėjų ir  ginčai dėl nugalėtojo dažnai peraukdavo į masines muštynes ir netgi ginkluotus susirėmimus.

Trijuose didžiuosiuose miestuose- Osakoje, Kiote ir Edo (Tokijas) XVIIIa jau veikė sumo profesionalų bendrijos- Rikishi.

Šiogūnatas ėmė licenzijuoti rikishi bendrijų veiklą ir XVIIIa pabaigoje sumo turnyruose galėjo dalyvauti tik rikishi bendrijų nariai.  Taigi, nuo šių turnyrų ir prasideda šiuolaikinio sumo istorija.

http://www.iamtheglobe.com/ogcblog/2016/8/10/the-supersized-history-of-sumo-wrestling

https://www.jref.com/articles/sumo.32/

http://japan.aikiclub.ru/budo/sumo/history.asp

„Kalifornija“ (California roll) ir „Filadelfija“ (Philadelphia roll) sušių kilmės istorija

Įdomu, kodėl šie sušiai vadinami  amerikietiškais vardais ir nieko bendro neturi su Japonija?

Kodėl šie sušiai buvo pradėti gaminti netgi ne Kalifornijoje ir ne Filadelfijoje, o Kanadoje?

Pasitelksime istoriją ir visa tai išsiaiškinsime!

„Kalifornija“ (California roll) sušiai:

 

 

Taigi, 1971m. Vankuveris. Kanadiečiai ir amerikiečiai nevertina japoniškos virtuvės, džiovinti jūros dumbliai nekelia pasitikėjimo, žalia žuvis neatrodo viliojančiai…

Vistik japonų šefas Hidekazu Tojo (東條英員 Tōjō Hidekazu) (gimė 1950 Kagoshima, Japanija) buvo ryžtingas ir sugalvojo gudrų planą.

Hidekazu Tojo (東條英員 Tōjō Hidekazu)

Vietoje žalios mėsos jis panaudojo krabų mėsą, pridėjo visų mėgiamų agurkų bei avokadų, tradicinį sušio vyniojimą į jūržolę taip pat pakoregavo.  Hidekazu Tojo sušiuose jūržolė buvo suvyniota viduje, tad klientų nebeerzino tamsios jūržolės vaizdas. Toks triukas puikiai suveikė ir „suamerikoninta“ japonijos virtuvė atrado savo gerbėjus ne tik Kanadoje, bet ir Jungtinėse valstijose. Ypač daug naujųjų sušių mėgėjų atsirado Los Andžele (Kalifornijos valstija), tad ir pavadinimas „Kalifornija“ pasirodė logiškas.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra ir kita „Kalifornijos“ sušių atsiradimo istorija. Sakoma, kad dar 1960m. Japonų virtuvės šefas Ichiro Mashita pradėjo sukti tokius, sakykime, naujoviškus sušius, Los Andžele, Mažojo Tokijo rajone.

Kaip ten bebūtų, bet Kalifornijos sušiai pradėti sukti ne Tėvynėje, tačiau savų tėvynainių. Ir tai puikus dviejų, atrodytų labai skirtingų, virtuvių ir tradicijų sintezės pavyzdys. O talentingi japonų virtuvės šefai tapo tikrais savo šalies ir , žinoma, japonų virtuvės ambasadoriais.

„Filadelfija“ (Philadelphia roll) sušiai:

„Filadelfijos“ suktinukai atsirado, po gero dešimtmečio, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose susižavėjimas Japonijos virtuve ir „Kalifornijos“ sušiais buvo pačiame įkarštyje. Mėgstantis eksperimentuoti virtuvės šefas pabandė lašišos ir grietinėlės sūrio klasikinį derinį apžaisti ryžiais ir jūržole. Rezultatas pranoko lūkesčius. Skonių puokštė „suskambėjo“. Pradžioje Japonijos virtuvės šefai buvo pasibaisėję tokiu deriniu, tačiau nuomonę pakeitė- vis tik toks ingradientų derinys atitinka posakį „match made in heaven“ (tobulas derinys). Pavadinimas „Filadelfija“ tai pavadinimas sūrio („Phladelphia“), kuris naudojamas šiuose nuostabiuose suktinukuose.

Dabar šie sušiai mėgiami ir žinomi visame pasaulyje…

https://www.britannica.com/topic/California-roll#ref1197848

Bento (弁当)- linksmosios užkandžių dėžutės

Bento (jap.弁当 bentō)- tai japoniškas terminas porcijuotam maistui dėžutėje apibūdinti.

Bento gali būti kildinamas iš vėlyvojo Kamakura laikotarpio (1185 iki 1333), kai buvo sukurtas hoshi-II (糒 arba 干 し 飯, pažodžiui „džiovinti miltai“)- tai virti ir džiovinti ryžiai. Hoshi-II galima valgyti iškart arba virti vandenyje, tokie virti ryžiai buvo saugomi nedideliame maišelyje. Momojama laikotarpiu (1568 iki 1600), buvo pradėtos gaminti lakuoto medžio dėžutės maistui sudėti, tokios pat, kaip naudojamos ir šiandien. Tokie Bento buvo valgomi per Hanami šventę (šventė kai gėrimasi žydinčiomis sakuromis ).

Tradiciškai į Bento dedama žuvies arba mėsos, šviežių arba marinuotų vaisių, daržovių  ir  žinoma, ryžių.

Be abejo, Bento dėžutę galima paruošti nebūtinai laikantis tradicijų. Joje gali būti ir europietiški patiekalai, svarbiausia, kad maistas būtų šviežias, sveikas ir skanus. Bento skirtas vaišintis vienam žmogui.

Kitaip tariant Bento- tai maistas, kuris supakuotas gražioje dėžutėje taip, kad būtų patogu neštis jį su savimi.

Dėžutės gali būti įvairių formų ir spalvų, gaminamos eiliniam vartotojui ir išrankiam estetui.

Vienetinės rankų darbo dėžutės, kurios gaminamos iš retų medžio rūšių ir atrodo kaip tikri meno kūriniai pirkėjų vertinamos ir tikrai nėra pigios.

Bento dėžutės viduje naudojami silikoniniai, plastikiniai ar mediniai skirtukai (maži puodeliai, dubenėliai, sandariai užsidarantys “mėgintuvėliai” ar juostelės), tam, kad produktai nesiliestų ir nesimaišytų jų skysčiai, kad galima būtų atskirti drėgnus produktus nuo sausų.

Skirtukai paprastai būna ryškių ir „skanių“ spalvų bei įvairiausių formų. Yra žavingi  indeliai kiaušiniams ir linksmi užsukami “mėgintuvėliai” padažams.

Tai tikrai palengvina šeimininkės darbą ir padeda maistą dėžutėje pateikti patraukliai ir žaismingai.

Beje, kaip skirtukus puikiausiai galima naudoti ir natūralius produktus- salotų lapus, agurko griežinėlius, sūrio riekeles ir kt.

 

Bento dėžutėje naudojami ir įvairiaspalviai smeigtukai, kuriais galima susmeigti smulkius maisto gabalėlius, kad jie „neišsibėgiotų“, pvz.:  mėsos kukulaičius, alyvuoges, vynuoges ar kt.

Įvairiaspalviai smeigtukai

Be to, tokie smeigtukai labai pagyvina bendrą dėžutės vaizdą, o ir valgyti būna patogiau.

Dabar apie maistą. Dėliojant maistą į Bento dėžutę ir naudojant skirtukus, gana lengva jį paruošti taip, kad atitiktų sveikos mitybos piramidę.

Dėžutėje turėtų būti bent jau 4 tipų maistas: turtingas angliavandeniais, turtingas baltymais ir daržovės bei vaisiai.

Angliavandeniai, Baltymai. Vaisiai, Daržovės

Dažna mama vaikams ruošia dėžutę tokia proporcija:  4: 2: 1: 1 (4 dalys angliavandenių : 2 dalys baltymų : 1 dalis daržovės : 1 dalis vaisiai).

Kartais  galima paruošti 2 dalis daržovių (praleisti vaisių skyrių) ir suruošti atskirą dėžutę tik su vaisiais ir pan. Jeigu laikotės kokios nors dietos jūsų dėžutėje maisto medžiagų proporcijos išsidėstys dar kitaip.

Nors parduotuvėse ir užkandinėse galima nusipirkti jau paruoštų,  įvairiausiems skoniams tinkančių Bento, labiausiai vertinami namuose pagaminti užkandžiai. Taigi, japonės stengiasi savo vaikams, vyrui  ar sau paruošti naminį Bento.

Japonės maistą dėžutėse išdėsto labai gražiai, žaismingai ir be galo išradingai. Yra skiriami netgi bento dėžučių dekoravimo stiliai pvz. „Kyaraben“ -„personažinai Bento“ .

Dekoruojant Kyaraben stiliumi naudojami įvairių herojų atvaizdai ir simboliai iš Japoniškos animacijos (anime), komiksų knygų (manga) arba kompiuterinių žaidimų.

Kitas populiarus Bento stilius yra „Oekakiben“ –  „paveiksliniai Bento“. Oekakiben dekoruojami taip, kad maistas atrodytų kaip paveikslas ar kažkoks gyvūnas, augalas, pastatas, paminklas ar daiktas. Japonijoje netgi vyksta Bento konkursai, kur konkuruojama  dėl labiausiai                        estetiškos Bento išvaizdos.

Taigi, Bento labai įdomi ir savita meno rūšis- nebijokime tokio skambaus pavadinimo, nes kai kurie bento atrodo kaip tikri meno kūriniai.

http://nippon-heaven.asianfreeforum.com/t297-bento

https://lifehacker.ru/2013/02/12/bentos/

http://www.davison.com/creators/tag/bento/

Japoniško porceliano žinovas ir kolekcininkas Arūnas Brundza dalijasi savo žiniomis

Japoniško porceliano žinovas ir kolekcininkas p. Arūnas Brundza mielai  pasidalijo savo žiniomis apie šią tobuliausią keramikos rūšį.

A.Brundzos keramikos kolekcijos pavyzdžiai

Temos:

– Porceliano pavadinimo kilmė ir jų variantai kitose kalbose

– Porcelianas buvo išrastas tris kartus (Kinija, Japonija, Europa = Lietuva)

– Japoniško porceliano atsiradimas ir paplitimas Europoje.

– Jo skirtumai nuo kinietiško ir europietiško porceliano (dekoravimas, formos, gamintojų ženklai)

– Japoniško porceliano ypatybės.

Seniausias pasaulio porcelianas pagamintas Kinijoje prieš 1300 metų. Kiniškas porcelianas buvo toks nepakartojamas, kad anglų kalbos įtakos zonoje porcelianas žymimas – CHINA. (Variantai : fine china – plonas porcelianas, bone china – kaulinis porcelianas).

Beveik visose Europos kalbose porcelianas pavadintas pagal itališką jūrų kriauklės pavadinimą „Porcela“. Rusų kalba porceliano pavadinimą perėmė iš turkų kalbos.

Kinijoje porcelianas apima labai platų keramikos sektorių. Pagal tų laikų technologijas geriausiai porcelianas nustatomas pagal jo šukes – jos ne kibios liežuviui. Kadangi liežuvis gali jausti apie 18 mikronų dydžio daleles – porcelianas degimo metu susilydo į labai vientisą masę, bet netampa kristalu kaip stiklas. Iš Marko Polo parvežtos technologijos ir žaliavų Venecijos meistrai porceliano nepagamino – jiems teko tenkintis tik Murano stiklu (pasaulinis brendas).

1616 metais korėjietis meistras Yi Sam- pyeong (jį su kitais meistrais japonai parsigabeno po nesėkmingo karo) Aritos miesto apylinkėse iš vietinių žaliavų išdegė kietąjį porcelianą ( kitokia žaliavų sudėtis ir kiti temperatūriniai režimai). Jie ilgai buvo Kinijos meistrų šešėlyje, bet 1640 metais Kinijoje keitėsi valdovų dinastijos (buvo Mingų, atėjo Čingų – Mandžu) ir daug porceliano degimo krosnių buvo sugriauta.

Porceliano poreikis buvo milžiniškas ir olandų pirklių atstovas Japonijoje drezdenietis Zaharias Wagner 1659 m. atkreipė dėmesį į vietos meistrų gaminius Aritoje.

Istorinis kuriozas – Lietuvos ( + Lenkijos + Saksonijos) teritorijoje 1709 m. dar kartą iš vietinių žaliavų išdegtas europinis kietasis porcelianas. Pirma manufaktūra taip ir vadinosi „ Lenkijos (Lietuvos ) karališkoji ir Saksonijos kunigaikštiškoji porc. manufaktūra“. Turim pilną teisę sakyti kad, Lietuva – europinio porceliano tėvynė. (Juk nepaaiškinsi karaliui Augustui II kurioje pilyje ( Trakų, Meiseno ar Plocko) jam įkūrti porceliano dirbtuves, tuo labiau kad žaliavos yra arčiau Meiseno pilies.
Visi mano servizai yra europinio modelio – puodelis sferinis su rankenėle (azijinis modelis – platėjantis į viršų cilindras be rankenėlės). Puodeliai gali būti skirti kavai ( 100g talpos), universalūs – 160 g talpos ir skirti arbatai gerti – 200 g talpos. Rečiausiai sutinkami japoniško porceliano kavos servizai.  Europai skirtą servizą paprastai sudaro: arbatinis, cukrinė, grietinukas (indelis uogienei), 6 puodeliai, 6 lėkštelės ir 6 deserto lėkštės. Azijai skirti servizai retai turi lėkštes – ko gero kiek kitaip vertintas individualizmas prie stalo.
Japonijos meistrai sugebėjo pagaminti ypatingo plonumo puodelių sieneles (geriausi pavyzdžiai yra iki 1 mm storio, paprastai 1,5 – 2 mm storio) – Europoje vadinamas „kiaušinio lukšto storio“ porcelianas. Kadangi porcelianas yra šviesai laidi keramika, labai dažnai puodelio dugne buvo įspaudžiama litofanija… Litofanijos populiariausios buvo 1930 – 1960 metais. Populiariausia litofanija – viena geišos galva (jų randama apie 20 variantų), labai retai buvo įspaudžiamos dvi geišų galvutės – randami tik du variantai.
Gaminiai buvo žymimi įvairiai: šalies, dirbtuvės, meistro vardai arba tiesiog palinkėjimais gero apetito. Internete yra katalogai su dažniausiai sutinkamais hieroglifais ir jų chronologija. Servizų žymėjimo tyrimai labai primena geriausius detektyvus… Kataloguose pažymima, kad net to paties servizo indai yra pažymėti skirtingais spaudais. Senesni arba meniškesni indai žymimi meistro ranka rašytu ženklu, kurie taip pat varijuoja.
Indai gali būti dekoruojami poglazūriniu ir antglazūriniu būdu arba jų kombinacija. Poglazūrinis dekoravimas labai atsparus išorės poveikiui, bet turi nedaug spalvų ( labai nedidelis metalų druskų kiekis atlaiko 1500 C temperatūrą).

Pasauliui įspūdį padarė Kokiemon dirbtuvių emalio dekoravimo technika – ją bandė kartoti viso pasaulio porceliano meistrai…

KO TURĖTUME PASIMOKYTI IŠ GEIŠŲ

Iš geišų kiekvienai moteriai vertėtų pasimokyti gebėjimo įsijausti į vaidmenį, manierų, judesių, balso tembro, odos priežiūros ir makiažo paslapčių.


Yra daug priežasčių, kodėl geišos vis dar taip domina aplinkinius. Viena jų – paslaptingumas. Sakoma, kad šios moterys priklauso ne mūsų realybei, o gėlių ir gluosnių pasauliui (karyūka). Šios elegantiškos, grakščios ir ramios japonės tarsi mūzos tarnauja grožiui grodamos, šokdamos, pilstydamos žaliąją arbatą ir skaitydamos poeziją. Toliau skaityti „KO TURĖTUME PASIMOKYTI IŠ GEIŠŲ“

Japonijos Venecija

VeniceofJapan3Jei planuojate vykti į Japoniją ir norite pamatyti labai įspūdingą ir unikalią vietą, tačiau nenorite brautis per minias turistų – Jūs turėtumėte nukeliauti į mažą Kioto žvejų miestelį, kuris plūduriuoja ant jūros.

Šis miestelis įsikūręs ant Ine įlankos kranto, Kioto prefektūroje, ir sudaro 230 ,,funaya“ – namų-valčių grupę. Žinomi kaip Ine no Funya, arba Ine įlankos valtys-namai. Šie mediniai namai, pastatyti ant jūros kranto, turi garažą primenančias angas valčių prišvartavimui. Toliau skaityti „Japonijos Venecija“

Shimekazari

1aShimekazari yra tradicinė japonų Naujųjų Metų dekoracija. Ji gaminama iš šventintos Šinto Šventykloje šiaudų virvės, pušies šakelių ir kruopščiai zigzagu susukto popieriaus juostelių, vadinamų shide (naudojamų ir per Šinto Šventyklose atliekamus ritualus). Toliau skaityti „Shimekazari“

Naujųjų metų kelionė – aplankykite septynis laimę nešančius dievus

Dauguma Japonijos gyventojų yra labai prietaringi: jie tiki sėkme ir ateities spėjimais (būrimais). Be daugybės skirtingų talismanų, juodų kiaušinių ar kelių gyvūnų, taip pat yra septynios laimę nešančios dievybės, kurios vadinamos ,,shichifukujin“ (septyni laimę nešantys dievai). Japonų kultūroje šių dievų skulptūros ir nuotraukos yra labai gerbiamos ir garbinamos.

pilgrimage

Toliau skaityti „Naujųjų metų kelionė – aplankykite septynis laimę nešančius dievus“